Su tėvais
visada kalbėdavomės, kad priešvestuviniai santykiai yra blogai. Bet susiradau
draugą, su juo draugavau 2 metus. Po vienerių metų su juo miegojau. Bet dėl to
dabar labai gailiuosi. Jis mane paliko po 2 metų. Jis vedė kitą, tad aš likau
įskaudinta, nesuprasta. Tad kitoms panelėms patarčiau: prieš pradėdamos gyventi
lytinį gyvenimą gerai pasvarstykite: ,,ar iš tikrųjų jis yra to vertas?”. Ingrida, 17 m.
Praradau
nekaltybę 16 metų, bet labai gailiuosi, nes vaikinas mane mylėjo ir saugojo
labiau prieš lytinį gyvenimą. Mes tai atlikome truputį išgėrę alkoholio, buvau
labai apsvaigusi, ryte nelabai ką atsiminiau, todėl labai gailiuosi, nes tai
atsitinka tik vieną kartą gyvenime, todėl labai norėčiau, kad tai nebūtų įvykę.
Norėčiau būti nekalta. Ir viską atlikti labai romantiškai, su mylimu žmogumi po
vestuvių. Bet dabar pagalvoju, kad labai reikia atsirinkti žmogų, suprasti jį,
kalbėtis su juo apie viską, o vėliau išdraugavus ilgą laiką, supratus vienas
kitą galima ištekėti ir pradėti lytinį gyvenimą. O su tuo vaikinu, su kuriuo
praradau nekaltybę, išsiskyriau jis mane išdavė su kita. Kaip pagalvoju apie
tai, kaip mes viską atlikom, tai norėčiau viską pakeisti, kad taip nebūtų
atsitikę... Atsiprašau Dievo, kad taip pasielgiau.Deimantė, 19 metų.
Tėvai auklėjo
neblogai. Visada sakydavo, jog nepradėčiau lytinio gyvenimo be 18 metų. Tėvams
visada prižadėdavau. Tačiau kai man suėjo 16 m. praradau nekaltybę. Į nekaltybės
praradimą pastūmėjo draugės. Bendraudavau su daugeliu merginų, jos jau buvo
praradusios nekaltybę. Iš pradžių galvodavau, jog būsiu vienintelė nekalta.
Tačiau kai atėjo toks laikas, pradėjau galvoti apie jos praradimą. Susipažinau
su vaikinu. Mes buvom labai geri draugai. Bet apie rimtą draugystę negalvojom.
Vasarą artėjo mano 16 gimtadienis. Pradėjau galvoti, jog prarasti nekaltybę 16
m. būtų neblogai. Buvau visiškai neužtikrinta. Liepos mėnesio gale buvo mano
gimtadienis. Tas vaikinas atėjo pas mane ir atnešė dovaną. Ta dovana mane labai
sužavėjo ir tą akimirką aš pasidaviau. Kaip kvailė pasiūliau tam vaikinui
pasimylėti. Iš pradžių aš labai bijojau, tačiau vėliau buvau drąsi. Pirmas
kartas man nesuteikė jokio malonumo. Gal dėl to, kad aš tam vaikinui nejaučiau
nieko daugiau kaip draugiškos (broliškos) meilės. Pirmą kartą man labai
skaudėjo, tačiau nejaučiau jokio gailesčio. Tad nesigailiu dėl pirmo karto. Bet
dabar kartais susimąstau ar teisingai pasielgiau. Tėvai nieko apie tai nežino.
Jie dar galvoja jog aš dar skaisti. Bet man atrodo, jog tėvai nieko nereiškia.
Tu pati turi būti protinga ir klausyti patarimų (tik aišku gerų).Neringa, 17 m.
Man buvo 15 m.
kai aš praradau skaistybę. Aš atsidaviau iš meilės daug vyresniam vaikinui
Mariui, kuris manimi pasinaudojęs paliko. Jam buvo 21 m. O dabar suradus tikrą
savo meilę tikrai gailiuosi, kad ne jam aš atitekau, norėčiau vistiek, kad
būčiau to nedarius. Jausmas buvo nekoks, skaudus ir negailestingas, nes aš
atsidaviau iš meilės, o jis iš pašaipos. Tėvai mano į tai reagavo baisiai, nes jie ne iš manęs išgirdo, o iš dienoraščio. Bet po kiek laiko su tėvais pakalbėjus susitaikėm ir neleido su juo draugauti. Taip mes su juo ir išsiskyrėm. Su juo išsiskyriau po pusės metų. Gal būtumėme ir išlikę draugais, bet labai tėvai kišosi į mūsų santykius.
