PRO VITA© ROBERTAS GEDVYDAS SKRINSKAS
RELIGIJA
2.TRADICIJA A. Bažnyčios Tėvai B. Bažnyčios dekretai C. Popiežių balsai D. Katekizmas
Be Šv. Rašto, yra dar kitas apreiškimo šaltinis, būtent Krikščioniškoji
Tradicija, arba Padavimas. Tai Bažnyčios Tėvų, Bažnyčios Rašytojų mintys,
raštai, Bažnyčios dekretai iš pirmųjų krikščionybės amžių.
A. Bažnyčios Tėvai
Antras mokymo įstatymas toks: ,,Nežudyk, nesvetimauk,
neišniekink vaikų, neištvirkauk, nevok, neužsiiminėk burtais, nemaišyk nuodų,
nežudyk negimusio vaisiaus nei naujagimio, nepavydėk artimo nuosavybės.''
Didachė (Dvylikos apaštalų mokslas. 2,1)
Mirties kelias yra toks. Pirmiausia jis blogas ir pilnas
prakeiksmų:(...),,žudantys savo kūdikius"(20); kurie naikina Dievo sutvėrimus.
(Didachė 5,1-2. AD 120).
Barnabo laiškas griežtai draudžia atimti gyvybę negimusiam
kūdikiui. ,,Mylėsi savo kaimyną daugiau nei savo nuosavą gyvenimą. Nežudysi
vaiko aborto būdu. Nežudysi, kas jau yra gimęs.( Barnabas 19.5; 125 AD)
Iš Barnabui priskiriamo laiško: ,,Nežudyk negimusio kūdikio
ir neleisk jam gimusiam pražūti.“ (Šviesos kelias).
Laiškas Diognetui (II a. dokumentas), iškeldamas skirtumą
tarp krikščionių ir pagonių gyvenimo, aiškiai pabrėžia, kad krikščionys tuokiasi
ne tam, kad kūdikius žudytų, bet augintų. Vėliau Atenagoras drąsiai atkerta
imperatoriui Markui Aurelijui, kad nesąmonė yra prikaišioti krikščionims
žmogžudystes: krikščionys laiko žmogžudėmis net tokias moteris, kurios
išprovokuoja abortą, tuo tarpu pagonys nekreipia į tai dėmesio. (Athenagoras,
Legatio 35, AD 165)
"Įsčių vaisius yra gyva būtybė ir tokiu būdu Dievo rūpesčio objektas".
(Athenagoras, Krikšionių pateisinimas, 35.6; AD 177)
Minucijus Feliksas smarkiai atremia pagonių priekaištą, esą,
krikščionys vartoja savo agapėse kūdikių kraują. Anot jo, pagonys neturi jokios
teisės kaltinti krikščionių, nes kaip tik pagonės motinos išmetančios savo
naujagimius laukiniams žvėrims ir paukščiams sudraskyti, be to, tarp jų esą
tokių motinų, kurios tam tikrais vaistais naikinančios savo įsčiose vos
prasidėjusią gyvybę ir taip nusikalsta dar prieš gimdydamos, žudydamos kūdikį.*
(1) P. 43-44.
Klemensas Aleksandrietis pasmerkė abortą kaip ir Atenagoras:
,,Tie, kas daro abortą, yra žmogžudžiai.''
,, Visas mūsų gyvenimas gali eiti stebint gamtos dėsnius, jei įveiksime nuo
pradžių savo troškimus ir nežudysime ydingų amatų įvairiom priemonėm
žmogaus atžalų, gimusių pagal dieviškos išminties numatymą; dėl tų moterų,
kurios norėdamos paslėpti savo nedorovingumą, vartoja abortuojančius nuodus,
kurie išmeta pilnai mirusį, tuo pačiu metu abortuoja savo žmogiškus jausmus."
Klemensas Aleksandrietis, Paedagogus 2, AD 175
Tertulijonas: ,,Mirtingasis įsčiose negali būti
sunaikintas.''* (7) P.141. ,,Nesvarbu, ar tu atėmei gyvybę gimusiam, ar
sunaikinai tą, kuris tik ruošiasi gimti. Abiem atvejais sunaikinimas yra
žmogžudystė". (Tertulijonas, Apologija, 9.4-6; II amžius)
Laktancijus, gindamas nuomonę, kad susijungimas sielos su
kūnu įvyksta prieš gimimą, t.p. draudžia atimti negimusio kūdikio gyvybę: Dievas
įkvepia sielą ne tam, kad kūdikis mirtų, bet kad gyventų.* (1) P.44.
