PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas    SKAISTUMAS 

DIDŽIAUSIA GYVENIMO KLAIDA VII          TURINYS     Laukiame tavo laiškų:    ,,skrinskasETAgmail.com“

              Jaunuoliai su Jumis atvirai pasidalina savo gyvenimo didžiausia klaida. Atsiveria tam, kad Jūs nekartotumėte tų klaidų, pasimokytumėte iš jų skaudaus pavyzdžio.
   Yra sakoma: ,,Protingi mokosi iš svetimų klaidų, kvailiai iš savų". Būkite nuovokūs, išmintingi ir tyri. Tegul šventa sakramentinė santuoka tampa Jūsų bendro gyvenimo pradžia.

Sveiki,
Norėjau pasidalinti savo istorija su kitais. Pastebėjau, kad jūsų svetainėje daug istorijų pasakoja jauni žmonės. Šiuo požiūriu būsiu šiek tiek išskirtinė, mat esu jau vyresnio amžiaus moteris. Pati nežinau, kodėl apskritai noriu ja pasidalinti, nes daugelį metų šie nemalonūs atsiminimai buvo nugramzdinti užmaršties gelmėj. Galbūt todėl, kad šiuo metu mano dukterėčios yra paauglės, todėl visiškai suprantu šiandieninį jaunimo pasaulį pilną gundymų ir vilionių. Taigi dar gyvam Stalinui esant, gimiau ir augau viename Jonavos r. kaime. Buvau viena iš 4 vaikų šeimoje, kurioje nors ir slepiantis nuo valdžios buvo puoselėjamos Krikščioniškos vertybės. Tiesą pasakius buvau nuo mažumės mokoma visų dorybių, ir gyvenimo mane išmokė ne draugai ar mokykla, o visų pirmiausia šeima - tėvas, motina ir seneliai. Vėliau atvėrus Vilniaus universiteto duris, nebuvo jokių problemų gyventi atskirai nuo tėvų, jokio pasimetimo iš miestelio atvykus i didmiestį. Vienintelis dalykas dėl kurio šiek tiek krimtausi, tai, kad šalia manęs nebuvo jokio vyro, tai apie šeimos kūrimą ir negalvojau. Taip bėgo metai, ir anot tų laikų iškreiptos nuomonės likau senmerge. Nors sovietiniais laikais šis statusas buvo dažnai pašiepiamas dėl to nesukau galvos ir smagiai gyvenau savo gyvenimą. Juk jei neturi savo šeimos vis tiek esi savo tėvų šeimos dalis, savo brolių ir seserų šeimos dalis.
Sulaukus 29 metų mano gyvenime pasirodė pirmas rimtas vyras, su kuriuo bendravau daugiau nei metus. Nors sako, kad meilė svaigina, tačiau nesutinku, kad meilė gundo nusidėti, todėl tuo metu svajojau apie santuoką, bet ne apie nuodėmę. Santykiai klostėsi neblogai ir laikui bėgant vis geriau pažinom vienas kitą. Dažnai lankydavomės kavinėse, kartu pietaudavom, o kartais mane nusivesdavo ir romantiškai vakarienei. Viskas kaip ir atrodė gerai, tik kad mano, kaip tada maniau, būsimasis kažkaip stengėsi mane apsvaiginti alkoholiu. Gal jam tais laikais populiarūs 2 alkoholiniai kokteiliai ir neatrodė daug, tačiau aš ,beveik nepratusi vartoti alkoholio, gana stipriai apsvaigdavau. Taigi vieną dieną o tokios vakarienės užsukome į bendrabutį, kuriame gyvenau. Kaip tyčia tuo metu nebuvo nieko nei mano, nei kitame bloke. Pasiūliau pasilikti ir dar pabendrauti. Mano mylimasis žinoma neatsisakė, o man tuo metu net mintis nekilo, kad esu įkaušusi. Čia viskas ir įvyko, įvyko didžiausia mano gyvenimo klaida. Pradėjome glamonėtis, bučiuotis ir kažkaip net nepajaučiau, kaip esu be viršutinių drabužių. Ne gana to visiškai nepadoriai išsiskėtusi, o jo ranka ten, kur nederėtų būti. Kai susivokiau staigiai atšokau, tuomet sukosi tik viena mintis: gerai, kad liaudiškai tariant kelnių nenumovė.
Apsirengiau ir išprašiau savo draugą. Jis buvo šiek tiek pasimetęs, nors mano nuomone, jei būtų doras Katalikas, kaip pats teigė, būtų bent atsiprašęs ir atgailavęs. Deja. Nors pasukom skirtingais keliais gal ir ne dėl šio įvykio, bet manau tai turėjo įtakos. Tai tokia buvo mano istorija, dar ir dabar labai gailiuosi, kad pasidaviau pagundai išgerti ir praradau skaistybę ( nors lytinio akto ir nebuvo) ne su savo vyru.
Pagarbiai Regina