Erika, 17 m.
Užaugau
darnioje šeimoje. Tėvai buvo prieš ankstyvą seksą. Kai man suėjo 14 metų,
susipažinau su vaikinu, kurio vardas buvo Rolandas. Po kelių dienų jis man
pasiūlė draugauti, aš sutikau. Po metų ir kelių mėnesių draugystės jis manęs
paprašė sekso. Aš buvau tuo metu išgėrusi (šventėm Rolando draugo gimtadienį) ir
... sutikau. Jausmas buvo siaubingas, man labai skaudėjo ir buvo baisiai gėda
dėl tokio mano poelgio. Praėjus kelioms dienoms po nekaltybės atėmimo, aš
kažkodėl pradėjau su Rolandu elgtis šaltai, mane baugino jo prisilietimai ir
bučiniai. Kadangi jis gyveno Tauragėje, o aš Kaune (mano kaimas netoli Tauragės,
ten mes ir susitikdavom), vis rečiau susitikinėdavom. Aš jo laukdavau, mane
kankino baisios nuojautos, kad jis dabar su kita ir ją liečia. Šiuo metu jis
daug dirba užsienyje, susitinkame ne kaip pora, o kaip draugai.Mano tėvai, sužinoję apie tai, baisiausiai rėkė ir į Rolandą žiūrėjo kaip į baisiausią priešą.
Sandra, 17m.
Mane mama
auklėjo gerai, sakydavo, kad su vyru tik po vestuvių galima sugulti į vieną
lovą. Kai man suėjo 15 m. draugavau su vaikinu, kuriam buvo 19 m. Jisai man
labai patiko, mes draugavom jau ilgai, nu gal 1 metus, jau galvojau, kad ir
ištekėsiu už jo. Vieną vakarą tai Valentino dieną, mes dviese buvom pasilikę
namuose ir truputį išgėrėme. Aš jį mylėjau ir jo norėjau, bet bijojau, o jam
nebuvo ko bijoti, jis jau buvo turėjęs moterų lovai. Taigi, mes bučiavomės ir
t.t. ir jis mane paėmė, galima sakyti, per prievartą, nes aš pradėjau verkti ir
sakyti, kad ne, nedabar. Po to aš ant jo labai pykau, bet aš jį mylėjau ir dar
labiau norėjau su juo būti ir ištekėti. Mes pradraugavom 3 metus. Dabar man jau
18 m., eina devyniolikti. Turiu jau mergytę, dukrytę. Jai jau eina 10 mėnuo. Su
savo pirmuoju jau išsiskyriau, nes pradėjo smurtauti. Man labai gaila dėl to
laiko kur praleidau su juo ir kad man nieko neišėjo su juo. Gal ir dabar aš jį
myliu, nes jis man buvo pirmas, auginu jo vaiką. Tik bijau taikytis, nes mano
gyvenimas taip pat ir mano dukrytės bus nemielas, jeigu vyras vieną kartą pakėlė
ranką, tai jau galo nebus. Mes jau išsiskyrę kaip 6 mėn. Jisai ateina pas
dukrytę ir visą laiką prašo, kad susitaikytumėm. Tai va, kartais išeina ne taip
kaip tu nori, o taip išeina ir viskas.Viktorija, 18 m.
Nuo pat
vaikystės esu mylima tėvų, senelių ir kitų giminių, augdama nebuvau išdykusi,
todėl mano tėvai niekada nesiimdavo prieš mane griežtų priemonių. Nebuvau
baudžiama, todėl su tėvais geri santykiai išlikę iki šių dienų. Bent jau motina
su manimi visada atvira ir man viską smulkiai paaiškina apie meilę, seksą ir
panašiai. Su tėčiu atvirai netenka pasikalbėti, tačiau tėvišką žodį jis taip pat
taria.Nuo penkiolikos metų draugauju su vaikinu, kuris buvo mano pirmoji meilė ir tuo pačiu atidaviau jam savo skaistybę. Pirmiausiai mano tėvai truputį rodė nepasitenkinimą mano draugystei su vaikinu. Mama kartodavo: ,,tu dar per jauna. Dar mokykis ir planuok protingą ateitį”. Aš visada įsiusdavau nuo šių žodžių, nes jaučiausi suaugusi ir žinanti ką daranti. Pusė metų praėjo tol, kol aš pirmą kartą pasibučiavau. Pirmas bučinys buvo įspūdingas, nes jis buvo labai ilgai lauktas.
