PRO VITA ©  Parengė Robertas Skrinskas
STRAIPSNIAI, LAIŠKAI

KAI KALTINAMAS KANONŲ BESILAIKANTIS KUNIGAS 2006-09-22

 Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas

Pastaruoju metu sustiprėjo žiniasklaidos puolimas prieš Romos Katalikų Bažnyčią. Jis pasireiškia apdrabstant purvais įvairius kunigus. Įsivaizduokime, kad Lietuvos spauda aprašo nepatenkintos moters skundą dėl kokio nors vyro. Skundo autorė kaltina jį tuo, kad jis liko ištikimas savo žmonai ir nepasidavė jos vilionėms. O žurnalistai dar prideda nuo savęs, apdergdami tokį vyrą už santuokinės priesaikos laikymąsi. Vyras apkaltinamas dėl to, kad nepaleistuvavo, nesvetimavo, liko ištikimas žmonai ir vaikams.

Tai metafora, kurioje vyrą pakeiskime į kunigą; vilionę – į pagundą nesilaikyti kanonų; ištikimybę santuokai – ištikimybę Bažnyčiai; o moterį – į kažko nepatenkintus žmones. Manau, dabar kunigų užsipuolimas už kanonų laikymąsi yra absurdiškas ir kvailas.

Štai laikraščio „Šiaulių kraštas“ korespondentė Jadvyga Buivydienė (2006 07 10, Nr. 154) straipsnyje ,,Krikšto tėvai neįtiko kunigui“ aprašo, kaip ,,radviliškietės Žydronės sūnelio krikštynas sugadino parapijos klebonas Gintaras Jonikas – jam netiko vaiko krikšto tėvai“. Toliau žurnalistė rašo: ,,Numatytąjį šeštadienį mažojo Kristupo pirmosios šventės 20 dalyvių – tėvai, krikšto tėvai bei visi kviestieji – pravėrė bažnyčios duris, tikėdamiesi įsimintinos šventės. Tačiau šventę, anot Žydronės, sugadino Dievo tarnas G. Jonikas.“ (...) ,,Išgirdęs, kad mūsų su žmona santuoka nebuvo bažnytinė, G.Jonikas pareiškė, jog abu gyvename pastovioje nuodėmėje, todėl netinkame būti krikšto tėvais“, – sujauktą šventę prisiminė Kristupo krikšto tėvu turėjęs būti radviliškietis Vitalijus“. Jis prisiminė ir kitas krikštynas, kai kitame rajone sumokėjo kunigui pinigus iš anksto ir jam neužkliuvo, kad krikštatėviai nėra susituokę bažnyčioje. Dar „Šiaulių kraštas“ cituoja Daivą: ,,Nebekelsiu kojos į Radviliškio bažnyčią, kol joje klebonaus, o tiksliau – viešpataus Gintaras Jonikas“. Ir paskutinė citata iš šio laikraščio: ,,Klebonas G.Jonikas teigė nenorėjęs užgauti į krikštynas susirinkusių žmonių. ,,Aš tik žiūrėjau vaiko pozicijų“, – sakė klebonas ir pridūrė, jog Kristupas vis dėlto buvo pakrikštytas (su kitais krikštatėviais), tai atlikta nemokamai“.

Štai Diana Makšimienė „Panevėžio ryte“ (lrytas.lt, 2006 07 31) rašė: ,,Bažnyčios skliautus drebina maištas“. ,,Kupiškio rajono Skapiškio miestelio bendruomenės kantrybės taurė – perpildyta“. ,,Skapiškio klebonas žmones šiurpina reketu ir kalbomis“, – porina delfi.lt.

Klebono aukų rinkimą bažnyčios grindims remontuoti miestelio bendruomenės pirmininkė Vanda Baronienė įvardijo kaip reketą. Iš viso grindų remontas kainuos 89 tūkstančius litų.

