PRO VITA ©  Parengė Robertas Skrinskas
STRAIPSNIAI, LAIŠKAI

PASKUTINIS POGRINDŽIO KUNIGAS 2010 12 31

Į „XXI amžiaus“ klausimus atsako šiemet 50-metį minėjęs Domeikavos ir Lapių klebonas kun. Robertas Gedvydas SKRINSKAS.

Kunigu tapote jau būdamas 31-erių. Papasakokite apie savo kelią į kunigystę. Kokie asmenys, įvykiai ar nutikimai nulėmė Jūsų pasirinkimą?

Į kunigystę vedė šeimoje perduotas tikėjimas. Paauglystėje klausimas, ar yra Dievas, tapo labai svarbus. Maniau ir manau, kad reikia būti sąžiningam pirmiausia pačiam sau. Jei Dievas yra – reikia ir gyventi, kaip jis reikalauja. O jei Dievo nėra, kam veidmainiauti? Žodžiu, būti arba šaltam, arba karštam, bet ne drungnam, kad nebūtum išspjautas iš Jo burnos. Sąmoningai domėjausi tikėjimu, skaičiau religines knygas, klausiau, jei ko nesupratau, kunigų ir tikėjimas augo. Nemažą įtaką darė kunigai Leonardas Skardinskas ir Juozas Tunaitis (dabar vyskupas). Tikėjimas tikėjimu, o kunigu nutariau būti tarnaudamas kariuomenėje. Deja, į oficialią seminariją nepriėmė 10 metų. Tikriausiai todėl, kad dar būdamas ministrantu nesutikau bendradarbiauti su KGB. Taigi teko kreiptis į pogrindžio seminariją.

Papasakokite apie savo studijas pogrindyje. Kur tada gyvenote ir kaip visa tai vyko?

Lietuvoje pogrindines teologijos studijas organizavo jėzuitų ir marijonų vienuolijos. Mane priėmė studijuoti kun. Antanas Šeškevičius SJ, kuris anuo metu dirbo Gargžduose, o aš gyvenau Vilniuje. Studijos vyko neakivaizdiniu būdu. Kun. Antanas parūpino vadovėlius – vadinamuosius skriptus (mašinėle rašytus vadovėlius). Paimi krūvą vadovėlių ir namuose mokaisi. Kad būtų laiko mokytis, perėjau į tokį darbą, kad vieną parą atidirbęs turėčiau kelias laisvas. Kai dalyką gerai išstudijuoji, važiuoji į Gargždus, laikai egzaminą, po to rengiesi kitus dalykus. Per sovietines kelių dienų šventes (kad nesukeltų įtarimų) vykdavo rekolekcijos. Tuomet suvažiuodavo visi pogrindžio studentai.

Speciali savęs tobulinimo praktika „Kristus – mūsų idealas ir pavyzdys“ vyko kasdien. Sąsiuvinyje  buvo nubraižomas grafikas su atskiromis temomis kiekvienai savaitei ir dienai. Vienu metu buvo kelios temos pagal Artimo meilės, Dievo meilės ir Dievo valios praktikavimą. Pvz., siekinys „Mylėti artimą kaip Kristus“. Ir kiekvieną dieną turi pasižymėti aktą ir praktiką. Kita užduotis – malda: „Melstis Kristaus pavyzdžiu“.  Vieną savaitę šūkis, pavyzdžiui, būna: „Visi tebūna viena.“ Tada  meldžiuosi už krikščionių vienybę. Kita lygiagreti siekiamybė – Dievo valios pildymas. Savaitės šūkis: „Visas pareigas atlikti kantriai, be murmėjimo.“ Kartu buvo žymimi kasdieniai meilės aktai. Keliantis: „Jėzau, Tavo tarnas keliasi“. Prausiantis: „Jėzau, apsaugok nuo nuodėmių.“ Ryto malda: „Dieve, aš Tavo akivaizdoje“. Mąstymas: „Daryti pasiryžimus.“ Ruošiantis: „Kaip Jėzus Nazarete.“