Ėjo laikas. Bučiniai peraugo į švelnias glamones, į švelnius žodžius, į vaikino komplimentus. Praėjus dar pusei metų aš praradau skaistybę. Tai atsitiko labai nejučia. Nors tai ir turėjo įvykti, nes prieš tai buvo daug akimirkų, kada aš vos nepasimylėjau su savo vaikinu. Pirmasis kartas man didelio įspūdžio nepaliko. Nejaučiau jokio malonumo ir iš pradžių gailėjausi, kad sutikau prarasti nekaltybę. Po to susitaikiau su ta mintimi, tačiau pajutau, kad tas vaikinas nėra mano meilė. Tai supratau tada, kai susipažinau su kitu vaikinu, kuris tikrai mane myli ir aš įsitikinusi, kad jį myliu. Dažnai pagalvoju apie savo nekaltybės praradimą, tačiau visai negalvoju apie vaikiną, kuris man buvo pirmas. Dabar aš esu septyniolikmetė ir truputį susimąstau, kad šešiolikos metų prarasti skaistybę yra visiškai anksti. Tačiau tada aš kitaip mąsčiau ir taip norėjau. Aš buvau visiškai blaivaus proto ir žinojau, ką darau, tačiau švelnios vaikino glamonės mane privertė jam pasiduoti. Vieta, kur praradau skaistybę nėra ypatinga - tai dvigulė lova mano kambaryje. Šiaip svajojau, kad tai būtų ypatinga, graži aplinka, tačiau manau, kad per daug paskubėjau ir nesuplanavau. Nesigailiu tik vieno: vaikinas tuo metu buvo švelnus ir manęs nevertė daryti to, ko aš nenorėjau.
Mama apie mano skaistybės netekimą nežino, bet manau, kad įtaria, nes pati ištekėjo aštuoniolikos metų. Man nėra sunku su tokia mama, nes ji mane puikiai supranta ir dar pataria, kad tik nesuklysčiau savo jaunystėje.
Mielos panelės, vis dėlto patariu nesuklysti ir neskubėti prarasti nekaltybės, nes tai nėra skubu. Tai neduoda daugiau laimės, o tik daugiau rizikos ir baimės susigadinti savo jaunystę.
Paulina, 17 metų.
Mane augino
močiutė, nors šalia buvo mama ir tėtis. Močiutė mane lepino, viską leisdavo.
Buvau mylima anūkė. Po močiutės mirties viskas pasikeitė. Mama mane mylėjo, o
tėvas ne. Jis norėjo, kad gimtų berniukas. Tėvas mušdavo mane už nieką, o mama
nieko jam nesakydavo, nes neturėjo žodžio prieš jį. Nuo 15 metų mama mane
pradėjo leisti į diskotekas ir ilgiau būti kieme. Tėvas buvo ir yra tuo
nepatenkintas.Nekaltybę praradau būdama 16 metų per Kūčias. Iš tikrųjų aš visai to nenorėjau, nes man buvo baisu. Praradau nekaltybę tik dėlto, kad nenorėjau išsiskirti su savo vaikinu. Kai viskas prasidėjo aš nejaučiau jokios meilės, jokio malonumo, tik jaučiau didelį skausmą, kuris atrodo perskyrė mano kūną pusiau. Aš visada galvodavau, kad mano pirmas kartas turi būti nuostabus, bet taip nebuvo. Iš tikrųjų tai aš norėjau, kad kuo greičiau ją prarasčiau ir nereikėtų kentėti skausmo. Bet aš klydau, tą didelį skausmą ir dabar jaučiu. Draugauju su vaikinu beveik metus, žinau, kad už jo ištekėsiu. Kartais prieina prie to, bet tik jis pradeda aš neleidžiu pabaigti, nes man labai skauda. O tą vaikiną, su kuriuo praradau nekaltybę, aš po kelių dienų palikau, nes supratau, kad jam privalėsiu atsiduoti, kadangi jis vėl sakys, kad jeigu noriu draugauti - turiu jam atsiduoti.
