ATGAILOS SAKRAMENTAS

PRO VITA © Parengė Robertas Skrinskas
STRAIPSNIAI, LAIŠKAI

ATGAILOS SAKRAMENTAS 2019-09-17

Parengė kun. Robertas Skrinskas
Straipsnis buvo parengtas katechezei Marijos radijo programų direktoriaus Sauliaus Bužausko kvietimu. Buvo įrašytas Marijos radijo studijoje Kaune. Bet buvo uždraustas Marijos radijo cenzūros.

KATEKIZMAS 1422 „Einantieji atgailos sakramento iš Dievo gailestingumo gauna nuodėmių, kuriomis buvo įžeistas Dievas, atleidimą ir šitaip susitaikina su Bažnyčia, kurią nusidėdami sužeidė ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis stengiasi padėti jiems atsiversti.“
***
Kas yra nuodėmė?
Kun. Benediktas Andruška SJ. prof. parašęs 40 knygų, viena iš jų pavadinta „I Š P A Ž I N T I S“. (Imprimatur: prof. arkivysk. Pranciškaus Karevičiaus).
Bet pirma dar trumpai apie kunigą Benediktą. Varlaukyje Tauragės apskrityje 1949 m. buvo suimtas ir nubaustas kalėti 10 metų. Mirė 1951 m. Verchni – Uralske, Čeliabinsko srityje. Kaltinamoji išvada paskelbta 1949 m. balandžio 20 d. Vilniuje: “Andruška Benediktas, Jono, kaltinamas tuo, kad buvo vienas iš žymiausių katalikų dvasiškuos veikėjų, 1923 m. sukūrė reakcingą Jėzuitų ordiną Lietuvoje, jam vadovavo 1941 m., autorius daugelio antitarybinių knygų, nuo 1916 metų vedė aktyvią sąmoningą agitaciją prieš Komunistų partiją ir tarybų valdžią. Jis atliko didelį darbą, intensyviai kurdamas Lietuvoje įvairias masines katalikiškas organizacijas. Tuo jis atitraukė lietuvių liaudį nuo revoliucinės kovos. Parašė ir išspausdino 1903-1930 metais 577 puslapių dienoraštį. Parašė antitarybinius ir šmeižikiškus prisiminimus apie tarybinių organų veiklą Lietuvoje 1940-1941 m. 1925 metais parašė brošiūrą: „Jėzuitai, kas jie ir ko jie nori.“
Taigi apie nuodėmę kunigas rašė: .... „Nuodėmė gali būti sunki arba mirtinoji ir kasdieninė arba atleistina. Sunkioji nuodėmė tada, kai laužoma įsakymai svarbiuose dalykuose pilnu pažinimu ir visai laisva valia.
Ką nuodėmė padaro?
Nuodėmė panaikina sieloje pašventinančiąją malonę, tą sielos gyvybę, įvyksta antprigimtoji sielos mirtis, — todėl ir nuodėmė vadinas mirtinoji, — nusidėjėlis yra miręs, gyvas lavonas („Sardų bendrijos angelui rašyk: ...Aš žinau tavo darbus: tave vadina gyvu, o tu esi lavonas. Prabusk ir stiprink, kas dar nenumirę! Aš nerandu tavo darbų, kurie būtų atlikti mano Dievo akivaizdoje. Apr. 3, 1-2). Drauge su ta antprigimtąja gyvybe nusidėjėlis praranda teisę susijungti su Dievu danguje ir regėti Dievą, dingsta sieloje Dievo sūnaus charakteris. Nusidėjėlis savo nuodėme apdergia ir išniekina savy Kristaus narį ir niekšingai išvaro iš savo sielos šventovės Šventąją Dvasią. Taip žūva viskas, įvyksta netvarka, suirutė, pažeminta ir apdergta siela patenka į stovį atviros neprietelybės su Dievu. Negana to. Nuodėmė užtraukia trejopą prakeikimą.

Pirmas prakeikimas yra sielos skurdas, — nes pasitraukus iš sielos Dievui ir pradingus pašventinančiajai malonei, drauge pradingsta visas antprigimtasis gyvenimas (išskyrus tikėjimą ir viltį), pradingsta visi nuopelnai, kurie buvo surinkti doru gyvenimu, ir nusidėjėlis patenka į tokį stovį, kuriame jis jokių nuopelnų dėl dangaus nebegali laimėti.

Antras prakeikimas yra gėdinga vergija:
vergaujama geiduliams, nuodėmei, piktajai dvasiai. Pasitraukus iš sielos Šventajai Dvasiai, ateina jon tamsybių dvasia ir nelaimingojo sieloj padaro savo buveinę. „Kiekvienas, kurs nusideda, yra nuodėmės vergas“ (Jn. 8, 34), sako Kristus. „Jūsų tėvas velnias” (Jn. 8, 44). „Kas daro nuodėmę, yra iš velnio“ (I Jn. 3, 8).

Trečias prakeikimas yra tas, kad nusidėjėlis savomis jėgomis nebegali iš nuodėmės stovio pasiliuosuoti. Išplėšęs sau akis, jų nebeįtaisysi; panaikinęs gyvybę, jos sau nebegrąžinsi; įpuolęs į bedugnę, iš jos pats nebeišeisi. Taip pat iš nuodėmės stovio savomis jėgomis nusidėjėlis nebegali iškilti. Jei Dievas pirmas neišties jam savo gailestingos rankos, jis yra žuvęs. Taip, nuodėmė yra didžiausia blogybė, didesnės nė būti nebegali.“
*
Kun. B. Anduška SJ, Švenčiausiąjį Sakramentą net sapnuodavo. Vieną rytą labai nusiteikęs papasakojo savo sapną. Matęs didžiulę jūrą, tamsi naktis. Daugybė laivelių blaškosi jūroje, nerasdami kelio į uostą. Tarp tų
daugybės laivelių išsiskyręs laivas, kurio priešakyje buvęs išstatytas Švč. Sakramentas, skleidžiąs aplinkui paslaptingą šviesą, į kurią ir ėmę plaukti visi laiveliai. Pasakojo su užsidegimu ir meile, atrodė, kad pranašauja, kas bus ateityje...
**
Kaip vadinamas šis sakramentas?
KATEKIZMAS 1423-4: Jis vadinamas Atsivertimo, Atgailos, Išpažinties, Atleidimo, Sutaikinimo sakramentu.
*
Atgaila – tai apsivalymo sakramentas! Tai visų vidaus blogybių, nuodėmės pagamintų, pašalinimas. Tai išvemtas, nesveikas valgis. Tai perpjautas per operaciją skaudulys. Tai dvasios pirtis. Tai antras krikštas.
Atgaila- tai atleidimo sakramentas! Visos nuodėmės tau atleistos. Kokia laimė.
Tai prikėlimo sakramentas! Dvasia miręs – lavonas prisikelia ir įgyja Dievo gyvybės – malonės. Papuošiamas nauju baltu rūbu – nekaltumu. Nudžiūvusi šaka atgyja. Dievo priešas tampa Jo draugu. Pragaras užsidaro, Dangus atsidaro. Įvyksta stebuklas. Tai tikrai naują gyvybę kuriantis sakramentas!
Tai susitaikymo sakramentas! Per jį įvyksta susitikimas ligonio su Gydytoju, nusidėjėlio su Kristumi.
Tai pasišventinimo sakramentas! Per sąžinės sąskaitą, per dvasios tėvo įspėjimą, tas sakramentas mus apšviečia, parodydamas mūsų tikrą liūdną stovį. Tai ypač svarbu, nes beveik visi mus apgaudinėja, pataikauja, nesako to, ką apie mus mano. Pažinę save, pamatome, kad esame blogi. O tai jau pasitaisymo pradžia, nes, anot vieno rašytojo, „vienintelė žmogau tobulybė – pažinti savo netobulybę“. Atgailos sakramentas pašalina mūsų nuodėmių griuvėsius, įgyjame noro pradėti naujo, švento gyvenimo statybą. Padarom naujus pasiryžimus. Pradedame taisytis, šventėti. Ir jei dažnai išpažinties eitume, kiek pašventėtume! Atgailos sakramentas tai tikra pasaulio druska, nes ji apsaugo mus nuo sugedimo.
Tai suraminimo sakramentas! Liūdesy žmogus neranda suramintojo, draugo. O juk yra dalykų, tiek mums skaudžių ir gėdingų, kad net geriausiam savo draugui negalėtume jų pasakyti. O neišsipasakojus nėra ramybės. Tikras nusiraminimas ateina tik iš ten, kur išgirstame žodžius: „Tavo nuodėmės tau atleistos. Eik ramybėje“.
Tai džiaugsmo sakramentas! Kas iš mūsų neatsimena tų valandų, kada po geros išpažinties lengva širdimi, tarsi priaugusiais sparnais skridome namo. (Atjaunėjimo sakramentas!)
Tai tikėjimo palaikymo ir jo atgavimo sakramentas! Kas mums kliudo Dievo šviesą regėti? Tai nuodėmės debesys. Juos per išpažintį pašalinus tikėjimo šviesa vėl sušvinta. Kiek yra buvę atsitikimų, kad po geros išpažinties visos tikybinės abejonės žuvo. Štai kodėl neretai šventieji, atėjus netikintiems pas juos pasitarti, vietoj pasikalbėjimų liepdavo klauptis prie klausyklos.
Atgaila - pagarbina Dievą! Nes ji – paklusnumas Dievo įsakymui. Ji – tai tikėjimas Kristaus atleidimo galia.
**
Atgailos dalys Kad atgaila būtų gera, reikia:
1. atsiminti savo nuodėmes. 2. Gailėtis dėl nuodėmių. 3. Tvirtai pasiryžti nebenusidėti. 4. atlikti išpažintį. 5. atsilyginti ir taisytis.