Skapiškio bažnyčios 69 metų klebonui kun. Zenonui Navickui reikia tik palinkėti sveikatos ir stiprybės dirbant tokioje aplinkoje. Tegul lryto, delfio korespondentai ir ponia V.Baronienė nuvyksta į Baltarusijos Gniezno kaimą. Sovietų valdžia paliko XVI amžiaus bažnyčią sugriautą ir nuniokotą. Parapijiečiai savo lėšomis per metus uždengė stogą ir išdekoravo bažnyčią. Ir nesikvietė korespondentų, kad šmeižtų kunigą. Galėtų skapiškiečiai iš baltarusių pasimokyti. Kultūros ministerija turėtų kleboną kun. Z.Navicką apdovanoti už rūpestį kultūros paveldu. O kad ateityje žurnalistai savęs bei savo leidinių nediskredituotų, – už kanonų laikymąsi nešmeižtų, o pagirtų kunigus,- palinkėčiau redakcijoms padovanoti visiems žurnalistams ir korespondentams po Kanonų teisės kodeksą. Arba bent nepatingėtų paskaityti Lietuvos Vyskupų Konferencijos nutarimus (Bažnyčios žinios. 1996, Nr.5). Beveik visus sakramentus žmonės gauna kunigų dėka. Todėl kunigo šmeižimas yra senas būdas griauti Bažnyčią, kuri yra lietuvių tautos išlikimo vienas pagrindinių garantų. Deja, dalis laikraščių dirba Lietuvos priešų darbą. Gaila, kad neatsiranda iškilių žmonių, kurie kviestų boikotuoti tokius leidinius.

„Alytaus naujienos“ (2006 09 02) užsipuolė Butrimonių parapijos kleboną kun. Stanislovą Čiupalą. Štai ištraukos iš Aldonos Kudzienės straipsnio ,,Mirusiajam varpai neskambėjo“, parodančios pagrindinę priežastį, kodėl kilo konfliktas: ,,Rugpjūčio 16-ąją mirė Pivašiūnų seniūnijos Jurgelionių I kaimo gyventojas 53-ejų Vytautas Montvila. Vakare velionio žmonai Birutei ir kaimynui pavyko susitikti su klebonu klebonijoje. Jie sutarė dėl laidotuvių laiko, bet S.Čiupala pareiškė velionio į bažnyčią nepriimsiąs, o lauksiąs prie Butrimonių kapinių: „Aš jo šioje bažnyčioje nemačiau, nelankė jos gyvas, tai nereikia tempt per prievartą ir mirusio“. Klebonu pasipiktinę parapijiečiai kalbėjo prašysiąsi priimami į kitą parapiją. Jų kaimas priklauso prie Pivašiūnų seniūnijos, kodėl jie turi lankyti Butrimonių bažnyčią. „Kitų parapijų klebonai į bažnyčią neša ir laidoja savižudžius, net nusikaltėlius. Kodėl klebonas Stanislovas Čiupala taip pasielgė su mums artimu, brangiu, niekam nenusikaltusiu žmogumi?“

Tikėjimo mokslo kongregacijos dekretu (AAS 65 1973 p. 500, kan. 1184) vieši nusidėjėliai laidojami, jei prieš mirtį ,,parodė kokius nors atgailos ženklus“. Tokie ženklai, paliudyti uolių katalikų, yra šie: prašymas pakviesti kunigą, nuoširdus mušimasis į krūtinę religiniais motyvais, nuoširdus kryžiaus bučiavimas, atsiprašymas dėl papiktinimų ir pan. (Lietuvos Vyskupų Konferencijos instrukcija, 1996 02 22. Bažnyčios žinios. 1996 03 15, Nr. 5.)

Laikraštis su emociniais pagražinimais apjuodina, apteršia kunigą dar ir už tai, kad buvo kiek per grubus (dėl to klebonas gailisi) ir nesielgė kaip ,,kitų parapijų klebonai, kurie į bažnyčią neša ir laidoja savižudžius, net nusikaltėlius“.

Dienraščio ,,Lietuvos rytas“ priede ,,Laikinoji sostinė“ (2006 09 02) buvo išspausdintas korespondento Vygando Trainio straipsnis ,,Domeikavos kunigas įsijautė į seklio vaidmenį. Priekabus dvasininkas griežtais pamokymais pravirkdė krikštynų dalyvius“.