Labai svarbus šv. Bazilijaus pirmas kanoniškas laiškas
Amfilochijui. Šiame laiške šis didis Rytų Bažnyčios Tėvas aiškiai pabrėžia, kad
žmogiško vaisiaus skirstymas į foetus animatus ir inanimatus yra nepagrįstas;
kas tyčia išdrįstų atimti negimusio kūdikio gyvybę, tas padarytų tikrą
žmogžudystę ir turėtų būti atitinkamai nubaustas.* (1) P.44.; (7) P.141.
Iš II a. graikų filosofo Dionizijaus Halikarnasiečio laiško
sužinome, kad krikščionys ,,gyvena savo šalyse, bet tiktai kaip laikini
bendrakeleiviai. Jie dalinasi viskuo kaip miestiečiai ir pakelia viską kaip
svetimšaliai. Kiekviena svetima žemė yra jų tėvynė ir net kiekviena tėvynė jiems
yra svetima žemė. Jie veda kaip visi ir jie gimdo vaikus, bet jie neišmeta savo
palikuonių.'' (7) P.141.
,,Garsūs tikintieji pradėjo naudoti vaistus, kad taptų
nevaisingi ir save apsaugotų taip, kad būtų pašalintas, kas buvo pradėtas,
nenorint turėti vaiko nuo vergo ar bet kurio kito apgailėtino draugo, savo
šeimos ir perdėto turto labui. Žiūrėk, į kokį didelį bedieviškumą toks
nusikaltimas per neištikimybę ir žmogžudystę tuo pačiu metu atveda.
(Ipolitas, Visų erezijų atmetimas 9:7, AD 200)
,,Turtuoliai, kad jų palikimas nebūtų dalinamas, paneigia
įsčiose savo paties palikuonius. Vartodami tėvažudikiškas mikstūras, jie patys
užpučia jų įsčių vaisių lyties organuose. Tokiu būdu gyvybė atimama dar
prieš gimimą...Kas, išskyrus patį žmogų, mokina kelių, kaip atsižadėti
vaikų?" (Ambrozėjus iš Milano, Hexameron, c. AD 350)
,,Tie, kurie duoda abortatyvus dėl pradėtų vaikų įsčiose sunaikinimo yra
žmogžudžiai kartu su tais, kurie priima nuodus" (Bazilijus Didysis, Canons,
188.2; IV amžius)
,,Kodėl sėti kur dirva stengiasi sunaikinti vaisių? Kame čia
daug aborto pastangų? Kame čia yra žmogžudystė prieš gimimą? Where there
is murder before birth? Dėl jūsų net nepaliekate ištvirkėlę likti aiškia
ištvirkėle, bet paverčiate ją taipogi ir žmogžude. Jūs matote, kaip girtavimas
veda į ištvirkavimą, ištvirkavimas į neištikimybę, neištikimybė į žmogžudystę;
ar greičiau į kažką blogesnio nei žmogžudystė. Nors neturiu tikro vardo tam
pavadinti, nes tai sunaikina ne gimusį, bet sulaiko nuo gimimo. Tad kodėl jūs
piknaudžiaujate Dievo dovana ir kovojate su Jo įstatymais ir sekate paskui tai,
kas yra prakeiksmas, lyg palaiminimu ir paverčiate prokreacijos
vietą žmogžudystės kamera ir moters ranką, duotą gimdymui į skerdimą." (Jonas
Auksaburnis, Pamokslai 24 Romiečiams, c. AD 375)
Šv. Jeronimas abortą vadino ,,negimusio vaiko žmogžudyste".
(Laiškas Eustochium, 22.13; IV amžius).
Šv. Augustinas vartojo tą pačią frazę, įspėdamas prieš
siaubingą nusikaltimą ,,negimusio vaiko žmogžudystę". ( Apie vedybas,
1.17.15; IV amžius).
B. Bažnyčios dekretai
Bažnyčios provincijos sinodas Elvyroje 306 m. ekskomunikavo
subrendusias moteris, darančias abortus, ir neinkomunikuodavo iki mirties.
Bažnyčios provincijos sinodas Ankyroje 314 m. pasmerkė
moteris, kurios ,,žudo, kas yra gimdoma'' ir skyrė 10 m. atgailos.
Leridos provincijos sinodas skyrė bausmes moterims,
darančioms abortus ir jų pagalbininkams.
,,Tu nežudysi savo vaiko sukeliant abortą, nei užmuši tą, kuris yra gimęs. Už
kiekvieną, turintį pavidalą ir gavusį sielą nuo Dievo nužudymą bus atkeršyta,
jei yra nepateisinamai sunaikintas." (Apaštalinė konstitucija 73; AD 380)
Konstantinopolio sinodas 692 m. bausmes už abortą prilygina
bausmėms už žmogžudystę. Tą patį darė sinodai Maince 847 m. ir Vormse 868 m.*
(1) P.36. Hibernensus Bausmių kanone 675 m. už ,,vaiko embriono motinos
įsčiose'' sunaikinimą buvo 7 m. neprileidžiama prie šv. sakramentų ir skiriama
vieša atgaila su duona ir vandeniu.