Senasis Testamentas
„Jei žmogus nusideda“ Kun. 5,1 ....
„Kai jis suvokia savo kaltę bet kuriuo iš šių atvejų, išpažins nuodėmę, kuria nusidėjo. Atves VIEŠPAČIUI kaip savo bausmę už nuodėmę, kuria nusidėjo, patelę iš avių kaimenės – avį ar ožką – kaip atnašą už nuodėmę. Kunigas atliks permaldavimą jo labui už jo nuodėmę.
Betgi jei jis neišgali atnašauti avies, tai atnašaus kaip bausmę už nuodėmę, kuria nusidėjo, du purplelius ar du balandžius – vieną atnašai už nuodėmę, o kitą deginamajai aukai. Nuneš juos pas kunigą, o jis aukos pirma tą, kuris yra atnaša už nuodėmę“....Kun 5 5-8
„ Betgi jei jis neišgali atnašauti dviejų purplelių ar dviejų balandžių, tai atnašaus už nuodėmę, kuria nusidėjo, dešimtadalį efos rinktinių miltų atnašai už nuodėmę. Nei aliejaus į juos nemaišys, nei smilkalų ant jų neužbarstys, nes tai yra atnaša už nuodėmę. Atneš juos pas kunigą, o kunigas pasems jų saują kaip priminimo
dalį ir pavers juos dūmais ant aukuro drauge su ugnies atnašomis VIEŠPAČIUI. Tai atnaša už nuodėmę. Taip kunigas atliks permaldavimą jo labui už bet kurią nuodėmę, kuria nusidėjo, ir jam bus atleista. Kaip ir javų atnaša, likusi miltų dalis priklausys kunigui“. Kun 5 11 -13
**
Aaronas atnašaus savo jautį kaip atnašą už nuodėmę, atlikdamas permaldavimą už save ir savo namus. Jis papjaus savo jautį kaip atnašą už nuodėmę. Kun 16, 11-12
Tada jis papjaus žmonių atnašos už nuodėmę ožį. Kun 16,15
Atpirkimo ožys
Kai bus atlikęs permaldavimą už šventovę, Susitikimo palapinę ir aukurą, jis atves gyvąjį ožį. Tada Aaronas uždės gyvajam ožiui ant galvos abi rankas, išpažins virš jo visas izraeliečių kaltes ir visus jų nusižengimus, – visas jų nuodėmes, sudėdamas jas ožiui ant galvos. Ogi ožį per tam tikslui paskirtą žmogų išsiųs į dykumą. Taip ožys išneš ant savęs visas jų kaltes į tyrus.
Kai ožys dykumoje bus paleistas, tada Aaronas įeis į Susitikimo palapinę ir nusivilks lininius drabužius, kuriuos apsivilko įeidamas į šventovę, ir ten juos paliks. Jis nuplaus savo kūną vandeniu šventoje vietoje ir apsivilks savo drabužius. Tada jis išeis ir atnašaus savo deginamąją auką ir žmonių deginamąją auką, atlikdamas permaldavimą už save ir už žmones. Atnašos už nuodėmę taukus pavers dūmais ant aukuro. Žmogus, kuris paleidžia ožį Azazeliui, išsiskalbs drabužius ir nuplaus savo kūną vandeniu. Tada jis gali pareiti į stovyklą. Atnašos už nuodėmę jautis ir atnašos už nuodėmę ožys, kurių kraujas buvo įneštas permaldavimui šventovėje atlikti, bus išnešti už stovyklos. Jų oda, mėsa ir išmatos bus sudegintos ugnyje. Žmogus, kuris juos degina, išsiskalbs drabužius ir nuplaus savo kūną vandeniu. Tada jis gali sugrįžti į stovyklą. Kun 16, 20-28
Kunigas, kuris buvo pateptas ir pašventintas būti kunigu savo tėvo vietoje, atliks permaldavimą. Vilkėdamas lininiais drabužiais – šventuoju apdaru, –jis atliks permaldavimą už šventovę, atliks permaldavimą už Susitikimo palapinę ir aukurą, atliks permaldavimą už kunigus ir visus bendrijos žmones. Šis bus jums amžinas įstatymas: atlikti permaldavimą izraeliečių labui už visas jų nuodėmes kartą per metus“.
Ir Mozė padarė, kaip VIEŠPATS buvo jam įsakęs. Kun 16, 32-34
**
Dovydas tarė Natanui: „Nusidėjau VIEŠPAČIUI!“ Natanas Dovydui atsakė: „VIEŠPATS atleidžia tavo nuodėmę. Tu nemirsi. Betgi tau gimęs kūdikis mirs, kadangi tai darydamas paniekinai VIEŠPATĮ“. 2 Sam 12,13-14 (Dovydas nužudė hetitą Uriją kalaviju, kai liepė jį pastatyti mūšio pirmose eilėse ir paėmė Eliamo dukterį, jo žmoną Batšebą)
***
Kas slepia savo kaltes, nesusilauks sėkmės, o kas jas išpažįsta ir nebenusikalsta, ras gailestingumo. Pat 28,13
***
Kai Ezra verkdamas parpuolė kniūbsčia prieš VIEŠPATIES Namus, meldėsi ir išpažino kaltę, prie jo susibūrė didžiulė izraeliečių, – vyrų, moterų ir vaikų, – sueiga. Ezd 10,1
...išpažindami savo kaltę, jai išpirkti jie atnašavo po aviną iš kaimenės. Ezd 10,19
***
„O dabar, marusis, sakyk Izraelio namams: Jūs nuolat kalbate: 'Mūsų nusikaltimai ir nuodėmės sunkiai mus slegia, dėl jų mes žūvame! Kaip galime gyventi?' Sakyk jiems: 'Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – nenoriu, kad nedorėlis mirtų, bet noriu, kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir gyventų. Sugrįžkite, sugrįžkite iš savo nedorų kelių, kad nemirtumėte, Izraelio namai!' Ez 33, 10-11

„Kai teisusis nusigręžia nuo savo teisumo ir daro, kas pikta, jis dėl to mirs. Kai nedorėlis nusigręžia nuo savo nedorumo ir daro, kas teisu ir teisinga, jis dėl to gyvens.“ Ez 33,18-19
***
Liaukitės aukoję bevertes atnašas,...
Kai jūs tiesite rankas, aš nugręšiu savo akis nuo jūsų.Net jei ir ilgai melsitės, aš jūsų negirdėsiu. Jūsų rankos visos kruvinos! Nusiplaukite ir būkite švarūs! Iz 1, 13 ir15
***
VIEŠPATS sako: „Eikit šen, drauge pasvarstykime: esate paraudę nuo nuodėmių, aš jus išbaltinsiu kaip sniegą. Nors jūsų nuodėmės ir yra raudonos it kraujas, jos gali tapti baltos kaip vilna“. Iz 1,18
**
Štai VIEŠPATIES ranka nėra sutrumpėjusi, kad negalėtų gelbėti, nei jo ausis apkurtusi, kad neišgirstų.
Bet jūsų kaltės atskyrė jus nuo Dievo, jūsų nuodėmės uždengė jo veidą, kad jūsų negirdėtų. Iz 59,1-2

