PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas   

1. Sakramentas, kurio neįvertiname.
2. Kada ateiti išpažinties?
3. Kaip dažnai eiti išpažinties?
4. Ar kiekvieno išpažintis gera?
5. Kada kunigas gali ir negali padėti mums išpažintyje?
6. O kodėl ne pas pažįstamą kunigą?
7. Ar visada kunigas gali duoti išrišimą?
8. Kaip nugalėti išpažinties baimę?
9. Ką daryti senai bebuvus išpažinties?
10. Kur klaustis patarimo moraliniais klausimais?
11. Koks turi būti gailestis?
12. Kodėl išpažintis kai kam nepadeda?
13. Gera valia mūsų išpažintyse.
14. Ką daryti, kai nebesurandame nuodėmių?
15. Ko verta skubi išpažintis?
16. Ko reikia, kad gautum išrišimą?
17. Kam reikia dažnos išpažinties?
18. Kaip praktiškai pasirengti išpažinčiai?
19. Kaip pataisyti blogą Išpažintį?
20. Kaip elgtis negavus išrišimo?
21. Ar penitentui reikia veiklumo?
22. Pas kokį, kunigą eiti išpažinties?
23. Kas pasidaro ilgai neinant išpažinties?
24. Ką daryti tuojau po išpažinties?
25. Ar reikalingas nuodėmių skaičius?
26. Ar reikia sakyti nuodėmių rūšį ir aplinkybes?
27. Geri ir blogi nuodėmklausiai.
28. Geri ir blogi penitentai.
29. Puikybe ir nuolankumas išpažintyje.
30. Ar keisti ir kada keisti nuodėmklausį?
31. Ar visos velykinės geros?
32. Ar užtenka tik velykinės?
33. Kas yra nuodėmė ir kokių jų gali būti?
34. Ar atsakingas tas, kas atidėlioja išpažinti?
35. Ko negalima ir kas reikia išpažintyje pasakoti?
36. Ar galina kalbėti apie išpažintyje kalbėtos dalykus?
37. Kaip pasirinkti nuodėmklausį?
38. Pas daugelį ar pas viena kunigą?
39. Kokio reikia pasiryžimo nebenusidėti?
40. Kaip ir kada atlikti užduotą atgailą?
41. Kas yra tas nuodėmklausio „pabarimas“?
42. Kas negali eiti išpažinties?
43. Ar išduodama išpažinties paslaptis?
44. Ar galima pykti ant nuodėmklausio?
45. Ar reikia bijoti ilgos išpažinties?
46. Reikalavimai kunigui ir sau.
47. Kas nepasakotina išpažintyje.
48. Išpažinties piktnaudojimas.
49. Vyrų išpažintis.
50. Moterų išpažintis.
51. Jaunuolių išpažintis.
52. Vaikų išpažintis.
53. Pamaldžiųjų išpažintis.
54. Skrupuliantų išpažintis.
55. Dažna išpažintis.
56. Viso gyvenimo išpažintis.
57. Kas reikia išpažintyje papildinėti?
58. Išpažintis ir dvasinė vadovybė.
59. Kas erzina kunigą išpažintyje?
60. Apgavystės išpažintyje.
61. Pas ką atlikti velykinę?
62. Išpažinties nuotaika.
63. Paguodos išpažintis.
64. Atsisakymas išpildyti atgailą.
65. Penitentų eilėje.
66. Kas daryti susimetėliams?
67. Kas daryti skrupuliatams?
68. Kaip reikia atitaisyti skriaudas?
69. Išpažinties atlikimo tvarka.
70. Apie lakstančius išpažinties svetur.
71. Išpažintis ir savo nuodėmės.
72. Vaikas, mama ir kunigas.
73. Kleboną kritikuoju ar tiesą sakau?
74. Ar tu iš tiesų tvarkoje?
75. „Oficiali“ ir „gyvenimiška“ išpažintis.
76. Turinys.
 

APIE AUTORIŲ
Kun. Jonas Paliūkas MIC
Gimė 1913 10 24 Panevėžio raj. Paįstrio parapijoje, Varakiškių km. Už dalyvavimą ateitininkų veikloje du kartus buvo išmestas iš Panevėžio gimnazijos. 1932 m. pasuka į Marijonų vienuoliją. Brandos atestatą gauna Kauno kunigų seminarijoje. 1937 m. studijavo filosofiją. 1939-aisiais Vytauto Didžiojo universitete, Teologijos-filosofijos fakultete, gavo licenciato laipsnį. 1942 m. gegužės 24 dieną įšventinamas kunigu.
1943–1944 m. – Varėnos I parapijos vikaras, 1945–1946 m. buvo Ukmergės Švč. Trejybės (Marijonų) bažnyčios rektoriaus pagalbininkas, 1946 m. rudenį – Marijampolėje moksleivių kapelionas. Kunigas atvirai kalbėjo apie negeroves, kruopščiai ruošdavosi pamokslams (jie buvo uždegantys), dirbo įvairiuose pastoracijos baruose. 1947-1949 m. – Žemaičių Kalvarijos vikaras. Pamėgo žemaitiškus „Kalnus“. Jų maldų ir giesmių tekstus pritaikė šiuolaikinei kalbai, redagavo maldynus, rašo giesmių žodžius ir melodijas. Drožinėjo miniatiūrines skulptūrėles iš kaulo ir medžio.
Nuo 1949 metų dirbo Janapolėje ir ten 1950 m. balandžio 5 d. buvo saugumo areštuotas bei nuteistas dešimčiai metų. Kalėjo Tiumenės, Kemeravo ir Mordovijos lageriuose. 1956 metais grįžo Tėvynėn. Tik Vilniaus religinių reikalų tarybos viršininkui sutikus, šiaip taip vyskupui pavyko skirti Medingėnų (Rietavo sav.) parapijos klebonu. Bet greitai tapo Akmenės vikaru, Truikinų-Aleksandrijos, Klykuolių klebonu.
Rengdamas Velykų karstą, nukrito ir susitrenkė galvą. Prof. Klumbio dėka po operacijos Kauno klinikose vėl gali darbuotis. Pasiprašė leidimo apsigyventi Tveruose altarista pas kunigą Konstantiną Veliuoniškį MIC. Ten darbuojasi ir apaštalauja rekolekcijose, atlaiduose. Savo likusias jėgas atidavė kilniems tikslams. Apie vidurdienį ištinka širdies smūgis. 1990 m. vasario 4 dienos rytą užgeso skaidrioji šviesa, daugeliui parodžiusi kelią į Dievą.