TRADICIJA

PRO VITA© ROBERTAS GEDVYDAS SKRINSKAS

RELIGIJA

2.TRADICIJA A. Bažnyčios Tėvai B. Bažnyčios dekretai C. Popiežių balsai D. Katekizmas

Be Šv. Rašto, yra dar kitas apreiškimo šaltinis, būtent Krikščioniškoji Tradicija, arba Padavimas. Tai Bažnyčios Tėvų, Bažnyčios Rašytojų mintys, raštai, Bažnyčios dekretai iš pirmųjų krikščionybės amžių.

    A. Bažnyčios Tėvai
    Antras mokymo įstatymas toks: ,,Nežudyk, nesvetimauk, neišniekink vaikų, neištvirkauk, nevok, neužsiiminėk burtais, nemaišyk nuodų, nežudyk negimusio vaisiaus nei naujagimio, nepavydėk artimo nuosavybės.'' Didachė (Dvylikos apaštalų mokslas. 2,1)
Mirties kelias yra toks. Pirmiausia jis blogas ir pilnas prakeiksmų:(...),,žudantys savo kūdikius"(20); kurie naikina Dievo sutvėrimus. (Didachė 5,1-2. AD 120).
    Barnabo laiškas griežtai draudžia atimti gyvybę negimusiam kūdikiui. ,,Mylėsi savo kaimyną daugiau nei savo nuosavą gyvenimą. Nežudysi vaiko aborto būdu. Nežudysi, kas jau yra gimęs.( Barnabas 19.5; 125 AD)
    Iš Barnabui priskiriamo laiško: ,,Nežudyk negimusio kūdikio ir neleisk jam gimusiam pražūti.“ (Šviesos kelias).
    Laiškas Diognetui (II a. dokumentas), iškeldamas skirtumą tarp krikščionių ir pagonių gyvenimo, aiškiai pabrėžia, kad krikščionys tuokiasi ne tam, kad kūdikius žudytų, bet augintų. Vėliau Atenagoras drąsiai atkerta imperatoriui Markui Aurelijui, kad nesąmonė yra prikaišioti krikščionims žmogžudystes: krikščionys laiko žmogžudėmis net tokias moteris, kurios išprovokuoja abortą, tuo tarpu pagonys nekreipia į tai dėmesio. (Athenagoras, Legatio 35, AD 165)
"Įsčių vaisius yra gyva būtybė ir tokiu būdu Dievo rūpesčio objektas". (Athenagoras, Krikšionių pateisinimas, 35.6; AD 177)
    Minucijus Feliksas smarkiai atremia pagonių priekaištą, esą, krikščionys vartoja savo agapėse kūdikių kraują. Anot jo, pagonys neturi jokios teisės kaltinti krikščionių, nes kaip tik pagonės motinos išmetančios savo naujagimius laukiniams žvėrims ir paukščiams sudraskyti, be to, tarp jų esą tokių motinų, kurios tam tikrais vaistais naikinančios savo įsčiose vos prasidėjusią gyvybę ir taip nusikalsta dar prieš gimdydamos, žudydamos kūdikį.* (1) P. 43-44.
    Klemensas Aleksandrietis pasmerkė abortą kaip ir Atenagoras: ,,Tie, kas daro abortą, yra žmogžudžiai.''
,, Visas mūsų gyvenimas gali eiti stebint gamtos dėsnius, jei įveiksime nuo pradžių savo troškimus ir nežudysime ydingų amatų įvairiom priemonėm žmogaus atžalų, gimusių pagal dieviškos išminties numatymą; dėl tų moterų, kurios norėdamos paslėpti savo nedorovingumą, vartoja abortuojančius nuodus, kurie išmeta pilnai mirusį, tuo pačiu metu abortuoja savo žmogiškus jausmus." Klemensas Aleksandrietis, Paedagogus 2, AD 175
    Tertulijonas: ,,Mirtingasis įsčiose negali būti sunaikintas.''* (7) P.141. ,,Nesvarbu, ar tu atėmei gyvybę gimusiam, ar sunaikinai tą, kuris tik ruošiasi gimti. Abiem atvejais sunaikinimas yra žmogžudystė". (Tertulijonas, Apologija, 9.4-6; II amžius)
    Laktancijus, gindamas nuomonę, kad susijungimas sielos su kūnu įvyksta prieš gimimą, t.p. draudžia atimti negimusio kūdikio gyvybę: Dievas įkvepia sielą ne tam, kad kūdikis mirtų, bet kad gyventų.* (1) P.44.