NAUJASIS TESTAMENTAS
,,Artinosi žydų Velykos. Daug žmonių iš viso krašto traukė į Jeruzalę, norėdami prieš Velykas atlikti atgailą." Jn.11, 55
***
Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Mk 1, 4-5
***
„Juk neįmanomas dalykas, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes. Todėl, ateidamas į pasaulį, jis byloja: Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes. Tuomet aš tariau: štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ Žyd 10,4-7
*
„Jis (Jėzus Kristus) yra permaldavimas už mūsų nuodėmes. Ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“.1 Jn.2,2
***
„sakau jums, bet jei nedarysite atgailos, visi taip pat pražūsite“. Lk 13,5 Kauno arkiv., dr. .Juoz. Skvirecko ir visų iki XX a. pab. vertimai naudoja žodį „atgailos“.
originale - metanoēte gr. (pakeisti mąstymą, tikslą; imti skirtingai mąstyti, не покаетесь rus; repent angl si pœnitentiam non egeritis lot jeźli pokutować nie będziecie lenk.
*
Kun. Juozas Zdebskis: Atgaila yra ne sadizmas. Dievas ne budelis, kuris žavėjosi sunkiais raudonais kraujo lašais, riedančiais nuo kryžiaus žemėn. Atgaila yra meilės būtinybė.. Tai priemonė įrodyti didelę meilę, kuri užstotų buvusį nedėkingumų. Šitaip suprasta atgaila yra meilės garantija. Ir kurioje širdyje šitokios atgailos nebus - meilė išblės. Išsigims į savimeilę, į savanaudiškumų. Dings visi žmonės aplinkoje. Ir liks tiktai „aš“ ir „mano norai“ XXI a.1992`5.
***
1.Viešpats mokė Tėve mūsų maldoje: „ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Mt 6,12
„Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“. Mt 6,14-15
*
2. „Todėl aš tau sakau (fariziejui Simonui): jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo.“ Lk 7, 47
*
3. Mano broliai, jeigu kas iš jūsų nuklystų nuo tiesos ir kas nors jį atverstų, –težino, kad, sugrąžindamas nusidėjėlį iš klystkelio, išgelbės jo sielą nuo mirties ir uždengs daugybę nuodėmių. Jok 5,19-20
***
Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“. Mt 16 16-20
*
Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“ Mt 18, 18
**
Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Mt 10,26 pvz:
**
Pirmieji saleziečiai, išgirdę šį pasakojimą iš paties kun. J. Bosko lūpų, perdavė jį ateities kartoms: „Vieną vakarą kun. J. Bosko viešai pasakė, kad mus visus sapnavo valgančius ir suskirstytus j keturias grupes. Kiekvienos grupės jaunuoliai laikė rankoje skirtingą duoną. Vieni turėjo šviežios, kvepiančios, gardžios duonos; kiti - baltos įprastinės duonos riekes; dar kiti - juodos su pelais, o paskutiniai - supelijusios. Pirmieji buvo nekalti, antrieji - geri, treti -atsidūrę Dievo nemalonėje, nors ir nebuvo nuolatiniai nusidėjėliai. Ketvirta grupė buvo tų, kurie ėjo blogais keliais ir nė nesistengė pasikeisti. Tai paaiškinęs kun. J. Bosko pasakė, kad puikiai prisimena, kurie iš mūsų kurią duoną valgė, ir jei ateitume jo paklausti, jis mums pasakytų. Daugelis nuėjo, ir kun. J. Bosko asmeniškai kiekvienam atskleidė, kokį jį matęs savo sapne. Jo pastebėjimai ir žodžiai apie kiekvieno sąžinės reikalus buvo tokie taiklūs, kad niekas neabejojo, kad tai nėra tik jo fantazijos ar drąsios spėlionės. Labiausiai saugomos paslaptys, nutylėtos per išpažintį nuodėmės, nenuoširdūs ketinimai atliekant kai kuriuos darbus, nederamo elgesio padariniai, bet taip pat dorybės, malonės stovis, pašaukimas - daugybė jaunuolių sielos kertelių buvo atskleista, apibūdinta, nusakyta. Po tų pokalbių daug jų buvo tiesiog apstulbę ir sakė kaip samarietė Evangelijoje: Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką padariau (plg. Jn 4, 1-29).
***
Tuomet priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“. Mt 18, 21-17
***
Vakarieniaujant, ... Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs. Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi“.
Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“. Jn 13 2-11
***
Did. Ketvirtadienį per Paskutinę Vakarienę, buvo įsteigta Atperkamoji Šv. Mišių auka. „Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas:
„Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.“ Mt 26, 26-28.
***
Velykų vakarą Viešpats Jėzus pasirodė savo apaštalams ir tarė jiems: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23) pvz
***
Kun. V. Aliulis: Kaip tad apaštalas, jo įpėdinis vyskupas ar šio pašventintasis padėjėjas kunigas žinos, kam galima atleisti: kas ką padarė, ar pasiryžęs taisytis ir atlyginti skriaudas? Gal šnipinėti savo tikinčiuosius? Tai būtų negarbinga. Rasta išeitis, nežeminanti nusidėjėlio orumo: pačiam prisipažinti klydus, pačiam pasiryžti viską atitaisyti, ir tada Kristaus įgaliotasis tarnas galės teisingai spręsti atleidimą ir jį suteikti.
Velykinę Jėzaus dovaną, nuodėmių atleidimo galią, vyskupai ir kunigai naudoja labai atsakingai. Būtent pagal tas sąlygas ir tuos rodiklius, kurie natūraliai priklauso atgailai, atsivertimui, kad žemės keleivis pripažintų savo klaidas, jų atsisakytų, būtų pasiryžęs atsilyginti skriaudas, atleisti nuoskaudas ir taisyti gyvenimą. .KP1992`12
***
Labiausiai šv. Pijui rūpėjo tikinčiųjų dvasinė gerovė. Todėl jis buvo nuolatinis išpažinčių klausytojas. Kasdieną klausykloje išbūdavo iki 12 valandų, nes pas jį atvykdavo tūkstančiai tikinčiųjų. Kelias dienas laukdavo maldininkai, kad galėtų pas jį atlikti išpažintį ir gauti išrišimą.
Nors jis griežtai smerkė Dievo įsakymų nevykdymą, bet su užuojauta žiūrėjo į atgailaujančius nusidėjėlius. Jis su antgamtiniu įžvalgumu matydavo išpažintį atliekančio sielą. Kai žmogus nėra atviras, bando nuslėpti arba sušvelninti savo nuodėmes, tai jis veja šalin nuo klausyklos.
Viena pagyvenusi moteris net kelis kartus buvo nuvaryta nuo klausyklos. Tėvas Pijus pajuto, kad moteris išpažintį atlieka nenuoširdžiai. Po ilgo pasiruošimo ji vėl atėjo pas tėvą Pijų išpažinties. Kai pasakė nuodėmes, t. Pijus jai liepė užsimerkti. Po to ją paklausė, ką matei? Ji atsakė: “Mačiau popiežių, rengiantis šv. Mišioms“. Tada t. Pijus jai pasakė: ”Tavo jaunystėje nužudytas kūdikis būtų tapęs Popiežiumi”.
***
-Išpažinti nuodėmes reikia tik „blogiukams“. - Iš tiesų mes visi nusidėjėliai.
„Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos.
Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. Jei sakytume, kad nesame nusidėję, darytume jį [Jėzų] melagiu, ir nebūtų mumyse jo žodžio“ (1 Jn 1, 8-10).
***
(Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista.) Tad išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad atgautumėte sveikatą. Jok 5,16
1 pvz.
Kun. V. Aliulis: „Čia užuomina ir padrąsinimas, kad tikintieji ir vienas kitam pasidalytų savo sielos nelaime, jeigu įžeidė Dievą, nusikalto žmonėms ir kad, kartu pasimeldę, išprašytų Viešpaties atleidimo. Galbūt ir tam, kad išprašytų drąsos prisipažinti kur reikia - Atgailos sakramento, gailestingumo teisme. Ir toks prisipažinimas vienų kitiems, ypač lengvesnių nuodėmių, plačiai buvo paplitęs vienuolynuose. Rytų kraštuose - Mažojoje Azijoje, Graikijoje, Artimuosiuose Rytuose, Vakarų kraštuose - Italijoje, Galijoje, Britanijoje, Airijoje, Ispanijoje. Iš šių kraštų, ypač iš Airijos ir Škotijos, į Vidurio Europą grįžtantys misionieriai (apie VI a. ir vėliau) išplatino ir visuotinę padarė asmeninės kiekvieno tikinčiojo išpažinties praktiką. Tai nereiškia, kad lig tol bažnytinės atgailos bei sakramento nebuvo. Atgailos praktika buvo, ir labai griežta. Už sunkias viešas nuodėmes, kaip tikėjimo išsižadėjimas, svetimavimas, žmogaus nužudymas, buvo privaloma vieša net kelelių metų atgaila.“
*
Palyginimui: (Trečias Lietuvos statutas 1588 m. pateikia tokius straipsnius iš XI skyriaus:
7 str. Jei vaikas užmuštų tėvą ar motiną, tokiam atimama garbė, turtai. Po turgavietę vežioti, replėmis kūną draskyti, o po to į odinį maišą įkišti, kartu įkišti šunį, gaidį, žaltį, katiną ir su maišu vandeny paskandinti. Padėjėjams tokia pat bausmė. O už vaiko nužudymą tėvą ar motiną įmesti į pilies bokšto kalėjimą metams ir 6 savaitėms. Po to dar metus keturis kartus prie bažnyčios ar cerkvės daryti atgailą ir visiems žmonėms išpažinti savo nuodėmę.
15 str. Už nėščios bajorės ar kito luomo moters sužeidimą, dėl kurio žūtų vaisius - bausmė чверть (neišverčiau: 25 m? ) sėdėti pilies ar dvaro kalėjime. O už tokią žalą, padarytą vaisiui dėl kurio turi būti aiški bausmė Dievo, - 4 kartus per metus: Per Kalėdas, Grabnyčias, Velykas ir Sekmines stovėti prie bažnyčios durų ir įeinantiems ir išeinantiems žmonėms savo nuodėmę išpažinti.)
*
Toliau cituoju Kun. V. Aliulį „Įsakymas bent kartą per metus atlikti išpažintį paskelbtas XIII a. pradžioje, 1215 m., IV Laterano Susirinkimo, bet tai nereiškia, kad anksčiau to nebuvo. Susirinkimas tik apibendrino tą praktiką, kuri Bažnyčioje jau gyvavo, ir nustatė minimumą. Pakankamai yra dokumentų ir faktų, o vienas svarbiausių - tai, kad stačiatikybė ir kitos Rytų krikščionių bendrijos, nuo V, VIII ar XI amžiaus netekusios vienybės su Roma, taip pat turi asmeninę išpažintį.“
2 pvz
Protojerėjus Olegas Steniajevas, chroniškas II tipo diabetas, padidėjęs spaudimas.
Jeigu esu kokios nors nuodėmės būklėje (per piktai pašnekėjau), pas mane staigiai padidėja cukrus ir spaudimas. Atkreipiau dėmesį, kad po to, kai ėjau išpažinties, gailėjausi už nuodėmes, priėmiau gydančiąją Šv. Komuniją ir, svarbiausia, stengiausi viską padaryti, kad panaikinčiau mano padarytą žalą, t.p. susitaikyti su žmonėmis, po to spaudimas sunormalėja, cukrus sumažėja. Ir tai gali paliudyti tūkstančiai, tūkstančiai žmonių, kurie pergyvena tokią situaciją.
3 pvz.
Gal dauguma abejotų, kad mūsų nuodėmės krenta ant mūsų vaikų? Man buvo įrodyta štai taip: aš rūkiau. Jaučiau, kad turėčiau mesti rūkyti, bet neturėjau valios ir nesupratau viso rimtumo, pavojingumo. Kartą grįžau po išpažinties, per kurią gėda buvo išpažinti dėl rūkymo. Kadangi dar neišpažinau, tai nusprendžiau, kad galiu ir toliau dar rūkyti. Mums su vyru berūkant, besišnekant, atbėga sūnus ir sako: "kas man darosi - visą kaktą nusėjo staiga guzais - koks penkiolika jų!" Tik palietus tuos guzus aš supratau savo kaltę, sukalbėjau atsiprašymo maldą, o rytojaus dieną išpažinau savo nuodėmę ir daugiau nebenoriu, kad už mane kentėtų mano pačios vaikai. Bet ką daryti - jeigu tik šitaip mes galime praregėti? Viešpatie, padėk man nedaryti nuodėmių!
Su pagarba - Danguolė K.
***
Apaštalas Paulius ragina kiekvieną krikščionį, norintį valgyti dangaus Duoną, ištirti save, ar yra to vertas, ir primena: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju.
Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą. Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir nemaža užmigusių. 1 Kor. 11,27-30
*** pvz.
Kartą vyras atėjo į zakristiją ir priekaištavo, kodėl t. Pijus jam nedavė Komunijos? Jam buvo atsakyta: „Vesk moterį su kuria aštunti metai gyveni, tada padaryk atgailą ir gausi šv. Komuniją”.

