SKAUSMAS 7

LIUDIJIMAS
Kai man buvo 21 metai, susituokiau, susilaukėme dviejų vaikų. Viskas buvo gerai, vaikai užaugo. Vieną dieną supratau, kad laukiuosi trečio. Ši žinia mane labai sukrėtė. Paklausiau vyro, ką daryti, nors jau buvau nusprendusi negimdyti. Vyras man pritarė. Man padarė išvalymą. Kodėl manęs niekas nesustabdė nuo šio poelgio? Nuo to karto nerandu ramybės -juk aš nužudžiau savo mažą vaikelį, nors tuo metu to nejaučiau. Nežinojau, kad motinos įsčiose užsimezgęs kūdikėlis jau turi sielą, nors nėra kūnelio. Tai mirtina nuodėmė, neužmirštama dėmė, sąžinės graužatis. Tai praradimas kažko brangaus, ko niekas niekada tau nesugrąžins. Tai didžiulis kaltės jausmas prieš patį vaikelį ir Dievą. Šią kaltę gali išpirkti atgaila, kasdieninės maldos. Po šio įvykio praėjo daug metų, bet viską prisimenu, lyg tai būtų įvykę vakar.
Šiuo laišku noriu perspėti visas moteris, kad niekad nedarytų to, dėl ko visą gyvenimą tektų gailėtis ir kankintis. Nenaudokite jokių kontraceptikų - nei mechaninių, nei cheminių -tai taip pat sunki nuodėmė, nes neleidžiama užsimegzti gyvybei, ir užtraukia bausmę kaip ir abortas. Merginoms ir moterims siūlyčiau perskaityti Glorijos Polo knygą „Aš stovėjau prie dangaus ir pragaro vartų“. Patyrusi didelę ir skausmingą gyvenimo pamoką, linkiu visoms gerai pagalvoti, prieš žengiant tokį žingsnį, kokį aš žengiau ir dabar neturiu ramybės nei dieną, nei naktį. Labai norėčiau, kad, perskaičiusios šį laišką, nors kelios merginos atsisakytų to žingsnio. Tai būtų didelė dovana Dievui.
Dangė
prodeoetpatria.lt

Laba vakarą. Nežinau ką daryti ir ko imtis. Esu nėščia, laukiuosi trečio vaikelio. Vyras mane verčia darytis abortą. Žemina vadina "kale", bet tai netyčia gavosi, nejau aš viena dėl to kalta. Esu visiškai nuo jo materialiai priklausoma. Vyras sako, kad jei gimdysiu su juo negyvensiu turėsiu išeiti iš jo namų, o po to kai pradėsiu skursti atims iš manęs vaikus. Vyras yra netikintis, net vaikų neleidžia krikštyti. Tikrai nenoriu daryti tai, nes esu jau patyrus ir vėl tai buvo vyro įtaka. Bet šįkart tikrai nepasiduosiu. Labai laukiu Jūsų pagalbos. 2011 12 14