Šeštoji Ekumeninė Taryba Canon XCI (681 A.D.) :,, ...tos, kurios priima vaisių
žudančius vaistus, nusipelno bausmės, tolygios kaip už žmogžudystę.”
II Vatikano susirinkimas: ,,Dievas, gyvenimo Viešpats,
suteikė žmonėms kilnų gyvybės pratęsimo uždavinį, kuris turi būti vykdomas
žmogaus orumui deramu būdu. O gyvybė nuo pat užuomazgos turi būti globojama visu
rūpestingumu: abortas ir kūdikio nužudymas yra baisūs nusikaltimai. Žmogaus
lytinė sąranga ir jo dauginimosi galios viršija esančias žemesniame gyvybės
lygyje, todėl specifiniai vedybiniai aktai, pavaldūs tikram žmogaus kilnumui,
turi būti didžioje pagarboje. Ten kur liečiamas vedusiųjų meilės derinimas su
gyvybės pratęsimo atsakomybe, moralinis veiksmų pobūdis priklauso ne tik nuo
geros intencijos ir motyvų, bet ir nuo objektyvių kriterijų, priklausančių nuo
asmens ir jo veiksmų prigimties. Šitie kriterijai išlaiko abipusio atsidavimo
pilnutinę prasmę ir vaikų gimdymą tikros meilės kontekste. Tačiau šito negali
būti be sutuoktinių skaistybės. Bažnyčios vaikams, saugantiems šiuos principus,
prokreacijai reguliuoti neleistina naudotis Bažnyčios mokymo pasmerktais būdais.
Visiems verta pagalvoti: žmogaus gyvybė ir uždavinys ją
pratęsti negali būti apriboti vien tik šio pasaulio motyvais ir negali būti
sprendžiami ir suprantami tik šio pasaulio požiūriu. Būtina šiuos klausimus
spręsti, turint prieš akis amžinąjį žmogaus pašaukimą." Iš Pastoralinės
konstitucijos apie bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje ,,Gaudium et spes''
§51.Roma, 1965.12.07 *[9] P.162.
Šeimos teisių chartija, kurią parengė Šventasis Sostas
1983.X.22, 4 straipsnis. Žmogaus gyvybė turi būti gerbiama ir ginama absoliučiai
nuo jo pradėjimo momento.
a) abortas yra tiesioginis pagrindinės žmogaus teisės -
teisės į gyvybę - pažeidimas.
b) pagarba žmogaus orumui neleidžia jokių bandomųjų
manipuliacijų su žmogaus embrionu ar jo eksploatavimo.
d) vaikai ir prieš, ir po gimimo turi teisę į ypatingą gynimą
ir pagalbą, lygiai kaip jų motinos nėštumo metu ir deramu pogimdyminiu
laikotarpiu.* [8]
Prieš abortus yra šie kanonai: smerkia 1398, draudžia priimti
šventimus 1041, 4.
C. Popiežių balsai
Popiežiaus Siksto V konstitucija ,,Efraenatam'' 1588.10.29
mini didelę aborto žalą ir skiria labai griežtas bausmes visiems aborto
bendrininkams. Pasauliečiai, be skaudžių civilinių bausmių, paskelbiami neverti
gauti kada nors kunigo šventimų; dvasininkai nebetenka visų beneficijų, oficijų
ar privilegijų, be to, jie turi būti degraduoti ir tuoj išduoti pasaulietinei
valdžiai nubausti; kartu ir visi aborto bendrininkai užsitraukia ekskomuniką.
Pop. Grigalius XIV savo 1591 m. ,,Sedes apostolica''
sušvelnino konstitucijos bausmes ir kartu grąžino nuo seno įsigalėjusį skirtumą
tarp foetus animatus ir inanimatus.
Pop. Inocentas XI 1679 m. pasmerkė nuomonę, kad mergaitė savo
geram vardui išsaugoti galinti daryti abortą, jei dar vaisius neturi sielos.
Taip pat tas pats popiežius pasmerkė kitą klaidingą nuomonę, kad žmogiškasis
vaisius protingą sielą tegaunąs gimdamas ir todėl abortas niekuomet negalėjęs
būti žmogžudystė.* (1) P.38.