    Labai svarbus šv. Bazilijaus pirmas kanoniškas laiškas Amfilochijui. Šiame laiške šis didis Rytų Bažnyčios Tėvas aiškiai pabrėžia, kad žmogiško vaisiaus skirstymas į foetus animatus ir inanimatus yra nepagrįstas; kas tyčia išdrįstų atimti negimusio kūdikio gyvybę, tas padarytų tikrą žmogžudystę ir turėtų būti atitinkamai nubaustas.* (1) P.44.; (7) P.141.
    Iš II a. graikų filosofo Dionizijaus Halikarnasiečio laiško sužinome, kad krikščionys ,,gyvena savo šalyse, bet tiktai kaip laikini bendrakeleiviai. Jie dalinasi viskuo kaip miestiečiai ir pakelia viską kaip svetimšaliai. Kiekviena svetima žemė yra jų tėvynė ir net kiekviena tėvynė jiems yra svetima žemė. Jie veda kaip visi ir jie gimdo vaikus, bet jie neišmeta savo palikuonių.'' (7) P.141.
    ,,Garsūs tikintieji pradėjo naudoti vaistus, kad taptų nevaisingi ir save apsaugotų taip, kad būtų pašalintas, kas buvo pradėtas, nenorint turėti vaiko nuo vergo ar bet kurio kito apgailėtino draugo, savo šeimos ir perdėto turto labui. Žiūrėk, į kokį didelį bedieviškumą toks nusikaltimas per neištikimybę ir žmogžudystę tuo pačiu metu atveda. (Ipolitas, Visų erezijų atmetimas 9:7, AD 200)
    ,,Turtuoliai, kad jų palikimas nebūtų dalinamas, paneigia įsčiose savo paties palikuonius. Vartodami tėvažudikiškas mikstūras, jie patys užpučia jų įsčių vaisių lyties organuose. Tokiu būdu gyvybė atimama dar prieš gimimą...Kas, išskyrus patį žmogų, mokina kelių, kaip atsižadėti vaikų?" (Ambrozėjus iš Milano, Hexameron, c. AD 350)
,,Tie, kurie duoda abortatyvus dėl pradėtų vaikų įsčiose sunaikinimo yra žmogžudžiai kartu su tais, kurie priima nuodus" (Bazilijus Didysis, Canons, 188.2; IV amžius)
    ,,Kodėl sėti kur dirva stengiasi sunaikinti vaisių? Kame čia daug aborto pastangų? Kame čia yra žmogžudystė prieš gimimą? Where there is murder before birth? Dėl jūsų net nepaliekate ištvirkėlę likti aiškia ištvirkėle, bet paverčiate ją taipogi ir žmogžude. Jūs matote, kaip girtavimas veda į ištvirkavimą, ištvirkavimas į neištikimybę, neištikimybė į žmogžudystę; ar greičiau į kažką blogesnio nei žmogžudystė. Nors neturiu tikro vardo tam pavadinti, nes tai sunaikina ne gimusį, bet sulaiko nuo gimimo. Tad kodėl jūs piknaudžiaujate Dievo dovana ir kovojate su Jo įstatymais ir sekate paskui tai, kas yra prakeiksmas, lyg   palaiminimu ir paverčiate prokreacijos vietą žmogžudystės kamera ir moters ranką, duotą gimdymui į skerdimą." (Jonas Auksaburnis, Pamokslai 24 Romiečiams, c. AD 375)
    Šv. Jeronimas abortą vadino ,,negimusio vaiko žmogžudyste". (Laiškas Eustochium, 22.13; IV amžius).
    Šv. Augustinas vartojo tą pačią frazę, įspėdamas prieš siaubingą nusikaltimą ,,negimusio vaiko žmogžudystę". ( Apie vedybas, 1.17.15; IV amžius).

   B. Bažnyčios dekretai
    Bažnyčios provincijos sinodas Elvyroje 306 m. ekskomunikavo subrendusias moteris, darančias abortus, ir neinkomunikuodavo iki mirties.
    Bažnyčios provincijos sinodas Ankyroje 314 m. pasmerkė moteris, kurios ,,žudo, kas yra gimdoma'' ir skyrė 10 m. atgailos.
    Leridos provincijos sinodas skyrė bausmes moterims, darančioms abortus ir jų pagalbininkams.