Kartą vienai anglei, gerai mokančiai kalbėti itališkai, vos pradėjus išpažintį, t. Pijus uždarė klausyklos langelį. Moteriškė nuėjo nuo klausyklos verkdama. Laukiantiems eilėse atrodė, kad t. Pijus pasielgė per griežtai.
Po 20 d. ta pati moteris meldėsi bažnyčioje. T. Pijus priėjo prie jos ir paklausė, ar ji norėtų išpažinties. Ji atsakė: „Taip, tėve, aš laukiu išpažinties 20 dienų po to, kai jūs mane pavarėte”. Tėvas Pijus jai pasakė: „Ir jūs manote, kad tai yra didelis dalykas po to, kai Jėzus Kristus taip ilgai ir kantriai laukė jūsų sugrįžimo. Laukė jūsų, nes per daugelį metų šventvagiškai ėmėte šv. Komuniją “.
Šią pastabą padaręs t. Pijus su visu švelnumu išklausė jos nuoširdžios išpažinties. Dabar jis priėmė ją kaip geras Ganytojas paklydusią avį, dėl kurios sugrįžimo yra daug džiaugsmo danguje.
***
„O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę. Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. Taigi Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ 2 Kor 5,18-20    pvz
***
Šv. Jonas Marija Vianėjus, Arso klebonas (1786–1859): Mano vaikai, kas yra kunigas? Žmogus, kuris atstovauja Dievui, žmogus, kuriam yra suteikiami visi Dievo įgaliojimai. „Eik, – sakė mūsų Viešpats kunigui. – Kaip mano tėvas mane siuntė, ir aš tave siunčiu. Tad eik, mokyk visas tautas. Tas, kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina..“
Kai kunigas atleidžia nuodėmes, jis nesako: „Dievas tau atleidžia“; Jis sako: „Aš tau atleidžiu“. Per konsekraciją jis nesako: „Tai yra mūsų Viešpaties Kūnas;“ jis sako: "Tai yra Mano Kūnas“.
Eisi išpažinties pas Švč. Mergelę Mariją ar angelą; ar jie išriš tave? Ne. Ar jie duos tau mūsų Viešpaties Kūną ir Kraują? Ne. Tu gali turėti čia du šimtus angelų, bet jie negalės atleisti tau.
Kunigas, kad ir koks prastas jis būtų, gali tai padaryti; jis gali tau pasakyti: „Eik ramybėje, aš tave išrišu.“ O, koks didis yra kunigas!
Kunigas tik danguje supras kunigystės didybę. Jei jis suprastų žemėje, mirtų, bet ne iš baimės, o iš meilės. Ir kitomis Dievo malonėmis negalėtume pasinaudoti be kunigo. Kokia nauda iš namo, pilno aukso, jei niekas neatidarys durų! Kunigas turi raktus nuo dangiško lobyno; jis yra tas, kuris atveria duris; jis yra gerojo Dievo prievaizdas, Jo turtų dalytojas. Be kunigo Mūsų Viešpaties mirtis ir kančia būtų bergždžia. Pažvelk į pagonis: kokia jiems nauda, kad mūsų Viešpats mirė? Deja! Jie nesidalins atpirkimo palaiminimais, jei neturės kunigų pasinaudoti Jo Krauju savo sielų labui!
Kunigas yra kunigu ne sau; jis sau nesuteikia nuodėmių atleidimo; jis neteikia sakramentų sau. Jis ne dėl savęs, jis dėl tavęs. Po Dievo kunigas yra viskas.
Jeigu sutikčiau angelą ir kunigą, tai pirmiau pasveikinčiau kunigą, nes angelas – Dievo draugas, o kunigas atstovauja Jėzui. Šv. Teresė pabučiavo žemę, kuria perėjo kunigas. Matydamas kunigą, turėtum sakyti: „Tai tas, kuris mane padarė Dievo vaiku ir atvėrė Dangų per šventą Krikštą; tai tas, kuris man nusidėjus mane apvalė; kuris pamaitino mano sielą.“
Kunigystė yra Jėzaus Širdies meilė. Kai tu matai kunigą, pagalvok apie mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Iš „Arso klebono mažojo katekizmo“ skyriaus apie kunigystę.
***
Daug įtikėjusiųjų ateidavo išpažinti ir pasisakyti, ką buvo darę. Apd 19,18
***
kun. B. Andruška J. S. I Š P A Ž I N T I S: „Jei kunigai išpažintį būtų prasimanę, pirmu akies žvilgsniu reikštų, kad kunigai užkrovė sau sunkią naštą, kurią patys turi nešti, būtent: užkrovė sau pareigą klausyti išpažinčių. — Tas iš karto pasirodo neįtikėtina, jei tik žinoma, kas yra išpažinčių klausymas.
O išpažinčių klausymas, tikrumoj, yra kunigams labai sunki našta. Kas mano, kad išpažinčių klausymas yra lengvas menkniekis, tas supratimo neturi ką kalba. Sėdėti ilgas valandas (pasitaiko kunigui klausyti išpažinčių po dešimtį valandų per dieną) kiekvieną šventadienį ankštoje klausykloje, kame kvėpuojama ne geriausiu oru, kalbėti šnibždomis, įtempti ausį kad girdėjus šnibždomis kalbantį žmogų, nuolat turėti įtemptą dėmesį, klausyti tamsiųjų žmogaus pusių; visa tai daryti jaučiant atsakomybę už kiekvienos sielos vadovavimą ir išganymą. Ar toks veiksmas, manai, nėra sunkus? Ar patys kunigai, manai, būtų ant savęs tokią naštą užsikrovę? — Niekuomet!“
***
Palaiminti, kurie išsiplauna savo drabužius, kad įgytų teisę į gyvybės medį ir galėtų įžengti pro vartus į miestą. (dangiškąją Jeruzalę) Apr. 22,14
****
DIDACHĖ, Dvylikos apaštalų mokslas: „Bažnyčioje išpažink savo kaltes ir neik melstis su negryna sąžine. Šit koks yra gyvenimo kelias!“ IV, 14.
„Viešpaties dieną, susirinkę laužyti duonos, dėkokite, bet prieš tai išpažinkite savo kaltes, kad jūsų atnaša būtų tyra. Kas yra susivaidijęs su savo draugu, negali prisidėti prie jūsų susirinkimo, kol susitaikins, kad nebūtų suteršta jūsų auka. Mat Viešpaties yra pasakyta: „Kiekvienoje vietoje ir kiekvienu metu atnašaujate man tyrą auką, nes aš esu didis karalius,– sako Viešpats,– ir mano vardas nuostabus tautose“. XIV
***
Tertulionas,   (160—222 metais), daugely savo raštų kalba apie išpažintį. Ir net knygas parašė „Apie atgailą“; jis rašo: „Jei jūs nuo išpažinties traukiatės, atsiminkit pragaro ugnį, kurią išpažintis užgesina“ (Lib. de Poenit.).
Origenas gyvenęs 185—255 m., kalba apie reikalingumą išpažinti net slapčiausias nuodėmes, kad ir mintimis padarytas, ir pataria nusidėjėliui rūpestingai pasirinkti kunigą, kuriam jis savo nuodėmes išpažintų (Hom.2 in Ps. 37 ir Hom. 3 in Levit.). Arba dar: „Teisieji daro atgailą už savo nuodėmes, jaučia savo (nuodėmių) žaizdas, pripažįsta savo paklydimus, ieško kunigo, prašo išgydyti“ (Hom. in Num. 10,1).
Hermio Ganytojas, parašytas 140—154 metų laikotarpy, mokina, kad Bažnyčia turi valdžią darantiems atgailą
atleisti nuodėmes.
Šv. Ignacas, iš eilės trečiasis Antiochijos vyskupas, buvo šv. Jono Apaštalo mokinys, nukankintas 116 metais; gi šv. Jonas Apaštalas pasimirė apie 100 m.; savo viename rašte šv. Ignacas kalba bendrai, kad per atgailą žmonės gali sugrįžti prie Dievo ir „gyventi pagal Jėzų Kristų“ (ep. ad Philadelph. n. 3).
šv. Ciprionas, Kartaginos vyskupas, nukankintas 258 metais, „Prašau jūsų, mieli broliai', išpažinkite kiekvienas savo nuodėmes, kol esat gyvi ir jūsų išpažintis gali būti priimta, ir kol jūsų atgaila ir kunigo išrišimas patinka Viešpačiui" (De lapsis, 28 s.).