Popiežius Pijus IX savo konstitucijoje ,,Apostilicae sedis''
1869.10.12 iš Kanonų teisės išėmė skirstymą ,,suformuotas'', ,,nesuformuotas''.
Vietoj lengvesnių bausmių už ankstyvuosius abortus ir griežtesnių bausmių už
vėlesnius jis vėl įvedė vienodas bausmes. Ta bausmė - tai ekskomunika,
galiojanti iki šių dienų. Ekskomuniką gali atleisti tik vyskupas ar jo įgaliotas
kunigas. Nors Kanonų teisės bausmės už abortą įvairavo, Bažnyčios mokymas liko
pastovus. Abortai visada buvo smerkiami.
Pop. Pijus XI 1931.12.31 išleido encikliką ,,Casti
Connubii''. Joje pasisakė už negimusios gyvybės saugojimą ir prieš gyvybės
pradėjimo vengimą dirbtinėmis priemonėmis. Ši enciklika buvo atsakymas į
anglikonų Bažnyčios Lambeth konferenciją 1931.08.14, kurioje leista naudoti
kontracepciją. Netrukus ir kitos protestantų bažnyčios leido kontracepciją.
Pop. Pijus XII daugelyje kalbų tęsė savo pirmtako mokymą.
,,Kiekviena žmogiška būtybė, netgi vaikas savo motinos įsčiose, gauna teisę
gyventi tiesiogiai iš Dievo, o ne iš tėvų ar kokios nors bendruomenės ar
žmogiškosios valdžios. Taigi joks žmogus, joks žmogiškasis autoritetas, joks
mokslas, jokios medicininės, eugeninės, visuomeninės, ekonominės ar moralinės
,,nuorodos" negali suteikti tinkamo pagrindo betarpiškai ir sąmoningai
disponuoti nekalta žmogiškąja gyvybe." Kalboje, pasakytoje 1951 m. Italijos
pribuvėjoms, pasmerkė kontracepciją kaip priešingą natūraliam ir dieviškam
įstatymui. Toje pačioje kalboje pasmerkė ir sterilizaciją. Popiežius dar sakė:
„Dar negimęs kūdikis yra tiek pat žmogus, kaip ir jo motina“.1958 m. vieną
mėnesį prieš savo mirtį pasmerkė įvairias tabletes prieš pastojimą, pavadinęs
jas tiesiogine sterilizacija.
Pop. Jonas XXIII enciklikos ,,Mater et Magistra'' 185-199
paragrafuose katalikų pagarbą gyvybės dėsniams iš naujo patvirtino.
Pop. Paulius VI 1968.07.25 paskelbė encikliką ,,Humanae
Vitae'', kuri buvo atsakas į kilusias abejones dėl piliulių pasirodymo ir
vartojimo bei kilusią pokyčių dvasią Bažnyčioje 1960 m. Štai svarbesnės
enciklikos mintys: Bažnyčia, ragindama elgtis taip, kaip liepia prigimties
įstatymas, kurį pastoviai aiškina jos doktrina, moko, jog kiekvienas moterystės
panaudojimas turi išlikti tinkamas gyvybei perteikti. 11 skyrius.
,,Kaip žmogus, apskritai imant, neturi neribotos valdžios
savo kūnui, taip ir gimdymo galioms, nes iš jų esminių savybių sprendžiame, kad
jos yra skirtos duoti naujiems žmonėms gyvybę, kuri paeina iš Dievo.'' 13
skyrius.
,,Remdamiesi šiais svarbiausiais žmogiškosios ir
krikščioniškosios doktrinos apie santuoką principais, privalome pastebėti, kad
tiesioginis nėštumo nutraukimas ir visų pirma tiesioginis abortas, nors jis būtų
daromas ir sveikatos sumetimais, yra neleistinas būdas vaikų skaičiui riboti ir
todėl šį būdą reikia visiškai atmesti.
Taip pat, kaip Bažnyčios mokymas yra ne kartą nurodęs,
smerktina tiesioginė vyro ir moters sterilizacija abiem atvejais, - ir kai ji
daroma visam gyvenimui ir kai ribotam laikui.
Lygiai neleistinas yra bet koks veiksmas, kuriuo, ar
rengiantis santuokiniam aktui, ar jį atliekant, ar jį atlikus ir numatant
natūralias jo pasekmes, būtų siekiama sukliudyti pastoti, toks sukliudymas, ar
jis būtų tikslas, ar priemonė vis tiek yra neleistinas.'' 14 skyrius.
