PRO VITA ©  Parengė Robertas Skrinskas
STRAIPSNIAI, LAIŠKAI

KAS BRANGIAU – GYVYBĖ AR LAISVĖ?

Kun. Robertas  Gedvydas Skrinskas

Gyvybė yra brangiausia Dievo dovana. Tai pašaukimas būti. Būti Dievo sukurtame pasaulyje. Būti su Dievu. Dievas atskleidžia Mozei savo vardą — „Aš esu Esantysis" (Iš 3,14). Jėzus ištaria: „Aš Esu" (Jn 8, 58). Dievas yra Gyvybė ir gyvybės šaltinis. Dievas pašaukia mus iš nebūties ir tampame panašūs į Jį. Gyvybė yra šventa.

O laisvė? Laisvė yra klusnumas Dievui, — sakė Seneka. Senovės romėnų posakis: „Fiat lux, libertas erit" (Tebūna šviesa, bus ir laisvė). Ne laisvė atneš taiką, ramybę, medžiaginę ir dvasinę gerovę, bet „Tiesa padarys mus laisvus". Tyra sąžinė, taika su Dievu, artimu, su pačiu savimi padarys mus laisvus.

Apokaliptinis slibinas tykojo praryti Kūdikį Moters, kuri „apsisiautusi saule, po kojomis mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas" (Apr 12, 1). Angelai stojo kovon su slibinu. Didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, buvo išmestas žemėn. „Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą".

 Apaštalas Petras įspėja ir ragina: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias, kaip riaumojantis liūtas, slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti" (1 Pt 5, 8).
Šis perspėjimas nėra skirtas „kažkam", „kažkur", „kažkada". Jis tiesiogiai kreipiasi į mus, nes slibinas, senoji gyvatė, kasmet Lietuvoje savo uodega nušluoja septintąją mūsų tautos dalį. Šventumo ir gyvybės priešui kasmet pavyksta apgauti 50 000 Lietuvos moterų, kurios pasikėsina prieš savo nekaltus kūdikius.
Ievą šėtonas gundė pasivertęs į žaltį. O kokiu pavidalu reiškiasi ta senoji gyvatė dabar, kokiais pažadais nuodija mūsų sąmonę tas įniršęs suvedžiotojas, melo tėvas?

Pirmiausia šėtonas ir jo tarnai puola tiesos žodį. Negimusio kūdikio nužudymo veiksmas apvilktas miglotomis dviprasmybėmis ir eufemizmais. Šitaip prasidėjusi žmogiškoji būtybė tapo depersonalizuotu „audiniu", „nėštumo produktu", „embrionu", „ląstelių sankaupa". Kūdikio nužudymas imtas vadinti „abortu", „terapija", „menstruacinio ciklo atstatymu", „procedūra", „nėštumo nutraukimu”... Šėtonas bijo tiesos ir stengiasi ją nuslėpti. Todėl antrasis jo gundymo kabliukas — įrodyti, kad „nieko žmogiško" pirmomis savaitėmis ir mėnesiais po motinos širdimi nėra.