Didžiausia mano svajonė ir siekimas, kad būtų Lietuvoje priimtas įstatymas, draudžiantis abortą. Kodėl? Man nebūtų atsitikusi tokia tragedija. Taip, gal aš buvau lengvabūdė. Tai buvo prieš 20 metų. Man buvo 25, tik baigusi Universitetą. Vaikinas mane paliko. Neturėjau vyro, netyrėjau nuolatinio draugo, buvau vieniša, niekam nereikalinga. Rinkau meilės trupinius... Pasimylėjau su vienu, pasimylėjau su kitu... Nežinojau nieko apie apsaugos priemones. Nebuvau visiška šliundra. Jis sakė, kad aš jam labai patinku, kad jis nori manęs, kad aš esu nuostabi moteris. Kaip gera tai girdėti. Tik po vienos nakties ... supratau, kad esu ne viena. Vaikas ne iš meilės, netyčiukas, nelauktas, neplanuotas... O dar merga su vaiku... Ką pasakys tėvai, pažįstami, giminės,draugai... Buvau penketukininkė, aukso medalininkė, tėvų lepūnėlė, ir štai tau...Tu paleistuve, šliundra, bernų paklode... Ką gi daryti. Kitos išeities nėra-abortas. Nemylėsiu to vaiko galvojau, tėvai išvarys iš namų, pasmerks. Labai baisu tam ryžtis... Nesuprantu, bet kodėl po to pradėjo graužti sąžinę... kodėl draugė pagimdė vieniša? Jau būčiau turėjusi vaiką... Bet aš to žmogaus nemylėjau, nenorėjau vaiko nuo jo...Praėjo 20 metų. Po aborto prasidėjo komplikacijos. Nebegalėjau daugiau turėti vaikų... Dabar galvoju, jog žmogus, nuo kurio pastojau buvo nuostabus, išsilavinęs, gražus, protingas, nors vedęs... Koks būtų nuostabus vaikas. Gal genijus? Labai mylėtų mane. Juk tas žmogus neliepė man darytis aborto. Priešingai-liepė gimdyti. Taip liepė ir gydytoja. Tas žmogus buvo kitatautis-rusas, kariškis. Jis jau turėjo sūnų, kurį mylėjo. Jam buvo gaila manęs. Juk aš irgi buvau išsilavinusi, protinga, įdomi moteris.Mus suvedė vienatvė. Man buvo gera su juo. Aš juk žinojau, kad mūsų santykiai ateities neturi. Viskas tik laikina. Bet tai buvo nuostabu, labai gera. Dabar norėčiau viską sugrąžinti iš naujo. Juk aš nieko daugiau geresnio gyvenime nesutikau, nieko nepamilau. Dabar kiti laikai. Laisvė... toks saldus žodis. Niekas nieko nebesmerkia. Kaip viskas greit pasikeitė. Kaip dabar viską pakeisti. Tada aš galvojau, jog elgiuosi blogai, kad esu paleistuvė, dabar man atrodo, kad viskas buvo nuostabu... tik reikėjo gimdyti. Todėl smerkiu visus, kurie kaltina vienišas motinas, tyčiojasi iš jų, nemyli vaikų-benkartų. Net gi mano mama sako, kad mergų vaikai neauga. Bet aš pati vos netapau mergos vaiku. O gal mane mama būtų nužudžiusi. Galvoju, ar dabar mano tėvai laimingi, kad aš esu bevaikė, kad daugiau negaliu turėti vaikų? Bet aš kito vaiko ir nenorėjau, tik to, kuris buvo netyčiukas. Ne nuo mylimo žmogaus, nelaukiamas, nemylimas. Bet to mylimo taip ir nesutikau.

Tai kas kaltas? Aš, mano tėvai, visuomenė. Juk visi Jūs smerkėte vienišas motinas. Todėl mes negimdėme. Iš baimė, gėdos Nekenčiu savęs, nekenčiu to laikmečio, tos prakeiktos nuomonės,savo draugių, kurios pastūmėjo mane tam žingsniui. Jūs visi suluošinote man gyvenimą. Dabar man atrodo, kad viskas buvo nuostabu. Gražus flirtas, seksas, nėštumas. Bet ne, juk reikia visiems smerkti, tėvams, draugėms, giminėms. Lyg jie visi būtų šventi. Kam nuo to dabar geriau? Dabar norėčiau nusižudyti. Nekenčiu Jūsų visų...

Pagarbiai, Irena 2006 08 09

Laba diena,
labai sunku prisiminti, bet labai noriu Jūsų paklausti.
Esu pasidariusi abortą ir beveik visi poabortiniai sindromai yra. Jau ir laiko nemažai praėjo, bet vis tiek sunku. Vienas iš tų sindromų, kad labai noriu vaiko tai normalu ar ne? Ar galėtumėte parekomenduoti kokią nors knygą, kad atsigaučiau po patirto aborto.
Tik nesuprantu, kodėl žmonės daro tokias klaidas? Aš iškarto nesidariau aborto, dar galvojau, bet kaip tik susitaikydavau su ta mintimi, kad gimdysiu, mane vis tiek kažkas traukdavo prie tos minties darytis abortą, mane traukte traukė ir nesuprantu kodėl. Į ligoninę nuvažiavusi aš labai verkiau ir sakiau, kad nenoriu darytis, bet toks jausmas, kad mane vedė kitos jėgos. Nebesuprantu savo būsenos. Ir viena dabar žinau, kad tą mintį "abortas" išmečiau iš galvos, ir tokių klaidų daugiau nedarysiu. Tik nežinau kaip tai viską pamiršti ir kaip padėti sau, nes guluosi ir keliuosi tik su ta mintimi. Tad prašau Jūsų pagalbos, gal Jūs žinote kaip padėti sau tokiu atveju. Dėkoju. Pagarbiai Diana. 2006 01 18

