PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas  IŠ LAIŠKŲ

SKAUSMAS  #5

Kaip baisu prisiliesti prie amžinai negyjančių žaizdų. Aš gyvenime nepatyriau didesnio pažeminimo, kaip abortas. Tai buvo didžiausia klaida mano gyvenime. Tai buvo prieš 21m. Buvau atšalusi nuo tikėjimo. Patyriau didelę traumą ir tiesiog bijojau apsigimimo. O jeigu tada būčiau tikinti, niekada šitokia nelaimė nebūtų atsitikusi.
Aš esu medikė. O kaip mums buvo "įkalta" į galvą - tai tik ląstelių derinys. Ir moteris gali spręsti laisvai pati. Tais laikais tas "operacijas" darydavo taikant vietinę anesteziją. Moteris būdavo sąmoninga ir jausdavo visus skausmus. Aš ir dabar jaučiu tą gramdymo siaubą. Dabar abortai daromi pilnoje nejautroje; moterys spėja dar ir gražius sapnus susapnuoti. Todėl siūlyčiau ir dabar abortus daryti su vietine anestezija. Gal šitas moteris kiek atbaidytų.
Gerbiamas kunige Robertai, dėkoju, kad šviečiat žmones, kad viską rašote atvirai. Daug yra suklaidintų žmonių. Mane labai sukrėtė amerikiečių filmas. Sukrėsti buvo ir ginekologai.
P.S. Vienas kunigas tokias moteris kviečia ekskumunikuoti, kitas baugina amžinuoju pasmerkimu. Jeigu Lietuvoje jau padaryta 2,5mln. abortų - tai kas liks mūsų bažnyčiose. O ką mums daryti? Jei netikėčiau Dievo gailestingumu, tai nebeliktų jokios gyvenimo prasmės.
Sudiev I.V.

Gerb. kunige,
Noriu atsiliepti į Jūsų kvietimą.
Aš taip pat didelė nusikaltėlė: padariau 3 abortus. Ypatingas sielos nerimas buvo po 3-čio aborto: jaučiau, lyg pusę viso organizmo paimta iš manęs. Tada aš nesupratau, kokią niekšybę padariau, nes gydytojai aiškindavo, kad iki 3mėn. dar nėra gyvybės.
Atlikdama atgailą 3 kartus kunigams sakiau šią kaltę, bet nei vienas nepabarė už šitą nusikaltimą. Todėl širdy ir dar nejaučiu ramybės.
Aš galvoju, jog už šią žmogžudystę aš turiu atgailauti visą gyvenimą.
Atsakymus tikiuosi gauti Jūsų išleistoje knygoje.
Su pagarba Jums!
Irena

Gerb. Kunige,
Jaunystėje padarytos klaidos, niekaip negaliu susitaikyti, jaučiu nuolat sąžinės graužimą. Man dabar jau septyniasdešimt metų. Norėjau iš karto rašyti, bet neužteko drąsos.
Dabar metas, artėja Kristaus užgimimo Šventės Diena. Ta proga tikėdama rašau, gal ir man Kristus dovanos ir atneš ramybės ir šviesos žiburėlių.
Su pagarba
A.B., Tauragė 

Garbė Jėzui Kristui,
Aš jau turėjau du vaikus, kai nepanorau trečio, nes manėme, kad jau pakanka, ir nusikaltimas buvo įvykdytas be jokio sąžinės graužimo. Esu įsitikinusi, kad žmonės daro nusikaltimus iš nežinojimo, kad reikės už juos atsakyti, kad tai neišvengiamas dalykas; jei nenubaus įstatymas, tai Dievo teismo neišvengsime, o jis tikrai bus ir ne kada nors po mirties, o čia, žemėje. Aš tuo įsitikinau, kai pradėjau slaugyti nepagydomą ligonį. Aš turiu kasdien skalbti palutes, kurios daug nemalonesnės už mažo vaiko. Ir kuo ilgiau tai tęsiasi, tuo labiau pradedu galvoti, kad už tai jog nenorėjau vaiko, nenorėjau vargo, nenorėjau skalbimo, o dabar treji metai kaip kasdien skalbiu ir dar nežinau kiek tai tęsis. Jau kiekvieną kartą imu galvoti, kad jau du vaikus būčiau išauginusi tiek dirbdama. Mano rankų sąnariai išėjo iš rikiuotės, baisiai skausmingi. Turiu anūką ir į vaiką žiūriu visai kitomis akimis. Dabar jau man atrodo, kad vaikas, tai pasaulio stebuklas, tai didžiausia Dievo dovana, tai tikras meilės kūrinys. Man gaila, kai matau, kad jauni tėvai nesugeba mylėti ir atleisti vaiko mažų nuodėmių, nes jis jas padaro dėl nežinojimo.
Esu baigusi aukštąjį mokslą, domiuosi viskuo, skait au, keliauju, tačiau, kol aš nepriartėjau prie Dievo, nesuvokiau tikros gyvenimo esmės, nepamačiau savo klaidų. Labai norėčiau, kad jaunimas ir visos būsimos mamos pagalvotų apie tai, kad jų laukia Dievo bausmė už nusikaltimą, kurį vadiname "kūdikio pašalinimu".
Su pagarba, Šiauliai 