Man buvo 14 metų. Tada aš draugavau su bachūru, kuriam buvo 19 metų. Aš dar tada nebuvau kalta. Mes buvom išdraugavę 2 metus. Ir jis tada panorėjo su manimi pasimylėti. Bet aš tada nesutikau. Aš paklausiau: ,,ar ant manęs nepyksti?“ Jis pasakė, kad tikrai ne. Mes dar bendravome. Vieną vakarą aš ėjau iš mokyklos namučių. Tada kažkas pradėjo kažkur sekti mane keliu. Aš tuo momentu sustojau užsirišti batus. tada ta mašina sustojo ir mane įsitempė į mašiną. Ir nusivežė į mišką. Aš šaukiau, rėkiau, kūkčiojau. Mane pririšo prie medžio ir iš manęs tyčiavosi ir prievartavo. vienas iš tų bernų mane gynė, bet jis gavo į galvą ir tada jis krito ir dą pasakė, kad mano bachūras juos pasamdė už 1000 lt. Man buvo labai skaudu. Mane paliko 5 valandas pririštą prie medžio. Kol iš tų bernų vienas neatvažiavo manęs paimti ir paguosti, aš drebėjau iš šalčio. Tada buvo žiema. Mane išprievartavo. Aš grįžau namo apsiverkusi. Močiutė manęs klausė, kas tau yra, bet aš nieko neatsakiau ir nuėjau gulti. Aš kankinausi 3 metus. Nuo patiriamo tokio smurto. Ačiū, kad klausėte.

Aš 26 m. vaikinas dabar nenorėčiau skaitytojams rodyti perdėto graužimosi prieš 9 metus nekaltumą praradęs. Tada daug kam visa ši istorija būtų juokinga ir nereali. Be to, dėl praeities klaidinga ir nereikia graužtis. Reikia džiaugtis, aišku, ne tuo ką padarei, o tuo kad supratai padarytos blogybės, klaidos esmę ir stengsies ateity to nekartoti ir kitiems teisingai patarti, paaiškinti.
Važiavau į mokyklos vyresnių klasių ekskursiją po Lietuvą. Ten susipažinau su mergina. Paprasta, nuoširdi draugystė truko virš 3 mėnesių, kol buvę viens kitam pirmi nutarėme pasimylėti. Niekada netoleravau iškreiptos laisvės, palaido gyvenimo...Bet šioje situacijoje blogo neįžvelgiau. Mylėjomės ne vienąkart. Draugystė truko daugiau nei 2 metus, kol galutinai suiro. Iširus draugystei supratau, kad mus jungė NE MEILĖ, o stiprus susižavėjimas, aistra ir pats seksas, kas abiem protą aptemdė. Mergina pasakė „Esi nuostabus draugas, geras meilužis, bet nenoriu būti kartu“ Štai ir įrodymas, kad vien TIK seksas nėra meilės ir laimingos šeimos pagrindas. Po nelaimingos meilės ėjo ne vieni metai kai kankino labai gili depresija, nusivylimas meile, gyvenimu, nenoras gyvent, mintys nusižudyti.
MANO KLAIDOS IR IŠVADOS:
1) Neturėk kitų dievų tik mane vieną. I Dievo įsakymo esmė ta, kad blogai netikėti Dievu, bet sudievint kas nėra Dievas, iškelt kažką aukščiau Dievo dar blogiau. NEPULKITE AKLAI ĮSIMYLĖTI, NEIŠKELKITE ANTRŲJŲ PUSIŲ AUKŠČIAU DIEVO, TAI TIK ŽMONĖS. Atsiminkit!!! Antrąją pusę padarydami vieninteliu gyvenimo tikslu JĄ SUDIEVINATE. Aš sudievindamas merginą atsiribojau nuo Dievo likimo ir gyvenimo palaimos. Merginai nutolus, papuoliau į gilią depresiją, nusivylimą, atsistojau ties savižudybės riba. Taigi ar reikia kažką sudievinti?
2) Be santuokos sakramento nebūsite „broliai šaunuoliai“, nebus viskas normaliai...
Nebus viskas normaliai, todėl, kad besimylintys be santuokos sakramento, neturi ir neturės likimo, Dievo ir gyvenimo palaimos, sėkmės, atsakomybės būnant kartu, stiprybės: sunkumuose, nepapult į sudėtingas situacijas, įveikt charakterio ir psichologinius skirtumus. PATYS SUPRANTANT VISAM TAM TIK ŽMOGAUS PASTANGŲ IR JĖGŲ MAŽAI. Reikia ir antgamtinės palaimos. Čia panašiai kaip kūdikis ar vaikas be krikšto sakramento. Peržvelgęs gyvenimą, jei galėčiau gimti iš naujo, aš siekčiau turėt vieną vienintelę merginą ir tvirtą šeimą. Be to, seksas didelėje meilėje visiškai kitoks, žymiai geresnis, iš esmės skiriasi nuo palaido.
3) Tarp kitko palaidu seksu bjaurisi, jį smerkia net tie, kurie jį gyvena.
Vienas iš mokyklos pažįstamų klasiokei pasiūlė draugauti. Po 2 savaičių pasimylėt. Mylėjosi ne vienąkart. Ir man pasakojo kaip kaskart akyse jai sakydavo: nuostabi, žavinga, negaliu atsižavėt tavim... Po to už akių tarp chebros: dūra, vaf..., ku..., šliu..., fu.. ir pan. Panašių pavyzdžių iš pažįstamų labai daug, bet gal kada kitąkart. Geras_ng 26m. statybų pirkimų vadybininkas, tyluma@gmail.com