O kaip iš tiesų?
1967 m. spalio mėn. Vašingtone į tarptautinę konferenciją abortų klausimu susirinko autoritetingi medicinos, teisės, etikos ir socialinių mokslų darbuotojai iš viso pasaulio, įvairių rasių ir religijų atstovai. Beveik vienbalsė išvada buvo tokia: „Dauguma iš mūsų grupės įsitikinę, kad bet kuriuo momentu, nuo kiaušinėlio apvaisinimo iki kūdikio gimimo, susiduriame su tikra žmogaus gyvybe. Vykstantys pasikeitimai yra tiktai vystymosi stadijos".
 Jau 17 dienų amžiaus žmogutyje susiformuoja kraujo ląstelės, 18 dienų — širdis, o jis pats jau kviečio grūdo dydžio. 21-mą dieną ši širdis jau pumpuoja kraują uždara sistema. Japonijoje buvo padaryta encefalograma tiesiogiai nuo galvos 40 dienų amžiaus 16 mm dydžio kūdikiui. 43- iąją dieną skrandis išskiria virškinimo sultis. Inkstai pašalina šlapimo rūgštį iš vaiko kraujo. Juda rankų ir kojų raumenys. 12 savaičių vaisiaus organai funkcionuoja kaip suaugusio žmogaus. (Plg. „Katalikų pasaulis", 1989, Nr. 15—16.)
Melo tėvas perša nuomonę, kad negimusio vaiko nužudymas panašus j rakšties ištraukimą. Atseit veiksmas yra ne tik nepavojingas, bet netgi naudingas moters sveikatai, grožiui, figūrai... O kaip iš tiesų? Motinų mirties atvejai dažniausiai nutylimi, saugant medikų prestižą įrašomos kitos diagnozės. įvairios infekcijos ir jų pasekmės, nevaisingumas, vėžys, psichiniai sutrikimai, peritonitas, mažakraujystė, nutukimas dėl hormoninių preparatų naudojimo ir t. t.
Grožis? Ar gali žmogžudys būti gražus?
Šėtonas, būdamas prieštaravimo šaltinis, nevengia ir priešingų melagingų išvedžiojimų. Jei nepavyksta sugundyti aborto lengvumu ir paprastumu, imasi priešingos taktikos. Neva arba kūdikis gims nesveikas, arba nėštumas pavojingas motinos sveikatai ir net gyvybei. „Geriausia priemonė njotinos gyvybei išgelbėti — išgelbėti jos kūdikį", sako prof. Franklin.'
Nėra ir psichinių ligų, kurias būtų galima gydyti abortu. Nė vienai moteriai dėl aborto sveikata nepagerėjo. Psichiatrai sako: „Lengviau išgramdyti vaiką iš motinos įsčių nei išgramdyti mintis apie tą vaiką išjos proto“. Dėl apsigimimų mažinimo: šalys, kurios dėl šios priežasties leidžia abortus, jokių teigiamų rezultatų nepasiekė. Kiekvienais metais gimstančių su trūkumais vaikų skaičius lieka pastovus.
Vidutinių gabumų žmogus niekada negali džiaugtis nuostabiu genijaus intelektu ar atleto fizine jėga. Būtų nesuprantama dėl tos priežasties pašalinti visus ne genijus ir atletus.

