PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas  IŠ LAIŠKŲ

SKAUSMAS  #4

Kodėl aš kentėjau?..
Jau prabėgo penkeri metai nuo pirmojo skausmo, nuo to, kai manyje žuvo pirmoji gyvybė. Tuomet mūsų šeimoje krykštavo du vaikučiai: dukrai buvo 3 metukai, sūnui - vieneri. Netikėtai pajutau, kad laukiuosi trečio vaikelio. Ši naujiena mus abu nugąsdino, o ypač mane. Kaip aš dabar atrodysiu su trim mažais vaikeliais - lyg žąsis su pulku žąsiukų? Tai buvo 89-ieji metai. Apie abortų žalą nieks nekalbėjo, o iš mokyklos buvo likusi nuomonė, kad iš gemalo pirmiausia išsivysto varliagyvis, paskui žuvis ir t.t. Kol praeina visos evoliucijos stadijos ir virsta žmogumi, praeina nemažai laiko, tad apie žmogaus žudymą aborto metu nebuvo nei kalbų. Tad ilgai negalvojusi pasikviečiau mamą iš Kupiškio, kad pasaugotų vaikus, kol mane operuos (darys abortą). Mama neprieštaravo mano sumanymui, tik vėliau supratau, kad jai teko daug iškentėti, nes vienintelis abortas buvo gimstamumo reguliavimo priemonė. Ji išaugino mus tris dukras, bet pastojusi buvo žymiai daugiau kartų.
Ligoninė. Nežmoniškas skausmas ir gydytojo žodžiai "pirmąkart matau tokią jautrią skausmui moterį".
Galvojau, kad daugiau kentėti neteks. Deja, po pusės metų...
Antrą kartą teko daryti abortą, kai išsiaiškinau, kad esu pastojusi, bet vyras tuomet buvo išgėręs, nors aš pati niekados negėriau. Ilgai aiškinausi, koks nekenksmingas alkoholio kiekis, kiek jis išsilaiko organizme, kaip gali pakenkti būsimam kūdikiui. Galvojau, kad dar esu jauna, suspėsiu ir vėliau pastoti, kam čia save kamuoti klausimu, o gal vaikutis gims nesveikas?
Vaikučio (trečio) vis labiau norėjau, vedžiau ciklogramų sąsiuvinį, rytais matuodavau temperatūrą ir laukiau.
Atėjo 1991-ųjų metų pavasaris. Birželio pradžioje su vaikučiais buvau 2 savaites Palangoje. Grįžau labai pailsėjusi, laiminga, atrodė visas pasaulis man šypsojosi, kai sužinojau, kad pagaliau pastojau. Tik tas mano džiaugsmas greit baigėsi. Birželio pabaigoj mirė močiutė. Laidotuvėse dalyvavo sesuo su vyru. Oras buvo permainingas, čia saulė, čia vėl šaltas vėjas. Susirgau gripu, gėriau antibiotikus ir kitus vaistus (apie gydymąsi be vaistų dar mažai tebuvau girdėjusi). Vėl visur skambinau, klausinėjau, kaip gripas gali pakenkti kūdikiui. Bet šįkart supratau, kad gripo virusas gali padaryti daug blogo. Rizikuoti negaliu. Vėl operacija, tik šįkart išsiurbimas. Nutrūko trečioji gyvybė.
Eina laikas, o aš vis labiau trokštu trečio vaikučio, bet dabar jau žinau, kad tai priklauso ne vien nuo mūsų, bet ir nuo Dievo. Vis lieka mažiau vilties, nes metai bėga greitai.
93-ųjų metų pavasarį važiuoju į Vilniaus šeimos planavimo centrą. Gydytojas pataria nenusiminti, bet skiria vaistus, kuriuos turėsim gerti abu su vyru. Mano kalbos apie trečią kūdikį vyro širdies nepasiekia, jam gerai ir taip, juk turim du vaikučius. Aš pati augau turėdama 2 seseris. Noriu auginti tris vaikučius, nes vyriausioji sesuo vaikų negali turėti, o jaunesnioji turi tik vieną dukrytę ir daugiau nenori.
