PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas   IŠ LAIŠKŲ

SKAUSMAS  #6

Gerbiamas kunige,

nebeatmenu tikslai, kada ,,Šeimininkės" laikraštyje radau straipsnelį apie Jūsų ,,Už gyvybę" ir atspausdintą Jūsų adresą. Ilgai atidėliojau šio laiško rašymą.

Aš įsitikinusi, kad nei kunigo atleidimas (jei toks gali būti) per išpažintį (prie kurios einu labai retai, taip ir neapversdama liežuvio apie šią nuodėmę), nei porelė sveikų vaikų, gimusių pamečiui, nei gydytojos - ginekologės pasakymas, kad mano atveju tegalima bus gimdyti po 5 metų anksčiausiai galėtų mane pateisinti prieš mano pačios sąžinės balsą: ,,Kodėl tu, motin, neleidai ateiti į pasaulį savo trečiajai  atžalai?" O rugsėjo mėn.21 d.,šiai mano pavėluoto gedulo dienai, jau bus dveji metai... Artėjant šiai dienai, aš vėl viską pergyvenu iš naujo.

Iki tol aš buvau laimės ir sėkmės kūdikis. Gimiau gana religingoje šeimoje. Na, gal tėvai labiau laukė sūnaus, bet aš jų, atrodo, nenuvyliau. Šešių metų pradėjau eiti į mokyklą, mokslas sekėsi. Įstojau į pedagoginį institutą Vilniuje, mokiausi anglų k. specialybės. Ir čia jaučiausi apgaubta tėvų dėmesiu ir meile. Sėkmingai pabaigiau akademinius mokslus. Grįžau į gimtąjį miestą. Lengvai įsidarbinau vidurinėje mokykloje. Sutikau savo būsimą vyrą.Susituokėm po metų ne ,, iš reikalo", o iš meilės. Sūnus gimė neišnešiotas, grėsė persileidimas jau ir anksčiau. Mano planuotus apsilankymus pas drauges, po parduotuves, pakeitė nuolatinis gulėjimas lovoje, bet ir tai neišgelbėjo. Taigi, gimė sūnus, o ant rytojaus, nuėjusi prie inkubatoriaus, kuriame jis gulėjo, mintyse padėkojau Dievui ir pagalvojau:,,Jau turiu sūnų, dabar man reikia dukrytės."

Ir po nepilnų dviejų mėnesių vėl pastojau. Bandžiau sunkiai dirbti, bet tai nepadėjo. Tada sau pagalvojau:,,Kaip aš į vaiko akis pažiūrėsiu, jei gims invalidas. Juk pastojimas - tai ne artimo žmogaus mirtis". Ir nusprendžiau, kad jei pinigų užteko antrai mašinai, tai jų užteks ir antram vaikui. Gal ir sutapimas, bet tokiu metu vyro gimtinėje, jo tėvų žemėje, apsigyveno gandrai...

Xxxx  pabaigoje, per pirmagimio sūnaus krikštynas, giminės patarinėjo ilgai neužtrukti su antru vaiku, o kad jis jau gyvena mano įsčiose, to nenutuokė net mano mama.

Antrasis nėštumas buvo kitoks, nei pirmasis. Pirmasis vaikas buvo mano labai labai laukiamas, šiek tiek idealizuotas, ir aš tuo labai didžiavausi. laukdama antrojo, aš jau žinojau, kad vaiko auginimas - tai ne paradinis pasivažinėjimas su išpuoštu vaiku miesto gatvėmis. Kad lengvai atsiranda įvairių konfliktinių situacijų ir su tėvais, ir su uošviais. Labiausiai reikia taikytis ir su kaimynais, ypač jei vaikas  - amžinas rėksnys, o jo mama - nepatyrusi naujokė, kuriai nepatinka amžini ir neprašyti mamos patarimai.

Į žinią, kad neužilgo gims antras vaikas, bent 96% išgirdusiųjų reagavo neabejingai. Gyvenome su mano tėvais 3 kambarių bute + dar mano sesuo. Kaimynai prasitarė, kad mūsų sūnus jau niek daug rėkia. O sužinoję, kad tuoj bus antras vaikas, netekdavo žado.