Nepatarčiau nei vienai panai atsiduoti be meilės ir jeigu jos nežino, kas bus toliau, kokios bus pasekmės.
Andžela, 18 m.
Jau nuo mažų
dienų tėvai mane auklėjo kaip gerų manierų mergaitę. Dar prieš 1,5 metų aš buvau
skaisti mergaitė ir prisiekinėjau, kad iki vestuvių nesimylėsiu. Bet sutikau
labai gražų vaikiną. Jis buvo labai draugiškas, malonus, su juo man niekada
nebūdavo liūdna. Aš maniau, kad jį myliu, be to jis man irgi sakė mylįs.Buvo gruodžio mėnuo ir buvo T. gimtadienis. Mes su draugėm ir T. draugais nuvažiavom į diskoteką. Ten truputį išgėrėm, pašokom ir visi nusprendėm važiuoti į T. namus toliau švęsti jo gimtadienio. Ten mes dar išgėrėm, vaikinai gėrė stipresnius gėrimus, o mums merginoms nupirko vyno. Aš dar išgėriau ir jau pajutau, kad padauginau. Mes su drauge nusprendėm eiti miegoti, užlipom į antrą aukštą, T. mums paklojo lovą. Mes su drauge atsigulėm miegoti, o T. nulipo pas draugus. Maždaug apie 3 val. atėjo T. aš net nesupratau, kaip jis jau gulėjo šalia manęs. Aš iš pradžių nesupratau, ko jis norėjo, bet vėliau supratau ir nors labai bijojau, pasidaviau jausmams ir, turbūt aišku, kas įvyko vėliau. Ryte aš, žinoma, labai gailėjausi, bet tikėjausi, kad viskas bus gerai.(Nors visai ne taip įsivaizdavau savo pirmąjį kartą). Vakare mane paliko mano mylimasis. Tuomet aš supratau ko jam reikėjo iš mūsų draugystės, o aš, KVAIŠA, tikėjau jo žodžiais. Nuo to laiko praėjo jau nemažai laiko, bet kai aš prisimenu tą naktį, labai susimąstau, į galvą ,,lenda” negeros mintys. Dabar iš tos meilės liko tik panieka. Kai susitinku T., net nenoriu pažiūrėti į jo pusę, nes jis mane labai įskaudino. Taip, ir dar kiek ašarų aš per jį išliejau.
Dabar aš jau turiu kitą vaikiną, dabar aš tikra savo jausmais ir tikrai tikiu jo meile. Tėvai ir jo ir mano labai patenkinti mūsų draugyste. Jam viską pasipasakoju, nenuslėpiau ir apie ,,draugystę” su T. Jam tai žinoma nepatiko, bet jis sakė, kad mane myli, ir kas buvo anksčiau jo nedomina. Jis yra geras žmogus, todėl mane supranta ir aš juo visiškai pasitikiu.
Žinoma, tai kas nutiko anksčiau yra tikrai labai skaudus dalykas. Aš šiuo savo pasakojimu noriu patarti kitoms merginoms, kad tikrai nevalia mylėtis iki vestuvių ar su kiekvienu, kuris tau žadės meilę. Tuo labiau išgėrusiai ar pan. Nes vėliau la-abai gailėsies, o tuo labiau, tai bus nelengva papasakoti žmogui, kuris tave tikrai mylės ir su kuriuo norėsi praleisti savo likusį gyvenimą.
Ieva, 17 m.