,,Jei kitas gimdymas yra atidėtinas dėl pateisinamų
priežasčių, būtent dėl fizinių ar dvasinių sąlygų arba dėl išorinių aplinkybių,
tai, kaip moko Bažnyčia, sutuoktiniams leistina atsižvelgti į gimdymo funkcijų
ciklą ir vedybiniams santykiams naudoti nevaisingą metą; vadinasi, vaikų skaičių
planuoti taip, kad jokiu būdu nebūtų nusikalstama doriniams principams, kuriuos
čia dabar išdėstome.
Bažnyčia neprieštarauja sau ir savo doktrinai, tiek
spręsdama, kad sutuoktiniams leistina atsižvelgti į nevaisingus laiko tarpus,
tiek drausdama naudoti apsisaugojimo priemones, nors joms pateisinti vis būtų
kartojami argumentai, atrodą tinkami ir svarūs...'' 16 skyrius.
,,Dori žmonės gali dar geriau įsitikinti, kad Bažnyčios
doktrina teisinga, atkreipę dėmesį į dirbtinio gimimų reguliavimo padarinius.
Visų pirma reikia pagalvoti apie tai, kad per dirbtinį reguliavimą atveriamas
platus ir lengvas kelias tiek į sutuoktinių neištikimybę, tiek ir į bendrą
dorovinės disciplinos pašlijimą...''* [8]
,,Negalima nutylėti tų pasikėsinimų į gyvybę, kurie taip dažnai, deja, remiantis
teise, yra vykdomi. Pirmiausia turime galvoje abortus(...). Kaip civilizuota
krikščioniška visuomenė gali leisti ,,nekaltų aukų skerdynes"? Kaip galima likti
abejingam ir neašaroti? popiežius PauliusVI (Wlodzimierz
Fijalkowski ,,Gimdymo dovana" K. Caritas 2000, P89)
Pop. Jonas Paulius II daugiausiai už visus popiežius yra
pasisakęs skaistumo, negimusios gyvybės saugojimo, natūralaus šeimos planavimo
klausimais įvairiomis progomis. Enciklikose ,,Familiaris Consortio'' 1981.09.22
ir ,,Veritatis Splendor'' 1993.08.06 tvirtai išdėsto Bažnyčios paziciją šiais
klausimais.*[10] P. 323-340; [7] P. 68,72,102,107,121. 1995 m.kovo 25 d.
pasirodė jo žymiausia enciklika, skirta šeimai, gyvybei, skaistumui, tai ,,
Evangelium Vitae".Šią encikliką 1995m. lietuvių kalba išleido ,,Aidai". Šios
enciklikos dėka Lietuvoje pradėta švęsti Gyvybės diena.
Pop. Jonas Paulius II 1994.02.11 įkūrė Popiežiškąją Gyvybės
Akademiją. Ji yra autonominė mokslo įstaiga, veikianti prie Popiežiškosios
sveikatos apsaugos darbuotojų sielovados tarybos.* (XXI amžius. 1994.03.09)
Keletas pop.Jono Pauliaus II pasisakymų fragmentų:
,,Jei kėsinamasi į žmogaus teisę gyventi tuo momentu, kada
jis pradedamas motinos įsčiose kaip žmogus, tai kėsinamasi į visas moralines
nuostatas, kurios tarnauja nepajudinamoms žmogiškosioms vertybėms apsaugoti.
Bažnyčia gina teisę gyventi ne tik atsižvelgdama į didybę Dievo, kuris yra tos
gyvybės pirmasis Davėjas, bet kartu ir į bendražmogiškąsias vertybes." Nowy
Targ, 1979 06 08
,,Kreipiuosi į visus: absoliučiai ir šventai gerbkite
šventąją žmogiškąją gyvybę nuo jos pradėjimo akimirkos. Abortas, kaip konstatavo
II Vatikano Susirinkimas, yra ,,pasibjaurėtina žmogžudystė" (Gaudium et spes.51)
Kėsinimasis į negimusią gyvybę, kad ir kokioje vystymosi fazėje ji būtų, reiškia
grėsmę visai moralinei tvarkai, tikrajam žmogiškųjų vertybių sargui. Dar
negimusios gyvybės absoliučios neliečiamybės gynyba yra žmogaus teisių ir orumo
dalis gynybos dalis. Limerick,1979 10 01 Rūpinimąsi vaiku dar prieš jo gimimą,
nuo pradėjimo akimirkos, o vėliau vaikystės ir paauglystės metais yra pirmas ir
pagrindinis žmogaus pažiūros į kitą žmogų matas". Niujorkas, 1979 10 02
,,Nedvejodamas skelbiu jums ir visam pasauliui, jog kiekviena
žmogiškoji gyvybė nuo pradėjimo akimirkos ir visais tolesniais laikotarpiais yra
šventa, kadangi žmogiškoji gyvybė buvo sukurta Dievo pagal Jo atvaizdą ir
panašumą. Niekas nepakyla aukščiau didžios žmogiškosios būtybės vertės.