Valgant: „Su Jėzumi, Marija, angelu sargu.“ Susitelkimas: „Dievas nuolat čia.“ Išpažintis: „Prisiminti pasiryžimus.“ Pamaldumas: „Gyventi tikėjimu“. Šv. Mišios: „Aukoti per Kristų“. Komunija: „Ateik, aš nevertas.“ Rožančius: „Apmąstyti paslaptis.“ Dvasinis skaitymas: „Užsidegti tikėjimu“. Skaistybė: „Valdyti mintis, akis, geismus.“ Vakaro malda: „Gilintis į žodžius.“ Sąžinės sąskaita: „Kaip mirties valandą.“

Ar nesigailite, kad Jums neteko kartu su kitais klierikais sėdėti seminarijos suoluose? Ar nesijaučiate ką nors praradęs, nestudijavęs legaliai ir neturėjęs bendrakursių? O kokius pranašumus patyrėte studijuodamas pogrindyje?

Vyskupai pogrindžio kunigų neskubėjo šventinti. Ir man besimokant vis ragindavo stoti į oficialią seminariją. Aš ir stodavau, bet bergždžiai. O paskui atėjo tokia mintis:  aš taip veržiuosi į kunigystę, stengiuosi, o gal Dievas manęs nenori? Po pirmo bandymo įstoti į Kauno seminariją jau praėjo 9-eri metai. Todėl, sakiau sau, stosiu 10 kartą, bet jei nepriims, daugiau nebandysiu. Turbūt tokia jau Dievo valia. Ir nepriėmė. Bet po kokios savaitės gavau telegramą, kad priimtas. Teko dar dvejus metus pasimokyti Kauno kunigų seminarijoje ir paskui gavau šventimus. Jau buvo prasidėjęs Atgimimas, bet kardinolas įšventino savo koplyčioje dar neoficialiai. Tuomet seminarijoje vyko kunigų rekolekcijos, mane pristatė mons. A. Svarinskas, įvardindamas kaip paskutinį pogrindžio kunigą. Tad teko paragauti ir seminarijos duonos, ir skanių rūkytų lašinių. Prisimenu ir „XXI amžiaus“ redaktorių, kuris į seminariją atnešė parodyti pirmuosius laikraščio numerius.

Kur esate dirbęs, kaip sekėsi? Juk Jūsų kunigystės pradžioje buvo ir tautos dvasinio pakilimo metai, todėl turbūt nei mokyklose, nei valdžia nerodė priešiškumo kunigui?

Mane paskyrė į Jurbarką, nes ten liko tik vienas kunigas šviesaus atminimo Antanas Slavinskas. Išbuvau trejus metus. Jaučiau, kad žmonės pasiilgę dvasingumo, mielai bendravo su kunigu. Ėjau ne tik į mokyklas, bet ir į ligoninę. Vėliau paskyrė į Vilijampolę, čia išbuvau metus.

Prieš penkiolika metų atvykote į Domeikavą. Čia laukė bažnyčios statybos darbai. Ar nebuvo baisu? Ar labai daug pastangų reikėjo įdėti, kad vyktų statyba?

Pradžioje bažnyčios statybą finansavo SAF koncernas. Vėliau SAF buvo sužlugdytas, statybos sustojo. Viskas vyko natūraliai. Teko organizuoti aukų rinkimą, rašyti prašymus, ieškoti rėmėjų. Kasmet rinkom aukas. Liūto dalį bažnyčios statybai suaukojo patys parapijiečiai. Kad vyktų statybos, reikėjo pinigų. Čia ir buvo didžiausias darbas – surinkti lėšų. Dalis padėjėjų, kurie padėjo rinkti aukas, po kelerių metų atsisakė tarnystės, nes teko išgirsti visokiausių įžeidimų ir piktų kalbų. Psichologiškai buvo labai sunku. Dalis parapijiečių taip ir nesuprato, kad aukos renkamos jų bažnyčiai, jų labui. Buvo ir tokių, kurie pamatę ateinant kunigą užsirakindavo duris ir į kiemą paleisdavo šunį. Anksčiau čia nebuvo kunigo, nebuvo jokių kalėdojimo tradicijų, žmonės nemokėjo kaip reikėtų elgtis. Organizavau adoraciją, be pertraukos trukusią 40 valandų. Surašinėjau parapijiečius budėjimui po valandą ar pusvalandį. Nemažai buvo mėgstančių išsisukti. „Kunigėli, negaliu, reikia dirbti.“ – „Tai gal kiti šeimos nariai galėtų ateiti?“ – „Kad visi dirbam“. (Adoracija prasidėdavo penktadienį vakare ir baigdavosi sekmadienį per Sumą.) O kai rinkdavome aukas bažnyčios statybai, teisindavosi, kad bedarbiai, neturi nei darbo, nei pinigų.