Aš norėčiau
papasakoti savo istoriją. Susiradau vaikiną, o kol jo buvau nesutikus, mano
svajonė buvo pirmiausia baigti mokslus, 25 metų ištekėti, sukurti šeimą, aišku
susiradus darbą. Nes reikia juk pagalvoti už ką išlaikyti šeimą. Nei viena iš
mūsų merginų negalvoja, ką reiškia tėvų pamokymai, taip pat ir bažnyčios. Už tat
ir darome klaidas, kurių pataisyti jau negalima. Prieš ką nors darant reikia
gerai pamąstyti ar tu tai darai gerai. Mano nuomonė yra tokia, kad nereikia
skubėti, o reikia paklausyti ir bažnyčios.Susiradus vaikiną vardu Saulius, aš su juo pradraugavau beveik tris metus ir jam atsidaviau, nes mane apėmė silpnybė, kad jis mane nepaliktų ir neitų pas kitas. Bet juk jeigu vaikinas myli tikrai tave, palauks kol bažnyčia pritars. Neskubėkit, nes aš ir saugojausi (nėštumo), bet tas nepadėjo. Po šio akto nejaučiau malonumo, jaučiausi nešvari, purvina ir gailėjausi šito. Savo santykius su Sauliumi pradėjau sulaukus 18 metų, o jam 22 metai. Praėjus kuriam laikui mane pradėjo pykinti, aš pasidariau nėštumo testą, kuris parodė, kad laukiuosi. Bet juk jis mane galėjo palikti, reikia ir apie tai pagalvoti. Gerai, kad jis norėjo auginti kūdikį, buvo pas jį noras susituokti, nes mes abu prieš abortą. Nes vaikui gyvenimą atimti tas pats kas širdies neturėti, prarasti dalelę savęs. Patariu neskubėti, nes čia tikrai nėra malonumas, čia tik savęs purvinimas. Palaukit, bent, iki 25 metų, tai nors paskui dėl savo klaidų nesigailėsite. Jaunam nėra kur skubėti, nes apima daug kančių, paskui gailesčio pojūtis. Mano nuomonė tokia, paklausykite tėvų ar bažnyčios. O jeigu tėvai su jumis nepasišneka, tai juk jūs, merginos, galite pačios nueti ir jų paklausti, kas yra gero, o kas bloga. Bet šitų žodžių nepamirškite. Pamąstykite, juk reikia galvoti apie tai, kaip išlaikyti vaiką, o ką aš, 18 metų būdama, galėčiau duoti savo vaikui, jeigu jis būtų be tėvo, palikęs mane būtų. Neskubėkite, geriau palaukite, nes tai tikrai nėra malonumas. Skaistė, 18 metų.
Sveiki.Netyčia užklydau į Jūsų tinklapį ir paskaičiau mintis apie nekaltybę, jos išsaugojimą. Labai gerai, kad yra toks puslapis. Gal kam nors ir pagelbės. Aš pažiūrėjau nuotraukas apie abortą. Tiesiog labai baisu. Gal kas nors pamatęs šiuos vaizdus ir atsisakys minties apie abortą. Nors ir gyvenam naujausių technologijų pasaulyje, bet apie šiuos dalykus yra labai mažai informacijos. Per televizija nieko daugiau nematyti kaip tik reklama. O galėtų vietoj jos parodyti kodėl verta išsaugoti nekaltybę, aborto pasekmes ir t.t. Nemanau, kad kai žmogus patenka į bėdą, jis puola ieškoti pagalbos internete, knygose, drauguose. Jei jis būtų girdėjęs apie tą bėdą, į kurią jis papuolė anksčiau, tai gal ir pasielgtų visai kitaip. Pavyzdžiui, aš kažkada nebenorėjau gyventi ir svarsčiau kokiu būdu nusižudyti, kad tikrai mirčiau. Bet kažkada per "Žemaitijos radiją" buvo laida apie savižudybes ir visokius panašius dalykus. Ir tuo metu, kai svarsčiau kaip čia nusižudžius, prasidėjo laida ir paskambino kažkoks pašnekovas. Dabar net nepamenu ką jis pasakė, bet mane jo žodžiai labai paveikė. Būna dienų, kai nesinori gyventi, bet nuo to sykio mintis apie nusižudymą nekyla.
Pradėjau rašyti norėdama papasakoti apie nekaltybės praradimą ir gyvenimą po to. Tai gal ir pradėsiu kol nepersigalvojau. Greitai prabėgo nerūpestinga vaikystė ir prasidėjo paauglystė. Buvo nemažas draugų būrys. Vasarą susitikdavom beveik kiekvieną dieną žaisdavom įvairiausius žaidimus, kūrendavom laužą. Viskas tikriausiai prasidėjo nuo vieno žaidimo, kur buvo dvi komandos: mergaičių ir berniukų. Žaidimo tikslas buvo iškovoti abu kamuolius. Tai ir būdavo, kad per grumtynes leidi paliesti ką tik pradėjusias augti krūtis, už tai, kad gautum kamuolį. Aišku ne bet kuriam priešininkui, o tik jam. Bėgant laikui prisilietimų jau nebeužteko. Jis pradėjo vogti mano bučinius. Iš pradžių priešindavausi, bandydavau jį atstumti, nes vis dėl to saugojau savo nekaltybę, bet ir aš troškau jo, nors dar nebuvo išblėsę pirmosios meilės jausmai. Vasaros pabaigoje žaidėme slėpynių. Aš ir jis nubėgom slėptis į tą pačią vietą ir kad mūsų nepastebėtų atsigulėm ant žolės. Tada jis palietė mane, pabučiavo, bet aš jam pasakiau, kad nenoriu. O jis vis atkakliai mane įkalbinėjo, sakė, kad rūbų nenusiimsim, o tik pasibučiuosim pasiglamonėsim. Tą kart taip ir buvo. Draugų akivaizdoj aš jam priešindavausi, o kai likdavom dviese, tai mielai su juo paišdykaudavau. Pamažu, jo dėka, pamiršau pirmąją meilę. Pasitaikydavo atvejų, kad jo ranka palįsdavo po mano rūbais, bet toliau jam žengti neleidau. Taip ir prabėgo ta vasara, aš priešinausi, o jis vis atkakliai siekė manęs. Prasidėjo mokslo metai, jau nebesusitinkam su draugais taip dažnai ir jokių problemų dėl nekaltybės išsaugojimo nekyla.