,,Tu nežudysi savo vaiko sukeliant abortą, nei užmuši tą, kuris yra gimęs. Už kiekvieną, turintį pavidalą ir gavusį sielą nuo Dievo nužudymą bus atkeršyta, jei yra nepateisinamai sunaikintas." (Apaštalinė konstitucija 73; AD 380)
    Konstantinopolio sinodas 692 m. bausmes už abortą prilygina bausmėms už žmogžudystę. Tą patį darė sinodai Maince 847 m. ir Vormse 868 m.* (1) P.36. Hibernensus Bausmių kanone 675 m. už ,,vaiko embriono motinos įsčiose'' sunaikinimą buvo 7 m. neprileidžiama prie šv. sakramentų ir skiriama vieša atgaila su duona ir vandeniu.
Šeštoji Ekumeninė Taryba Canon XCI (681 A.D.) :,, ...tos, kurios priima vaisių žudančius vaistus, nusipelno bausmės, tolygios kaip už žmogžudystę.”
    II Vatikano susirinkimas: ,,Dievas, gyvenimo Viešpats, suteikė žmonėms kilnų gyvybės pratęsimo uždavinį, kuris turi būti vykdomas žmogaus orumui deramu būdu. O gyvybė nuo pat užuomazgos turi būti globojama visu rūpestingumu: abortas ir kūdikio nužudymas yra baisūs nusikaltimai. Žmogaus lytinė sąranga ir jo dauginimosi galios viršija esančias žemesniame gyvybės lygyje, todėl specifiniai vedybiniai aktai, pavaldūs tikram žmogaus kilnumui, turi būti didžioje pagarboje. Ten kur liečiamas vedusiųjų meilės derinimas su gyvybės pratęsimo atsakomybe, moralinis veiksmų pobūdis priklauso ne tik nuo geros intencijos ir motyvų, bet ir nuo objektyvių kriterijų, priklausančių nuo asmens ir jo veiksmų prigimties. Šitie kriterijai išlaiko abipusio atsidavimo pilnutinę prasmę ir vaikų gimdymą tikros meilės kontekste. Tačiau šito negali būti be sutuoktinių skaistybės. Bažnyčios vaikams, saugantiems šiuos principus, prokreacijai reguliuoti neleistina naudotis Bažnyčios mokymo pasmerktais būdais.
    Visiems verta pagalvoti: žmogaus gyvybė ir uždavinys ją pratęsti negali būti apriboti vien tik šio pasaulio motyvais ir negali būti sprendžiami ir suprantami tik šio pasaulio požiūriu. Būtina šiuos klausimus spręsti, turint prieš akis amžinąjį žmogaus pašaukimą." Iš Pastoralinės konstitucijos apie bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje ,,Gaudium et spes'' §51.Roma, 1965.12.07 *[9] P.162.
    Šeimos teisių chartija, kurią parengė Šventasis Sostas 1983.X.22, 4 straipsnis. Žmogaus gyvybė turi būti gerbiama ir ginama absoliučiai nuo jo pradėjimo momento.
    a) abortas yra tiesioginis pagrindinės žmogaus teisės - teisės į gyvybę - pažeidimas.
    b) pagarba žmogaus orumui neleidžia jokių bandomųjų manipuliacijų su žmogaus embrionu ar jo eksploatavimo.
    d) vaikai ir prieš, ir po gimimo turi teisę į ypatingą gynimą ir pagalbą, lygiai kaip jų motinos nėštumo metu ir deramu pogimdyminiu laikotarpiu.* [8]
    Prieš abortus yra šie kanonai: smerkia 1398, draudžia priimti šventimus 1041, 4.

   C. Popiežių balsai
    Popiežiaus Siksto V konstitucija ,,Efraenatam'' 1588.10.29 mini didelę aborto žalą ir skiria labai griežtas bausmes visiems aborto bendrininkams. Pasauliečiai, be skaudžių civilinių bausmių, paskelbiami neverti gauti kada nors kunigo šventimų; dvasininkai nebetenka visų beneficijų, oficijų ar privilegijų, be to, jie turi būti degraduoti ir tuoj išduoti pasaulietinei valdžiai nubausti; kartu ir visi aborto bendrininkai užsitraukia ekskomuniką.
    Pop. Grigalius XIV savo 1591 m. ,,Sedes apostolica'' sušvelnino konstitucijos bausmes ir kartu grąžino nuo seno įsigalėjusį skirtumą tarp foetus animatus ir inanimatus.
    Pop. Inocentas XI 1679 m. pasmerkė nuomonę, kad mergaitė savo geram vardui išsaugoti galinti daryti abortą, jei dar vaisius neturi sielos. Taip pat tas pats popiežius pasmerkė kitą klaidingą nuomonę, kad žmogiškasis vaisius protingą sielą tegaunąs gimdamas ir todėl abortas niekuomet negalėjęs būti žmogžudystė.* (1) P.38.
