PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas   IŠ LAIŠKŲ

SKAUSMAS  #2

Mielas kunige,
Noriu atverti savo širdies skausmą, kurį nešioju trylika metų.
Prieš trylika metų Dievas skyrė mažą sielą, kad išnešiočiau įsčiose ir atiduočiau pasauliui žmogų. Aš šito neįvykdžiau. Aš nužudžiau žmogų - Dievo kūrinį. Tik šiandien suvokiu, ką padariau. Aš atsisakiau pačios geriausios ir gražiausios Dievo dovanos. Aš įnešiau į pasaulį labai daug blogio. Šiandien jaučiuosi kalta, kad gyvenime tiek daug pykčio, žiaurumo, keršto, kad liejasi žemėje žmonių kraujas. Aš atėmiau galimybę gimdyti vaikus. Tai pati svarbiausia moters paskirtis üemėje.
Liko viduje didelė tuštuma, kurios niekuo negalima užpildyti.
Išgyvenau didelį moralinį skausmą, žodžiais negalima nusakyti, iškentėjau didelį fizinį skausmą, kuris kartojasi kiekvieną mėnesį. Liko suluošinta sveikata.
Praėjo trylika metų, bet sąmonė viską tiksliai prisimena - metus, dieną, paros laiką ir kraupius vaizdus. Visą laiką jaučiu, kad turėjo gimti sūnus. Jis visą laiką veržėsi prie manęs, aš Jį stūmiau, norėdama išstumti iš savo atminties ir gyvenimo. Bet tai tiktai savęs apgaudinėjimas.
Baigdama noriu paprašyti priimti kuklią auką, skirtą - šiandien labai reikalingai knygai.
Priimkit mano širdies balsą - šių kūdikių vardu.
Telaimina Jus Dievas!
Zita K.