Antroji, šįkart dukrytė, irgi gimė neišnešiota, dar šiek tiek anksčiau nei sūnus, ir 400g lengvesnė, nei jis. Ne paslaptis, kad buvo ir tokių, kas į mus su vyru žiūrėjo lyg į kažkokius nevykėlius. Jau ant rytojaus, nuėjusi prie jos inkubatoriaus, mintyse paprašiau Dievo, kad dar duotų laiko paauginti šiuos abu vaikus be trečiojo. Išrašant iš ligoninės, gydytoja, vyrui prigrasino, kad turi mažiausiai praeiti 5 metai, kol mano organizmas bus atsistatęs. Jei pastosiu anksčiau šio termino, pavojus gyvybei gali grėsti arba vaikui, arba man. Juo labiau, kad, pagimdžius Yyy, mano hemoglobinas buvo labai žemas, jei ne dabartinių laikų AIDS pavojus, būtų perpylę kraują. Esant tokiai situacijai, gydytojai davė galimybę kraujui atsistatyti pačiam.

Auginti du vaikus, tarp kurių amžiaus skirtumas vos x,x mėnesio, pasirodė sunkiau, nei aš tikėjausi.Labai padėjo tėvai, vyras, uošviai.(...)

Tą rugsėjį Xxx buvo beveik metai su puse, Yyy -8 mėnesiai.(...) Nusipirkau ir knygutę apie Bilingsų natūralųjį nėštumo planavimą. Perskaičiau, ką galima rasti apie apsisaugojimą nuo nėštumo. Ta pati Vilniaus gydytoja - ginekologė patarė kuo greičiau įsidėti spiralę, bet kažkur spaudoje perskaičiau, kad tai katalikams nepriimtina priemonė ir nesidėjau, nors jau turėjau ją nusipirkusi. Ir lyg tyčia rugpjūtį beveik susitariau su gydytoja dėl spiralės įdėjimo, o taip ir nenuėjau. Po mėnesio jau buvau pastojusi. Teoriškai pastoti 30-tą menstruacijų ciklo dieną negalima. Aš netikėjau gydytojos pasakymu, lėkiau į Vilnių, nusipirkau ankstyvo nėštumo nustatymo priemonę (mano mama apie tai nežinojo, mano vaikus prižiūrėjo sesuo). Ir tik pusvalandžiui  likus iki sutarto apsilankymo pas gydytoją, mano džiaugsmas , kad aš ne nėščia, kaip mat išblėso- ta nėštumo nustatymo priemonė rodė teigiamą atsakymą. Tada aš suabejojau, tik, pajutusi skausmingą gydytojos truktelėjimą, aš pajaučiau, kad kažkas visam laikui liko atskirtas nuo manęs, t.y. jo ar jos motinos. Tokia ir laimė, kad tai buvo pavaduojanti gydytoja, pas kurią nesilankiau, būdama nėščia. Medicininėje kortelėje atsirado įrašas:,, Mėnesinės  atsirado". Tik kokia kaina... Pažįstama gydytoja-ginekologė (aš jos mergaitę anglų k. mokiau) kiekvieną kartą per apsilankymus pasidomi mano vaikais, jais pasigroži sutikusi. Kitiems aš galiu atrodyti ideali mama. O juk taip nėra. Aš savimi nesididžiuoju kaip motina. Su abortu ilgam prapuolė gyvenimo džiaugsmas. Aš naktimis galvodavau, kaip būtų gerai, kad netyčia mane suvažinėtų mašina. Po to pagalvodavau, kas užaugintų mano mažus vaikus, ir mintys apie mirtį praeidavo.

Dabar, kai auga vaikai, kai nuo pirmadienio išeisiu dėstyti aukštesniojoje mokykloje ir vaikus išvesiu į darželį, kai reiks vėl pasiekti reikiamą anglų k. lygį, gal laiko ir neliks pagalvoti apie taip ir negimusį vaiką, tačiau senatvėje, prieš mirtį, prisiminimai neduos ramybės. Juk man nieko lyg ir netrūksta: turiu mylintį ir mylimą vyrą, du išdykusius vaikus, dar ne nuosavą, bet savą dviejų kambarių butą, mašiną, sveikus ir gero mums linkinčius savo ir vyro tėvus, nei vienas iš   artimiausių mūsų vyrų nei geria, nei rūko, tik žiūri, kuo daugiau darbų padaryti. Butas jau įrengtas. Man trūksta ,, tik" atleidimo už tą baisią nuodėmę ir susitaikymo su Dievu.