Dabar man 21 m. Nekaltybę praradau prieš 10 mėnesių. Kol kas to nesigailiu ir tikiuos, kad niekad nesigailėsiu. Nors, tiesą sakant, tai padariau dėl, galbūt pasirodys, keisto dalyko... Gal liksiu nesuprasta, bet man tai buvo ir tebėra svarbu. Su tuo vaikinu nedraugavau nei akimirkos. Tiesiog daug laiko praleisdavom kartu. Tiesiog susigyvenom. Draugai pastebėjo, kad bučiuojamės. Bet ir juos, ir save ilgą laiką bandžiau įtikinti, kad jo nemyliu. Sakydavau, kad esame tik truputį daugiau nei draugai. O tas "daugiau" yra bučiniai. Laikui bėgant ir kai abu pajutom, kad norom nenorom prisirišom vienas prie kito, susėdom ir abu nusprendėm likti tik paprastais draugais. Bet jis man buvo labai brangus ir nenorėjau, kad laikui bėgant jį užmirščiau. Norėjau rasti būdą jį amžinai prisiminti. Radau... Buvau nekalta ir tą nekaltybę svajojau padovanoti tam vieninteliam, su kuriuo praleisiu savo gyvenimą... Tačiau, ieškodama to būdo, svajones kažkur nustūmiau ir atsidaviau savo mažučiui... Jis buvo labai švelnus... Daug ko mane išmokė... Tiesa, jam tada buvo 17m., bet aš jam jau nebuvau pirmoji... Ir dabar mes esame kartu, bet tik kaip labai geri draugai... Nors kartais matau, kad ir jam, ir man ta draugystė vis perauga į kažką daugiau, bet jis turi merginą, o aš tiesiog nenoriu su niekuo prasidėti, kad galėčiau priklausyti tik jam vienam... Merginos, neskubėkit to daryti, nes nekaltybę galima padovanoti tik vieną kartą ir tik vienam žmogui! Rinkitės tą žmogų ir niekada, jokiu būdu nesivaikykite mados šiame reikale ir nesistenkite būti pranašesnės už drauges. Vaikinai vis tiek labiau mėgsta nekaltas, o ne tas, kurios jau patyrusios ir kurių jau niekuo nenustebinsi. Tiesiog prieš ką nors darant, reikia labai labai gerai pagalvoti, nes suklydus, su ta klaida teks gyventi visą gyvenimą!..  <Mažutė>

 Man buvo 16 metų kai tai įvyko. Važiavau pas pusseserę autobusu. Mane pradėjo kabinti du vaikinai. Nu susipažinom. Jie pasiūlė eiti su jais. Nu aš sutikau. Jie nusivedė mane į kažkokią laiptinę ir išprievartavo, atėmė pinigus, mobilųjį telefoną. Po to nuvažiavau pas pusseserę, viską papasakojau tetai. Ir man teko lankytis pas psichologą 5 mėnesius, kad atsigaučiau. Vaiva