    Popiežius Pijus IX savo konstitucijoje ,,Apostilicae sedis'' 1869.10.12 iš Kanonų teisės išėmė skirstymą ,,suformuotas'', ,,nesuformuotas''. Vietoj lengvesnių bausmių už ankstyvuosius abortus ir griežtesnių bausmių už vėlesnius jis vėl įvedė vienodas bausmes. Ta bausmė - tai ekskomunika, galiojanti iki šių dienų. Ekskomuniką gali atleisti tik vyskupas ar jo įgaliotas kunigas. Nors Kanonų teisės bausmės už abortą įvairavo, Bažnyčios mokymas liko pastovus. Abortai visada buvo smerkiami.
    Pop. Pijus XI 1931.12.31 išleido encikliką ,,Casti Connubii''. Joje pasisakė už negimusios gyvybės saugojimą ir prieš gyvybės pradėjimo vengimą dirbtinėmis priemonėmis. Ši enciklika buvo atsakymas į anglikonų Bažnyčios Lambeth konferenciją 1931.08.14, kurioje leista naudoti kontracepciją. Netrukus ir kitos protestantų bažnyčios leido kontracepciją.
    Pop. Pijus XII daugelyje kalbų tęsė savo pirmtako mokymą. ,,Kiekviena žmogiška būtybė, netgi vaikas savo motinos įsčiose, gauna teisę gyventi tiesiogiai iš Dievo, o ne iš tėvų ar kokios nors bendruomenės ar žmogiškosios valdžios. Taigi joks žmogus, joks žmogiškasis autoritetas, joks mokslas, jokios medicininės, eugeninės, visuomeninės, ekonominės ar moralinės ,,nuorodos" negali suteikti tinkamo pagrindo betarpiškai ir sąmoningai disponuoti nekalta žmogiškąja gyvybe." Kalboje, pasakytoje 1951 m. Italijos pribuvėjoms, pasmerkė kontracepciją kaip priešingą natūraliam ir dieviškam įstatymui. Toje pačioje kalboje pasmerkė ir sterilizaciją. Popiežius dar sakė: „Dar negimęs kūdikis yra tiek pat žmogus, kaip ir jo motina“.1958 m. vieną mėnesį prieš savo mirtį pasmerkė įvairias tabletes prieš pastojimą, pavadinęs jas tiesiogine sterilizacija.
    Pop. Jonas XXIII enciklikos ,,Mater et Magistra'' 185-199 paragrafuose katalikų pagarbą gyvybės dėsniams iš naujo patvirtino.
    Pop. Paulius VI 1968.07.25 paskelbė encikliką ,,Humanae Vitae'', kuri buvo atsakas į kilusias abejones dėl piliulių pasirodymo ir vartojimo bei kilusią pokyčių dvasią Bažnyčioje 1960 m. Štai svarbesnės enciklikos mintys: Bažnyčia, ragindama elgtis taip, kaip liepia prigimties įstatymas, kurį pastoviai aiškina jos doktrina, moko, jog kiekvienas moterystės panaudojimas turi išlikti tinkamas gyvybei perteikti. 11 skyrius.
    ,,Kaip žmogus, apskritai imant, neturi neribotos valdžios savo kūnui, taip ir gimdymo galioms, nes iš jų esminių savybių sprendžiame, kad jos yra skirtos duoti naujiems žmonėms gyvybę, kuri paeina iš Dievo.'' 13 skyrius.
    ,,Remdamiesi šiais svarbiausiais žmogiškosios ir krikščioniškosios doktrinos apie santuoką principais, privalome pastebėti, kad tiesioginis nėštumo nutraukimas ir visų pirma tiesioginis abortas, nors jis būtų daromas ir sveikatos sumetimais, yra neleistinas būdas vaikų skaičiui riboti ir todėl šį būdą reikia visiškai atmesti.
    Taip pat, kaip Bažnyčios mokymas yra ne kartą nurodęs, smerktina tiesioginė vyro ir moters sterilizacija abiem atvejais, - ir kai ji daroma visam gyvenimui ir kai ribotam laikui.
    Lygiai neleistinas yra bet koks veiksmas, kuriuo, ar rengiantis santuokiniam aktui, ar jį atliekant, ar jį atlikus ir numatant natūralias jo pasekmes, būtų siekiama sukliudyti pastoti, toks sukliudymas, ar jis būtų tikslas, ar priemonė vis tiek yra neleistinas.'' 14 skyrius.