Žmogiškoji gyvybė nėra jokia idėja ar abstrakcija; žmogiškoji gyvybė yra
konkreti tikrovė būtybės, kuri geba mylėti ir tarnauti žmonėms.(...)
Žmogaus gyvybė yra neįkainojama, nes yra dovana Dievo, kurio
meilė yra begalinė, o jei Dievas duoda gyvybę, tai duoda ją amžiams".
Vašingtonas 1979 10 07
,,Niekur kitur Dievas nepasireiškia žmogaus atžvilgiu tik Jam
būdinga veikla taip radikaliai ir niekur kitur neapsireiškia taip apčiuopiamai,
kaip savo kūrybine veikla dovanodamas jam gyvybę. Todėl požiūris į gyvybės
dovaną yra tikrojo žmogaus ryšio su Dievu ir kitu žmogumi rodiklis ir
pagrindinis matas, taigi tikro religingumo ir moralės rodiklis ir matas".
Čenstakava 1983 06 19 (Wlodzimierz Fijalkowski ,,Gimdymo
dovana" Kaunas Caritas 2000, P89-90, 102)
Popiežius Jonas Paulius II
Iš Šventojo Tėvo Pranciškaus apaštališkojo paraginimo EVANGELII GAUDIUM 2013 11
24
213. Tarp tų silpnųjų, kuriais Bažnyčia trokšta labiausiai rūpintis, taip pat
yra dar negimę kūdikiai, bejėgiškiausi ir nekalčiausi iš visų; kad su jais būtų
galima daryti viską, ko tik užsigeidžiama, šiandien stengiamasi paneigti jų
žmogiškąjį kilnumą atimant iš jų gyvybę ir remiant įstatymus, kurie tam
netrukdytų. Norint pajuokti Bažnyčios pastangas apginti negimusių kūdikių
gyvybę, jos pozicija dažnai vaizduojama kaip ideologinė, tamsybiška,
konservatyvi. Ir vis dėlto tas negimusios gyvybės gynimas artimai susijęs su bet
kurios žmogaus teisės gynimu. Juo suponuojamas įsitikinimas, kad žmogiškoji
būtybė visada yra šventas ir neliečiamas dalykas bet kurioje situacijoje ir bet
kurioje raidos stadijoje. Ji yra tikslas pats savaime ir niekada nėra priemonė
kitiems sunkumams spręsti. Tokio įsitikinimo atsisakius, nelieka tvirto ir
tvaraus pagrindo žmogaus teisėms ginti, nes tada jos visada bus priklausomos nuo
kokių nors galingųjų kontingentinių susitarimų. Kiekvienos žmogiškosios gyvybės
neliečiamybei pripažinti pakanka vien proto, tačiau jei žvelgsime remdamiesi ir
tikėjimu, „bet kokia prievarta žmogaus asmens kilnumui šaukiasi keršto Dievo
akivaizdoje ir įžeidžia žmogaus Kūrėją“. (Jonas Paulius II.
Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 12 30), 37:
AAS 81 (1989), 461.)
214. Kadangi tai klausimas, esmingai susijęs su mūsų žinia apie žmogaus asmens
vertę, neverta laukti, kad Bažnyčia šiuo klausimu pakeis savo poziciją. Norėčiau
šiuo atžvilgiu būti visiškai sąžiningas. Tai nėra numanomos reformos ar
„modernizacijos“ dalykas. Įsivaizdavimas, neva problemos spręstinos sunaikinant
žmogaus gyvybę, nerodo pažangumo. Tačiau sykiu tiesa ir tai, jog per mažai
padarėme, kad tinkamai lydėtume moteris, atsiduriančias labai sunkiose
situacijose, kai abortas siūlosi kaip greitas joms didelę baimę keliančių
problemų sprendimas, ypač tada, kai jose auganti gyvybė yra smurto padarinys
arba prasidėjo kraštutinio skurdo aplinkoje. „Bažnyčios žinios“ 2014 vasario 26
Nr. 2
Iš Šventojo Tėvo Pranciškaus posinodinio apaštališkojo paraginimo Amoris
Laetitia 2016 03 19
42. (...) Bažnyčia griežtai atmeta visus valstybės įsikišimus kontracepcijos,
sterilizacijos ar net abortų naudai.
83. (...) Žmogaus gyvybė labai vertinga, o savo motinos įsčiose augančio
negimusio kūdikio teisė į gyvybę tokia neatimama, kad galimybės spręsti dėl šios
gyvybės, kuri yra tikslas savyje ir niekada negali būti kito žmogaus
,,nuosavybė“, niekaip nevalia pateikti kaip teisės disponuoti savo kūnu.