Tai atsitiko prieš 19 metų. Turėjau vaikinai, kurį be proto mylėjau. Jis buvo mano pirmoji didžiulė meilė gyvenime, pirmas vyras ir pan. Po suartėjimo jis mane paliko, sakydamas, jog aš jam nebeįdomi, nusibodau , kad niekada manęs nemylėjo, kad mano bjaurus charakteris. Mane apėmė siaubinga depresija, nuo kurios gelbėdavausi įvairiai, pradėjau išgėrinėti, nevengdavau atsitiktinių partnerių. Taip kartą pastojau. Turėjau pastovų draugą, tačiau nebuvau tikra, ar tai jo vaikas. Pasakiau jam. Jis stipriai suabejojo, nelabai apsidžiaugė, tačiau sakė, kad manęs nepaliks, padės. Aš to žmogaus nemylėjau, todėl, maniau, kad nemylėsiu ir jo vaiko, todėl gerai nepagalvojusi ir nepasitarusi nei su draugėmis, nei su mama, ryžausi abortui. Tiesa, gydytoja mane atkalbinėjo, sakė, kaip aš nebijanti rizikuoti, juk aš jau suaugusi moteris (tuo metu man buvo 24 metai), man pats laikas gimdyti ir nėštumas toks gražus, tačiau mane gal šėtonas apsėdo, tada buvau atšalusi nuo tikėjimo ir aš ryžausi tam žingsniui. Tuo metu aš apie pasekmes mažai težinojau, juo labiau apie psichologines. Sužinojęs apie visą tai, mano draugas mane paliko, pasirodo, jis labai mylėjo vaikus ir savojo, jeigu tai tikrai buvo jo, jis nebūtų palikęs. Praradau ir šį žmogų, kuris man iš ties buvo geras ir išgyveno labiau negu aš. Tačiau po šio siaubingo žingsnio, manyje kažkas stipriai pasikeitė, aš pradėjau galvoti apie prarastą kūdikį, jis man ėmėsi sapnuotis. Visaip stengiausi save nuraminti, tačiau nesigaudavo. Ne gana to, praėjus gal metams, persišaldžiau, susirgau gimdos priedų uždegimais, labai ilgai gydžiausi, tačiau nesėkmingai, gydytojai sakė, kad po tokių susirgimų beveik neturiu šansų susilaukti vaikų. Ištekėjau už daug vyresnio vyro, kuris jau turėjo savo palikuonių. Vaikų taip ir nesusilaukiau. Dabar man 44 metai. Atrodo nieko netrūksta, tačiau laimės nėra, džiaugsmo nėra. Taip norėčiau, kad viską galėčiau pradėti iš naujo. Iš prigimties esu jautri, švelni būtybė, labai myliu vaikus, tačiau jų neturiu. Kaip nebūtų keista, norėjau tik šito vaiko, kad ir būčiau pastojusi, man atrodo, kad tą prarastą vaikelį mylėčiau labiausiai. Iš tisai galvoju, ar tai buvo mergaitė, ar berniukas, kiekvienais metais skaičiuoju jo gimtadienius, praeidama pro kiekvieną jo vienmetį, matau jame savo vaiką. Manau, jog būčiau aš jį pamilusi visa širdimi, nors nebuvo jis planuotas ir lauktas, juk kaip galima nemylėti savo vaiko? Niekada taip kvailai ir neapgalvotai nesielgčiau, bet šios klaidos jau negaliu ištaisyti. Kartais bijau, kad iš skausmo neišprotėčiau. Merginos ir moterys, niekada nežudykite savo vaikų, lai būna jie ir vienos nakties nuotykių vaisiai, lai būna jie ir smurto vaisiai, bet jie juk mūsų vaikai, kaip šeimos pamilsta įvaikintus vaikus, bet kaip sunku mylėti kitą vaikutį, kai žinai, kad galėjai turėti savąjį. Netikėkite gydytojais, kad medicina yra pažengusi, kad dabar abortai nekenkia moters sveikatai. Jų statistika netikra, gal ir yra moterų, kurios pasidarė po kelis abortus ir vėliau pastoja. Tegu atsiliepia visos moterys, kurios po pirmo aborto liko nevaisingos.
Su didžiausiu skausmu Irena S. 2005-09-05