***
Visuotinė Bažnyčios Santaryba Tridente: „Jei kas sakytų, kad katalikų Bažnyčioj Atgaila nėra tikras Sakramentas tikintiesiems, kurie po Krikšto į nuodėmes įpuola, su pačiu Dievu sutaikinti, mūsų Viešpaties Kristaus įsteigtas: tas tebūnie atskirtas nuo Bažnyčios“ (Sess. 14, Can. I).
„Jei kas neigtų, kad sakramentinė išpažintis yra dieviškojo įsteigimo arba kad ji yra reikalinga išganymui; arba sakytų, kad būdas kurį katalikų Bažnyčia iš pat pradžios visuomet laikė ir laiko, (būtent) slapčia išpažinti (nuodėmes) vienam kunigui yra Kristaus įsteigimui ir Jo įsakymui svetimas, ir tėra tik žmonių prasimanymas: tas teesie atskirtas nuo Bažnyčios" (Can. 6).
***
Viešpats Jėzus, norėdamas, kad plačiau pasklistų Jo Švč. Širdies garbinimas, per kuklią vizitiečių vienuolę Marijai Margaritai Alakok (1647–1690) iš Paray le Monial perdavė daug pažadų visiems Jo Švč. Širdies garbintojams. 1863 m. šie pažadai buvo išdėstyti dvylikoje punktų, taip juos išvardina ir popiežius Benediktas XV Margaritos Marijos kanonizacijos bulėje 1920 05 13:
12. Iš savo Širdies gailestingumo pertekliaus aš tau pažadu, kad jos visagalė meilė suteiks galutinės atgailos malonę visiems, kurie devynis kartus iš eilės pirmąjį mėnesio penktadienį priims šv. Komuniją. Jie nemirs mano nemalonėje ar nepriėmę sakramentų, o mano dieviškoji Širdis tą paskutinę valandą bus jiems užtikrinta prieglauda.
*
Šv. Komunija turi būti priimama būtinai pirmaisiais penktadieniais, o ne kitomis dienomis. Tai reikia atlikti devynis kartus be pertraukos – dėl kokių nors priežasčių praleidus Komuniją, reikia pradėti skaičiuoti iš naujo.
***
1917 metais Portugalijos kaimelyje Fatimoje trims piemenėliams Liucijai, Jacintai ir Pranciškui apsireiškė Švč. Mergelė Marija. 1917 m. birželio 13 d. ji kalbėjo: „Jėzus nori žemėje įsteigti mano Nekaltosios Širdies garbinimą. Kas jį priims, tam aš pažadu išganymą. Šios sielos bus Dievo mylimos lyg gėlės, kurias aš dedu, kad papuoščiau Jo sostą“.
Liucija tapo vienuole. 1925 m. gruodžio 10 d. Pontevedros vienuolyne jai vėl apsireiškė Švč. Mergelė Marija ir parodė savo Sopulingąją Širdį. Dievo Motina kalbėjo: „Aš pažadu pagelbėti mirties valandą išganymui reikalingomis malonėmis visiems, kurie pirmaisiais penkių mėnesių iš eilės šeštadieniais atliks išpažintį, priims šv. Komuniją, sukalbės vieną rožinio dalį ir praleis penkiolika minučių apmąstydami rožinio paslaptis. Ir visa tai atliks, kad atsiteistų už man padarytus įžeidimus.
*
Apsireiškimų Fatimoje antgamtiškumą Leirijos vyskupas oficialiai pripažino 1930 10 13, pirmųjų šeštadienių pamaldumą – 1939 09 13.
***
Fatimos Švč. M. Marijos regėtoja Jacinta Marto, kurią pop. Pranciškus 2017 05 17 paskelbė šventąja: „Išpažintis yra gailestingumo sakramentas. Dėl to žmonės turi eiti išpažinties su pasitikėjimu ir džiaugsmu. Be išpažinties nėra išganymo.“
***
Viešpats Jėzus prašo per Gailestingumo šventę nuoširdžiai ir su gailesčiu atlikti išpažintį bei priimti Švenčiausiąjį Sakramentą, tuomet sielai bus išlietas visas gailestingumo vandenynas.
„Kai tu artiniesi prie Šventosios išpažinties, manojo gailestingumo šaltinio, iš mano širdies ištryškęs kraujas ir vanduo išsilieja į tavo sielą ir ją sutaurina. Kiekvieną kartą, kai atlieki išpažintį, didžiai pasitikėdama visiškai pasinerk į mano gailestingumą, kad aš galėčiau užlieti tavo sielą savo malonės apstybe, [...] Pasakyk žmonėms, kad iš šio gailestingumo šaltinio jie semtųsi tik su pasitikėjimo indu. Jeigu jų pasitikėjimas bus didis, mano dosnumui nebus ribų, nes mano malonės versmės užlieja nuolankiąsias sielas,“ - sakė Jėzus ses. Faustinai.
***
Kristus pas mus ateina kasdieną per Šv. Komuniją. Adomas pragaruose laukė tūkstančius metų, kol išvydo nužengusį į jo celę Viešpatį. Ir D. Šeštadienį sulaukė atleidimo ir išlaisvinimo žodžių. Nelaukime nei minutės, ateikime prie klausyklos langelio ir per kunigo tariamus atleidimo žodžius pajusime Viešpaties atleidimą. „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“ Ef. 5,14 Kelkis iš savo kapo, kuris yra nuodėmė.
***
ŠVENTOJO JONO LAIPTININKO PAMOKOS:
13. Prieš pradėdami dvasinį žygdarbį, išpažinkime nuodėmes savo gerajam teisėjui – dvasios tėvui prie keturių akių, o jeigu jis lieps, tuomet ir visų akivaizdoje, nes apnuogintos žaizdos geriau gyja.
14. Per išpažintį savo išore ir vidumi, savo jausmais ir mintimis būk tarsi nuteistas nusikaltėlis, kritęs veidu į purvą, ir, jei išeina, savo ašaromis plauk dvasios tėvo kojas kaip paties Kristaus.
15. Demonai mums perša mintį, kad mes arba visai neatliktume išpažinties, arba, ją atlikę, kaltę dėl savo nuodėmių verstume kitiems.
16. Nepasiduok savęs aukštinimo dvasiai ir nieko neslėpdamas visas savo nuodėmes išpažink dvasios tėvui, nes jei pats savęs neišstatysi gėdai, tai neįmanoma bus išsilaisvinti nuo amžinosios gėdos. Apsinuogink prieš dvasios gydytoją ir nesigėdyk jam pasakyti: „Tėve, tai mano žaizda, ji atsirado ne dėl kieno nors kaltės, bet dėl mano tinginystės, niekas dėl to nėra kaltas – nei žmogus, nei dvasia, nei kūnas, nei dar kas nors, tai tik mano apsileidimas.“
17. Jonas Krikštytojas žmonėms, kurie ėjo pas jį krikštytis, pirmiausia liepdavo atlikti išpažintį ir jos reikalaudavo ne dėl savęs, bet dėl jų pačių išsigelbėjimo.
***
Fortunata "Natuzza" Evolo (1924 –2009) Italė katalikė mistikė, Dievo tarnaitė, gavusi stigmas:
Mirusieji ragindavo dažniau priimti Atgailos sakramentą, tada galbūt žmonių nuodėmės bus atleistos, ir sielos liks krikščioniškoje malonėje. „Galbūt kas nors pagalvos, - pasakė viena siela iš skaistyklos: „Kodėl reikėtų išpažinti nuodėmes kunigui, kuris gali būti didesnis nusidėjėlis nei aš?“ Atsakymas paprastas: todėl, kad išpažįstant nuodėmes kiekvienas kunigas atstovauja pačiam Dievui ir tampa Jo įrankiu. Per Įšventinimo sakramentą veikia pats Jėzus Kristus, kuris ir padaro atgailos dėl nuodėmių stebuklą. Prašyk Dievo atleisti visas tavo nuodėmes, atgailaudamas ir pasiryždamas pasitaisyti. Prisipažinęs, kad padarei mirtiną nuodėmę, iš karto eik išpažinties. Prašydami Dievo atleisti mums mūsų nuodėmes, būname apsaugoti nuo amžinojo prakeiksmo. Vis dėlto mums reikės skaistykloje išpirkti kaltę už nuodėmių pasekmes. Mylėkite viens kitą 2018`1

