PRO VITA
©
Parengė Robertas Skrinskas
STRAIPSNIAI, LAIŠKAI
Atsakymas:
Gerbiamas drauge,
19 amžiuje dalis Lenkijos žemių su Krokuva atiteko
Austrijai (nuo 1867 m. Austrija-Vengrija), tad iš Habsburgų imperijos lenkai
(bei kiti imperijos gyventojai ) dažnai keliaudavo į Rusijai priklausančią
Lenkijos dalį. Dalis šių atvykėlių pasiekdavo ir Lietuvą, kur dažniausiai būdavo
vadinami vengrais, nors dauguma jų buvo slavai, visų pirma - lenkai. "Vengrai"
užsiimdavo prekyba, vertėsi įvairiais amatais, gydė žmones žolelėmis ir burtais,
pardavinėdavo meilės vaistus ir t.t. Dar buvo geri kastruotojai, tekintojai,
dažytojai, peilių galąstojai. Lietuviai daugiausiai buvo žemdirbiai, tad
"vengrai" darbo Lietuvoje susirasdavo, nors lietuviai į juos žiūrėdavo su
nepasitikėjimu, vengdavo juos vienus palikti troboj. Toks nepasitikėjimas turėjo
pagrindo, nes "vengrai" dažnai būdavo visokie valkatos bei sukčiai.
Vyskupas Motiejus Valančius perspėjo žmones, kad nepasitikėtų "vengrais",
netikėtų jų burtais, nesileistų apgaudinėjami.
"Vengrai" išsiskirdavo margais drabužiais ir marga lazda su kukele (kukelė - tam
tikros formos storasis lazdos galas). Klajodami po Lietuvą, "vengrai" kartais
įsikurdavo ilgesniam laikui ir versdavosi amatais. Jiems išvykus, įrankius ir
amatą dažniausiai perimdavo kas nors iš vietinių gyventojų. Dalis "vengrų"
pramokdavo lietuviškai, o kai kurie vesdavo lietuvaites ir likdavo Lietuvoje.
Vengrai gamindavo kraičių skrynias ir jų puošyboje vyraudavo augalinis puošimas.
Dažnai jie turėdavo trafaretus, kas žymiai paspartindavo darbą.
Rusų žandarai į "vengrus" žiūrėjo priešiškai, įtarė juos esant austrų ar
vokiečių šnipais, dažnai ne be pagrindo.
Prieš I-ą pasaulinį karą "vengrai" Lietuvoje išnyko. Vėliau vendais kartais
būdavo vadinami keleiviai, kurie turėdavo lazdą su kukele.
Kaip matote, "vengrai" labiau priminė čigonus negu žydus. Trumpai paliesime ir
antrą Jūsų klausimą.
Vištas žmogus prisijaukino maždaug prieš 4000 metų šiaurės Indijoj. Lietuvoj, -
14 amžiuje. Visi gaidžiai gieda maždaug tuo pačiu paros laiku, o kiekvienas
gaidys griežtai tuo pat metu. Pagal gaidžių giedojimą Lietuvoje žmonės
skaičiuodavo laiką dar iki 20-to amžiaus pradžios. Diena prasidėdavo
gaidgiedyste, paskui sekdavo kėlimasis, pusryčiai ir t.t.
Baniulis Arvydas
Mokslas ir Gyvenimas 1983
Rašykite adresu: ,,skrinskasETAgmail.com“