PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas IŠ LAIŠKŲ
SAPNAI #3
Gerb. Kunige,
Ketvirtadienio naktį sūnus sirgo ir aš mažai miegojau. Paryčiais prigulusi
susapnavau tokį sapną.
Prasiskleidžia užuolaida, uždėta vietoj durų, ir įeina du vaikučiai, gal 2-jų
metukų. Abu jie susikabinę rankytėmis, vienas raudona striukyte, kitas - mėlyna,
matau jų rudenines kelnytes, mažus batukus. Aš pagalvojau, kad atvažiavo sesers
mergaitė ir tai jos dvynukai Artūras ir Robertas. Aš ieškau jų veidukų, bet kaip
išsigąstu, kai pamatau, kad veidukų nėra, vietoj galvučių raudonos kepurės ant
pečių. Jie tupsi kojytėmis, susikabinę rankytėmis eina į vieną ar į kitą pusę ir
aš išgirstu vidinį balsą: tai tavo nužudyti vaikai. Siaubas apima mane ir aš
išgirstu ausyse spengimą, lyg spyruoklės traukimą iš savo kūno ir atsirandu
palubėje. Pro sieną matau mėlyną dangų ir ilgą baltą peršviečiamą tunelį. Jo
gale matau švelnią šviesą, ji lyg kviečia mane, tai lyg rūmai, pilis ar miestas.
Staiga aš suprantu, kad tai mano dvasia atsiskyrė nuo kūno ir aš lekiu Anapus.
Aš šaukiu vyrą vardu, klykiu kiek galiu, tiesiu į jį ranką. Tačiau jis miega ir
negirdi. Aš noriu gyvent, aš šaukiu iš nevilties, bet suprantu, kad aš jau
dvasia ir manęs vyras neužgirs, nepatrauks prie savęs už ištiestos rankos. Aš
noriu gyvent, taip noriu gyvent. Man taip baisu mirties ir mažų beveidžių vaikų.
Stipri jėga paleidžia mane ir aš vėl savo kūne. Nubundu ir šaukiu vyrą vardu.
Viešpatie, ką aš padariau, tikriausiai Tu norėjai parodyti man tai, ką jautė
jie, kai juos aš žudžiau. Atleisk man Viešpatie, man taip baisu. Aš ilgai
girdžiu trepsėjimą mažų kojyčių.
Marytė N.
Gerb. Kunige
Mama buvo mano tėvo antroji žmona. Ar galėjo duoti meilės savo dviem vaikam mano
tėvas, kuris buvo palikęs pirmąją šeimą ir du vaikus joje? Kai mama ištekėjo,
tėvas buvo grįžęs tik ką iš kalėjimo. Dar man neužgimus, mano mama buvo vaikoma
iš namų. Trumpas buvo jų šeimyninis gyvenimas - jau po šešių metų mamą su dviem
savo vaikais (visas jos turtas!) priglaudė draugai. Sunku jai buvo vienai kovoti
su gyvenimo negandomis, tėvas dažnai keitė darbovietes ir žmonas ir sąmoningai
vengė alimentų. Mes su broliu ir augome daugiau valdiškose įstaigose:
darželiuose, internatuose, sanatorijose - kur nėra tėvų meilės. Ir skubėjau
užaugti, susikurti savo meilės židinį. Paskubomis sukūriau šeimą, susilaukiau
sūnaus... ir prasidėjo šeimyninės negandos.
Paskubomis sukurta šeima, paskubomis pradėjo irti. Tai buvo namas ant smėlio
krūvos! Aš pamačiau, kad mūsų požiūris į gyvenimą labai skiriasi: aš sakiau:
vieną kartą duota gyventi - noriu nugyventi rimtai, o jis - vieną kartą gyveni -
tad linksminkimės!
Greitai aš vėl pradėjau lauktis vaikelio. Mano sūnui buvo jau du metai ir,
rodos, pats laikas džiaugtis dar vienu kūdikiu. Butas mums buvo mamos vestuvinė
dovana. Jauni ir stiprūs būtume išsimaitinę - nebuvo Meilės! Aš ir taip buvau
viena su sūnumi, o čia su dviem... Nuo mažens juk svajojau turėti savo namus,
šeimą ir daug vaikų! Gal ryžtis? Kita mintis - skyrybos - o po to gal kitas
vyras, nauja šeima? Juk daug moterų taip nusprendžia. Ne aš pirma, ne aš
paskutinė...
O - jeigu aš tuomet būčiau išvydusi, Viešpatie, Tavo šviesą!
Šeima vis dar neiširo ir po aborto. Viltis geresnio gyvenimo buvo tokia stipri,
kad aš, daug ką atleidusi, vėl gyvenau gražia šeimos ateitimi. Ir vėl laukiuosi.