Tai buvo prieš daug metų. Tuos žodžius prisimenu labai gerai. Manau niekad jų nepamiršiu. O tuo labiau nepamiršiu ir to ką padariau.
- Dar gali persigalvoti! - tai buvo žodžiai tariami, leidžiant narkozę. Štai ir gydytojas ateina. - Gydytojau, viskas paruošta! O tuo metu matau dideles baltas lempas ir užsimerkiu. Viskas. Daugiau nieko negirdžiu ir nematau. Prabundu palatoj. Galvoju, o gal...gal bėgti iš čia. Bet jau per vėlu. Suprantu, kad per vėlu, tik tada kai pajuntu šaltą ledą ant pilvo. Viskas baigta. Ir vėl šį kartą išsipildė tėvų lūkesčiai - paslėpti "šeimos gėdą".
Keista savijauta. Kažkaip ne taip jaučiuosi. Gal laukiuosi? Darau testą - atsakymas neigiamas. Bet keista, jaučiuosi lyg laukčiausi. Kita savaitė. Vėl testas. Šį kartą neapgavo - atsakymas teigiamas. Lekiu pas gydytoją. Gydytoja tik patvirtina: - 7-ios savaitės. Dar klausia kaip elgsiuosi. Žinoma, kad gimdysiu, net minčių kitokių nekyla.
Einu namo laiminga, mintyse su mažyliu kalbuosi. O Dieve, kaip aš jį myliu! Dar negimęs, o jau jaučiu labai didelę meilę. Juk ir kitaip būti negali, čia juk mano vaikas. Net tą akimirką negalvoju kaip, kas.
Jau namie. O siaube! Reikės tėvams pasakyti. Kaip jie, turbūt pyks, bet praeis. Na tiek to iš karto nesakysiu, palauksiu tinkamo momento. Kam skubėti. Nors skubu pasakyti vaiko tėvui. Nutarta, jei prisidirbom abu ir auginsim. Ir toliau vaikštau pas gydytoją, atlieku visus reikiamus tyrimus. Na
laikas pasakyti tėvams. Pasakau motinai. Ji tėvui, savo seseriai. Visi, be manęs, galutinai ir neginčijamai nusprendžia - vaiko nebus. Argumentai: mokausi 12-oje klasėje, reikia stoti į aukštąja, nedirbu, seneliai sužinoję infarktą gaus ir pan. Verkiu, maldauju, rėkiu - Nereikia! Aš myliu jį! Nenoriu, negaliu žudyti jo! Bet veltui. Jokios pagalbos negaunu. Jų pagalba - raminamųjų vaistų buteliukai.
Atveriu gydytojos kabineto duris. Gydytoja pamačiusi, kad atėjau, nustemba: - Kas atsitiko? Nesugebu net sakinio normaliai pasakyti: - Siuntimą...Nutraukti... Gydytoja duoda laiko apsispręsti, pagalvoti ir išrašo sintimą kitai savaitei - pirmadieniui. Visą savaitę negaliu valgyti, miegoti... Tada ir praverčia tėvu "pagalba" - raminamieji. Nors truputi pamiegu. Jau pirmadienis. Veža į ligoninę. Palieka. Apžiūri gydytoja, nors senmergė, bet nerėkia, o tik klausia ar nepersigalvosiu; kodėl taip pasirinkau? Tyliai pralemenu: -Liepė. Tada pasidaro baisus jos tonas: -Kaaą? Nedrįstu pakartoti, kad nerėktų ant manęs, jog pati galvos neturiu. O aš juk jai negaliu vardyti "n" argumentų, kuriuos pasakė tėvai. Tad sakau, viskas jau nuspręsta ir tiek. O jei nebūčiau tokia silpna, nepasiduočiau vaistams. Gal ir bėgčiau...kad tik "barbarai" nerastų manęs ir nesusidorotų. Bet vėlgi...bėgti...o kur...į gatvę...nenoriu vaikui blogos ateities. Jei būčiau žinojusi, kad yra prieglaudos motinoms ir vaikams eičiau ten. Bet vėlgi būčiau... Ta košmariška diena praėjo, tik neužgeso prisiminimai manyje...
Gyvenimas ėjo toliau. Viskas sekėsi gerai, susiradau gerą darbą, nors nestojau mokytis į aukštąją (nenorėjau su tėvais ilgai gyventi). Toliau draugavau su draugu (pirmojo negimusio vaikelio tėvu). Susituokėme. Po 1 metu pagimdžiau dukrą. Jaučiausi tikrai laiminga... turėjau tada viską: šeima, butas, darbas... Bet laimė truko neilgai... Mano dukra po 4-ių savo gyvenimo mėnesių mirė...
Kaip sunku, praradom 2 angelėlius. Bet skaudžiausia, tai, kad kodėl vaikai turi kentėti už tėvų padarytas klaidas? 2005-02-21