Gerb. Kunige,
Aš auginu tris sūnus ir vieną dukrelę. Aš taip pat pasisakau už gyvybę. Per savo šeimyninio gyvenimo metus nenaudojau kontraceptinių priemonių nei "sargių". Keletą sykių pasitaikė, kad vyras naudojo "sargius", jaučiausi pažeminta, lyg bijotų nuo manęs apsikrėsti ar nenorėtų su manimi turėti vaikų.
Dar būdama studentė, pastojau ir pasidariau abortą. Tačiau mane kankino baimė, kad padariau nusikaltimą, kad galbūt daugiau neturėsiu vaikų. Ir kai pastojau antrąsyk, ir mano mylimasis atsisakė mane vesti, sakydamas, kad vėl pasidaryčiau abortą, aš ryžausi gimdyti, tos gyvybės nebežudyti. Taip neištekėjusi pagimdžiau pirmąjį sūnų. Vėliau pavyko ištekėti. Gal jau ne iš meilės, daugiau iš reikalo, bet buvau dėkinga vyrui, kad mane suprato. Gimė antras sūnus, po to trečias. Nenaudojau jokių apsisaugojimo priemonių. Vyras mano buvo išgeriantis, triukšmadarys. Dažnai kenčiau patyčias dėl pirmojo sūnaus. Mano sveikata vis blogėjo, gyvenimas buvo nebepakenčiamas, nutariau išsiskirti, taip išgelbėti save ir vaikus. Tai atsitiko 1990m. - skyrybos. Gyvenau be vyro. Sunku vienai auginti tris sūnelius, bet džiaugiuosi, kad juos turiu, paguodą senatvėje. Vėliau vyras vėl bandė sugrįžti. Gimė dukrelė. Nors esu be sveikatos, antros grupės invalidė, bet užsimezgus gyvybei (tai sužinojau pavėluotai), vis dėlto rizikuodama savo gyvybe ryžausi gimdyti. Aš labai laukiau dukters. Dievas atsilygino už mano kančias. Teisingi knygos "Biblija vaikams" žodžiai: "Gausinga šeima - brangus Dievo dovis, vaikais atsilygina Dievas už vargą". Dievas man dovanojo ilgai lauktą dukrytę. Ją pavadinau Kristaus garbei - Kristina. Mūsų keliai su vyru vėl išsiskyrė, nes susilaukiau priekaištų, kad nepalikau jos ligoninėje. O aš laiminga, davusi gyvybę. Nors pati labai sunkiai gyvenu, vos duonai užtenka, negaunu vaistų nuo stuburo skausmo, turiu išvaržą, kamuojama radikulito, bei inkstų uždegimų, vos kojas velku, meldžiuosi dieną naktį, Dievo malonės prašau, kad išgyvenčiau, dukrytę užauginčiau.
Dievui aš nenusikaltau. Išsiskyriau tik dokumentaliai, o tuokiausi per bažnyčią, Dievas mūsų neišskyrė. Vyras lankosi pas vaikus, bet mūsų požiūris dėl gyvybės nesutinka, mane žemina jo naudojamas "sargis". Nesuprantu moterų, kurios gyvendamos pasiturinčiai, negimdo. Paimtų auginti bent iš vaikų namų.
Ką jaučia moteris po aborto? Aš pati ilgą laiką jaučiau kartėlį, tuštumą širdyje, lyg būtų ką išplėšę iš širdies, norėjosi glausti kažką prie krūtinės, bet nebuvo ko. Priekaištavau sau, kad nutraukiau užsimezgusią gyvybę. Ilgą laiką akyse šmėžavo tamsūs šešėliai. Taigi abortas - tai baisi psichinė trauma moteriai, kaltės, baimės jausmas, tai, vis dėlto, nekalto kūdikio motinos įsčiose nužudymas. Ne visos tai jaučia, supranta. Atvirkščiai - kitoms tai būdas kaip atsikratyti nelaukto kūdikio, naštos, gal palengvėjimas...
Mano vaikai fiziškai ir protiškai sveiki, neiškrypę, palyginti geros sveikatos. Vaikai man - tai Dievo dovana. Aš sutverta gimdyti. Motinos džiaugsmas! Gimus kūdikiui, jauti pasididžiavimą, laimę, aplinkinių žmonių pagalbą, paramą, norą padėti. Kasdien meldžiu Dievą, kad padėtų išsaugoti, apginti tą gyvybę, kad suteiktų jėgų, energijos. Gal aš - vienišos motinos paveikslas. Vieniša moteris turi drąsos, ryžto, valios gimdyti, nebodama gėdos, patyčių. Jai svarbiau gyvybė, ji turi širdį. Darnių šeimų vis dėlto maža, nes maža gerų, idealių vyrų. Kodėl moterys daro abortus, ypač merginos? Bijo neištekėti, gėdos, atsakomybės. Vieną pagimdžiusios, jei nesiseka su vyru, nesiryžta gimdyti daugiau, daro abortą, išsiskiria. Ypač turtingesnės, nes turi kuo užsimokėti už abortą, o gimdo daugiau vargšės, bet turinčios gerą širdį moterys. Aš stengiuosi įrodyti, kiek gali daug padaryti vieniša motina dėl savo vaikų.
Kova su AIDS - reikalinga žmonijai, bet nereikia jos kelti į pirmą planą, per daug garsinti, garbinti. Kova už gyvybę turėtų būti pirmoje vietoje. Kitaip pamažu išnyks ir taip maža lietuvių tauta.
Irena. Skapiškis