  Man buvo ką tik suėję keturiolika metų. Į tą vaikiną buvau aklai įsižiūrėjusi. ta meilė prasidėjo iš pirmo žvilgsnio. Buvome iš pradžių tik draugai, į mane dėmesį atkreipdavo tik išgėręs, tačiau vieną kartą prisipažino, jog iš tiesų mane myli ir  ir nori visada būt su manim. Aklai juo tikėjau. Kelis karus atleidau neištikimybę. O kodėl? Turbūt dėl to, kad buvau labai jauna, juk vos 14 metukų. Virgiui buvo 18 metų. Tiesą sakant, mylėdamasi su juo nieko nejutau. Kaip suprantu dabar, praradau nekaltybę dėl to, kad jį laikyčiau prie savęs. Prasidėjo nepasitikėjimas manimi, o dėl ko? Galų gale jis mane paliko dėl kitos. Priežastis, kurią jis man pasakė yra ta, jog aš negalėjau iškęsti jo priekaištų ir atseit buvau jam neištikima. Verkiau porą mėnesių... O štai prieš pusę metų sutikau Dainių, vaikiną, kuris tikrai mane myli ir nieko iš manęs nereikalauja. Galiu pasakyti, kad jis mane ant rankų nešioja. Taip norėčiau būti dar nekalta ir savo nekaltybę atiduoti jam.
Merginos, gerai pagalvokit ar verta pulti į pirmo pasitaikiusio glėbį ir dar tokiuose metuose. Nes jei pasakė, kad ,,myli”, dar nereiškia, kad tu būsi ir jo žmona ir meilužė, ir gyvenimo ramstis.
Živilė, 18 m.

Iki nekaltybės praradimo svajojau turėti gerą vaikiną. Susidraugavau su tokiu vienu, bet pasirodė, kad jis nebuvo geras, nes jam rūpėjo tik lova. Jam buvau reikalinga tik kaip sekso mašina. Taip, su juo draugavau tol, kol neatsitiko nelaimė. Aš pastojau. Kis man iš karto liepė daryti abortą. Aš sutikau. Tėvai to nežinojo, bet aš nutariau jiems pasakyti. jie pakraupo. Kada sėdėjau ant ginekologinės kėdės, buvau nėščia 9 savaites. Mane užmigdė. Po to, kai atsibudau, labai gailėjausi ką padariau. Verkiau. Vaikinas mane paliko, nes pasakė, kad aš ,,sugadinta”. Jo paklausiau ar jis būtų draugavęs su manimi, jei būčiau gimdžiusi, jis pasakė, kad nebūtų draugavęs. Dabar jaučiu, kad negaliu daugiau turėti vaikų, nes dabar santykiauju su vyru vaikinu ir jis man ,,baigia” į vidų. Dar nepastoju. Jau apie 2 metus negaliu pastoti. Jo vardas buvo Marius ir jam buvo 19 m. Pastojus buvau 16 m.
Dabar man skaudu žiūrėti į kitų moterų vaikus, kūdikius ir galvoju, kad ir aš būčiau turėjusi tokį mažylį.
Z., 19 m.

Buvau auklėjama geroje, pilnavertėje šeimoje. Šeimoje, kurioje buvo propoaguojama kultūra ir mandagumas. Aš manau, kad susiradau ne man tinkamą vaikiną Egidijų. Jam 23 metai. Jis nėra pilnavertis, kadangi ilgą laiko tarpą praleido kalėjime. Man tėvai su juo draudžia bendrauti, bet aš vistiek darau savo ir artimiausiu laiku nesiruošiu jo mesti, nors tai būtų man geriau. Aš su juo permiegojau, nors tikrai taip nereikėjo daryti, esu per maža ir dėl jo visi vyrai man yra bjaurūs. Man 17 metų.