Dalia, 27 metų.

Garbė Jėzui Kristui!

Esu dėkinga už tai, kad Dievas leido man perskaityti Jūsų knygą ,,Už gyvybę". Dabar, kai giliau pažįstu Jo veikimą mumyse, manau , kad neatsitiktinai.

Esu teisininkė, maždaug prieš 6-7 metus po 20 netikėjimo ir atšalimo metų, gavau atsivertimo malonę, pradėjau tikėti Dievu. O prieš keturis metus stebuklingu Švč. Mergelės Marijos užtarimu (meldžiausi rožiniu) man buvo duota kita didelė Dievo malonė- pagimdyti trečią vaikelį. Labai didelė malonė sakau todėl, kad esu nusidėjusi prieš gyvybę- negimusios gyvybės žudymu- abortu, kontraceptinių priemonių vartojimu (vengimu gyvybės, sakydama jai ne). Kaip ir daugelis mūsų kartos moterų padariau tai iš nežinojimo, tikėdama paaiškinimu, kad vaisius iki 2-3 mėn. nėra dar gyvybė. Kaip gaila, mama man paaiškino, kad jei padarysiu pirmą abortą, neturėsiu ateityje vaikų. O toliau paaiškinti, matyt, nemokėjo. Jeigu būtų pagasdinusi, kad susilauksiu vėžio, ar kitos kokios bausmės, jei padarysiu tokią nuodėmę, manau būtų užtekę. Todėl ir pati manau, kad būtina vaikams, paaugliams tai kalti, sakyti tiesiai, kad jų laukia bausmė. Jaunam žmogui tie dalykai užsifiksuoja ir ilgam lieka. Didelę įtaką mūsų kartai turėjo  atšalimas nuo Dievo, tikėjimo. Keturis kartus išpažinau šias nuodėmes, tačiau kančia liko visam gyvenimui. Tik, šlovė Dievui, ir kančioje išmokau pamatyti prasmę, aukoti ją už savo nuodėmes, už kitų atsivertimą. Susilaukiau Dievo bausmės dar žemėje, nėštumo metu mane paliko vyras, palikta esu iki šiol. Suprantu, kad turiu atlikti skaistyklą dar žemėje ir šią, bei kitas kančias jungiant su Kristaus kančiomis aukoti Dievui už savas nuodėmes ir kitų atsivertimą. O taip pat maldas, gerus darbus. Mane jaudina išaugęs nusikalstamumas, savižudybės, girtuokliavimas, paleistuvavimas,-tai su kuo susiduriu kasdieniniame savo darbe. Visuomenės sužiaurėjimas- manau- tai skurdūs mūsų dvasios pasireiškimai - abortų, negimusios gyvybės žudymo pasekmės.

KAIP AŠ BANDAU ATPIRKTI SAVO KALTĘ (BAUSMĘ):

Noriu pasidalinti, ką aš darau asmeniškai, atgailaudama už šias nuodėmes. Manau, kad atgailausiu visą gyvenimą. Noriu pasidalinti patyrimu, kad ir kiti tai darytų. Pradėjau dirbti profilaktinį aiškinamąjį darbą su merginomis, kurios verčiasi prostitucija. Kalbu su jomis apie aborto, paleistuvavimo, kontraceptinių priemonių žalą, duodu paskaityti literatūros šia tema, meldžiuosi už jas.