    ,,Jei kitas gimdymas yra atidėtinas dėl pateisinamų priežasčių, būtent dėl fizinių ar dvasinių sąlygų arba dėl išorinių aplinkybių, tai, kaip moko Bažnyčia, sutuoktiniams leistina atsižvelgti į gimdymo funkcijų ciklą ir vedybiniams santykiams naudoti nevaisingą metą; vadinasi, vaikų skaičių planuoti taip, kad jokiu būdu nebūtų nusikalstama doriniams principams, kuriuos čia dabar išdėstome.
    Bažnyčia neprieštarauja sau ir savo doktrinai, tiek spręsdama, kad sutuoktiniams leistina atsižvelgti į nevaisingus laiko tarpus, tiek drausdama naudoti apsisaugojimo priemones, nors joms pateisinti vis būtų kartojami argumentai, atrodą tinkami ir svarūs...'' 16 skyrius.
    ,,Dori žmonės gali dar geriau įsitikinti, kad Bažnyčios doktrina teisinga, atkreipę dėmesį į dirbtinio gimimų reguliavimo padarinius. Visų pirma reikia pagalvoti apie tai, kad per dirbtinį reguliavimą atveriamas platus ir lengvas kelias tiek į sutuoktinių neištikimybę, tiek ir į bendrą dorovinės disciplinos pašlijimą...''* [8]
,,Negalima nutylėti tų pasikėsinimų į gyvybę, kurie taip dažnai, deja, remiantis teise, yra vykdomi. Pirmiausia turime galvoje abortus(...). Kaip civilizuota krikščioniška visuomenė gali leisti ,,nekaltų aukų skerdynes"? Kaip galima likti abejingam ir neašaroti? popiežius PauliusVI (Wlodzimierz Fijalkowski ,,Gimdymo dovana" K. Caritas 2000, P89)
    Pop. Jonas Paulius II daugiausiai už visus popiežius yra pasisakęs skaistumo, negimusios gyvybės saugojimo, natūralaus šeimos planavimo klausimais įvairiomis progomis. Enciklikose ,,Familiaris Consortio'' 1981.09.22 ir ,,Veritatis Splendor'' 1993.08.06 tvirtai išdėsto Bažnyčios paziciją šiais klausimais.*[10] P. 323-340; [7] P. 68,72,102,107,121. 1995 m.kovo 25 d. pasirodė jo žymiausia enciklika, skirta šeimai, gyvybei, skaistumui, tai ,, Evangelium Vitae".Šią encikliką 1995m. lietuvių kalba išleido ,,Aidai". Šios enciklikos dėka Lietuvoje pradėta švęsti Gyvybės diena.
    Pop. Jonas Paulius II 1994.02.11 įkūrė Popiežiškąją Gyvybės Akademiją. Ji yra autonominė mokslo įstaiga, veikianti prie Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų sielovados tarybos.* (XXI amžius. 1994.03.09)
    Keletas pop.Jono Pauliaus II pasisakymų fragmentų:
    ,,Jei kėsinamasi į žmogaus teisę gyventi tuo momentu, kada jis pradedamas motinos įsčiose kaip žmogus, tai kėsinamasi į visas moralines nuostatas, kurios tarnauja nepajudinamoms žmogiškosioms vertybėms apsaugoti. Bažnyčia gina teisę gyventi ne tik atsižvelgdama į didybę Dievo, kuris yra tos gyvybės pirmasis Davėjas, bet kartu ir į bendražmogiškąsias vertybes." Nowy Targ, 1979 06 08
    ,,Kreipiuosi į visus: absoliučiai ir šventai gerbkite šventąją žmogiškąją gyvybę nuo jos pradėjimo akimirkos. Abortas, kaip konstatavo II Vatikano Susirinkimas, yra ,,pasibjaurėtina žmogžudystė" (Gaudium et spes.51) Kėsinimasis į negimusią gyvybę, kad ir kokioje vystymosi fazėje ji būtų, reiškia grėsmę visai moralinei tvarkai, tikrajam žmogiškųjų vertybių sargui. Dar negimusios gyvybės absoliučios neliečiamybės gynyba yra žmogaus teisių ir orumo dalis gynybos dalis. Limerick,1979 10 01 Rūpinimąsi vaiku dar prieš jo gimimą, nuo pradėjimo akimirkos, o vėliau vaikystės ir paauglystės metais yra pirmas ir pagrindinis žmogaus pažiūros į kitą žmogų matas". Niujorkas, 1979 10 02
    ,,Nedvejodamas skelbiu jums ir visam pasauliui, jog kiekviena žmogiškoji gyvybė nuo pradėjimo akimirkos ir visais tolesniais laikotarpiais yra šventa, kadangi žmogiškoji gyvybė buvo sukurta Dievo pagal Jo atvaizdą ir panašumą. Niekas nepakyla aukščiau didžios žmogiškosios būtybės vertės. Žmogiškoji gyvybė nėra jokia idėja ar abstrakcija; žmogiškoji gyvybė yra konkreti tikrovė būtybės, kuri geba mylėti ir tarnauti žmonėms.(...)
