PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas IŠ LAIŠKŲ
SAPNAI #1
D.G.Kunige,
Švedriškės parapijoje mirė senukas Klimas. Po laidotuvių praėjus kelioms dienoms, žmona sapnuoja, kad velionis vyras skundžiasi, jog jį slegia sunkus akmuo. Žmona papasakojo sūnui, tačiau pasirodo, kad ir tas sapnavo tą patį sapną. Užprašė kunigą atlaikyti šv.Mišias, bet ir toliau sapnavosi tas sapnas. Nutarė atkast numirėli ir patikrinti, o gal tikrai spaudžia karstą akmuo.Vos tik vyrai pradėjo kasinėti duobę, už kokio pusmetrio rado dėžutę, o ten ką tik gimęs kūdikis. Pasirodo viena mergina (Bobuliauskaitė) pagimdžiusi vaiką nužudė ir užkasė į naujai supiltą kapą. Taip per sapną numirėlis išaiškino nusikaltimą. Dar yra gyvi to įvykio liudininkai. Šį atsitikimą papasakojo mano vargonininkas Jonas Šuminas, anksčiau gyvenęs Švedriškės parapijoje, o dabar gyvenentis Vyžuonų miestelyje.
Kun.Edmundas Rinkevičius 1994.09.16
Aš buvau atitolusi nuo Dievo ir gyvenau nedorą gyvenimą (net
vieną kartą įėjus į bažnyčią spiaudžiau ant tikinčiųjų). Mano mama neaiškino,
kaip turėčiau praleisti savo jaunystę.
1943 ar 1944 m. tapau nėščia, 5 mėnesių kūdikį abortavau. Vaikas dar kurį laiką
buvo gyvas. Mama paėmus vaiką palaidojo į savo artimųjų kapą. 1973 metais grįžau
prie Dievo ir iš karto prabudo sąžinė už visas nuodėmes, bet ypatingai už šį
abortą. Verkiu beveik kiekvieną dieną iš tikros širdies, bet nesugrąžinsi
kūdikiui gyvybę. 1971 m. sapnuoju tokį sapną. Einu į Aušros Vartus ir man kelią
pastoja maža mergytė. Aš noriu ją aplenkti, bet ji nesiduoda, vis užeidama
priešais mane (mergytė apie 2-3 m.). Aš jos klausiu: "kur tavo mama?" O ji man
sako: "Tu mano mama, pakrikštyk mane Violeta". "Aš pasakiau savo mamai, mama
nuėjo pas kunigą ir paklausė, kaip ją pakrikštyti, o kunigas patarė, kad nueitų
prie kapo ir pakrikštytų, paėmus švento vandens. Tuo metu mama jautė kažkokį
vidinį džiaugsmą. Vėliau aš ištekėjau. Mirė vyras. 1984 metais vėl sapnuoju:
ateina mano dukrytė su mirusiu vyru ir atneša man mažytį tortelį, išpuoštą
tokiais, kaip rasa, lašeliais. (Mergytė jau apie 14-15 m.) Ji šiuos lašelius
liečia su savo piršteliais. Tie lašeliai subyra ir sako: "mama, tie lašeliai -
tai tavo ašaros, neverk".
öi vaiko žmogžudystė labai slegia. Moterys, nežudykit savo vaikų, nes ašaros
nesugrąžina vaiko gyvybės!
Eugenija
G.J.K.
Gerb. Kunige,
Aš ištekėjau būdama 20 metų. Vyras dirbo K.Naumiestyje.
Sulaukėme aštuonių vaikelių, buvo dar du persileidimai ir vienas nutraukimas. Po
kepenų operacijos labai sirgau. Buvo man pavojus gimdyti, bet po to nusprendžiau
daugiau niekada nedaryti nutraukimo, nors ir mirčiau, tik į tą vietą pagimdyti
vieną. Tai buvo aštuntas sūnus Marius, kuris dabar mums reikalingas,
pensininkams darbuose padeda ir yra mūsų atjauta.