Ėmėmės iniciatyvos, kad kiekvieno mėnesio tryliktą dieną būtų aukojamos Šv.Mišios už gyvybę - tai yra atgailos Mišias už moteris, padariusias abortus, ir už tai, kad būsimos motinos jų nepadarytų. Pirmos tokios Šv.Mišios pas mus 2000.01.13. Siūlome, kad kad ir kitos moterys, kurios padarė tokias nuodėmes, imtųsi iniciatyvos tokių Šv.Mišių aukojimo organizavimui. Juk žinome, kad Šv.Mišių vertė labai didelė. Tik pagalvokim, jei pavyktų visoje Lietuvoje taip suorganizuoti, tai būtų didelis stebuklas.(...)Kartu su kitom padalinome ligoninėje moterų konsultacijoje, akušeriniame skyriuje atšviestus tekstus aborto tema.(..)Mane kiekvienas geras padarytas darbas stiprina, guodžia ir teikia tikėjimą ir viltį, kad bent kiek galiu atpirkti savo bausmę dar čia žemėje, suteikia gyvenimui prasmę. Prisimenu šventuosius -Šv. Magdaleną, kuri prieš atsiverčiant į Dievą buvo prostitutė, Šv.Barabą, kuris buvo nužudęs žmogų iki jam atsiverčiant į Dievą. Dažnai susimąstau apie didelį Dievo gailestingumą ir apie kiekvienam žmogui duotą galimybę tobulėti, pasitaisyti. Susimąstau, kodėl po mirties jie buvo paskelbti šventaisiais. Matyt viena iš priežasčių yra ta, kad jie patys nusidėję, pažindami nuodėmės baisumą ir grėsmę, gal būt, tūkstančius žmonių savo maldomis, pavyzdžiu gerais darbais atvertė, kad kiti nežudytų, nepaleistuvautų, nepadarytų kitų nuodėmių.(...)

Didžiausia mano, kaip teisininkės, svajonė ir siekimas, kad būtų Lietuvoje priimtas įstatymas, draudžiantis abortą.(Lenkija tokį įstatymą turi).(...)Mūsų karta daug šių nuodėmių padarė dėl netikėjimo, dėl nežinojimo.Tur būt, bus daug didesnė nuodėmė, jei mes, kurie žinome tą žalą, nemokysime savo vaikų, giminių, kaimynų, jaunimo, jiems neperduosim savo žinių.(...)

Pasaulio būklė labai prasta. Manau bet kokiomis sąlygomis turime stengtis išlikti gerais žmonėmis. Tokių mažuma. Bet turime jungtis vieni su kitais. Dažnai būname nesuprasti, kartais pajuokiami. turime likti tvirti. Manau, kad daugeliui tų, kurie mūsų nesupranta, atsivertimas į Dievą ateis. Jeigu bus tokių žmonių, kurie už juos melsis, aukos gerus darbus, kančią.Tikiu tuo.Taip, kaip man atėjo. Gal kažkas ir už mane meldėsi, aukojo kančią ar gerus darbus. Tikiu, kad ir mūsų maldos, kančios, geri darbai turi prasmę.(...)

PAGRINDINĖ SKYRYBŲ PRIEŽASTIS (o jų Lietuvoje virš 60% )yra abortai, negimusios gyvybės žudymas ir kontraceptinių priemonių vartojimas. PAGRINDINĖ MOTERŲ VĖŽIŲ PRIEŽASTIS- ta pati. Turime tiesiog nuo pirmos klasės vaikui tai kalti. Turime netylėti!  L.

Kunige,

Neturiu daugiau kelių, kuriais eiti. Mano vardas N. Suprasite mano skausmą, žinodamas, jog skaičiau knygą ,,Už gyvybę". Turiu 1,n metų dukrytę. kai jai buvo 0.5 metuko aš pastojau. Vyrui buvo šokas, jis reagavo siaubingai. Aš nutraukiau nėštumą, nors pati to nenorėjau!!!

Aš išgyvenau dvasinę mirtį, kai jauties nevertas matyti žydintį medį, besijuokiantį vaiką; kai norėjosi klykti, kaukti, net mirti matant besilaukiančią moterį. Perskaičiau daug literatūros. Bet neradau ramybės. Aš padariau siaubingą poelgį, žinodama, kad siela apsigyvena pradėjimo akimirką, kad Dievas sprendžia kam gimti, o ne aš - žemės dulkė. Man buvo baisu. Prieš mėnesį pati pakrikštijau savo negimusį vaikelį. Ir aprimau giliai viduje, tarsi vėl grįžau namo, į gyvenimą, pas Dievą. Tačiau nesenai sužinau - laukiuosi vėl... Aš taip saugojausi. Aš tuo ir atvira širdim bandžiau įtikinti vyrą. Tačiau jo reakcija privertė jaustis tarsi raupais būčiau susirgusi, ar jį išprievartavus. Jis pastatė man sąlygas - arba nutraukiu nėštumą, arba jis skiriasi su manim kuo greičiau. Aš visaip bandžiau kalbėti. Kur meilė? Kur žmoniškumas? Kur paprastas gailestingumas? Man taip baisu! Man taip baisu! Aš nenoriu, aš nedrįstu dar kartą nutraukti nėštumo. Bet ką pasakysiu, jei gims vaikelis? Jis neturės tėvo dėl to, kad aš nusprendžiau jį gimdyti. Esam studentai 3-io kurso. Jau turėjau akademines atostogas. Dabartinis nėštumas reikštų dar metus atostogų. Sunkiai verčiamės. Koks mano tolesnis kelias? Aš sutiksiu skirtis, nes noriu leisti vaikeliui gyventi. Tad keliausiu į prieglaudą, nors laikinai. Tėvų pagalba čia beprasmė. Vyro tėvai ir taip nemėgsta manęs, dabar, antras  nėštumas išvis mane sutryptų jų akyse( ,,ant sūnaus sprando su dviem vaikais, nebaigusi mokslų..."). Mano tėvai puikūs žmogeliai, bet gyvena toli, sunkiai verčiasi. Mama pati augina 1 metukų mano broliuką. Ji nebuvo siaubingai prieš dėl jau nutraukto nėštumo prieš metus...