Pagaliau prikalbinau vyrą ir rudenį nutarėm abu gerti vaistus, kad aš pastočiau. Bet nereikėjo taip ilgai laukti. Jau antri metai sunkiai sirgo vyro tėvelis ir rudenį mirė. Po laidotuvių pajutau, kad aš laukiuosi kūdikio. Vėl šokinėjau iš laimės iki dangaus ir jau mačiau ateitį, kaip mano vaikučiai džiaugiasi mažuoju kūdikiu. Bet teko patirti vėl didelius išgyvenimus. Einant antram nėštumo mėnesiui, ant kojos atsirado dėmė. Kreipiausi į gydytojus - pasirodo erkės įkąsta. Prirašė antibiotikų, bet aš juk negaliu jų gerti, galiu pakenkti būsimam kūdikiui. Dėmė išnyko, bet po savaitės vėl pasirodė. Vyro sesuo bandė išaiškinti, kad be aborto neapseisiu. Bet aš nei girdėti nenoriu, nes patikėjau, kad man Dievas dovanojo vaikutį, kaip kompensaciją už išėjusį anapilin vyro tėvelį (mes abu vaistų dar nebuvom gėrę, o aš vis tiek pastojau!). Per televizorių mačiau, kaip priešinasi kūdikis aborto metu, kaip kovoja už savo gyvybę. Skausmas plėšė man krūtinę, kad anksčiau tokių dalykų nežinojau, apie tai niekas nekalbėjo, niekas nerodė to mažyčio žmogučio, kuris nenori mirti, nori gyventi.
... Dukrytė gimė normali. Jokių plyšimų nebuvo. Pirmasis prisilietimas, ji guli ant mano pilvo tokia slidi ir šilta, o aš bijau net atsimerkti, ar jau tikrai viskas? Davė maitinti dar tą pačią dieną, nes kūdikis sveikas. Su dukryte nesiskyriau nei dieną, nei naktį, jos lovytę pastatė prie manosios. O dauguma jaunų mamų niekaip negalėjo suprasti, kad kūdikiai jų, kad jiems reikalingos mamos, kad jie negali gulėti atskirai. Rytais jau 5val. pažadindavo kūdikių verksmas (mat už sienos buvo vaikų palata). Sakiau mamoms, imkite savo vaikučius ir laikykite prie savęs, bet iš penkių mano palatoje buvusių mamų nei viena to nepadarė. "Noriu pailsėti, bijau, kad naktį verks", - teisinosi jos.
Todėl neištvėrusi ilgiau ligoninėje, trečią parą grįžau į namus, nors virkštelė dar nebuvo nukritusi. Grįžusi ilgai bučiavau rankytes, kojytes, skruostelius savo mylimos dukrytės. Juk kiek nedaug tereikėjo tuomet, kad jos nebūtų buvę...
... Gimus trečiam vaikui, mūsų šeima dar labiau "susicementavo", visi labai džiaugiamės...
Jūratė
***
Daugiausia tai įsikalbėdavome ligoninėse, sirgdamos ar motinas slaugydamos. Ir ko tik nesu girdėjusi ta tema. Skaudžiausiai išgyvenu "išpažintis": "Viską, oi, viską atiduočiau, išeičiau su viena suknele kaip stoviu, - sakė linguodama galva, viena moteris, - kad tik kas nuristų nuo mano širdies šitą akmenį". "Visi sveikatos praradimai, visokios nelaimės iš to išplaukia", - sudejavo moteris. Dar kita į palėpę įeiti nebegalėjusi, nes ten visi nužudyti išsirikiavę stovėdavę.
Danutė S.