Gerb. Kunige
Rašau aš šį laišką jums, giliai išmąsčiusi ir gyvenime padariusi nuodėmę nesuvokdama, kad labai nusidedu.
Mūsų šeimoje buvo taip: mirė mano brolis, brolienė buvo nėščia, ir ji norėjo nutraukti nėštumą. Aš nieko sau blogo nepagalvojusi ir pritariau, nepagalvojusi apie dvasinį gyvenimą.
Praėjus nemažai laiko, aš vis gilindamasi į dvasinį gyvenimą ir realybę, vis daugiau suvokiu gyvenimo prasmę, padarytas klaidas ir nuodėmes.
Skaitydama daugiau apie šventųjų gyvenimą ir bibliją, aš supratau, kad esu padarius didelę nuodėmę pritardama daryti abortą.
Aš išpažinau tą nuodėmę, atgailavau ir labai nuoširdžiai prašiau Dievo atleidimo. Po išpažinties man tiesiog pasidarė šviesiau ir galiu melstis giliau, įsijausdama į maldą ir dėkodama Dievui..
nusidėjėlė - Ona

Už gyvybę
Daryti abortą tai ne tik žmogžudystė, tai kažkas antgamtiško, kas yra sunkiai suprantama mirtingam žmogui.
Prieš 9-erius metus susidūriau su šia problema ir įvyko tai, ko niekada negalvojau. Sutartą su gydytoja daryti abortą dieną, mane lydėjo įvairūs sutrukdymai, atrodė, kad kažkas mane valdo, o aš turėjau tam priešintis, nes siekiau savo numatyto tikslo - negimdyti.
Kai nuvažiavau prie II ligoninės poliklinikos, kažkas tiesiog sugrąžino mane atgal, sugrįžusi vos ne iki namų (gal 20km. vyras vežė su nuosava mašina), vyrui liepiau pasukti atgal į ligoninę ir taip su kažkuo viduje kovojau (man nesuprantama jėga) iki įvyko tai, ko lig šiol negaliu sau dovanoti ir apsakyti, ką aš iškentėjau.
Tuoj pat prasidėjo tiesiog tragiškas mano gyvenimas (pagal indus karma - kūnui už sielos purvus - nuodėmes). Lygiai po 9 mėn., kada turėjo gimti mano kūdikis (dukrytė, kurią pakrikštijau vardu Ona, nes man taip apsireiškė), mirė man brangiausias žmogus Motina (apie mano abortą ji nežinojo). Tuojau po aborto mano vienintelis 9 m. sūnelis susirgo nepagydoma liga (ir jaučiu, kad greitai ir jo neturėsiu). Aš pati pergyvenau tris skaudžias laidotuves savo namuose, tris auglių operacijas ir daug kitų skaudžių praradimų bei išgyvenimų, kurių čia surašyti neįmanoma, ir visa tai Dievo rykštė, kaip aš dabar įsitikinau. Ir dar tikiu sapnais, kurie man būna pranašingi, kad žmogus už savo klaidas - nuodėmės, o ypač už nekalto kūdikio nužudymą turi skaudžiai apmokėti šioje žemėje.
Daugelis mano pažįstamų, su kuriomis atvirai pasikalbame šia tema, yra visos nelaimingos.
Viena mano pažįstama pasakojo, kad sunkiais pokario metais nusprendė negimdyti, bet naktį prieš abortą susapnavo, kad jos kūdikis prašė:"Mamyte, nepaversk mane velniuku, o leisk gyventi išbandomąjį laikotarpį žemėje", ji pašoko iš sapno ir iki ryto neužmigo, vis svarstė. Taip, ji paklausė šio vidinio šauksmo. Ir štai gimė sūnelis, labai gražus. Augo labai geras ir nepaprastai protingas, mokėsi tik labai gerai, po vidurinės baigimo, tais sunkiais laikais jis pasuko ne lengviausiu keliu, nors jam visur buvo atviri keliai, bet turėjo įgimtą pašaukimą - tapti Dievo išrinktuoju. Baigęs sėkmingai kunigų seminariją, dar ir dabar kunigauja ir meldžiasi už savo jau mirusią Motiną.
Ona 