Nenorėčiau skelbt nei savo vardo nei pavardės, bet noriu pasidalint skausmu, kuri man teko išgyvent maždaug prieš metus.Tai buvo be galo skaudus įvykis mano gyvenime, nors man dar tik 20 metų. Aš pastojau, bet dėl neaiškių priežasčių, 3 mėnesių nėštumas nutrūko. Aš bandžiau būt stipri, bet tas skausmas mane vedė į neviltį, buvo be galo skaudu, neturėjau kam pasiguost, nes vaisiaus tėvas mane paliko vos tik sužinojęs apie netekimą. Norėčiau išvyst tą vaikelį, jam dabar turėtų būti apie kelis mėnesius, dar dabar ji naktimis sapnuoju. 2004-10-19

DIEVE, MAN LABAI SUNKU KALBĖTI, BET AŠ NORIU TAU PASAKYTI, KAD AŠ LABAI, LABAI GAILIUOSI KĄ PADARIAU... RAŠAU ŠĮ LAIŠKĄ SU AŠAROMIS AKYSE....VERKIU, VERKIU, VERKIU, NES LABAI MAN SKAUDU....AŠ ESU JAUNUTĖ, MAN 19 METŲ IR ATSITIKO MANO GYVENIME NELAIMĖ, AŠ PASTOJAU PRIEŠ PAT 12 KLASĖS EGZAMINUS......NIEKAIP NESUSIRGAU MĖNESINĖMIS IR SU DRAUGU NUĖJOME PAS GYDYTOJA. JI PASAKĖ, KAD AŠ NĖŠČIA....AŠ VERKIU LABAI BIJOJAU TĖVŲ. PAPRAŠIAU GYDYTOJOS, KAD NERAŠYTŲ Į KORTELĘ, KAD AŠ NĖŠČIA. AŠ NEGALĖJAU PATIKĖTI. SU VAIKINU IŠ KARTO NUSPRENDĖME DARYTIS IŠVALYMĄ. NORS JIS MANE LABAI MYLĖJO IR BŪTŲ SUTIKĘS, KAD AŠ GIMDYČIAU VAIKELI, BET MAN SUKOSI GALVOJE NE MANO BŪSIMAS PIRMASIS IR VIENINTELIS VAIKELIS, O MINTYS BUVO VIEN TIK MOKSLAI IR KARJERA......GYDYTOJA BUVO LABAI GERA IR MAN LABAI PADĖJO......PRIEŠ IŠVALYMĄ MANE KAMAVO MINTYS.......MANO PIRMASIS VAIKELIS, KURIO NETENKU UŽ KĄ MAN TAIP GLOSČIAU SAVO PILVELI IR JAUČIAU TEN SAVO MAŽUTĮ GRAŽUTĮ NUOSTABŲ VAIKELĮ, KURĮ PRARASIU. PASAKIAU SAVO VAIKUČIUI AŠ TAVĘS NEBETURĖSIU, PRARASIU, NES TAVE AŠ SUNAIKINSIU, NES AŠ NIEKO NETURIU KĄ TAU DUOTI, O DAR TIE MOKSLAI, KURIUOS NORIU BAIGTI IR KAŽKĄ PASIEKTI......ANGELĖLI MANO, ŠAUKIU GARSIAI Į TAVE, ATLEISK MAN, KAD AŠ TAVE PRARADAU, PRAŠAU ATLEISK MAN. LABAI NORĖČIAU TAVE SAVO PIRMĄJĮ VAIKELĮ SUPTI ANT SAVO RANKŲ, GLOSTYTI TAVO GALVELĘ IR BUČIUOTI TAVO KŪNELĮ, JUK TU PIRMAS MANO VAIKELIS, KURIO AŠ NIEKADA NEPAMIRŠIU. DAR IR DABAR DRAUGAUJU SU VAIKINU, KURIS MANE PALAIKĖ IR SUPRATO SUNKIAUSIĄ AKIMIRKĄ. AŠ MANAU, KAD JAM BUVO TAIP PAT LABAI SKAUDU DĖL NETEKTIES, TIK JIS NEMOKĖJO TAI PARODYTI, BET VIDUJ JIS KANKINOSI. AŠ TAI JAUČIAU IR MAČIAU JO AŠARAS AKYSE. JIS GERBĖ MŪSŲ APSISPRENDIMĄ IR LABAI KENTĖJO KARTU SU MANIMI. AŠ MANAU, KAD JAM BUVO DAR SKAUDŽIAU NEGU MAN, NES TAI ANTRAS JO VAIKELIS, KURĮ JIS NETENKA. DAR PRIEŠ MŪSŲ DRAUGYSTE MAČIAU JO KANČIĄ, NEVILTĮ....LAIKYKIS MANO MYLIMAS BERNIUK, JUK MES NETEKOM MŪSŲ SUKURTO ŽMOGUČIO. AŠ JĮ LABAI MYLIU, JUK JIS TAVO TĖVELIS GERAS ŽMOGUS, NENUSISUKO NUO MANĘS, KAI AŠ BUVAU TAVO MAMA, MAN JIS LABAI PADĖJO. REIKIA PAIEŠKOTI TOKIŲ VAIKINŲ, KOKĮ AŠ TURIU SAVO GYVENIMO MEILE, SAVO PRARASTO VAIKELIO TĖVĄ. JIS LABAI MANE MYLI, KAIP IR AŠ JI. IŠĖJUS IŠ LIGONINĖS PO VAIKELIO NETEKTIES, STENGIAUSI APIE TAI NEGALVOTI, BET LABAI SUNKU, KAI PRARANDI DALELĘ SAVĘS, KAI ATIMI KITAM GYVYBĘ, KAI ESI KALTA, KAD PRARANDI SAVO GYVENIMO DŽIAUGSMĄ. NIEKAM TO NELINKĖČIAU KĄ AŠ IŠGYVENU, IR MANO GYVENIME TAI PASILIKS ŽYMĖ, KURIOS AŠ NIEKADA NEPAMIRŠIU IR KURIOS NEĮMANOMA IŠTRINTI...JUK TAI MANO PIRMASIS VAIKELIS KURIO NETEKAU. NEKENČIU SAVĘS KĄ PADARIAU IR PRAŠAU DIEVO ATLEIDIMO....UŽ SAVO GYVENIMO NUODĖMĘ ...........UŽ SAVO VAIKELIO NUŽUDYMĄ!!!!!
VIKA, 2004-09-12, SEKMADIENIS