Šeima gina gyvybę kiekvienu jos tarpsniu, taip pat jai gęstant.
Abortas neturi būti kūdikio patologijos „prevencija“
2019 m. gegužės 25-ąją popiežius Pranciškus priėmė tarptautinės konferencijos
dalyvius, kurie dvi dienas diskutavo apie itin jautrų ir sunkų klausimą – dar
negimusio ar ką tik gimusio vaiko globą tuo atveju, jei yra nustatyta sunki ar
greitą mirtį lemsianti patologija. Kaip žinia, tokiais atvejais dažnai imamasi
aborto „prevencijos“. Konferenciją surengė Popiežiškoji pasauliečių, šeimos ir
gyvybės dikasterija, kartu su fundacija „Širdis lašelyje“, kuri priima ir
rūpinasi vystymosi sutrikimų turinčiais ir labai trapiais vaikais, kuriuos
išmetimo kultūra vadina „nesuderinamais su gyvenimu“.
Pasak popiežius Pranciškaus, labai klaidinga teigti, kad žmogiška būtybė dėl
savo amžiaus, sveikatos būklės ar gyvenimo kokybės yra nesuderinama su gyvenimu.
Įsčiose užsimezgusio kiekvieno vaiko gyvybė yra dovana, kurią reikia priimti,
mylėti ir globoti. Visada.
„Kai moteris sužino, jog laukiasi vaiko, tuoj pat joje pabunda gilaus slėpinio
jausmas. Mamos tai žino. Naujos būtybės joje augimo suvokimas persmelkia viską,
paversdamas moterį mama“, – sakė popiežius. Jis priminė mokslinį pažinimą, jog
tarp motinos ir vaiko, tarp dviejų žmogiškų būtybių nuo pat pradžių atsiranda
intensyvus, įvairaus pobūdžio ryšys (cross-talk), kuris užtikrina abipusį
prisitaikymą. Taip, kaip moteris tampa motina, taip ir žmogiška būtybė joje
tampa vaiku.
Prenatalinės diagnozės technologijos šiandien jau pirmosiomis savaitėmis pajėgia
nustatyti patologijų riziką. Tiek įtarimas, tiek žinojimas apie patologiją
įtakoja nėštumo išgyvenimą, įstumia moteris ir poras į gilų nerimą.
„Vienišumo, bejėgiškumo, baimės dėl vaiko jausmas ir visos šeimos kančia yra
tarsi tylus šauksmas, prašymas padėti ligos tamsoje, kurioje niekas negali
nustatyti kaip iš tiesų bus. Kiekvienos ligos eiga yra savita ir netgi gydytojai
dažnai nežino, kaip ji pasireikš konkrečiais atvejais. Ir vis dėlto yra vienas
dalykas, kurį medicina tikrai žino: jei vaikai dar motinos įsčiose turi
patologijos požymių, jie yra maži pacientai, kuriuos neretai galima gydyti
vaistais, chirurgine intervencija ar specialia priežiūra, jau galinčiais
sumažinti baisų atstumą tarp diagnozės ir terapijos galimybių, kuris jau daug
metų yra viena iš savanoriško aborto ir vaikų su patologijomis palikimo
institucijų globai priežasčių“, – pažymėjo popiežius Pranciškus,
pasidžiaugdamas, jog yra ir tokių institucijų, kurios gali suteikti specialią
pagalbą šeimoms, kurios sulaukė sergančio vaiko.
Visiems turi būti pasiekiamas kompetentingas mokslinis ir sielovadinis
palydėjimas, suprantant, jog medicinos galutinis tikslas nėra vien išgydymas,
bet ir sakralios žmogaus gyvybės vertės saugojimas. „Mediko profesija yra
misija, yra pašaukimas dėl gyvybės“, – pažymėjo popiežius.
Šeimoms su ligotu kūdikiu reikia integralios pagalbos, kad jos nesijaustų
apleistos, kad jaustų žmogišką šilumą ir meilę.
„Tai ypač būtina tiems vaikams, kuriems dabartinėmis medicininių žinių sąlygomis
yra lemta mirti tuoj po gimimo arba po trumpo laiko. Šiais atvejais slauga gali
atrodyti kaip neprasmingas išteklių naudojimas ir papildoma kančia gimdytojams.
Tačiau atidus žvilgsnis pastebės tokių pastangų autentišką prasmę, šeimos meilės
išsipildymą. Rūpinimasis šiais vaikais padeda tėvams išgyventi gedulą ir
pajausti jį ne vien kaip praradimą, bet ir bendrą kartu nueitą kelią. Vaikas jų
gyvenime liks visam laikui. Ir bus galėję jį mylėti“, – sakė popiežius.