    Žmogaus gyvybė yra neįkainojama, nes yra dovana Dievo, kurio meilė yra begalinė, o jei Dievas duoda gyvybę, tai duoda ją amžiams". Vašingtonas 1979 10 07
    ,,Niekur kitur Dievas nepasireiškia žmogaus atžvilgiu tik Jam būdinga veikla taip radikaliai ir niekur kitur neapsireiškia taip apčiuopiamai, kaip savo kūrybine veikla dovanodamas jam gyvybę. Todėl požiūris į gyvybės dovaną yra tikrojo žmogaus ryšio su Dievu ir kitu žmogumi rodiklis ir pagrindinis matas, taigi tikro religingumo ir moralės rodiklis ir matas". Čenstakava 1983 06 19 (Wlodzimierz Fijalkowski ,,Gimdymo dovana" Kaunas Caritas 2000, P89-90, 102)
Popiežius Jonas Paulius II
Iš Šventojo Tėvo Pranciškaus apaštališkojo paraginimo EVANGELII GAUDIUM 2013 11 24
213. Tarp tų silpnųjų, kuriais Bažnyčia trokšta labiausiai rūpintis, taip pat yra dar negimę kūdikiai, bejėgiškiausi ir nekalčiausi iš visų; kad su jais būtų galima daryti viską, ko tik užsigeidžiama, šiandien stengiamasi paneigti jų žmogiškąjį kilnumą atimant iš jų gyvybę ir remiant įstatymus, kurie tam netrukdytų. Norint pajuokti Bažnyčios pastangas apginti negimusių kūdikių gyvybę, jos pozicija dažnai vaizduojama kaip ideologinė, tamsybiška, konservatyvi. Ir vis dėlto tas negimusios gyvybės gynimas artimai susijęs su bet kurios žmogaus teisės gynimu. Juo suponuojamas įsitikinimas, kad žmogiškoji būtybė visada yra šventas ir neliečiamas dalykas bet kurioje situacijoje ir bet kurioje raidos stadijoje. Ji yra tikslas pats savaime ir niekada nėra priemonė kitiems sunkumams spręsti. Tokio įsitikinimo atsisakius, nelieka tvirto ir tvaraus pagrindo žmogaus teisėms ginti, nes tada jos visada bus priklausomos nuo kokių nors galingųjų kontingentinių susitarimų. Kiekvienos žmogiškosios gyvybės neliečiamybei pripažinti pakanka vien proto, tačiau jei žvelgsime remdamiesi ir tikėjimu, „bet kokia prievarta žmogaus asmens kilnumui šaukiasi keršto Dievo akivaizdoje ir įžeidžia žmogaus Kūrėją“. (Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 12 30), 37: AAS 81 (1989), 461.)
214. Kadangi tai klausimas, esmingai susijęs su mūsų žinia apie žmogaus asmens vertę, neverta laukti, kad Bažnyčia šiuo klausimu pakeis savo poziciją. Norėčiau šiuo atžvilgiu būti visiškai sąžiningas. Tai nėra numanomos reformos ar „modernizacijos“ dalykas. Įsivaizdavimas, neva problemos spręstinos sunaikinant žmogaus gyvybę, nerodo pažangumo. Tačiau sykiu tiesa ir tai, jog per mažai padarėme, kad tinkamai lydėtume moteris, atsiduriančias labai sunkiose situacijose, kai abortas siūlosi kaip greitas joms didelę baimę keliančių problemų sprendimas, ypač tada, kai jose auganti gyvybė yra smurto padarinys arba prasidėjo kraštutinio skurdo aplinkoje. „Bažnyčios žinios“ 2014 vasario 26 Nr. 2

Iš Šventojo Tėvo Pranciškaus posinodinio apaštališkojo paraginimo Amoris Laetitia 2016 03 19
42. (...) Bažnyčia griežtai atmeta visus valstybės įsikišimus kontracepcijos, sterilizacijos ar net abortų naudai.
83. (...) Žmogaus gyvybė labai vertinga, o savo motinos įsčiose augančio negimusio kūdikio teisė į gyvybę tokia neatimama, kad galimybės spręsti dėl šios gyvybės, kuri yra tikslas savyje ir niekada negali būti kito žmogaus ,,nuosavybė“, niekaip nevalia pateikti kaip teisės disponuoti savo kūnu. Šeima gina gyvybę kiekvienu jos tarpsniu, taip pat jai gęstant.