DDR rašytoja Ieva Štritmater (Eva Stritmatter), laikanti save ateiste, aprašo po aborto ją apnikusį jausmą. ,,Aš norėčiau palaidoti savo liūdesį dėl negimusio kūdikio. Bet niekada negalėsiu. Vėju staugia demonai, lietus šnibžda ir spjauna man į veidą. Nors Dievas man gali atleisti, bet aš neatleisiu sau. Jis šaukė mane, maldavo. Aš turėjau leisti jam ateiti į pasaulį. Aš nusigręžiau nuo jo. Jis davė man mažytį ženklą- regėjau jo plaukučius. Po metų išgirdau jo balselį, lyg paukščiuko čiulbėjimą. Būčiau galėjusi jį pamatyti, jei tik būčiau norėjusi. Jis manyje susiformavo. Bet aš tūžau ant jo, kad atims mano dienas ir metus, pražildins mane ir susargdins. Ir kvailiodama dar maniau, kad esu pašaukta rašyti. Ši viltis gal būt buvo daug svarbesnė pasauliui, negu visi mano nusivylimai ir mažučiai laimėjimai, nuskinami iš gyvenimo ir daiktų, kurie lieka ir praeina. Aš piktnaudžiavau didžiąja laisvės teise. Visam laikui save supančiojau. Panirau kažkur giliai į liūdesį ir beprotybę. Kažkas šalia manęs verda, šnypščia, kunkuliuoja. Neatitaisoma nuodėmė skiria mane nuo gyvulio...“ /Iš sovietinės okupacijos laikų seselių mašinraštinio leidinio ,,Nežudykime“/

Pasidalink savo skausmu, liūdesiu, mintim. Tavo gyvenimo patirtis gali išgelbėti nekaltą vaikelį: ,,skrinskasETAgmail.com“