Prasidėjo kita vasara. Mūsų berniukai jau taip nebelenda prie mūsų, t.y. mergaičių. O be to rasdavom atskirų užsiėmimų. Berniukai veikdavo vieną, mes kitą. Bet aš pasiilgdavau jo prisilietimų. Bet vasaros pabaigoj vėl visi kartu pradėjom leisti laiką. Vieną vakarą pasileidom muziką, susikūrėm laužą, turėjom kai ko su laipsniais. Vakarui įpusėjus prasideda šokiai. Šoku aš su juo. Bešokdami pradedam glamonėtis, bučiuotis. Jei galėtų, tai jis mane išrengtų. Šokame tik mes dviese. Jis įkiša ranką į mano kelnaites, bet aš jam neleidžiu, ir jis ištraukia savo ranką. Bet dabar tvirtai mane apkabina ir prispaudžia prie savęs, nenustojam bučiuotis. Jis įkalba mane nueiti į sodą, kur niekas mūsų nematys. Aš sutinku. Bet sode jis jau ėjo tiesiai prie reikalo. Atsegė mano kelnes ir pats pradėjo atseginėti savąsias. Tuo momentu aš išsigandau ir tą vakarą nieko neįvyko.
Atėjo kita vasara. Bet dabar jis turi draugę. Jis draugauja su mano klasioke. Taigi tarp mūsų nieko nėra. Linksmai prabėgo vasara ir liko kelios dienos iki naujų mokslo metų. Vieną vakarą jisai paklausė manęs ar prisimenu kas pernai buvo. Šis klausimas nukrito kaip lietus iš giedro dangaus, juk visą vasarą jis prie manęs ir neprieidavo. O dabar priėjo pasikalbėti ir dar tokia tema. Man buvo labai malonu. Kita vakarą susitikom labai vėlai ir daugelio draugų nebuvo. Aš ir jis nuėjome į sodą. Kaip ir pernai bučiavomės glamonėjomės. Tik šį kartą, kai jis nusimovė kelnes aš nepabūgau. Bet kai mūsų lytiniai organai susilietė aš atsitraukiau, mes juk neturėjom jokios apsaugos. Dabar labiau bijojau pastoti, nei prarasti nekaltybę. Toliau nebežengėm ir pradėjom kalbėtis. Jis paklausė kodėl niekad neinu iki galo. Pasakiau, kad bijau pastoti. Paklausė ar sutikčiau mylėtis su prezervatyvu. Bet atsakiau, kad nesutikčiau, nes nenoriu, kad manim tik pasinaudotų. Jis pradėjo pasakoti, kad nėra ko bijoti, kad jisai yra mylėjęsis su keletą merginų ir nė viena nepastojo. O aš atsakiau, kad nesimylėsiu iki vestuvių. O jis tik atsakė: niekada nesakyk niekada ir negi tiek žadi laukti. Jis mane pabučiavo atsisveikinimui ir aš išėjau mano. Praėjo mėnuo, o mėnesinių dar nebuvo. Pamaniau, kad galiu būti nėščia. Buvau skaičiusi, kad galima pastoti ir nepilnai atlikus lytinį aktą, kad gali užtekti ir to kad lytiniai organai tik susilies (o mum taip ir buvo). Nežinojau ką reiks daryti, jei iš tiesų esu nėščia. Va tada psichologiškai praradau nekaltybę, nes fizine prasme aš ją tebeturėjau. Pradėjau galvoti kaip reiks pasakyti tėvams, svarsčiau aborto galimybę ir visa kitą kas tuo metu šovė į galvą. Bėgo dienos, mėnesinės vis nesirodė, o aš bijojau kam nors ką nors sakyti. Pagalvojusi apie abortą, nusprendžiau, kad nepajėgsiu jo ištverti, o be to galiu likti nevaisinga. Praėjo dar mėnuo ir pasirodė mėnesinės. Tiek laukiau jų, bet kai sulaukiau, jaučiausi lyg būčiau netekusi vaiko. Bet po šio įvykio nebenoriu paimti vaikų į rankas, nors anksčiau mielai prižiūrėdavau pusseserių vaikučius. Nebesinori anksti tapti mama.