Kiek statybos darbų rūpesčiuose  prisidėjo pasauliečiai? Ar bendruomenė nuėmė didelę dalį naštos nuo klebono?

Atgimimo metu žmonės buvo labai aktyvūs – patys organizavo bažnyčios statybą, susirado rėmėjus. Rėmėjui sužlugus našta užgulė visų pečius. Metai po metų, litas prie lito palaipsniui pastatėm bažnyčią, sumokėjom skolas. Ir viskas pačių parapijiečių dėka.

Domeikavoje jau stovi graži bažnyčia. Bet dar statybos nesibaigė. Ką dar reikia pastatyti?

Reikia statyti kleboniją, nes senoji yra net už dviejų kilometrų nuo bažnyčios, ir žmonėms, ypač vyresniems, labai nepatogu. Reikia statyti vargonus, įrengti ventiliaciją ir šildymą. Reikia statyti šventoriaus tvorą. Tai būtų pagrindiniai darbai.

Kiek katalikų gyvena Domeikavos parapijoje? Ar bent 10 proc. jų sekmadieniais matote bažnyčioje?

Gyvena per 8 000, o sekmadieniais į bažnyčią ateina apie 300. Taigi, tik kiek daugiau nei 3 proc. Dalis važiuoja į Kauno bažnyčias, nes čia pat miestas. Kodėl taip yra? Manau yra dvi  pagrindinės priežastys: kunigas turi būti šventas, charizmatiškas, geras pamokslininkas. O kad toks būčiau, parapijiečiai turi daugiau melstis už kunigą. Kita priežastis – tikėjimo, atsakomybės, pareigos nebuvimas. Štai ateina jauni žmonės tuoktis, krikštyti vaikus ar pan. Aš juos pirmą kartą matau. Patys prisipažįsta, kad nė karto nebuvo bažnyčioje. Jie nori karališkų vestuvių ar krikštynų. Jei miršta toks, niekada nelankęs bažnyčios, jam reikia karališkų laidotuvių. Toks žmogus mano, kam jam iš viso lankyti bažnyčią, aukoti: jei ko reikės iš Bažnyčios, gaus. Ar dar yra pasaulyje kokia firma, kompanija, kur darbuotojui, neatliekančiam pareigų, neturinčiam atsakomybės, teiktų apdovanojimą?

Aptarnaujamoje Lapių parapijoje irgi vyksta statybos. Kurios svarbiausios?

Paveldėjau avarinės būklės bažnyčią. Dėl stataus šlaito ir silpnų pamatų iškilo grėsmė nugriūti visai bažnyčiai. Bokštas sutrūnijęs, kinvarpų išgraužtas. Supuvusios grindys, išpuvę langų rėmai, neveikiantys vargonai, nusilupę dažai ir išbyrėjęs sienų tinkas, griūnantys ūkiniai pastatai ir sena klebonija. Žemės reikalai iki šiol nesutvarkyti, nors yra tvarkomi jau kelerius metus. Šiais metais pavyko atstatyti laisvės paminklą. Žmonėms kovoti už statybos leidimą teko daugiau nei 20 metų, nes atstatyti bažnyčią sugalvota dar Atgimimo laikais.

Parašėte knygą apie Lapių parapiją, todėl, rinkdamas medžiagą, gerai susipažinote su jos istorija. Ar tos istorijos atspindžiai Lapėse jaučiami ir šiandien?