IŠ MŪSŲ GARSIŲ ŽMONIŲ GYVENIMO

Savo "Piligrimų knygose" A. Mickevičius skatina pradėti bet kokį žymesnį užmojų išklausant Šv. Mišių, priimant Komuniją.
Kai Mickevičius siekė profesoriaus vietos Lozanoje, 1838 m. rašė žmonai, kad ji ta intencija prieitų išpažinties...

Adomas Mickevičius 1855 m. lapkričio 26 d. Konstantinopoly susirgo cholera. Sunkiai sirgdamas paklausė Henriką Služalskį, ką sako gydytojai. Tas atsiliepė, jog sako, kad gali mirti. Tada Mickevičius paprašė:
—    Pašaukite man lietuvį kunigą Laurinavičių.
Kun. Laurinavičius suteikė sakramentus, o gydytojas Šery užmerkė jo akis. Konstantinopolyje leidžiamas "Univers" laikraštis paskelbė, kad garsus poetas Adomas Mickevičius, "jausdamas artėjančią mirtį, pasišaukė kunigą, priėmė sakramentus ir mirė kaip uolus krikščionis".
***
Vienas žymiausių mūsų Tautos kultūros istorijos asmenybių yra Balys Sruoga.
Pasakoja antikos klasikų vertėjas Antanas Dambrauskas. Pasakojo ilgametis ne vienos Vilniaus bažnyčios klebonas kunigas Juozas Vaičiūnas, miręs Švenčionyse, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse, poeto Petro Vaičiūno brolis, Juditos Vaičiūnaitės dėdė. Iš senų laikų buvo jis pažįstamas mažne su visais poetais ir rašytojais bei dailininkais. Žmogus meniškos sielos, didelis meno žinovas, meno vertybių Vilniaus bažnyčiose sargas ir oficialus jų globėjas. Tremiamas iš Vilniaus arkivyskupo Mečislovo Reinio paskirtasis valdytojas kun. Edmundas Basys 1949 m. buvo jį paskyręs arkivyskupijos valdytoju. Bet netrukus Tarybų valdžia jį ištrėmė į Druskininkus. Ten ir susitikome. Jis lankė sergantį Sruogą, ir kai sykį jam pasiūlė dvasines paslaugas, Sruoga neatsisakė. Atliko išpažintį su nuoširdžiu apgailestavimu:
— Slegia man širdį, — kalbėjo Sruoga, — kad savo raštuose vaizdavęs daugybę dvasininkų, kunigų ir vyskupų, neparodžiau jų nė vieno kaip doro žmogaus. Kai Štuthofe atsivėrė man akys, buvo per vėlu. Iš jaunų dienų apsinuodijęs materializmo nuodais, tikėjau juo visą gyvenimą, mačiau tik vieną jo pusę. Tik vėliau pamačiau tikrąjį raudonojo ir rudojo materializmo veidą. Nenoriu jų nė vieno, ir jei mane mėgins laidoti materialistiškai — šoksiu iš grabo ir abiem kumščiais ginsiuos.
Deja, Sruoga buvo palaidotas materialistiškai. O kunigai, su kuriais jis susitiko Štuthofe, buvo Alfonsas Lipniūnas ir Stasys Yla. Lipniūnas, išėjęs iš Štuthofo lagerio, mirė Lenkijoj ir 1989 m. parvežtas ir palaidotas Panevėžio katedros šventoriuje. O Stasys Yla mirė JAV, Putname.
Taigi Balį Sruogą, nors susitaikiusį su Bažnyčia ir vėl kataliką, palaidojo be „Reųuiem", be graudžių psalmių po bažnyčios skliautais. Taip papasakojo „Testis oculatus“ - savo akimis regėjęs liudytojas   kun. Juozas Vaičiūnas.