Straipsnis yra labai tendencingas, neatitinkantis visiškos tiesos, žeminantis kunigo asmens garbę.

Buvo sutartos krikštynos. Buvo iš anksto pasakyta, kad krikštatėviai, jei susituokę, turi būti priėmę Santuokos sakramentą. Atėjus krikštatėviams į bažnyčią, pasirodė, kad jie pagal Kanonų teisę negali būti krikšto tėvais. Kadangi buvo du vaikai ir dvi krikštatėvių poros, klebonas iš karto pasiūlė visus galimus variantus, ir krikštas galėjo įvykti. Visa tai užtruko apie vieną minutę. Tačiau žmonės nesutiko keisti krikštatėvių, laikė tai formalumu ir visą valandą įkalbinėjo kunigą nesilaikyti bažnytinės teisės reikalavimų. Ir tik pamatę, kad nepavyks kunigo palaužti, sutiko parinkti kitus krikštatėvius. Bet parinktam krikštatėviui ėmus bažnyčioje bjauriai keiktis ant kunigo ir Bažnyčios, krikštynos iširo. Tas šventos vietos niekintojas pažadėjo parašyti į laikraštį. „Lietuvos ryto“ priedas mielai sutiko tapti jo ruporu.

Už tai, kad laikiausi Romos Katalikų Bažnyčios Kanonų teisės kodekso reikalavimų, – o jų laikytis privalo kiekvienas kunigas, – jau pačioje antraštėje esu šmeižiamas tokiais žodžiais „įsijautė į seklio vaidmenį“, „priekabus dvasininkas“, o toliau „formalizmas ir atsainus požiūris“, ,,dėl kunigo užsispyrimo“ ir t.t. Tokių asmens ir kunigo orumą apibūdinančių epitetų yra visame straipsnyje. Prirašyta tai, ko nebuvo: „griežtais pamokymais“, „pravirkdė krikštynų dalyvius“. Nors kalbėjau ramiai. O krikštynų dalyviai pabaigoje buvo pikti. Jie sakė: ,,Nesutiko pakrikštyti mažųjų“. Sutikau iš karto, bet tik su kitais krikštatėviais.

Straipsnis iš esmės yra šmeižikiško pobūdžio, nes gina ne tiesą, o vienos pusės poziciją. Tikriausiai ne vienas žmogus po tokio straipsnio perskaitymo gali nenorėti krikštyti savo vaikų Domeikavoje ir lankyti bažnyčios, jam gali susidaryti neigiamas požiūris į ištikimus Bažnyčiai Lietuvos dvasininkus ir Katalikų Bažnyčią, nes korespondentas smarkiai sumenkino kunigo reputaciją.

Paminėti tik keli faktai parodė, su kokiomis problemomis ima susidurti kunigai. Tendencija aiški: priešiški Bažnyčiai leidiniai išpučia kelių nepatenkintųjų problemą, ją pristato kaip visos parapijos pasipiktinimą ir iš visų jėgų ima šmeižti kunigus. O Kaltinėnų atveju – ne tik naują kunigą, bet ir vyskupą. Vyskupą Joną Borutą už tai, kad sprendžia vadovaudamasis Bažnyčios kanonais, o ne grupės parapijiečių ar laikraščių diktatu.

Linkėčiau puolamiems kunigams nebijoti ir garsinti tokius faktus. Nes, kaip sako lietuvių liaudies patarlės, ,,ant palinkusio karklo visos ožkos lipa“ arba „įleisk kiaulę į bažnyčią, užlips ant altoriaus“. Jei kunigai tyli, žmonės gali suprasti, kad iš tiesų jie tokie ir yra, kokie piešiami. Pareiškimus reikėtų rašyti adresu:

Žurnalistų etikos inspektoriui

Romui Gudaičiui

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, Vrublevskio g. 6, 01100 Vilnius

Žurnalistų etikos inspektoriaus ir tarnybos darbuotojų telefonus rasite internete: http://www3.lrs.lt/pls/inter/zetika?r_id=4419&k_id=1&d_id=54886

Viešumas, kaip komunistų valdymo laikais padėjo katalikų kunigams, padės ir dabar.