Dabar su džiaugsmu nueinu pas gydytoją ir užregistruojame naujos gyvybės
pradžią! Ir vėl tie patys išbandymai - vėl lieku viena, dar aiškiau jaučiu savo
vienatvę, skyrybas - vėl tos pačios mintys... Tik šį kartą lengviau pasiryžti
abortui, nes jau toks buvo. Sunkiau - kaip išaiškinsiu gydytojai? Ir aiškinau,
ir verkiau. Mačiau, kaip sunkiai jos ranka rašė tą mirties nuosprendį mano
kūdikiui. Aš jaučiau jos gerumą ir išdrįsau paprašyti jos "pagalbos". Tik kaip
perkūnas trenkė mane jos žodžiai: "Na jau ne, aš savo rankų svetimu krauju
netepsiu!" ir padavė siuntimą į ligoninę. Aš jau tada pajaučiau, kad už šių
žodžių slypi labai daug -tiesiog kitas pasaulis. Viešpatie, laimink šias ir į ją
panašias moteris - medikes!
Vėl viskas aprimo - vėl manęs nepalieka mano motina - geroji Viltis. Tačiau aš
jau kitokia - aš jau "šio pasaulio" žmogus, žinau jo taisykles, gudrybes. Vėl
pastojau. öį kartą aš neskubu užregistruoti nėštumo - ką gali žinoti..? Nemanau,
kad pasakyti mano vyro žodžiai "susitvarkysi, tada kalbėsim ar gyvensim, ar ne"
paskatino ryžtis abortui. Greičiau tai buvo bejausmio, nemąstančio roboto
sprendimas - abortas - ir viskas išspręsta! Bejausmio? - Pasirodo, dar ne visai!
Kai gydytoja pasako, kad nėra anesteziologės ir nebus užmigdančios narkozės, aš
bijau - man skaudės! Tuomet ne - aš gimdysiu. Išėjusi iš vienos ligoninės, aš
nueinu į kitą - ten už užmokestį bus ir narkozė!
Trys abortai - visi skirtingu metu, kitom mintim ir sąlygom. Tik viena buvo
juose - keistas jausmas mane apimdavo, atsigulus ant operacinio stalo: galvoje
imdavo ritmiškai tvinksėti, kas priminė koncentracijos stovyklą...
Tai ir buvo šėtono koncentracijos stovykla!
Štai ir išsiskyrėme. Taip greitai - kaip greitai ir suėjome, išsiskyrėme be
atidėliojimų, be šmeižtų, be purvo. Skaudžiausia buvo, kad mano vienos norų tiek
maža... Kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia.
Negyvenom kartu gal pusantrų metų. Alimentus vyras mokėjo sąžiningai, bet sūnų
lankė retai. Gyveno jis tame pačiame kieme. Sūnus dažnai matydavo pro šalį
praeinantį "apsvaigusį" gal iš laimės, o gal iš skausmo. Aš neieškojau kito
vyro, kitos šeimos, nes sūnus labai dažnai verkdavo ir prašydavo pakviesti tėtį.
Jam jo labai trūko. Ir tėtis sugrįžo - vėl mes trise. Vėl beldžiasi į pasaulį
mūsų meilės kūdikis. Aš jaučiau, vėl bus išbandymai - gal net sunkesni. Aš
žinojau, kad nebus kito vyro, kitos šeimos - aš žinojau, kad dabar viskas
priklausys nuo manęs - ir jeigu tikrai noriu kūdikio - privalau ryžtis! Tebūnie!
Išbandymai netruko ateiti: keturių mėnesių nėštume palieka mane vyras - tačiau
šalia manęs gyvena ir padeda jo sesuo, mano mama ir patėvis, draugai. Nekartą
tekdavo "prasilenkti" su vyru netyčia kur kelyje lyg svetimiems. Negalėjau
pradžiuginti jo užgimus antram sūnui. Tik pirmasis sūnus apibėrė mane padėka ir
bučiniais: "mama, kokia tu gera - kaip aš tau dėkoju už broliuką". Tėvas
sugrįžo, kai sūnui suėjo trys mėnesiai, tačiau per sunku jam ir greitai vėl
palieka. Dabar vėl ilgam. Bet aš jaučiau, kad jis nori sugrįžti (čia didelę
įtaką turėjo jo mama) ir, kai suserga abu vaikai, jis sugrįžta. Gimė mergaitė -
ir, rodos, įsiviešpatavo mūsų šeimoje ramybė. Nespėjęs pasidžiaugti anūke,
anapilin išeina mano patėvis, mamos gyvenimo draugas ir ramstis. Kai paaugus
mergaitei vėl pastojau, jau nebegalvojau apie abortą - mamos palaikoma ėmiau
džiaugtis būsimu ketvirtuoju vaiku. Gal Černobylio radiacija pakenkė, kad įvyko
savaiminis persileidimas. Mūsų santykiai ir sutarimas su vyru šiek tiek pagerėjo
- tačiau dar dažnai nesulaukdavau jo namuose, jaučiuosi jam nereikalinga,
nemylima... Pagerėjo šeimos materialinė padėtis - bet ir tai mažai ką reiškė.