Pasakoja Vilniaus Arkikatedros Bazilikos klebonas mons. Kazimieras Vasiliauskas
Ką tik grįžęs iš kalėjimo, 1956 m. rudenį dirbau Švenčionių parapijos vikaru. Adutiškio klebono kun. Juozo Vaičiūno kviečiamas, atvykau į (parapijos) atlaidus. Tuomet jis ir papasakojo apie savo susitikimus su rašytoju Baliu Sruoga, gyvenusiu paskutines dienas. Vieną dieną pas kun. J. Vaičiūną atvykęs rašytojas V. Mykolaitis-Putinas buvo labai susirūpinęs rašytojo Balio Sruogos kritiška sveikatos būkle. Prašęs būtinai jį aplankyti ir padėti jam krikščioniškai numirti. Kun. J. Vaičiūnas jam prasitaręs, kad in periculo mortis ir pats V. Mykolaitis-Putinas turįs teisę duoti išrišimą. Rašytojas atsakęs, kad šiuo atveju nederėtų tokia išimtine teise pasinaudoti, nes netoli tiek daug yra teisėtų kunigų.
Po šio pokalbio kun. J. Vaičiūnas nusprendęs nedelsdamas aplankyti beviltiškai sergantį Balį Sruogą. Tačiau pirmasis apsilankymas buvo sutrukdytas. Vos prasidėjus pokalbiui, atėjo Justas Paleckis, ir nebebuvo kaip liesti abiem rūpimos temos. Antrą kartą apsilankęs kun. J. Vaičiūnas B. Sruogos buvo maloniai sutiktas ir priimtas. Rašytojas sakėsi norįs labai rimtai atlikti savo gyvenimo apyskaitą. Tiktai kai kunigas norėjęs užsidėti stulą, rašytojas pasakęs, kad jam visai nereikalingi tokie liturginiai formalumai...
Po sakramentinio sielos apsivalymo atsisveikinant B. Sruoga paprašęs kun. J. Vaičiūną palydėti jį į kapus. Kun. Vaičiūnas paaiškinęs, kad tai neįmanoma. Niekas neprileisiąs kunigo liturginiais rūbais dalyvauti laidotuvėse. Tuomet B. Sruoga sruogiškai ir atsakęs: jei kunigo neprileisią, tai jis laidotuvių procesijos metu numesiąs karsto dangtį ir į abi puses parodysiąs špygas ateistiniam materializmui.

Pasakoja kun. Vaclovas Aliulis
1948 m. rudenį iš a. a. kunigo Juozapo Vaičiūno perėmiau Vilniaus Šventosios Dvasios (Dominikonų) parapiją,
o po metų jis vėl iš manęs šią parapiją „atsiėmė". Taip susipažinome ir vėliau bičiuliškai susitikdavome, — jaunesnius kunigus jis mylėjo kaip ir laikų išbandytus savo draugus. Ne vieną kartą jis man yra sakęs: „Tu nežinai, kokie nelaimingi žmonės yra menininkai, kiek daug jie kenčia". Ir jis pats buvo tokia kenčianti meniška siela — kenčianti dėl aplinkos žmonių, Tautos ir Bažnyčios vargų ir dėl viso pasaulio kančios. Porą kartų yra pasakojęs, kaip 1948 ar 1949 metais pas Religinių kultų tarybos įgaliotinį Bronių Pušinį susirinkę pareigūnai tarėsi uždaryti Aušros Vartų šventovę, ir jis buvo pakviestas kaip tos parapijos klebonas, Vilniaus dekanas. „Kad ėmiau balsu raudoti, kad ėmiau raudoti... Ką jūs darot, ką jūs manot! Tai tokia šventovė kaip Lurdas, kaip Čenstakava! Raudojau puolęs ant kelių... Paklausė. .."
Kažkuria kita proga papasakojo, kaip jis elgiasi su mirtiniais ligoniais, ypač savo pažįstamais inteligentais: „Nieko nevynioju į vatą. Nueinu ir sakau: Jau greit reikės pačiam iškeliauti iš šio pasaulio. Ar pasirengęs? Susitvarkyk sąžinės sąskaitas, kol laikas! — Šitaip susitvarkė ir Balys Sruoga, ir Liudas Gira". Katalikų pasaulis 1991 birželio 10
***
Salomėja Nėris Bačinskaitė-Bučienė .1942 m. gydytojas Juozas Nemeikša paguldė ją į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Po poros savaičių bevaisio gydymo Salomėja pasakė, kad nori numirti su bažnytinėmis apeigomis. Birželio 25-ąją į Salomėjos palatą buvo slapta atvestas civiliai apsirengęs kunigas Juozas Gustas. Jis išklausė Salomėjos išpažinties, aprūpino Komunija, patepė aliejais. L: Aldonos Ruseckaitės knyga – romanas apie Salomėją Nėrį "Padai pilni vinių". S. Nėris į Maskvą lėktuvu buvo išskraidinta likus 12 dienų iki mirties, birželio 26-ąją.
***
Vis didesnis tikinčiųjų skaičius išpažintį atlieka nebe pas dvasiškius, bet pas psichiatrus. Tūkstančiai dvasinės atramos ieško nebe bažnyčiose, bet "susitikimo" (encounter) grupėse. Teologinis žodynas taipogi pakito. Nuodėmė virto liga, dorybė — sveikata, išganymas — išlaisvinimu. O kad žmonės dažnai klausyklų duris iškeičia į terapisto kėdę, gal būt, kalti ir patys kunigai. Ne retai moralinių sunkenybių slegiami, vietoj Dievo valios nurodymų neabejotinų įsakymų forma tikintieji tegauna psichologinio žmogaus žargono mišinį. Tokiu atveju moralinio vadovavimo ir pradedama ieškoti pas psichiatrus. Taip be psichologinio išsilavinimo sielų vadas gali padaryti žalos vadovaujamiesiems, bet daug daugiau galima žalos padaryti tikintiesiems pavertus klausyklą terapisto kušete. Nukrypsta į šalį ir tie dvasiškiai, kurie dėl socialinės akcijos palieka tuščias šventyklų sakyklas. Tenka suabejoti, kad getus, skurdžių rajonus ir miestų landynes tegalima panaikinti vien tik socialine akcija. Ar tik visų pirmą nereikėtų skurdą panaikinti žmonių širdyse? Jei asmeninis keitimasis yra raktas į socialinį pasikeitimą, kur tada praturtės žmonių širdys, jei ne šventyklose? Argi ne į jas žmonės eina, ieškodami tiesos, taikos ir ramybės, kurios pasaulis negali duoti? ANTANAS PAŠKUS MARKSISTINIS PROMETĖJAS IR PSICHOLOGINIS HEDONISTAS Aidai 1974`5
***
Tėvas Gabriele Amorthas, buvęs oficialus Vatikano egzorcistas taip pat rūpinosi žmonėmis, kuriuos vargino demonai arba kurie jautė piktybišką, velnišką poveikį. Išvyti šėtoną iš tokių žmonių pakanka švelnių priemonių: kasdien sukalbėti rožinį, kas savaitę atlikti išpažintį, gyventi krikščioniškai ir nepamiršti Dievo bei Dievo Motinos.
***
Legenda pasakoja, kad bandant angelus, pasidalino jie į 2 grupes. Vienas angelas pasitraukė nuošaliai ir tarė: „Dabar aš nepriklausysiu nei vienai grupei; aš noriu pamatyti, kuri laimės ir tada prie tos ir aš prisijungsiu.“
Tada jis buvo nubaustas: tolei negalės sugrįžti į Dangų, ligi neatneš iš pasaulio brangiausios brangenybės.
Susimąstė kelyje angelas ir pradėjo ieškoti pasaulio brangenybės.
Kartą rado jis milžinišką brangakmenį. „Pasiimsiu šį deimantą“, pagalvojo jis sau. Bet nukeliavus jam į Dangų, sutirpo jam deimantas rankose. Turėjo vėl grįžti žemėn. Jis keliavo vėl žemėn, bet štai pasiekia jo ausis šaukiantieji pagalbos balsai. Mažas vaikas įpuolė sraunioj upėj ir neša jį tolyn bangos. Žmonės bėga krantu šaukdami, bet nieko negelbsti. Štai pasineria vaikas bangose, - angelas pamato jo skaisčią kaip sniegas širdį,
- ir skuba gelbėti besigrumančio su bangomis vaiko. Bet jį bangos užlieja. Angelas paima tyrą mirusio vaiko širdį ir skuba į Dangų. „Štai atnešiau pasaulio brangenybę“. Bet jis pavėlavo. Vaiko siela jau anksčiau atkeliavo dangun ir ji yra brangesnė už širdį.
Nuliūdęs angelas vėl iškeliavo žemėn. Giliai tyruose rado vienumoje atsiskyrėlį, kuris apverkė savo senas nuodėmes. Viena ašara nukrito ant lapo ir blizgėjo daug gražiau, negu deimantas. Jis nuskynė lapą ir nunešė ašarą su lapu Dievui.
Ir – štai – jis buvo įleistas į Dangų ir galėjo ten pasilikti, nes atnešė didžiausią pasaulio brangenybę, kokią tik galima rasti žemėje: ašarą žmogaus, apverkiančio savo nuodėmes.
***
„Sakau jums: kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas.“ Mt 12,31
„Iš tiesų sakau jums: bus dovanoti žmonių vaikams visi nusikaltimai ir piktžodžiavimai, kad ir kaip jie piktžodžiautų; bet jei kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam amžiais nebus dovanota, ir jis bus kaltas amžina nuodėme“. Mk 3,28-29
„Kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam nebus atleista.“ Lk 12,10
***
Nuodėmės prieš Šv. Dvasią
1. Superpasitikėjimas
2. Desperacija (Vilties praradimas).
3. Užkietėjimas nuodėmėje.
4. Atgailos atidėliojimas.
5. Prieštaravimas tiesai.
6. Pavydas kitiems suteiktų malonių.
7. Piktžodžiavimas prieš Šv. Dvasią.