Deja, šiuo metu dominuojanti kultūra neremia tokios perspektyvos: baimė ir
priešiškumas neįgalumui visuomenėje dažnai kreipia link aborto, vaizduojamo kaip
„prevencija“.
„Tačiau Bažnyčios mokymas šiuo klausimu yra aiškus: žmogaus gyvybė yra šventa ir
neliečiama, o prenatalinės diagnozės naudojimas selekcijos tikslais yra
nepriimtinas, nes tai nežmogiško eugenikos mentaliteto išraiška, kuri atima iš
šeimų galimybę priimti, apkabinti ir mylėti savo silpniausius vaikus“, – pridūrė
popiežius.
Pranciškus pabrėžė, kad tai nėra katalikų tikėjimo, kaip kartais sakoma, o
žmogiška, „iki-religinė“ problema. Tikėjimas prisideda, tačiau vėliau.
Pirmiausia tai žmogiška problema, kurios negalima priskirti vien religingumui.
Pasak popiežiaus, turėtume paklausti dviejų dalykų. Pirma, ar teisėta sunaikinti
žmogišką gyvybę, kad išspręstume problemą? Antra, ar teisėta nusamdyti žudiką,
kad išspręstume problemą?
„Tai yra šerdis. Nereikia vadinti religišku to, kas yra žmogiška. Tai
neteisinga. Niekada, niekada negalima sunaikinti žmogiškos gyvybės ar samdyti
žudiko tam, kad išspręstume problemą“, – sakė popiežius.
Abortas niekada nėra atsakymas, kurio iš tiesų ieško moterys ir šeimos. Tai
ligos baimės pasekmė. Praktiniai, žmogiški ir dvasiniai sunkumui yra
nepaneigiami, bet būtent dėl to skubiai būtina rimta sielovada, palaikanti tuos,
kurie priėmė ligotus vaikus. Reikia erdvių, vietų ir „meilės tinklų“, į kuriuos
poros galėtų kreiptis pagalbos, reikia šias šeimas palydėti.
Popiežius papasakojo vieną savo ankstesnėje vyskupijoje girdėtą istoriją:
penkiolikametė mergina su Dauno sindromu pastojo, o tėvai paprašė teisėjo duoti
leidimą abortui. Teisėjas nutarė paklausti pačios mergaitės, nors tėvai nenorėjo
leisti, nes daunė nieko nesupranta. Kai pagaliau teisėjas sutiko mergaitę, ši
jam papasakojo, kad jai buvo pasakyta, jog serga, kad joje yra skrandį ėdantis
gyvūnas ir todėl reikia operacijos. Kai teisėjas paaiškino, kad tai ne ją
graužiantis kirminas, o kūdikis, mergina nudžiugo. Šioje situacijoje teisėjas
neautorizavo aborto. Prabėgo mėnesiai ir gimė mergaitė. Ji užaugo, mokėsi, tapo
advokate ir, vėliau, prokurore. Ir per kiekvieną savo gimtadienį pasikviesdavo
teisėją į svečius tol, kol jis buvo gyvas.
Popiežius padėkojo audiencijoje dalyvavusiems tėvams, kurie priėmė trapias
gyvybes, medikams ir visiems, kurie padeda jas globoti, kurie siekia padėti ir
kitoms šeimoms. „Jūsų meilės liudijimas yra dovana pasauliui. Jus laiminu ir
atsimenu savo maldoje. Prašau melstis už mane. Ačiū“, – pasakė popiežius. (RK /
Vatican News)
2019 gegužės 25, https://www.vaticannews.va/lt/popiezius/news/2019-05/abortas-neturi-buti-kudikio-patologijos-prevencija.html
D. Katekizmas 1996
1. Vaisingumas yra santuokos tikslas. [2366]
2. Kiekvienas santuokinis aktas turi būti atviras gyvybės pradėjimui. [2366]
3. Santuokinių pareiga – perduoti gyvybę. [2367]
4. Iš esmės blogas yra kiekvienas veiksmas, kuriuo siekiama to, kad gyvybės
pradėjimas būtų neįmanomas. [2370]
5. Kontracepcija nereiškia visiško vienas kitam atsidavimo; ji atmeta atvirumą
naujai gyvybei ir iš esmės klastoją pačią santuokinę meilę. [2370]
6. Doriniu požiūriu nepriimtina lytinį aktą atskirti nuo pradėjimo akto. [2377]
7. Moters nevaisingumo laikotarpiais paremti gimimų reguliavimo metodai yra
suderinami su objektyviais dorovės kriterijais. [2370]
TURINYS