Mano didžiausia gyvenimo klaida buvo jis. Jis, kuris manęs tikrai nemylėjo, jis kuris sukėlė man didelį skausmą, tas žmogus, kuris sužeidė mano širdį, tai jis. Tai buvo didžiausia mano klaida, kai aš jam atsidaviau ne tik siela, bet ir kūnu. Tai buvo jis, mano gyvenimo meilė, kaip aš galvojau, kad jis mane tikrai myli, tai jis, Egidijus, jam 24 metai, o tada man buvo 17 metų. Jis tik manim pasinaudojo, tai aš buvau jam dar vienintelis laimėjimas. Per jį pasijutau tokia nešvari, jaučiuosi nusidėjus, tik po to pajutau, ką aš padariau, per jį dabar aš pasijutau nešvari. Jis tikras paršas, o aš tokia esu nešvari. Tikrai jaučiau, kad jis man skirtas, o aš per tą netikrą meilę atsidaviau jam kūnu ir siela. Dabar mano širdis liko visam laikui sužeista. Skausmas liks man širdyje visą laiką.
Ramutė, 18 m.

Tada man buvo 16 metų. Aš pirmą kartą gyvenime pradėjau draugauti su vaikinu. Jis man buvo pirmas ir aš jam buvau pirma. mano vaikinas man visada siūlydavo, bet aš vis bijodavau ir tai neįvykdavo. Jis sakydavo, kad jei tas neįvyks, mes nebūsime kartu, bet aš visą laiką išsisukdavau. Iš tikrųjų ir aš norėjau, kad tai įvyktų, bet bijojau. Tas dalykas įvyko mano vaikino įtaka, jis labiau norėjo. Kaip jis man pasakojo, kad jis turėjo daug merginų ir tai nedarė nei su viena. Aš paklausiau kodėl? Jis sakė, kad nemylėjo jų. Aš kartais gailiuosi, kad taip padariau. Bet kita vertus pagalvoju, kad taip padariau tik su mylimu, o ne su bet kokiu eiliniu ir bet kur. Kartais imu gailėtis, kai susipykstame su draugu ir galvoju, ateis kitas, su tuo kitu irgi galiu išsiskirti, ateis trečias, ketvirtas, penktas ir visi jie norės to. Ir aš turėsiu tai duoti. tai kokia aš būsiu!? Būsiu paleistuvė, bet taip dar nėra. Bet aš kartais gailiuosi ir save niekinu, pasijaučiu tokia menka!
Svajūnė, 17 m.

Buvau auklėjama doroje, katalikiškoje šeimoje, kurioje nebuvo priimti laisvo elgesio dalykai. Nors mama niekada nekalbėdavo apie skaistybės praradimą, tačiau aš žinojau, kaip turėčiau elgtis, kad nenuvilti nei savo šeimos, nei pačios savęs.
Man buvo 16 m., kai susipažinau su 19 m. vaikinu, kurį, galvojau, kad labai myliu. mes draugavome pusę metų. Vieną kartą jis pakvietė mane pas save. Mes truputį išgėrėme ir po to tai įvyko, aš praradau nekaltybę, tapau ,,moterimi”. Nieko ypatingo nepajutau. Mūsų draugystė nutrūko. Dabar man 19 m., esu jau ištekėjusi ir labai myliu savo vyrą, tikrai myliu. Žinau, kad ir jis mane myli. Žinau, kad jam yra, galbūt, skaudu, kad jis man buvo ne pirmas. Ir man labai gaila, kad skaistybės praradimas įvyko per anksti ir su ne tuo žmogumi, kuris yra to vertas.
Asta, 19 m.

Ją praradau jau pilnametė. Mano draugės seniai jau. Norėjau po vedybų. Bet visos mano draugės buvo nebemergaitės. O aš norėjau būti madinga. Todėl neatsilikau. Ir dabar labai gailiuosi. 22 m.

Aš padariau blogą nuodėmę- kai buvau 16 m. pirmą kartą praradau nekaltybę. Gerai, kad buvau apsisaugojęs, o jinai nepastojo. Tai buvo labai blogai padaryta, aį labai gailiuosi ir be vestuvių nesimylėsiu.
Klemensas, 17 m.

Man buvo 13 m. Įsimylėjau vaikiną ir praradau nekaltybę, ir nuo jo pastojau. Buvau priversta daryti abortą, nes mama liepė man ir aš pasidariau. Man labai gaila ir aš gailiuosi. Aš žinau, kad visą gyvenimą kentėsiu. Po to aš buvau išpažinties. Jo jau nebėra gyvųjų tarpe, dėlto aš negimdžiau.
Jūratė

Aš pirmą kartą praradau nekaltybę būdamas 15 metų. Viskas buvo taip: aš su mergina buvau šokiuose, mes kartu šokome, po šokių mes išėjome atsigerti alaus. Mums buvo linksma ir mums taip išėjo, kad mes abu atsigulėme mylėtis. Paskui aš pagalvojau, ką aš padariau, juk aš padariau didelę klaidą. Praėjo gal kokie 3 metai, mes jau buvome išsiskyrę. Aš jos paklausiau ar tu ant manęs pyksti, ką aš padariau? Ji atsakė, kad ne. Bet mes abu padarėme didelę klaidą.
Tadas, 18 m.