Skaudus praregėjimas
...Kokiose kančiose gimdžiau abi dukras, tik vienas Viešpats matė. Ir girdėjo mano aimanas iš sukramtytų iki kraujo lūpų: "O, kad kas nušautų mane pro šį langą!"... - prisimenu, suvaitojau trečiąją gimdymo kančių parą, klūpėdama apsikabinusi geležinę stalo koją ir maldaudama nakties tamsos už lango pagalbos. Ji atėjo - tai buvo mano kūdikio, dukrelės, klyktelėjimas. Tada supratau: viską atiduosiu, kad tik šiam padarėliui būtų gera! Panašus jausmas apėmė ir antrąją priglaudus prie savo krūtinės. O sūnaus taip ir nesulaukiau, nors galėjo gal ir jis gimti. Užtat dabar dažnai pašoku nakties ketvirtą iš lovos. Ir staiga - toks aiškus žinojimas: mane pažadino įsčiose negimusi ir niekada negimsianti gyvybė. Kūdikis, kurio nelaukiau, nenorėjau, netroškau, kurį atstūmiau, kurį... nužudžiau. Taip. Ir galiu aš čia išsigalvoti šimtus pateisinimų savo poelgiui: buvau jauna, kvaila, mylėjau beprotiškai, kaip tik dvidešimtmetės tegali mylėti, o vyras pareiškė ultimatumą - "apsikrausim čia vaikais, arba eik velniop su visais varliūkščiais, arba..." Ir rinkausi antrąją alternatyvą. Nes išties mylėjau ir lenkiausi savo dievukui iki... didžiausios nuodėmės.
Daug daug metų praėjo, daug. Kirminėlis tik retsykiais grybšteldavo sąžinę - ir vėl ramu, tylu. Kol... vienąkart pabudau to prakaito išpilta - taigi aš žudžiau! Savo noru, savo valia žudžiau. Jokia atgaila čia nepadės. Septyniskart po septynias sukalbėčiau kunigo per išpažintį užduotas maldas - nepadės. Šaukti noris, rėkti norisi, klykti ir gulti kryžiumi prieš moteris, jaunas ir pagyvenusias, šniūrais einančias į poliklinikų ginekologinius kabinetus, išsivadavimo ieškančias. Mielos moterys, mergelės, marčios, sesės, kur einate, nuo ko jūs vaduojatės, ką darote? Ateis ir jums atgailos valanda, tikiu ir žinau - ateis. Sunkiau bus tikinčioms, nes tai nuodėmė, kurios jokia atgaila nebeištaisysi. Nuodėmė iki mirties - pasipriešinta Dievo valiai, paniekinta Kūrėjo dovana, gyvybės stebuklas paniekintas (...). O netikinčioms? Nemanau, kad ir joms praregėjimo akimirką bus lengva, oi, nemanau. Sąžinė prabils. Ir kankins. Per miegus, naktį, sapnuose kankins. Gimdysit ir nepagimdysit savo nužudytų kūdikių. Prisimenu, kaip dukra nusistebėjo: mama, ko tu per miegus vaitoji? Vaitoju? - nustebau. Pasirodo, taip. Nors pati nieko negirdžiu, nieko nejaučiu - o dejuoju. Ne aš, tai mano mirtina nuodėmė manyje vaitoja užmigus sąmonei. Teisinkitės, mielos moterys, sesės, marčios, kaip norit teisinkitės: gyvenimo, buities sunkumais, vyrų neištikimybėm, sveikatos silpnumu, lėšų pragyvenimui stygiumi - niekas nepadės. Ateis praregėjimo ir atgailos metas - klyksit, rėksit ir jūs dėl savo paklydimo, kurio atitaisyti Viešpats mums nesuteikė galios. Tas paklydimas, tas laiku neapmąstytas ir laiku nesuvoktas poelgis auga, stiprėja jo klaidingumo suvokimas, didėja savo kaltės jutimas, plečiasi nuodėmė. Plečiasi, auga iki begalybės. Iki beprotybės (...). Ak, mielos moterys, mergelės, marčios, dukterys, sesės, anūkės, išgirskit mano išpažinties aimaną ir nekartokit tokios klaidos. Prašau jus, maldauju, guluosi kryžiumi prieš jus visas, susiruošusias į polikliniką pas pažįstamas "geraširdes" gydytojas: sustokit! Raskit savyje jėgų suprasti Viešpaties mums duotą gyvybės paslaptį ir pateisinkit Didžiojo Kūrėjo dovaną, nusilenkit Jo valiai! Vardan Dievo Tėvo ir vardan savęs, menko, silpno Dievo tvarinio...
L.: Rita Latvėnaitė. "Skaudus praregėjimas". K. 1993. P. 73-77.