Abortas neturi būti kūdikio patologijos „prevencija“
2019 m. gegužės 25-ąją popiežius Pranciškus priėmė tarptautinės konferencijos dalyvius, kurie dvi dienas diskutavo apie itin jautrų ir sunkų klausimą – dar negimusio ar ką tik gimusio vaiko globą tuo atveju, jei yra nustatyta sunki ar greitą mirtį lemsianti patologija. Kaip žinia, tokiais atvejais dažnai imamasi aborto „prevencijos“. Konferenciją surengė Popiežiškoji pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterija, kartu su fundacija „Širdis lašelyje“, kuri priima ir rūpinasi vystymosi sutrikimų turinčiais ir labai trapiais vaikais, kuriuos išmetimo kultūra vadina „nesuderinamais su gyvenimu“.
Pasak popiežius Pranciškaus, labai klaidinga teigti, kad žmogiška būtybė dėl savo amžiaus, sveikatos būklės ar gyvenimo kokybės yra nesuderinama su gyvenimu. Įsčiose užsimezgusio kiekvieno vaiko gyvybė yra dovana, kurią reikia priimti, mylėti ir globoti. Visada.
„Kai moteris sužino, jog laukiasi vaiko, tuoj pat joje pabunda gilaus slėpinio jausmas. Mamos tai žino. Naujos būtybės joje augimo suvokimas persmelkia viską, paversdamas moterį mama“, – sakė popiežius. Jis priminė mokslinį pažinimą, jog tarp motinos ir vaiko, tarp dviejų žmogiškų būtybių nuo pat pradžių atsiranda intensyvus, įvairaus pobūdžio ryšys (cross-talk), kuris užtikrina abipusį prisitaikymą. Taip, kaip moteris tampa motina, taip ir žmogiška būtybė joje tampa vaiku.
Prenatalinės diagnozės technologijos šiandien jau pirmosiomis savaitėmis pajėgia nustatyti patologijų riziką. Tiek įtarimas, tiek žinojimas apie patologiją įtakoja nėštumo išgyvenimą, įstumia moteris ir poras į gilų nerimą.
„Vienišumo, bejėgiškumo, baimės dėl vaiko jausmas ir visos šeimos kančia yra tarsi tylus šauksmas, prašymas padėti ligos tamsoje, kurioje niekas negali nustatyti kaip iš tiesų bus. Kiekvienos ligos eiga yra savita ir netgi gydytojai dažnai nežino, kaip ji pasireikš konkrečiais atvejais. Ir vis dėlto yra vienas dalykas, kurį medicina tikrai žino: jei vaikai dar motinos įsčiose turi patologijos požymių, jie yra maži pacientai, kuriuos neretai galima gydyti vaistais, chirurgine intervencija ar specialia priežiūra, jau galinčiais sumažinti baisų atstumą tarp diagnozės ir terapijos galimybių, kuris jau daug metų yra viena iš savanoriško aborto ir vaikų su patologijomis palikimo institucijų globai priežasčių“, – pažymėjo popiežius Pranciškus, pasidžiaugdamas, jog yra ir tokių institucijų, kurios gali suteikti specialią pagalbą šeimoms, kurios sulaukė sergančio vaiko.
Visiems turi būti pasiekiamas kompetentingas mokslinis ir sielovadinis palydėjimas, suprantant, jog medicinos galutinis tikslas nėra vien išgydymas, bet ir sakralios žmogaus gyvybės vertės saugojimas. „Mediko profesija yra misija, yra pašaukimas dėl gyvybės“, – pažymėjo popiežius.
Šeimoms su ligotu kūdikiu reikia integralios pagalbos, kad jos nesijaustų apleistos, kad jaustų žmogišką šilumą ir meilę.
„Tai ypač būtina tiems vaikams, kuriems dabartinėmis medicininių žinių sąlygomis yra lemta mirti tuoj po gimimo arba po trumpo laiko. Šiais atvejais slauga gali atrodyti kaip neprasmingas išteklių naudojimas ir papildoma kančia gimdytojams. Tačiau atidus žvilgsnis pastebės tokių pastangų autentišką prasmę, šeimos meilės išsipildymą. Rūpinimasis šiais vaikais padeda tėvams išgyventi gedulą ir pajausti jį ne vien kaip praradimą, bet ir bendrą kartu nueitą kelią. Vaikas jų gyvenime liks visam laikui. Ir bus galėję jį mylėti“, – sakė popiežius.