Kad apsisaugočiau nuo nepageidaujamų nėštumų, aš susitariau įsivesti į gimdą
spiralę, taip labai siūlomą gydytojų (buvo toks momentas, kad tuojau po gimdymo
moterims ją įvesdavo). Tik man bevažiuojant į susitartą vietą, įvyko avarija -
jau tada mane perspėjo - tik netikintis laiko tai atsitiktiniu įvykiu - taip
galvojau ir aš. Į spiralę atkreipiau dėmesį tik vėliau: kai mirė mano mama, per
gailestį už padarytas nuodėmes aš gavau atsivertimo, tikėjimo malonę. Įtikėjusi,
žinoma, aš pradėjau melstis pirmiausia už savo vaikus (pati galingiausia malda
motinos už savo vaikus!). Ir visai nesvarbu, ar melsdavausi namuose ar
bažnyčioje, vos tik pradėdavau prašyti Viešpaties malonių savo vaikams, man
pradėdavo skaudėti (ir net smarkiai) gimdą. Aš supratau: "už vienus meldiesi - o
kitus žudai..." Tai pasitvirtino perskaičius S.Rudalevičiūtės knygą
"Kosmitai-tai mes", kur be kita ko rašoma: "Pagrindinis mūsų energetinis
kanalas, kuris iš galvos kyla aukštyn, taip pat yra dviejų polių - "širdis" -
vieno, o "apvalkalas" - kito. Beje, tas kanalas atsiranda, kai dar esame įsčiose
- jau antrą-trečią dieną po apsivaisinimo. Jis būna plonytis kaip siūlelis, bet
vis dėlto tai yra būtybės, turinčios sielą, ženklas. Vytautas Kapačiauskas
neabejoja, kad nutraukti šį gyvybės siūlelį - tolygu žmogžudystei, kurią
neišvengiamai lydi bausmė šiame ir aname pasauliuose". Kaip galima greičiau aš
išsiėmiau spiralę, netgi savo draugėm ir pusseserei aiškinau, padėjau išsiimti
(nuvedžiau pas gydytoją). Ar ne už šitas tėvų nuodėmes ir žuvo Kaune ginekologų
vaikas - Tadukas, o Lukas (taip pat ginekologų vaikas) buvo sunkiai sužeistas?
Joniškyje prieš keletą metų paskendo abu ginekologo vaikai - ir tėvai taip
skaudžiai sugrįžo prie Viešpaties. Kiek jų - kenčiančių, žuvusių vaikų? Toje
pačioje knygelėje taip pat rašoma: "Kraujas, ypač jeigu jis pralietas nekaltai,
dar labiau sustiprina blogio (šėtono) agregorą". "Blogio agregorą "maitina" visų
mūsų (ir gyvų, ir mirusių) nedori darbai, norai. Savo ruožtu šis agregoras
vilioja, skatina jam tarnauti. Blogio agregoras ir yra tai, ką vadiname šėtonu.
Kontaktą su agregoru užmezgame tam tikrais su juo susijusiais veiksmais.Tuo
galima paaiškinti stebuklingą maldos, šventųjų paveikslų, kitų tikėjimo simbolių
bei atributų jėgą. Tačiau ji pasireiškia tik tada, kai mūsų prašymai, maldos
nukreipti kilniam tikslui".
Dėl mano padarytų abortų aš buvau regėjusi sapną (kaip priminimą mano nuodėmių
): Aš sapnavau, kad ant delno laikau tris gemalus. Laikau ir niekaip nesuprantu
kaip su jais pasielgti, ar grąžinti į įsčias, ar išmesti? - Dabar žinau,
geriausias atsiteisimas už padarytas nuodėmes yra pagalba našlaičiams, internato
vaikams, ir jeigu turėsiu sąlygas, net įsivaikinčiau iš vaikų namų. Aš dėkoju
Viešpačiui už kiekvieną, kad ir menką galimybę atsiteisti, kad nepalikčiau savo
vaikams to baisaus dvasinio palikimo, ir atsiprašyti už savo įžeidimus.
Gal dauguma abejotų, kad mūsų nuodėmės krenta ant mūsų vaikų? Man buvo įrodyta
štai taip: aš rūkiau. Jaučiau, kad turėčiau mesti rūkyti, bet neturėjau valios
ir nesupratau viso rimtumo, pavojingumo. Kartą grįžau po išpažinties, per kurią
gėda buvo išpažinti dėl rūkymo. Kadangi dar neišpažinau, tai nusprendžiau, kad
galiu ir toliau dar rūkyti. Mums su vyru berūkant, besišnekant, atbėga sūnus ir
sako: "kas man darosi - visą kaktą nusėjo staiga guzais - koks penkiolika jų!"
Tik palietus tuos guzus aš supratau savo kaltę, sukalbėjau atsiprašymo maldą, o
rytojaus dieną išpažinau savo nuodėmę ir daugiau nebenoriu, kad už mane kentėtų
mano pačios vaikai. Bet ką daryti - jeigu tik šitaip mes galime praregėti?
Viešpatie, padėk man nedaryti nuodėmių!
Su pagarba -
Danguolė K.
Pasidalink savo sapnu, išgyvenimu, mintim. Tavo gyvenimo patirtis gali išgelbėti nekaltą vaikelį: ,,skrinskasETAgmail.com“