Dangaus keršto šaukiančios nuodėmės
1. Žmogžudystė (abortai, abortuojanti kontracepcija).
2. Sodomija (lytiniai iškrypimai: homoseksualiniai santykiai, masturbacija ir pan.).
3. Našlių ir našlaičių prispaudimas, skriaudimas.
4. Užturėjimas užmokesčio tarnams ir darbininkams.

Svetimos nuodėmės
Ką pikta daryti: 1. Patarti. 2. Liepti. 3. Padėti. Ką pikta darant: 4. Pritarti.5. Pagirti. 6. Nesulaikyti. Ką pikta padarius: 7. Tylėti. 8. Slėpti. 9. Pasidalyti.

Didžiosios nuodėmės
1. Puikybė. 2. Gobšumas. 3. Gašlumas. 4. Rūstumas. 5. Pavydas. 6. Persivalgymas ir pasigėrimas. 7. Tingėjimas.
***
2018 06 06 Škotų St Andrews ir Edinburgh arkivyskupas Leo Cushley: Sekmadienio Šv. Mišių apleidimas yra sunki nuodėmė ir toks asmuo negali priimti Šv. Komunijos nepriėjęs Išpažinties. 1679 m. popiežius Inocentas XI pasmerkė nuomonę, kad Šv. Mišių apleidimas sekmadieniais ir per privalomas šventes nėra mirtina nuodėmė. http://www.catholicherald.co.uk/news/2018/06/06/scottish-archbishop-affirms-that-missing-sunday-mass-is-a-grave-sin/
*
Maža nuodėmė.
Dievas baudžia ir už mažas nuodėmes. Ananijas su savo žmona Sapfira, teologų nuomone, pameluodami Petrui, mirtinos nuodėmės nepadarė, bet už tai abu buvo nubausti mirtimi.
Mozės sesuo Mirjam, pakritikavusi brolį, nedidelę nuodėmę padarė, bet už\ tai Dievas nubaudė baisia raupsų liga.
Mosė, suabejojęs Dievo gaislestingumu nedidelę nuodėmę padarė, bet jam nebuvo leista įeiti į Pažadėtąją žemę.
Kibirkštėlė niekis, bet kartais sukelia gaisrą. Grumstas niekis, bet pasileidęs nuo kalno viršūnės palaidoja kaimus.
***
T. Pijus labiau už viską mylėjo Dievą Tėvą ir buvo vienybėje su Dievo Sūnumi, todėl neapkentė nuodėmės. Jis rūpindavosi nusidėjėliais, rodė jiems išganymo kelią, nes jam taip liepė Gailestingasis Dievas, kuris yra pasakęs: „Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių.“ (Lk 5, 32). Todėl per penkiasdešimt metų San Giovanni Rotonde t. Pijus šaukė žmonėms: „Eikite išpažinties ir priimkite šventąją Komuniją!“ Išskyrus išpažintį ir dvasinį vadovavimą, t. Pijus nesiėmė kitos sielovados.
Kai penitentai išpažinties ateidavo prastai pasiruošę arba iš viso nepasiruošę dėl įvairių priežasčių. Tokiems žmonėms t. Pijus nesuteikdavo išrišimo, bet buvo tikras, kad Dievo gailestingumas juos atvers ir parves pas jį. Štai keletas jo darbo pavyzdžių.
Kartą San Giovanni Rotonde, priešais bažnyčią, t. Pijus pastebėjo vieną vyriškį, kuris garsiai verkė. Susirūpinęs priėjo ir paklausė: - Ko verki? O tas jam atsakė: - Nes nedavei man išrišimo! T. Pijus tarė: - Mano sūnau, nedaviau tau išrišimo ne todėl, kad eitum į pragarą, bet kad eitum į dangų.
Kiti kapucinai klausė t. Pijų, kodėl Atgailos sakramento metu taip dažnai neduoda išrišimo. O šis atsakė: „Taip, kartais neduodu išrišimo, bet palaikau tuos žmones savo malda ir kančia. Jie sugrįš.“ Bet jo broliai toliau klausinėjo: „O jeigu tuo laiku jiems nutiks kas nors blogo?“ T. Pijus vėl atsakė: „Ar manai, kad jeigu aš padarysiu klaidą, tai Dievas danguje ją pakartos?“
*
Labai gilų liudijimą apie tai, kaip t. Pijus išgyvena išpažintį, paliko mums kitas kapucinas - t. Euzebijus. Jis pats vieną kartą ėjo išpažinties pas t. Pijų, o kai po jos jau norėjo eiti, t. Pijus paprašė išpažinties. T. Euzebijus buvo dar labai jaunas, pradėjo aiškintis, kad jam trūksta patirties, bet t. Pijus nieko nelaukdamas tiesiog pradėjo jam sakyti nuodėmes. Po išpažinties šventasis labai susigraudino ir pradėjo verkti. Jaunuolis norėjo kaip nors paguosti dvasios tėvą, bet šis jam pasakė: „Mano sūnau, gal manai, kad nuodėmė - tai įstatymo peržengimas? Ne! Nuodėmė - tai meilės išdavystė. Kiek daug man Viešpats padarė! O aš? Kuo aš Jam atsidėkosiu?“
*
Klausydamas išpažinčių, t. Pijus aukojo už juos savo ligas ir skausmus, kentėjo panašiai kaip Kristus. Klausykloje jis rodė, kad Nukryžiuotasis yra atleidimo pradžia ir šaltinis. Vieną sykį t. Pijus dalijosi: „Kai einu į klausyklą, drebu, nes turiu išpilti Jėzaus kraują.“
T. Pijus kažkada prisipažino norintis, kad jo balsą išgirstų visi nusidėjėliai, kad jie išpažintų savo nuodėmes ir gautų atleidimą. Šį troškimą jis išreiškė tokiais žodžiais: „Visi eikite į tą Žaizdą, nes viskas, kas joje yra - tai Meilė“. Daug žmonių liudijo, kad po išpažinties pas t. Pijų jie buvo kažkaip perkeisti, jautė, kad juos nuplovė Kristaus kraujas.
***
Šv. Jonas Nepomukas 1340 – 1393. Buvo Čekijos karalienės nuodėmklausys. Karalius Vaclovas IV, įtardamas žmonos neištikimybę, bandė priversti Joną pasakyti, ką jis sužinojo per išpažintį. Kunigas griežtai atsisakė išduoti paslaptį ir užsitraukė karaliaus nemalonę. Karalius jį kankino ir po to nuskandino Vitavos upėje. 1729 m. kovo 19 d. jį kanonizavo popiežius Benediktas XIII. Prieš paskelbimą šventuoju, atkasę jo palaikus rado liežuvį visiškai nesugedusį.

Rašykite adresu: ,,skrinskasETAgmail.com“