Tai atsitiko labai seniai. Kadangi man dabar 23, tai tą dieną buvo 18 metų. Mano vaikinas (tuomet aš su juo draugavau), buvo 27 metai. Mes tai padarėme miesto sode ant suoliuko. Buvo tamsu, todėl nieko nesibaiminau.
Dėl šio įvykio pasikeitė mano mąstymas, požiūris į draugystę. Tuo labiau, kad po kelių savaičių mes išsiskyrėme. Gal todėl, kad nebuvo meilės. Buvo tik aistra, potraukis. Manau, kad paskubėjau. Galėjau savo nekaltybę palikti tikrai gyvenimo meilei. Likimo ironija ta, kad kaip tik tokį vaikiną sutikau jau po pusės metų, o su juo aš iki šiol. Galima sakysti, jog aš gailiuosi. juk galėjau pakentėti. Taip tikrai! O gal norėjau neatsilikti nuo draugių?

Paauglystėje visiškai man toks dalykas nerūpėjo, to aš bijojau. Gasdino mintis kaip bus toliau, kas įvyks. Tėvai būtų tikrai supykę. Draugavau su berniuku jau nuo 14 metų, bet net metus nesibučiavome, abu nedrįsdavome. Po metų išsiskyrėme, nes jam neužteko tik susitikti. Matė, kad aš rimta ir nieko apie tai negalvoju. Tad laimingai išsiskyrėme. Tuo aš džiaugiuosi, nes praradus nekaltybę jautiesi kalta. Ją, tiesą sakant, aš tikrai nežinau, ar aš jau ją praradau, bet tikriausiai. Visko iki galo mes nedarome, nenueiname. Tai darome glamonėmis ir bučiniais. Ištikrųjų tuo momentu jaučiuosi gerai ir laiminga. Bet kai paklausai vidinio balso, kažkur jautiesi blogai ir kalta. Tai vyksta jau nuo 19 metų. Dabar 20. Bet manau tai nereikalinga, nes ištikrųjų rizikuoji pastoti ir sugadinti netgi savo ankstyvą jaunystę.
Indrė.

Neskaistybė - mano didžiausia gyvenimo klaida. Jos niekada neatskleidžiau kunigui. Mano nusidėjimas įvyko, kai man buvo 15 metų. Mano ,,partneriu” buvo vedęs vyras. Aš norėjau paragauti uždrausto vaisiaus. Į tai pastūmėjo ir tėvų palaidas jaunatviškas gyvenimas. Po šio įvykio bijojau atmerktomis akimis pažvelgti į šviesų pasaulį. Partneriui buvo 26 - ri. Gamtoje turėjau švęsti savo 16-jį gimtadienį. Tai šlykščiausia šventė dabartiniame mano gyvenime. Negaliu pakęsti, kai šią dieną mane sveikina draugai ir šypsosi man. Dar ir dabar baugu pripažinti, kaip sugadinau savo gyvenimą ir sujaukiau kitos šeimos židinį. Apie mūsų santykius visdėlto sužinojo ir jo žmona. Norėčiau, kad niekada nesusitiktų mano, jos ir jo akys. Bet ...Patariu sau: kuo vėliau išgersi vyną, - tuo jis bus brandesnis.
Saulė, 21m.

Visos mes mergaitės vaikomės mados. O kartais taip atsitinka dėl meilės. Man buvo 17 m., kai pirmą kartą pažinau tą skonį. Mano šeimoje buvo diegiamos konservatyvios pažiūros. Kad seksas tik po santuokos. Jį sutikau, kai man buvo 13 m. Pamilau, draugavome 6 metus. Atrodo, jis buvo tas vienintelis, su kuriuo galėčiau sukurti šeimą. Šiandien man 23 m. esu vieniša. O jis jau sukūręs šeimą. Aš išgyvenau skaudų gyvenimo smūgį, kad ir kaip mylėjau ir įrodžiau, kad esu pasiryžusi būt su juo. Tačiau jis to neįvertino. Tad dabar vieniša ir nieko negalėsiu padovanoti savo tikrajam, išrinktam vyrui. Gaila, bet ne!!! Tad susimąstykime, ar verta? B.