Dar keli šėtono apgautųjų argumentai. Išprievartavimas. Moteris jau patyrė traumą. Ar nužudžius nekaltą kūdikį bus užgydytos motinos žaizdos? Niekada negalima vadovautis iškreipta logika — užmušti vaiką už jo tėvo nusikaltimą. Juk vaikas yra ir iš motinos kūno...
  Legalūs abortai neva sulaiko nuo kriminalinių abortų. Tada galima eiti ir toliau, pvz., vagysčių sustabdyti neįstengiame, tai kodėl neleidus legaliai vogti?
  Teigiama, kad moteris turi teisę į savo kūną. Motina turi teisę į savo kūną, bet kūdikio kūnas yra ne jos, o visiškai kito asmens kūnas.
  „Draudimais nieko nepasieksim”. Jei kas laikosi tokios nuomonės, tegul visų pirma nedraudžia kūdikiui teisės į gyvybę.
  „Sunkios sąlygos". Abortą paskatina daryti ne tiek vargas ar skurdas, kiek nenoras atsisakyti gyvenimo komforto.
  „Meilės stoka yra didžiausias skurdas", — sako Motina Teresė. „Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį" (Lk 12, 23).
  Kai Motinos Teresės paklausė, kaip visuomenė galės susitvarkyti su tokia gausybe vaikų, jei jie visi ateitų į pasaulį, ji atsakė Evangelijos žodžiais: „Jėzus pasakė, kad mes esame žymiai svarbesni Jo Tėvo akyse už paukščius ir žemės gėles. Ir jei Jis pasirūpina šiais kūriniais, tai juo labiau gyvybe mumyse. Gyvybė priklauso Dievui, ir mes neturim teisės jos nutraukti“.
   Motina Teresė įspėja: „Abortų vaisius yra branduolinis karas. Aš jaučiu, kad didžiausias taikos ardytojas šiandien yra abortas, nes jis yra tiesioginis karas, tiesioginė žmogžudystė, padaroma pačios motinos. Šv. Rašte Dievas kalba labai aiškiai: „Net jei motina užmirštų savo kūdikį, aš tavęs neužmiršiu".
  Gausi šeima — Dievo palaiminimas ir išganymas (Ps 126, 3—5; 1 Tim 2, 15). Gyvenimo patyrimas rodo, kad iš gausių šeimų kyla nepaprastų gabumų asmenybės: pvz., muzikai - Hendelis buvo dešimtas vaikas šeimoje, Bachas — dvyliktas, Mocartas — septintas. Arba štai keli 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai, kilę iš gausių šeimų: Saliamonas Banaitis užaugo trylikos vaikų šeimoje, Pranas Dovydaitis — penkiolikos, Antanas Smetona — septynių, vysk. Justinas Staugaitis — devynių, Aleksandras Stulginskis —- dešimties, Petras Vileišis — vienuolikos vaikų šeimoje.
 Bažnyčios mokytojai nuo ankstyvųjų amžių nedviprasmiškai smerkė abortus. I a. krikščionybės dokumentas „Didachė" (Dvylikos apaštalų mokslas): „Nežudyk negimusio vaisiaus".
  Bažnyčios susirinkime Elviroje 306 m. nutarta ekskomunikuoti subrendusias moteris, darančias abortus. (Si bausmė galiodavo iki mirties.)
  Ano meto mokslui didelę įtaką buvo padaręs Aristotelis. Jis manė, kad berniukai sielą gaudavo 40-ą dieną, o mergaitės 80-ą dieną, esą tuomet išryškėjąs lyčių skirtumas... Dabartinės mokslo žinios aiškiai parodo tokio sielos nustatymo metodo absurdiškumą. Žmogus yra ne atskirai kūnas ir siela, — visas žmogus pradeda būti prasidėjimo metu.
Nors Kanonų teisės bausmės už abortą įvairavo, Bažnyčios mokymas liko pastovus. Abortai visada buvo smerkiami. Bausmė — ekskomunika.
 Beje, islamas, budizmas ir induizmas vieningai su Katalikų Bažnyčia smerkia abortus.

Bažnyčia kasmet gruodžio 28-ąją pamini Nekaltųjų Vaikelių dieną. Jų atminimą saugoja ir bendras kapas (urvas) Jeruzalėje (M. K. Radvila — Našlaitėlis „Kelionė į Jeruzalę", V. 1990). Įvairiose šalyse atitinkamai pažymima sava nekaltų kūdikių egzekucijų pradžios diena. JAV tokia diena yra sausio 22-oji, nes 1973 m. priimtas sprendimas, įteisinantis negimusių kūdikių žudymą. Lietuvoje kasmet reikėtų paminėti lapkričio 23 d.: 1955 m. šią dieną TSRS AT Prezidiumas (kaip benorėtume pamiršti ryšius su TSRS) išleido nutarimą, leidžiantį žudyt nepageidaujamus kūdikius. Visų šalių ir tautų krikščionys galėtų gruodžio 28-ąją paskelbti Maldos už gyvybę diena.

  Kiekvienos parapijos kapinėse reikėtų pastatyt kryžių negimusių kūdikių atminimui, kad primintų visiems bendrą kaltę.

Katalikų pasaulis 1991-03-04

Rašykite adresu: ,,skrinskasETAgmail.com“