Kitais metais mūsų santykiai atšalo. Jau netgi nebeliesdavome vienas kito. Draugai matė kaip mes žiūrim viens į kitą meilės išsiilgusiu žvilgsniu ir vis bandė mus suvesti, bet mes viens kitam į glėbį nekritom, laikėmės kuo atokiau nuo kits kito. Vasaros viduryje visas draugų būrys nuėjom į šokius. Aišku ėjo ir jisai. Aš susipažinau su Egidijum ir visą vakarą su juo prašokau. Bet šokau ne Egidijui, o jam. Mačiau, kad jis pavydi, bet ir toliau šokau su Egidijum. Jis bandė kabinti kitas paneles, bet jam sunkiai sekėsi. Aš jį nuolat stebėjau ir gundančiai šokau. Kitos dienos vakare kaip ir paprastai visi susitikom pas drauge. Stovėjom prie seno automobilio ir aptarinėjom šokius. Jis glostė man nugara, pagaliau po tiek laiko jis mane palietė. Po kiek laiko susėdom į automobilį ir plepėjom, o jis vis glostė man nugarą. Paskui draugai kažkur trumpam išėjo ir likom tik aš ir jis. Likę dviese neapsiėjom be bučinių. Kai grįžo draugai mes išėjom į sodą, keletas bučinių ir aš pajutau kaip mano koja nuteka šilta kraujo srovelė. Jokio skausmo. Bet ta nubėgusi kraujo srovelė mane tarsi pažadino. Pradėjau galvoti ką aš padariau, kodėl net nesugebėjau pasakyti ne, kas man atsitiko, juk alkoholio tikrai nevartojau. Jaučiausi lyg būčiau pabudusi iš miego ir bandyčiau prisiminti ką sapnavau. Po to vėl prisijungėm prie draugų. Kitą dieną vėl susitikom ir jis pirmą kartą pasakė, kad mane myli ir vis kartojo. Žinojau ko jis nori, bet vis negalėjau patikėti tuo ką padariau vakar. Labai lengvai susitaikiau su nekaltybės praradimu, nes psichologiškai šitai išgyvenau prieš metus. Taigi dabar jokių sunkumų nebuvo, netgi nesijaudinau dėl nėštumo, nors nesisaugojom. Po kiek laiko mylėjomės dar keletą kartų, bet tik vieną kartą saugojomės. Bet kas keisčiausia, kad saugojomės tik tada, kai mylėjomės neblaivūs, o visiškai nesisaugojom būdami blaivi. Paskutinį kartą mylėjomės po mano 18-to gimtadienio. Po to aš daugiau nebeatsakiau į jo kvietimus susitikti. Baigiau mokyklą, įstojau į universitetą ir visai neblogai sekasi. Esu jau trečiam kurse, bet vis negaliu jo pamiršti. Bet neseniai sužinojau, kad jis turi merginą ir ji laukiasi. Po jo neturėjau jokio vaikino, nes nenorėjau. Jau nuo antro kurso pabaigos draugės bando ką nors man pripiršti, bet aš dar nedrįstu pradėti naują draugystę. Bijau, kad jau pirmą pažinties dieną nepulčiau į lovą, nes jau du metai kaip neturėjau jokio vaikino. Nebenoriu paviršutiniškų santykių, noriu rimtos draugystės. Kažin kaip bus kai atsiras man skirtas, bet jau neturėsiu savo brangiausio turto, kurį taip ilgai saugojau, bet per trumpą akimirką praradau. Jurgita