Ką man daryti ne taip svarbu. Jaučiuos kaip vilkas vieniša, šalia niekinančio vyro. Jis įsitikinęs - pati esu kalta, pati ,,nesisaugojau", nors iš tiesų aš gėriau, tikrai gėriau kontraceptines tabletes!...(...)

Jaučiuos tarsi tarp gyvenimo ir mirties būčiau, bet negaliu ryžtis nei tam, nei kitam. Esu silpna. Ir amžinai klystu.Ką daryti?(...) Dėkoju už išklausymą. Labai dėkoju.
N.
2000.02.17
 

Brangiosios moterys, merginos,
...ištekėjusios, vienišos, besilaukiančios, besilauksiančios -
Didžiausias ir pats geriausias poelgis mano gyvenime - tai neįvykdytas sumanymas apie abortą. Aš tokia laiminga... Dievas atsiuntė man didžiausią dovaną, kurią aš sugebėjau priimti... Tai mano sūnus- mano didžiausias gyvenimo turtas. Žinokite, kad ir kaip jus skatintų vyras abortui, tai būtu vis tiek jūsų sprendimas su kuriuo jums tektų gyventi visą likusį gyvenimą.
Vilma.

Dabar jau daugelis moterų žino ir supranta ką reiškia abortas. Ir vis dėlto ryžtasi tam žingsniui. Pasekmės anksčiau ar vėliau išryškėja. Jas užsienyje sprendžia pačių moterų susibūrimai. Kiek žinau ir Lietuvoje bando moterys ir kiti specialistai (tik ne medicinos įstaigose) padėti vienos kitoms. Tačiau čia užmirštama viena problema, kontracepcija.
Tikriausiai nedaugelis moterų ir vyrų, ryždamiesi kontracepcijai, žino, kad kol yra naudojami vaistai ar kitokios priemonės nėštumui išvengti, negalima eiti Komunijos. Tai reiškia, kad gyvename nuodėmingai. O jei nespėjus susitaikyti su Dievu įvyks mirtinas nelaimingas atsitikimas?
Tačiau šią bėdą gana lengva ištaisyti, jei pasirinktasis būdas nėra sterilizacija. Kai man santuokoje gimė ketvirtas vaikas, tėvai sakė, kad išsižadės kaip dukters, jei bus penktas kūdikis. Kai pastojau, gana ilgai negalėjau pasakyti to tėvams iš baimės. Buvo audra, kai jie sužinojo. O kai vaikas gimė ir aistros aprimo, buvo rimtas pokalbis, kurio pasėkoje prisiekiau sau, kad vaikų daugiau nebus. Maždaug prieš metus laiko, dėl tėvų ir dėl ypač sunkių gyvenimo sąlygų (24 kv.m. su virtuve, gyvena vyras, žmona ir 5 vaikai. Vandentiekio ir kanalizacijos, centralinio šildymo nėra) pasidariau kiaušintakių sterilizaciją. Iš pradžių rodėsi viskas gerai, išskyrus tai, kad buvo didelė gėda apie tai kalbėti. Be to labai ėmė keistis mano elgesys. Nors su mažiausiuoju (jam buvo vos metai) elgiausi nepriekaištingai, su kitais artimaisiais pasidariau labai arši, pikta, vaikai ,,gaudavo į kailį", vyrą keikdavau. Jis niekaip neįtikdavo, kad ir ką besakyčiau, viskas baigdavosi peštynėmis. Pajutau, kad tarp mūsų liko tik kūniškas ryšys.
