PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas IŠ LAIŠKŲ
SKAUSMAS #1
PASTABOS. Kai kurie laiškai sutrumpinti, nežymiai pataisyta jų kalba. Nors drąsiausios moterys ir išdrįso pasirašyti laiškus pavardėmis, bet šeimos, vaikų labui pavardės neminimos.
Laiškas tam, kuris turėjo gimti
Nežinau kodėl, bet dabar, praėjus metams, aš noriu kreiptis į Tave, mano Vaike,
į Tave, Vaike, kurį aš leidau sunaikinti. Dukrele, aš tikiu, kad būtent Tu mūsų
pradėta, tačiau ir mūsų pasmerkta. Pasmerkta negimti, nematyti pasaulio. O gal
taip ir geriau? Juk Tu taip pat nematei tų, kurie parašė nuosprendį: nėra
sąlygų. Būtent taip aš aiškinau visiems gydytojams, kodėl pasiryžau tokiam
žingsniui, nors puikiai žinojau, kas tai yra abortas. Aš juk gydytoja. Nežinau,
kodėl mano sąžinė nutilo ir leidžia man taip vadintis. Juk tai nesuderinami
dalykai: žmogžudė ir gydytoja. Būtent žmogžudė, nes Tu buvai jau dviejų mėnesių
mažas žmogeliukas su kojytėm, rankytėm.
Duok Dieve, mane kada nors pomirtiniame gyvenime už tai teis, ir gal atpildas už
kaltę apramins mano sąžinę. üinai, aš dažnai Tave sapnuoju: mažą, mėlynakę,
geltonplaukę mergytę, kurios likimas buvo iš anksto nuspręstas, suplanuotas. Aš
žinau, kaip daro abortą: kūdikį sudrasko į gabalus, nes kitaip negali pašalinti.
Nejaugi neateis tokia diena, kada žodžio "abortas" ir reikšmė bus pamiršta.
Nepyk, Dukrele, atleisk, nors aš turbūt neatleisčiau...
Šis žingsnis lemtingai pakreipė mano gyvenimą. Man sunku, liūdna, Tu dažnai
lankai mane sapnuose, ir po to ateina neviltis, nesutarimai, depresija.
Mamos, vardan vaikų ir savo sąžinės, galvokim, ką daryti, kad nežudytume bejėgių
žmogeliukų, negalinčių net surikti: Mama!!!
Tavęs neverta mama
Gerb. Kunige,
Aš irgi noriu Jums išpažinti didelę nuodėmę, kurią nešioju savyje jau beveik
dveji metai.
Kiek kartų buvau bažnyčioje, vis norėdavos prieiti prie klausyklos ir pasakyti
viską, deja... su drebančia širdimi, išeidavau, be to, skambėjo vienos moters
žodžiai: "Dabar ji jau nebegali eiti išpažinties, gauti Švenčiausiąjį". Mano
mama vis ramindavo, sakė: "Kaip tik reikia viską pasakyti kunigui..."
Taip, aš esu padariusi tą baisią nuodėmę - leidau nužudyti savo negimusį kūdikį.
Kad ir kaip tai būtų skaudu, bet taip jau susiklostė tas mano gyvenimas. Deja,
tai buvo dviguba klaida, na, aš viską papasakosiu.
Ištekėjau 20 metų, kaip sako, iš meilės, vyras nei gėrė, nei rūkė, deja, manęs
nemylėjo, buvo labai abejingas. Po pusantrų metų gimė mergaitė, nuo tada tapau
namų verge. Niekur nebeišeidavau, ištisai būdavau namie viena su dukra, vyras
vis dirbdavo. Kai dukrai buvo vos 9 mėn., vėl tapau nėščia, čia ir buvo mano
klystkelė. Vyras buvo abejingas, nesakė nei taip, nei ne, nebuvo kuo
pasikliauti, daugiau niekam nesakius nuvažiavau pas gydytoją. Deja, yla iš maišo
greitai išlenda, sužinojo uošvė ir visiems laikams mane pasmerkė, sužinojo ir
mano mama. Atrodė tuo viskas ir baigėsi, deja, po 3 mėnesių vėl tapau nėščia. Šį
kūdikį išsaugojau, dabar auginu dar ir sūnų. Šiuo metu dukrai 3 metai, sūnui 1,3
metų, o vis dėlto galėjo juk gyventi tas negimęs vaikelis, juk aš jo
"neatsikračiau", man jį grąžino po 3 mėnesių, tai man yra atlygis už kaltę.
Taip ir gyvename dabar trise, nes vyrą po truputį matau vis rečiau...
Štai ir visa mano istorija. Norėčiau, kad manęs nesmerktumėte, jog rašau, nes
išpasakoti žodžiu nedrįstu, be to, taip mažai kada tenka išvažiuoti į miestą,
užeiti į bažnyčią.
Dalia
Garbė Jėzui Kristui!
Užauginau du vaikus, kitus nužudžiau, jaunystėj tada niekas nelaikė, kadtai
nuodėmė, bet kai suėjo 50 metų, dabar jau 65m., tai pajutau didelę Dievo bausmę:
pradėjo kankinti visokios ligos, jokie vaistai nei sanatorijos nebepadeda.