Buvau jauna, sulaukėme pirmos dukrytės. Patirties nebuvo jokios.
Savo mamos apie apsisaugojimą nuo pastojimo gėdijausi klausti. Literatūra, kuri tuo metu pakliuvo man į rankas, nieko konkrečiai nesakė. Teko gyventi "be mokslo". To pasekmės buvo aiškios. Pastojau. Mano bendradarbė supažindino su gydytoja. Buvo nežmoniškai baisu. üinau, kad sumokėjau 50 rublių, o ta gydytoja net neprisiminė manęs, kai šaukė visas iš eilės. Tai buvo kažkas panašaus į konvejerį. Baimė, nuoskauda, nusivylimas. Naktį teko praleisti ligoninėje. Abu su vyru melavom namuose, kadangi gyvenom su tėvais. O kas toliau? Toliau ir vėl tas pat. Ir taip kelis kartus iš eilės, kol galų gale sutikau gydytoją, kuri nuoširdžiai su manim pasikalbėjo. Nuo to laiko problemų neturiu. Mano vyresniajai dukrai jau 17 metų, o aš su kiekvienais metais vis labiau kankinuosi prisimindama savo jaunystę.
Prieš keletą metų į mano širdį pasibeldė Dievas. Aš jį susapnavau taip aiškiai ir suprantamai, kad negalėjau nebūti jo vaiku. Pradėjau domėtis religija, perskaičau Bibliją ir kuo daugiau pradėjau pažinti Dievą ir jo mokslą, tuo sunkiau darėsi man prisiminus mano negimusius vaikus. Ryžausi nueiti išpažinties. Verkdama papasakojau kunigui apie savo nuodėmes. Jis mane nuramino, paguodė ir liepė niekad daugiau to nedaryti. Atrodo, man pasidarė lengviau, tačiau tik laikinai. Kiekvienas perskaitytas straipsnis ar matyta laida per televiziją iš naujo pradrasko sąmonėje užsitraukusią žaizdą.
Norėčiau kreiptis į moteris, motinas. Daugiau aiškinkime savo dukroms vyro ir moters santykius. Tegul jos žino tą, ko nežinojome mes, tegul jos nedaro mirtinos nuodėmės nei dėl savo blogumo, nei dėl nežinojimo. Manau, kad šitai mano minčiai pritars daugelis.

Siunčiu Jums savo išpažintį
Aš nužudžiau savo vaiką. Aš neleidau į žemę ateiti naujai dvasiai.
Kas darosi mano širdyje, sunku apsakyti. Aš ne moteris.
Buvau vieniša. Susipažinau su išsiskyrusiu vyru. Vaikas buvo pradėtas be meilės ir dar išgėrus šampano. Mus valdė aistros. Kai sužinojau, kad esu nėščia, apsidžiaugiau. Po to pradėjau mąstyti apie ateitį, buvo neramu - kaip reikės vienai auginti vaiką. Klausiau patarimo draugių. Viena patarė gimdyti, kita - gerai pagalvoti.
Sužinojo apie tai vyras. Pažadėjo manęs nepalikti, vaikui duoti pavardę, bet kurį laiką nevesti.
Susitikome dar kelis kartus. Sužinojau apie jo ne labai gražų buvusį gyvenimą. Per kitą susitikimo pastebėjau, kad jis mėgsta išgerti. Aš jo nemylėjau, jis manęs taip pat. Jaučiau, kad negalėsiu su juo gyventi. Aš svyravau. Užteko vieno patarimo ir padariau abortą.
Ta diena buvo baisiausia mano gyvenime. Guliu ant kušetės, jau viskas baigta, o širdis, atrodo, perplyš iš skausmo, tolesnis gyvenimas be prasmės. Kaip gyventi toliau šitokią nuodėmę padarius? Labai bijau dabar mirti. Baisu mirti su tokia nuodėme. Ar atsisuks į mane Dievas, ar atleis man? Kaip man išpirkti savo kaltę? Kaip surasti kelią? Kaip atleisti sau? Kodėl aš nepaklausiau savo širdies balso?
O kaip norėčiau dabar savo vaiko. O jeigu aš nebegalėsiu gimdyti?
Jokie žodžiai negali išreikšti to skausmo. Jis toks didelis, kad jo negalima sulyginti su fiziniu skausmu.
Už kiekvieną klaidą reikia mokėti. Kuo man reikės sumokėti?
Ačiū, kad manęs išklausėte.
Aušra 

Pasidalink savo skausmu, liūdesiu, mintim. Tavo gyvenimo patirtis gali išgelbėti nekaltą vaikelį: ,,skrinskasETAgmail.com“
TURINYS