Deja, šiuo metu dominuojanti kultūra neremia tokios perspektyvos: baimė ir priešiškumas neįgalumui visuomenėje dažnai kreipia link aborto, vaizduojamo kaip „prevencija“.
„Tačiau Bažnyčios mokymas šiuo klausimu yra aiškus: žmogaus gyvybė yra šventa ir neliečiama, o prenatalinės diagnozės naudojimas selekcijos tikslais yra nepriimtinas, nes tai nežmogiško eugenikos mentaliteto išraiška, kuri atima iš šeimų galimybę priimti, apkabinti ir mylėti savo silpniausius vaikus“, – pridūrė popiežius.
Pranciškus pabrėžė, kad tai nėra katalikų tikėjimo, kaip kartais sakoma, o žmogiška, „iki-religinė“ problema. Tikėjimas prisideda, tačiau vėliau. Pirmiausia tai žmogiška problema, kurios negalima priskirti vien religingumui. Pasak popiežiaus, turėtume paklausti dviejų dalykų. Pirma, ar teisėta sunaikinti žmogišką gyvybę, kad išspręstume problemą? Antra, ar teisėta nusamdyti žudiką, kad išspręstume problemą?
„Tai yra šerdis. Nereikia vadinti religišku to, kas yra žmogiška. Tai neteisinga. Niekada, niekada negalima sunaikinti žmogiškos gyvybės ar samdyti žudiko tam, kad išspręstume problemą“, – sakė popiežius.
Abortas niekada nėra atsakymas, kurio iš tiesų ieško moterys ir šeimos. Tai ligos baimės pasekmė. Praktiniai, žmogiški ir dvasiniai sunkumui yra nepaneigiami, bet būtent dėl to skubiai būtina rimta sielovada, palaikanti tuos, kurie priėmė ligotus vaikus. Reikia erdvių, vietų ir „meilės tinklų“, į kuriuos poros galėtų kreiptis pagalbos, reikia šias šeimas palydėti.
Popiežius papasakojo vieną savo ankstesnėje vyskupijoje girdėtą istoriją: penkiolikametė mergina su Dauno sindromu pastojo, o tėvai paprašė teisėjo duoti leidimą abortui. Teisėjas nutarė paklausti pačios mergaitės, nors tėvai nenorėjo leisti, nes daunė nieko nesupranta. Kai pagaliau teisėjas sutiko mergaitę, ši jam papasakojo, kad jai buvo pasakyta, jog serga, kad joje yra skrandį ėdantis gyvūnas ir todėl reikia operacijos. Kai teisėjas paaiškino, kad tai ne ją graužiantis kirminas, o kūdikis, mergina nudžiugo. Šioje situacijoje teisėjas neautorizavo aborto. Prabėgo mėnesiai ir gimė mergaitė. Ji užaugo, mokėsi, tapo advokate ir, vėliau, prokurore. Ir per kiekvieną savo gimtadienį pasikviesdavo teisėją į svečius tol, kol jis buvo gyvas.
Popiežius padėkojo audiencijoje dalyvavusiems tėvams, kurie priėmė trapias gyvybes, medikams ir visiems, kurie padeda jas globoti, kurie siekia padėti ir kitoms šeimoms. „Jūsų meilės liudijimas yra dovana pasauliui. Jus laiminu ir atsimenu savo maldoje. Prašau melstis už mane. Ačiū“, – pasakė popiežius. (RK / Vatican News)
2019 gegužės 25, https://www.vaticannews.va/lt/popiezius/news/2019-05/abortas-neturi-buti-kudikio-patologijos-prevencija.html

D. Katekizmas 1996
1. Vaisingumas yra santuokos tikslas. [2366]
2. Kiekvienas santuokinis aktas turi būti atviras gyvybės pradėjimui. [2366]
3. Santuokinių pareiga – perduoti gyvybę. [2367]
4. Iš esmės blogas yra kiekvienas veiksmas, kuriuo siekiama to, kad gyvybės pradėjimas būtų neįmanomas. [2370]
5. Kontracepcija nereiškia visiško vienas kitam atsidavimo; ji atmeta atvirumą naujai gyvybei ir iš esmės klastoją pačią santuokinę meilę. [2370]
6. Doriniu požiūriu nepriimtina lytinį aktą atskirti nuo pradėjimo akto. [2377]
7. Moters nevaisingumo laikotarpiais paremti gimimų reguliavimo metodai yra suderinami su objektyviais dorovės kriterijais. [2370]
TURINYS