Mielosios moterys, būsimos motinos,
Nekartokite klaidų, kurias padarėme mes, prieš Jus atėjusias. Niekada niekada nežudykite savo dar negalinčių apsiginti kūdikių. Ką patiria moteris, "atsikračiusi" savo kūdikio. žodžiais išreikšti negalima. Tai baisi, niekada nesibaigianti vidinė kančia, baisus sąžinės graužimas. Tos dvasinės kančios negali numalšinti nei gydytojo paskirti vaistai, nei kunigo ištarti atleidimo žodžiai, nei kiti po to gimę vaikai.
Man jau 60 metų. Jaunystėje padaryta klaida lydi mane visą gyvenimą. Niekada nepajutau gyvenimo džiaugsmo, niekada nebegalėjau kūrybingai dirbti nei ramiai miegoti, tapau nepilnaverčiu žmogumi. Visas gyvenimas tapo nesibaigiančia kančia, išsigelbėjimas - tik mirtis. Materialiniai nepritekliai, fizinis skausmas - tai tik menkniekis prieš dvasinį skausmą, kurį patiria moteris, išdrįsusi pakelti ranką prieš savo kūdikį. Rašau įsiklausiusi į savo giliausią širdies balsą. Tikiu, kad nors keletas moterų išgirs mano raudą ir paklausys. Labai klystate, jei galvojate, kad kūdikio auginimas - tai našta, o ne! Tai juk džiaugsmas. Jei galvojate, kad šią lengvą "naštą" galite nusimesti - klystate! Užsidėsite šimtą kartų sunkesnę naštą, kurią nešti vis vien reikės ir niekas jos nebepalengvins.

NEW  Garbė Jėzui Kristui,

Perskaičiau ,,Už gyvybę" ir negaliu nerašyti,nepasidalinti savo širdies skausmu, nes ir nėra kam pasiguosti.

Aš neturiu vaikų, neturiu dėl to, kad pasidariau du abortus.Visa tai aš dariau prieš savo valią ne dėl to, kad aš nemylėčiau vaikų. Šiandieną man labai, labai skauda širdį, kad aš negaliu laikyti ant  rankų savo vaiko, prie kiekvieno vaikelio kapo man norisi išsiverkti savo negimusių vaikų. Gal aš būčiau užauginusi, nors neturėjau jokio materialinio pagrindo, o svarbiausia, kur gyventi, o tėvai gyveno kaime, bet mane būtų nepriėmę gyventi ir dar su vaiku.susituokusi aš galvojau, kad gyvensiu, kaip ir mano tėvai, klausysime vienas kito, bet vyras buvo girtuoklis, algą duodavo arba ne, su draugais gerdavo, meluodavo, nuomuojame nedidelį kambarėlį. kai pasijutau nėščia, aš nusprendžiau negimdyti, juk kaip gyventi toliau? Mano motina niekada nemylėjo vaikų, tiesiog buvo prieš juos nusiteikusi. Augome dviese su broliu, gal sunku buvo mus auginti, bet aš visą gyvenimą jaučiau, kokia didžiulė našta esu tėvams. Bet juk jie pašaukė mane gyventi. Iš namų išėjau 18 metų, baigusi vidurinę mokyklą, dirbau ir mokiausi, baigiau institutą, pasistačiau kooperatinį butą iš savo kuklių santaupų, ištekėjau. Be galo norėjau vaikų, bet negalėdavau pagalvoti apie sąlygas ir nuolat skambėdavo motinos žodžiai prieš vaikus, prieš šeimą, o ir vyras buvo negeras, girtuoklis, motina tiesiog nekęsdavo jo, aš galvojau, nekęs ir mano vaiko. Aš neturėjau, kas mane palaikytų morališkai ir nieko negalvodama pasidariau abortą. Ilgai negalėjau žiūrėti į vaikus, girdėti jų balsą, nes baisus skausmas draskė širdį. Su vyru išsiskyrėme, jis pateko į kalėjimą, o aš gyvenau viena, atrodo nieko netrūko.Susipažinau su kitu vyru, patikome vienas kitam ištekėjau, nes buvo sunki vienatvė, pragyvenome keletą metų, vyras iš pradžių tik retkarčiais išgerdavo, po to vis dažniau, susitikdavo su draugais, juos parsivesdavo namo ir girtuokliaudavo, mušdavo mane ir tuomet aš supratau, kad gyvenimo nebus. Kai būdavo blaivus, tai dirbdavo, viską mokėjo padaryti, buvo švelnus, dažnai sirgdavo. Aš mylėjau jį, gailėjau, kad sirgo, turėjo tris brolius ir dvi seseris, bet jie gerai gyveno ir nelabai su mumis skaitydavosi. Man būdavo gaila jo, kai niekas nelankydavo ligoninėje, atrodė, jis niekam nereikalingas, tik aš būdavau prie jo lovos, budėdavau, ir visą laiką tikėjau, kad kada nors jis negers. Bet man jau nebuvo įmanoma gyventi, gyvenimas sunkėjo, vyrą atleido iš darbo ir mes išsiskyrėme. Bet jis retkarčiais pas mane atvažiuodavo norėjo susitaikyti ir gyventi kartu.Ir štai, paskutinį kartą, kai buvo atvažiavęs, mes vėl nesusitaikėm, o po mėnesio pasijutau nėščia. Metų man jau buvo per 40, vyro neturiu, bedarbystė, ir vėl neturiu kam pasiguosti. O kaip gyventi toliau,kaip? Motina, sužinojusi apie tai, neleistų peržengti savo namų slenksčio, jos charakteris kaip geležis, jokios paguodos, jokio gero žodžio. Visą laiką buvau darbšti, neprasigėriau, ėjau per savo nepasisekusį gyvenimą retkarčiais kai kam pasiguosdama. O šį kartą aš tik dviem savo draugėms pasiguodžiau ir jos liepė nedaryti abortą, kaip nors auginti. Bet aš vėl pasijutau stovinti ant bedugnės krašto ir prieš savo valią pasidariau abortą. tai yra baisu, baisiau už mirtį. Labiausiai visą laiką bijojau savo motinos, jos nuomonė buvo priešinga mano nuomonei, bet visuomet aš turėdavau paklusti jos valiai. Iki šios dienos aš turiu elgtis tik taip, kaip ji nori. Ir šiandieną man kartais keista, kaip aš išlikau žmogumi, gyvendama tokioje aplinkoje. Dėl jos dabar aš darau viską iš pareigos, kad mane neišmetė, o užaugino. Bet ji niekuomet neužsiminė apie tai, kad aš neturiu vaikų. Brolis apsivedė,  išvyko toli gyventi, o vaikai aplanko močiutę kas keletą metų, bet ir jie neteikia jai džiaugsmo.Dabar motina be sveikatos, aš dažnai nuvažiuoju pas ją ir pagalvoju, o kas jai ištiestų ranką, jei ne aš. Svetimi žmonės niekuomet nebus tokie, kokie savi. Žiūriu dabar į savo motiną ir galvoju, kad skausmus dabar ji kenčia dėl padarytos man moralinės žalos.