Lapių parapija yra sena parapija, o jos bažnyčia – viena seniausių Lietuvoje. 2020 metais ji švęs 400 metų jubiliejų. Pastebėjau štai ką: per vėlai pradėjau rinkti medžiagą tai knygai, nes daug garbingų senolių, galėjusių daug ką papasakoti, mirė. Mažokai vietos inteligentų. Mokytojas Bronius Šukys rinko medžiagą, rašė istoriją, įkūrė mokyklos muziejų. O kur kiti šviesuoliai?..

Esate parašęs dar kelias knygas: „Už gyvybę“ ir „Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas“.  Kaip kilo idėja jas parašyti?

Dar nebūdamas kunigu važinėjau po atlaidus, stebuklingas Švč. Mergelės Marijos vietas. Kilo mintis į užrašų knygutę surašyti trumpą kiekvienos vietos istoriją. Bet pradėjęs rinkti medžiagą nutariau, kad būtų geriau išsamiai viską surašyti, nes prie sovietų valdžios apie religines knygas buvo galima tik pasvajoti. Rinkau medžiagą iš Vilniaus universiteto, Mokslų akademijos, Vrublevskio ir kitų bibliotekų. Per draugus gavau visas knygas, kokios tik buvo. Knyga buvo skirta piligrimams, praktiška, ne mokslinė, todėl sąmoningai jokių išnašų nedėjau. Joje sugrupuotos to meto šventos vietos, stebuklingi paveikslai ir aprašyta dabartinė jų būklė. Pvz., į Žirmūnų kaimą Baltarusijoje teko važiuoti tris kartus, kad  patekčiau į bažnyčią. Tai  „rakto nėra“, tai dar ko nors. Bet, kita vertus, informacija nėra pilna, nes vietiniai bijojo kalbėti. Platinau Sapiegų Madonos nuotraukas. Gal kas pagal jas ir atpažino vėliau tą paveikslą kažkokiame sandėlyje ir jis po restauracijos atsirado Vilniaus Katedroje. Neradau rėmėjų knygai išleisti. Sovietmečiu ji išėjo kaip ir visos pogrindžio knygos – perrašytos rašomąja mašinėle. Tik tapęs kunigu ją išleidau spaustuvėje.

Pirmoji išleista knyga buvo „Už gyvybę“. Skaudu buvo dėl abejingai kasmet nužudomų 50 000 vaikų. Tokius skaičius rodė statistika tais metais. Kiek pajėgiau surinkau medžiagos ir išleidau. Pirmasis tiražas irgi išėjo atspausdinus mašinėle dar Kauno seminarijoje. Jį išplatinau tarp kurso klierikų.

Garsėjate kaip aktyvus kovotojas už blaivybę ir negimusių vaikų teises, įkūrėte interneto svetainę apie gyvybės  apsaugą provita.vdu.lt , pats mokiniams skaitote paskaitas apie skaistybę, rūkymo ir alkoholio žalą. Kaip kilo idėja visa tai daryti ir kodėl tą darote? Ar nepasigendate aktyvesnio kitų kunigų pritarimo Jūsų veiklai?

Kiekvienam, bent kiek mylinčiam tėvynę aišku, kad  abortai ir narkotikai  yra tautos genocido priemonės. Mane pribloškė žmonių abejingumas. Net sovietmečiu kovojanti Bažnyčia apie negimusių vaikų žudymą beveik nutylėdavo. Tiesiog sąžinė neleido nieko nedaryti. Už blaivybę kovojama jau nuo seno. O gyvybės gynėjai ėmė kurtis tik po 1990 metų. Niekas nieko nedarė, todėl ėmiau kelti balsą už tuos, kurių niekas negirdėjo. Tarp kunigų tie dalykai nėra populiarūs, todėl daugiau susilaukdavau pašaipų, o ne paramos.