Prabėgo metai laiko. Jau dabar kuris laikas geriu antidepresantus. Kiekviena nėščia moteris manyje gimdo pavydą, mažas svetimas kūdikis atrodo švelnus, artimas, taip norėtųsi, kad jis būtų mano. Paties gimdymo trokštu kaip pačios didžiausios Dievo dovanos. O mintis, kad negaliu eiti sakramento yra už vis skaudžiausia. Jaučiuosi labai kalta prieš Dievą ir viską, kas nuo manęs priklauso padarysiu, kad tik vėl galėčiau tapti motina.
Tu, kuris skaitysi šį laišką ir manęs nesuprasi, neskubėk daryti žingsnį, kurio beveik negalima ar net visai negalima atitaisyti. Kiekvienas kūdikis į gyvenimą atsineša savo dalią, tad nesirenkim vien į litus ar dolerius, į mažą būstą ar blogas sąlygas. Kai išeisim anapus tokie argumentai bus tokie beverčiai, kad net gėda bus prisiminti. O jei pasiduosi artimųjų spaudimui, tai ne tik padarysi nuodėmę pats, bet ir įstumsi jon ir artimuosius, kurių paklausysi. Dievas kiekvienam davė laisvą pasirinkimą. Net tada, kai padėtis atrodo beviltiška, visada yra du keliai. Jei pats jų nematai, nueik į bažnyčią, pasimelsk, paprašyk, kad šventieji parodytų kelią. Ne visada lengvesnis kelias yra geresnis. Prieš apsispręsdamas paklausk savęs - ar tai ką padarysiu nesunaikins manyje to, kas dieviška, kas šventa? Ar esi pasirengęs tai kas amžina aukoti dėl to kas laikina? O svarbiausia - kas aš esu? Tikintis ar ne? Jei tikintis - tai ar nesijoju Dievo žodžio savo sietu? Kas man tinka priimu, o kas ne - tai nereikia?
Gal bijau pats sau prisipažinti jog esu dviveidis? O gal aplinkinių reakcija ir nuomonė man svarbesnė nei Dievo? Gal ir Dievas yra ne pirmoje pagal svarbą vietoje? Gal svarbiau ką rengiuosi, valgysiu ir kur miegosiu?
Aš nesu fanatikė ar ,,davatka", kaip, gal būt, jums atrodo. Tokios mintys iškyla, kai supranti, kad jau praradai amžinąjį gyvenimą. Ir jei nors vienam žmogui šios mintys padės apsispręsti nedaryti sterilizacijos, vadinasi laiškas savo darbą atliko.
Iveta, 30 metų. 2001 09 27

ŠIUO METU JAUČIUOS SIAUBINGAI, NESENAI PASIDARIAU ABORTĄ, MAN SIAUBINGAI GAILA TO VAIKELIO, TIESIOG NEBEŽINAU KĄ DARYTI IR KAIP IŠPIRKTI SAVO KALTĘ... AŠ LABAI GAILIUOSI, MYLIU TĄ NEGIMUSĮ VAIKELĮ. Laima 2003.10.13
Viešpatie aš maldauju tavo atleidimo, aš ir savo mažyliui neleidau išvysti pasaulio, dabar beprotiškai gailiuosi ir nebegaliu rasti sau vietos! Labai myliu tą mažą sutvėrimą :(
Merginos ir moterys, niekada nežudykite savo dar negimusiu vaikučių. Šio skausmo ištverti neįmanoma, tolesnis gyvenimas nebetenka prasmes. Kiekviena diena tau atneša tik dar didesni skausmą ir meile negimusiam mažyliui. Aš pati nesenai pasidariau abortą, nes esu dar jauna ir nebuvau pasirengus turėt vaikų, bet tai nėra pasiteisinimas šis skausmas draskys mano širdį visada! Nekartokite mano klaidos. Kiekviena vakarą maldauju Dievo atleidimo, nes aš turėjau būti jo mamyte. Laima 2003.10.19