Gerb. Kunige,
Aš išauginau tik vieną sūnų, teko 5 kartus nutraukti nėštumą, nes to reikalavo mano vyras. Jam vis atrodydavo, kad dar ne laikas, nebus iš ko juos auginti. Ir aš paklusdavau. Tada buvo laikoma, kad nutraukti nėštumą iki 3 mėn. nebuvo žmogžudystė. Dabar gailiuosi, kad turėjau tik vieną vaiką, nes ir sūnus turi tik vieną.
Su pagarba, Aldona, Kaunas

Garbė Jėzui Kristui gerb. Kunige,
Rašau dėl to, kad noriu atlikti išpažintį. Visos mano išpažintys buvo šventvagiškos. Nes to, ką padariau, negaliu pasakyti atsiklaupus prie klausyklos. Gal per Jus man Viešpats atleis. Aš labai dažnai to meldžiu Aukščiausiojo ir Mergelės Marijos.
Pirmajai dukrytei buvo 1,4 metukų, kai aš pasijutau laukianti antrojo. Dėl to labai išsigandau. Gyvenome bendrabutyje, 12kv.m kambarėlyje. Dirbo tik vyras, nes aš auginau dukrytę. Dėl viso šito dar galima kaip nors išgyventi ir keturiems. Tačiau didžiausią postūmį padarė tai, kad labai blogai sugyvenom su vyru. Labai daąnai jis mane mušdavo, terorizuodavo.
Dabar jau beveik 4 metai po to "nekalto išvalymo". Ir visus šiuos metus aš nerandu ramybės nei savo širdyje, nei sieloje, nei sąžinėje. Kiek jau meldžiaus ir prašiau Dievo atleidimo, širdis niekaip nenurimsta.
Tiesa, dabar auginu dvi dukrytes. Gyvenu su tuo pačiu vyru. Jis šiek tiek pasikeitė į gerąją pusę, nors labai nedaug. Tačiau ši mano nuodėmė, nors ir Dievas man ją atleistų, liks juoda dėmė ant mano sąžinės. Ir jos aš niekada nepamiršiu. Kodėl aš taip padariau? Niekada sau už tai neatleisiu.
Su pagarba
***
Žmogžudystė - mirtina nuodėmė, jos nenuplausi ašaromis, neišpirksi atgaila. žinau, mane, išeinančią iš šio pasaulio, palydės, o aname pirmas pasitiks negimęs mano sūnus. Ar bus man atleista? Galvoju - ne, o ir ne tai man svarbiausia, man svarbiau, ar galėsiu jam kenčiančiam padėti. Ar padedu savo maldomis dabar be kaltės kaltam?
Aš - iš to nudvasinto laikotarpio, kai be sąžinės graužaties ėjome į palatas nešdamos gyvybę, o iš jų išeidavome net nesusimąsčiusios, kad nuo tos akimirkos (kai leisdavome nužudyti bejėgį, kenčiantį, negalintį prašyti pasigailėjimo mažą žmogutį) pradėjome nešti sunkųjį kryžių į savąją Golgotą.
Šiandien, praėjus 23 metams nuo to baisaus vasaros vakaro, aš vis dar kalbu su savo negimusiu sūnumi. Kalbu aš - Jis tyli, nes kaip gali paguosti, priglausti ir nuraminti tas, kuriam nebuvo leista ateiti?
Metams bėgant, mano skausmas didėja, nes aš tik dabar suprantu pažeistos harmonijos baisumą. Nežinau, kiek dar bus leista man atgailauti, bet ir mirties valandą aš kalbėsiu su savo negimusiu vaiku. Tai aš kalta, kad jis niekuomet nematė žemės, jos aušrų ir saulėlydžių, tai aš kalta, kad jis nebuvo glaudžiamas ir supuojamas ant motinos rankų.
Gal Dievas man atleis, bet sau aš atleisti negaliu, nes aš tik - žmogus. Ir lydės mane begalinis skausmas iki paskutinio atodūsio.
Savo negimusio sūnaus vardu prašau - leiskite jiems gimti, nelaistykite Lietuvos žemės negimusių vaikų krauju. Mums už tai nebus atleista, bent tol, kol būsime gyvos.
Su pagarba

Pasidalink savo skausmu, liūdesiu, mintim. Tavo gyvenimo patirtis gali išgelbėti nekaltą vaikelį: ,,skrinskasETAgmail.com“

TURINYS