Ir štai dabar aš viena, viena gyvensiu, viena numirsiu ir niekas neuždegs žvakelės ant mano kapo, nes aš nieko neužauginau, o mano širdies skausmo niekas nesumažins, o priešingai, kiekvienais metais jis didėja, o pasiguosti nėra kam. Aš pati save kaltinu dėl to, kad neturėjau tiek valios, kad galėčiau vieną kartą prisėsti prie savo motinos ir pasakyti jai. Dabar jau per vėlu, mano gyvenimas jau praėjo, man jau 45 metai, ir jau niekas nepadės, nepalengvins širdies skausmo. O jis begalinis. Kartais, kai išgirstu brolio vaiko balsą per telefoną, man norisi graudžiai apsiverkti, apsiverkti iš nevilties, dėl to, kad aš negirdžiu savo vaiko balso, jo niekada negirdėsiu, ir nesapnuoju niekada.

Gal reikėjo man viską iškentėti, ir motinos neapykantą vaikams ir viską jai pasakyti, bet aš negalėjau, juk ji niekada nepasiilgsta anūkų, niekada. O kaip gražu, kai močiutė veda už rankos anūkėlį, naujoji karta, jie gyvens po mūsų.O po manęs niekas negyvens, man  niekas neišties pagalbos ranką kai man bus be galo sunku.

Aš visą gyvenimą verksiu savo negimusių vaikų. Dievas niekada man neatleis už tokią baisią nuodėmę. O kaip Dievas atleidžia tiems, kas daro abortus? Ten visas mirties fabrikas, kaip konvejeriu ten eina moterys. Daugelis moterų net nesigaili, kad nužudė dar neprasidėjusią gyvybę, gal per daug didelė našta auginti vaikus.

Aš turiu namus, ir darbą dar turiu, tik neturiu vieno - savo kūdikio, kurį nuolat sūpuoju savo mintyse, bet nematau, nejaučiu jo.

Nijolė

(kalba netaisyta)

Pasidalink savo skausmu, liūdesiu, mintim. Tavo gyvenimo patirtis gali išgelbėti nekaltą vaikelį: ,,skrinskasETAgmail.com“

TURINYS