Siunčiu Jums žadėtą vienos mamos laišką, kurį gavau iš jos kaip atsiliepimą į perskaitytą knygą "Aš iki gimimo". Galite jį spausdinti. Geros kloties ir Dievo palaimos. Aleksandras
Laukė broliuko
Rašau šį laišką tikėdama, kad jį galės perskaityti kiti ir žmonės, o ypač jį skiriu moterims. Tikiuosi, kad padėsiu apsispręsti mažiau valios turinčioms, abejojančioms ar klaidingų patarimų klausančioms. Skiriu moterims todėl, kad paskutinį sprendimą susilaukti ar ne šiandieniniame gyvenime, kaip bebūtų gaila, nors neturime teisės, priima moteris.
Nieko nėra nuostabiau ir švenčiau už naują gyvybę – kūdikį. Ar gali darbas, pinigai, karjera, visuomeninė padėtis atstoti naują, bejėgią, trapią būtybę? Kaip dažnai mes sau leidžiam pasakyti: nenoriu, ne dabar, ne tas laikas, kada nors vėliau, kam tau šito reikia, galvok ką darai, kam tau tokia našta, dar nebaigtas aukštasis, nesusiradus darbo, nėra pinigų ar pan. Nauja bejėgė būtybė nereikalauja iš mūsų jokių ypatingų sąlygų, ji nori ateiti į mūsų gyvenimą ir buitį tokią, kokia ji yra. Jai reikia tik mūsų apsisprendimo, o tiksliau sakant, noro ir meilės jos susilaukti, nes kūdikis turi pats daug gyvybinės energijos, kurios pilnai užtenka mamai, tėčiui, sesutėms, broliukams ir visiems, kurie yra šalia jo.
Ir visa tai aš suvokiau tik dabar – sulaukus Kristaus amžiaus. Aš visą laiką klausiau ką sakė man kiti ir mano vyras, kol priėjau liepto galą. Nebegaliu daugiau kentėti vienatvės jausmo, skausmo širdyje ir vidinės tuštumos. Visą savo vidų suardžiau neklausydama vidinio balso – širdies ir pasiduodama vyro valiai ir tikriausiai bijodama jo netekti. Taip mąsčiau anksčiau ir ačiū Dievui, kad dabar kitaip suprantu ir todėl prabilau.
Aš netekau dviejų gyvybių. Abortas – pats baisiausias man žodis pasaulyje. Pirmasis buvo kai mano dukrytei buvo penkeri. Viską puikiai pati jaučiau viduje ir žinojau, jog esu jau ne viena. Pasitikrinusi pas gydytoją pasisakiau vyrui. Vyras pasakė: kaip tai galėjo atsitikti, juk tu viską skaičiavai, to neturėjo būti? Na, bet nieko mes surasime gydytoją ir ji sutvarkys. Apžiūrėjusi mane gydytoja pasakė, kad nėštumas gražus ir mums vertėtų pagalvoti. Vyras tuoj pat pasakė, kad mes jau nusprendėm, o aš jam pritariau. Aišku, mano vidus sakė ne! Bet aš jo neklausiau. Tuo laiku mes nelegaliai gyvenome užsienyje. Buvom išvykę laimės ieškoti svetur, tik aš jos neradau. Tuo metu man tai buvo vienintelis pasiteisinimas. Grįžusi “po susitvarkymo”, paslapčia nuo dukrytės labai daug verkiau.
Mano dukrytė tą nėštumą jautė, nors aš jai nieko nesakiau. Ji glaudėsi prie pilvuko, vis dažniau mane apkabindavo ir ne kartą sakė, kad pilvuke yra broliukas. Sunku aprašyti kaip tuo metu aš jaučiausi, nes kiekvieną kartą dukrelei turėdavau neigti, kad nieko nėra. Ji piešdavo įvairius piešinius, kad mes esame keturiese. Nupiešdavo keturias širdis: dvi didesnes ir apačioje dvi mažesnes.Įrašydavo mūsų vardus ir dar negimusio mažylio vardą. Kai grįžau į namus jau netekusi kūdikio, radau dukrytės piešinį, kuriame juodame fone buvo nupieštas juodas ir tuščias vežimėlis. Viduje jaučiau kaip pusė kūno atitruko nuo manęs, o širdyje liko skausmas bei tuštuma.