Norėdamas efektyvesnės veiklos, ketinau įkurti Lietuvoje kunigų draugiją „Už gyvybę“, atkurti anksčiau veikusią kunigų abstinentų draugiją. Deja, leidimo negavau. Gaila, kad atsiranda ir tokių kunigų, kurie draudžia pasaulietinėje mokykloje skaityti paskaitas. O darau tai dėl to, kad geri darbai teikia džiaugsmą. Štai per Adventą skaičiau paskaitą apie blaivybę Domeikavos vienuoliktokams. Prieš paskaitą paklausiau, kiek iš jų mano, kad Naujuosius metus, gimtadienius ir panašias šventes reikia sutikti su šampano ar vyno taure. Visi, išskyrus vieną, pakėlė rankas. O po paskaitos tokių neliko nė vieno. Paskaitos efektyvumas – 100 procentų. Ko nepadaro tikybos ar etikos mokymas per 12 metų, padarau per vieną pamoką.

Ar pats niekada nebandėte rūkyti, neragavote alkoholinių gėrimų? Kaip ir kada nusprendėte būti blaivininkas?

Kai buvau vaikas, paragaudavau po gurkšnelį. Gal per visą gyvenimą ir susidarytų koks 100 gramų. Rūkyti nepradėjau. Mama auklėjo. Vysk. M. Valančiaus sąjūdis kviesdavo dalyvauti jo vakaronėse. Gavau dar kortelę „Jaunime, raginu stoti prie blaivybės, kad pradėtumei naują ir doros pakilimo epochą sau ir savo tautai“. Tai ėmiau ir įsirašiau pažadą būti blaivininku 100 metų. Savęs nenuodydamas žmogus gali natūraliai išgyventi 140 metų.

Ką tik šventėme Šv. Kalėdas. Kokias Kalėdas prisimenate iš vaikystės? Kokios dabar būna Jūsų Kūčios?

Kažkaip gal šventvagiška būtų pasakyti, bet Kūčios šventumu tarsi  prilygdavo šv. Mišių šventumui. Pati sakraliausia vakarienė. O Kalėdų labai laukdavau, nes įsipareigodavau per Adventą nevalgyti saldainių, saldumynų, ledų, nežiūrėti televizoriaus, neiti į kino teatrus, nesiklausyti muzikos įrašų. Ir kaip smagu būdavo ištverti ir sulaukti tikros šventės. Dabar Kūčias valgau su mama klebonijoje skambant durų skambučiui, nes iki vėlumos vis ateina vėluojantys kalėdaičių.

Neseniai Jums sukako 50 metų. Kada gyvenime buvo sunkiausia?

Sunku pasakyti. Bet gal tuomet, kai po 10 metų stojimo į kunigų seminariją, o tai buvo paskutinis stojimas, nepriėmė. Grįžęs sėdžiu namuose ir galvoju: per tuos 10 metų būčiau spėjęs užbaigti du aukštuosius mokslus. Jei būčiau vedęs, būčiau galėjęs sulaukti 10 vaikų. O dabar 10 metų buvo nukreipta į kunigystės siekimą ir po viso to lieki prie suskilusios geldos. 

Kas Jums teikia daugiausia džiaugsmo ir pasitenkinimo kunigystėje?

Jei kvieti į atsivertimą ir atsiverčia. Jei kvieti į krikštą ir pasikrikštija. Kvieti į kitų sakramentų priėmimą – ir atsiliepia. Žodžiu, kai pavyksta žūklė.

JAV konferencijoje teko išgirsti tuo metu neįprastą padėką. Visai nepažįstamas žmogus pasakė: „Ačiū tau, kad esi kunigas“. Po kurio laiko iš kito tą patį išgirdau. Lietuvoje tokio sąmoningumo neteko sutikti. Kai esi reikalingas, tai teikia džiaugsmą. O kunigas yra reikalingiausias, nes jis per krikštą žmogų paverčia Dievo vaiku. Per Eucharistiją kunigo žodžiu Dievas nužengia ant mūsų altorių. Per kunigo rankas priimame Jėzų Šv. Komunijoje. Per kunigą Dievas atleidžia mūsų nuodėmes.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbino Romas BACEVIČIUS

Domeikava, Kauno rajonas

http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2010/12/31/susi_01.html

Rašykite adresu: ,,skrinskasETAgmail.com“