Situacija atskleidė ir parapijinių bendruomenių liūdną padėtį. Kelių nepatenkintųjų puolamas, šmeižiamas koks nors kunigas, bendruomenės vadovas, o visai bendruomenei dėl to galvos neskauda. Trūksta solidarumo. Trūksta ir kunigystės, kaip labai didelės Dievo malonės branginimo.

Kita, išryškėjusi šių konfliktinių situacijų tarp kunigų ir žurnalistų – žmonių, kurie save vadina gerais tikinčiaisiais, kad stengiasi iš kunigo akies krislelį išimti, – priežastis yra populizmas. Šį žodį čia apibrėžiu kaip pataikavimą, nuolaidžiavimą liaudies įnoriams. Jei nekrikštija (dėl kanoninių kliūčių), nuvyksime pas kitą kunigą ir jis pakrikštys. Jei kunigas nelaidoja (dėl kanoninių kliūčių), nuvyksime pas kitą kunigą ir jis palaidos. Jei kunigas trečią kartą netuokia, nuvyksime pas kitą kunigą ir jis sutuoks. Jei jis neleidžia neparengtų vaikų prie Pirmosios Komunijos ar Sutvirtinimo sakramento, nuvyksime pas kitą kunigą ir jis prileis. Blogiausia yra tai, kad taip ir įvyksta. Dėl to tie kunigai, kurie prisilaiko bažnytinės teisės ir vyskupų nurodymų, vis aršiau ir įžūliau puolami, šmeižiami ir jiems klijuojamos etiketės. O populistai yra tarp žmonių labai populiarūs. Kiekvienas skaitytojas girdėjo skundų prieš ištikimą Bažnyčiai kunigą. Ir, matyt, nė vienas skaitytojas negirdėjo nė vieno pagyrimo toje pačioje erdvėje kunigui už kanonų, įstatymų laikymąsi. Tokia priešingybė tarp populizmo ir ištikimybės stumia jaunus kunigus idealistus į populistų duobę ir tarp tikinčiųjų smukdo Bažnyčios ir kunigų autoritetą. Jie mano, kad už pinigus viską galima nusipirkti.

Tokie straipsniai daro didelę žalą tikėjimui ir įsivėlusiems kunigų šmeižikams. Paskleisdami šmeižtą, tokie žurnalistai ir žmonės labai nusideda. Garsaus kun. Paul Marx, OSB, tėvas, išauginęs iš septyniolikos 14 vaikų, sakydavo jiems: ,,Neapkalbinėkite jokio kunigo, nes kunigo niekintojas miršta be kunigo“. Per žiniasklaidą paskleistas blogis gali daugybę žmonių atitraukti nuo Bažnyčios ir tikėjimo. Ir kunigų niekintojai bei tokio niekinimo platintojai bus kalti prieš Dievą, nes per jų kaltę žmonės gali prarasti amžinąjį išganymą.

Kita vertus, kunigas yra žmogus iš to paties molio, su žmogiškomis silpnybėmis ir savitu charakteriu. Nepatenkintų žmonių dažnėjantys išpuoliai per žiniasklaidą ant kunigų tikrai neprisideda prie jų kilninimo. Be to, šimtus kartų gavę nuodėmių atleidimą per kunigo pasišventimą ir auką, tokie žmonės nė už ką nenori dovanoti, atleisti kunigui už kartais patirtą kokį nors nemalonumą.

Šis mano rašinys tėra pasidalijimas mintimis. Šiais klausimais reikėtų autoritetingo analitinio straipsnio ir, aišku, problemos sprendimo.

Kun. Robertas SKRINSKAS

Domeikava, Kauno rajonas

„XXI amžius“  2006-09-22

 http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2006/09/22/mraso_01.html

Rašykite adresu: ,,skrinskasETAgmail.com“