Nuo to laiko pradėjo mums nesisekti. Viskas ką įkūrėm po truputį žlugo. Ko nesiėmėm – tas nesisekė. Man prasidėjo įvairūs pilvo skausmai, kurių gydytojai negalėjo išgydyti, tik sakė, kad turi praeiti ir susitvarkyti.
Aš atgailavau ir po trijų metų Dievas davė naują galimybę. Tik aš dar to nebuvau pajutusi ir supratusi. Man pradėjo sapnuotis maži vaikučiai, kurie žiūrėjo į mane nemirksėdami, laukdami iš manęs atsakymo, o aš nesupratau, jog gaunu naują galimybę ir greitu laiku galiu pastoti. Maniau, kad taip greitai dar nesu nusipelnusi. Nesupratau, kad maži vaikučiai kvietė mane, kad aš vėl sutikčiau priimti naują gyvybę. Taip sapnuodavau keletą mėnesių prieš pastojimą.
Mano dukrytė vėl pradėjo kalbėti, kad ji turės broliuką, vėl pradėjo piešti įvairius gražiausius piešinius, kad mes esame keturiese. Kai važiuodavome automobiliu, ji imdavo su savimi lėlytę ir sodindavo šalia savęs, prisegdavo saugos diržu ją, o po to save ir kalbėdavosi su ja lyg ji būtų gyva. Neužilgo pasijutau ne viena ir atlikus testą viskas pasitvirtino. Tuomet supratau, kodėl dukrelė taip elgėsi. Nuo tos akimirkos ji pradėjo pasakoti ir aplinkiniams, kad ji turės broliuką, net vardą jam buvo davusi. Ji mane apsikabindavo ir sakydavo, kad pilve yra jos broliukas, kad ji tai žino ir viskas, nors aš jai melavau, kad ne nėščia, nes nežinojau ką pasakys mano vyras. Dukrelės žinojimas buvo stipresnis už mano žodžius.
Mane vėl apėmė baimė ir nepasitikėjimas. Neįsivaizduoju iš kur toks nepasitikėjimas. Tikriausiai todėl, nes nujaučiau kaip į nėštumą reaguos vyras. Man neužilgo prasidėjo gręsiantis persileidimas, kuris, nepaisant gydytojų įsikišimo ir baigėsi persileidimu. Vyras tuo metu buvo išvykęs. Bet suvokiau, kad kaltė vėlgi yra mano, nes labai abejojau dėl atėjusios gyvybės. Ir gyvybė paliko mane, pamačiusi kokia aš nepatikima.
Netrukus pastojo mano sesuo. Padėjau jai nėštumo metu kuom ir kada galėjau, o taip pat ir po gimdymo.Aš netgi sesers mažylę pirmą kartą išmaudžiau po gimimo. Buvau tokia laiminga laikydama ant rankų vaikelį. Supratau, kad jo reikia norėti labai stipriai, nedvejoti ir tuomet galbūt man pavyks trečią kartą. Laikant kūdikį ant rankų žymiai stipriau plaka širdis, užlieja šiluma ir atsiranda begalinė ramybė lyg nuo dieviškos palaimos. Visa tai aš suvokiau ir pažadėjau savo dukrytei, jog mažylio mes būtinai susilauksime. Pajutau, jog dabar aš esu viduje stipri ir labai noriu. Išmokau ant savęs mažiau pykti – tai pamaldų dėka. Ačiū dvasininkams, kurie manęs išklausė, davė patarimų ir per kelis kartus gavau išrišimą – ačiū Dievui.
Dabar mano našta mažesnė ir pagaliau esu pasiruošusi priimti naują gyvybę taip kaip pirmą kartą kai susilaukiau dukrytės, juk aš tuomet buvau stipri. Aš vėl pradėjau sapnuoti mažus vaikučius, gulinčius lovytėse po tris ir baltai užklotus ir baltoje erdvėje ir jie mane kviečia modami rankutėmis. Dabar laukiu Aukščiausiojo sutikimo, o visa kita jau ne taip svarbu. Aš dabar vidiniai stipri.

Pasidalink savo skausmu, liūdesiu, mintim. Tavo gyvenimo patirtis gali išgelbėti nekaltą vaikelį: ,,skrinskasETAgmail.com“

TURINYS