Jaučiu baisią tuštumą, girdžiu vaikų verksmą, kiekvieną dieną, minutę, ta
nuodėmė manęs neapleidžia.
Vaikai išvarė iš namų, sakė, kad esi mums bjauri, nors ir labai jiems buvau gera
ir norėjau įtikti. Anūkai nemyli ir nelaukia manęs. Rodos, esu gyvas lavonas.
Gerb. kunige, sakykite ir rašykite, kad tik nebežudytų negimusių vaikų, nes aš
pajutau skaudžią Dievo rykštę.
Senatvėje, nors ir einu į bažnyčią, ir meldžiuos, ir per išpažintį viską
pasakiau, bet ta baisi rykštė plaka mane kas dieną, valandą, niekur nerandu
ramybės, tie nužudyti vaikeliai visur mane persekioja.
Sudievu. Klaipėda
"Nekartok mano klaidos"
Man jau 66 metai, pragyvenau visą gyvenimą, bet sąžinę slegia nuodėmės, nors ir
išpažinau jas. Bet tai dar maža tam skausmui nutildyt. Gal šis mano laiškas
palengvins mano kančias.
Esu tris kartus nutraukus nėštumą. Oi, kaip aš gailiuosi!
Juk puikiausiai būčiau užauginus visus. Buvau jauna, teko sunkiai gyventi,
buvome Sibire. Teko gimdyti du kartus. O liko tik duktė, bet ir tą palikau mažą,
3 mėn., auginti mamai. Ji užaugo ir, kai grįžome, nepripažino, kad aš jos
motina. Likau drauge, ir vėl čia mano kaltė. Kai su Ja buvau nėščia, labai
nenorėjau gimdyti, nes dar tik 1 metukų buvo sūnus. Todėl, nuėjus pas gydytoją,
ilgai ilgai stovėjau prie Jo kabineto durų ir, Dievas taip norėjo, grįžau.
Pagimdžiau dukterį, nors Ji manęs nelaiko motina, kadangi aš Jos neauginau.
O sūnus buvo vedęs, 28m. mirė, paliko dvi dukrytes našlaites.
Ir dabar, senatvėje likau vieniša su savu skausmu širdyje. Niekam nelinkėčiau
tos nelaimės, vaikų netekties, ir dėl to esu tik pati kalta, kad nutraukiau
nėštumą.
Ir Jūs pagalvokit, ką darote, sustokite, gimdykite! Juk vaikai - tai džiaugsmas
ir palaima. Nes likimas būna labai žiaurus ir gali atsigręžti prieš Jus.
Veronika
Pasakoja Saulė
Per priekines troleibuso duris išlipo moteris, labai sunkiai eidama iki autobusų
stoties, spėjo papasakoti savo gyvenimo istoriją.
Apsivedė su vyru ir pastojo, bet vaiko nenorėjo, nuėjo daryti aborto, o
pasirodė, kad buvo dvynukai, ir jie žuvo nuo gydytojo rankos. Po to praėjo
keleri metai, ji pagimdė dar 2 vaikus. Bet Dievas juos pats pasiėmė, abu mirė:
vienas pakliuvo po mašina, o kitas irgi tragiškai žuvo.
Gerb. kunige!
Noriu parašyti apie savo išgyvenimus, kuriuos patyriau ir sunkiai pergyvenu iki
šiol, ir kuo toliau, tuo labiau jaučiu savo kaltę. Norėtųsi, kad kuo daugiau
atsirastų žmonių, pirmiausia gydytojų, kurie neleistų daryti tų didelių
nuodėmių. Norėčiau pasakyti moterims, jaunoms ir senoms, niekada nežudykite savo
vaikų. Vaikai tai yra didelė laimė, kuri duota Jums iš Dievo malonės, ir Jūs
niekada nerasite sau ramybės, nuo savo sąžinės graužimo niekur nepabėgsite.
Noriu aprašyti savo jausmus, kuriuos jaučiau po aborto. Tuo metu ramiai
gyvenome, buvo leista daryti abortus, lyg ir įprasta, jei negali išauginti,
išmaitinti. Bet baisus jausmas, sąžinės graužimas nepalieka nuo pat pirmos
minutės, visą gyvenimą. Nenorėjau daryti ir iš karto po to palatoje pagalvojau,
ko aš atėjau, kad gerai būtų vėl grąžinti, bet jau buvo per vėlu. Prašau
gydytojų, atsisakykite daryti abortus, daugiau kalbėkite moterų konsultacijose,
visur, kur įmanoma, ne visi gali greit apsispręsti, nežino, ką daryti atsidūrus
gyvenimo sunkumuose. Tuo metu tie sunkumai spaudžia ir, rodos, kitaip negali
padaryti, bet praeina laikas, ir atsigręžęs atgal pamatai savo klaidas, būtų
laiku sustota, tada ir gyvenimas būtų daug geresnis ir šviesesnis ir džiaugsmo
būtų daugiau.
Kristina iš Vilniaus
Pasidalink savo skausmu, liūdesiu, mintim. Tavo gyvenimo patirtis gali išgelbėti nekaltą vaikelį: ,,skrinskasETAgmail.com“