Vieną kartą susapnavau tokį sapną. Ateina trys vaikučiai, rankytėmis susikabinę,
o man tokia mintis, kad jie mano. Aš ir paklausiau jų: kur jūs būnat, o jie man
atsakė: "tamsiuose tualetuose" ir išėjo, o man paliko širdies skausmas. Kaip
reikia branginti vaisių ir labai saugotis, o mes nepaisom, nesisaugojam. Dabar
ir mergaitėms pasakiau, kad reikia saugotis, o duonutės užteks visiems.
Dar viena mano draugė Teresėlė, netekėjusi, stipri katalikė, susapnavo vieną
kaimynų vaiką, kuris buvo jau 5 metai kai miręs. Jis nebuvo pakrikštytas, mirė
ligoninėje. Sunkia liga sirgo - vilklige, o mama nenorėjo krikštyti sūnaus, nors
kiti siūlė. Taip ir numirė nekrikštytas.
Jis prašė sapne: "pakrikštyk mane", atėjęs su pulku vaikučių, ir visi norėjo
krikšto, sakydami: "greičiau krikštyk, nes man jau nusibodo laukti". Tada kitą
dieną krikštino įdedant vardus su šv. vandeniu. Po to daugiau neprašė,
nesisapnavo.
Teresė V.
Kudirkos Naumiestis.
Buvau ten, kur gėlės be kvapo ir žemė kraujo ir ašarų prigėrusi
1949 m. buvau enkavedistų nuteista kaip politinė kalinė 10 metų pagal 58 str. Ir
išvežė į Sibirą. Mano tardytojas buvo žydas, labai žiaurus. Jis man pasakė:
"matei saulutę iš Vakarų užtekančią, taip tau Lietuvos daugiau nematyt". Ir
pragaro nasruose išbuvau netoli dešimties metų su puslaukiniais, kurių moralė
buvo labai žemame lygyje, vienas žiaurumas. Aš irgi dalinai sulaukinėjau. Bet
1958 m. Maskvos ypatingoji neva išteisino, bet dar 5 metus neturėjau teisės
grįžti į Lietuvą. Ir ten sutikau žmogų, kuris pastūmėjo mane į bedugnę. Tapau
nėščia. Manasis "draugas" pasakė: nesiženysiu, daryk išvalymą. Jokių savų nei
artimų, net vaikų darželio nebuvo. Kas daryti, kaip gyventi? Nubėgusi į
polikliniką puoliau prie daktarės, sakau: gelbėk, aš pražuvusi. Daktarė mane
patikrino, sako: antras mėnuo nėštumo. üaibiškai pergalvojau - skubiai reikia
daryti abortą, kol dar mėsos gabalėlis, kol neišsivystė žmogutis, nes tada jau
bus didelė nuodėmė. O pasirodo, labai klydau - nuodėmė buvo ta pati nuo pat
pradėjimo.
Dabartiniu protu niekada nebūčiau taip pasielgusi. Nebuvo protingo žmogaus, su
kuriuo galėčiau pasitarti. Nuo nėštumo nutraukimo prasidėjo dvasinė kančia,
nepasitikėjimo kibirkštėlė dar iš vaikystės ruseno širdyje. Ir save kaltinau ir
dabar kaltinu ir kenčiu, kenčiu. Nebūna nei vienos dienos, kad neprisiminčiau
tos baisios nuodėmės. Ir su dideliu skausmu prašau gerąjį Dievą, kad atleistų
man nuodėmes ir kad po mirties neįmestų į pragarą, kurio esu užsipelniusi. O
Dieve, būk gailestingas, leisk pailsėti man nusidėjėlei prie Tavo švenčiausių
kojų.
Kada kunigas sako pamokslą, aš su baime klausau, kad nors nekalbėtų apie
negimusio kūdikio žudymą. O taip dažnai būna. O mano širdį vėl perveria lyg
aštrus kalavijas. Bet gerai, kad nuolat primenama, kad man ir visoms, kurios šią
baisią nuodėmę padarę, ir toms, kurios galbūt rengiasi šiam baisiam žingsniui.
Mielos moterys ir merginos, būkite išmintingos ir atsparios, nepasiduokite vyrų
klastoms, taip pat nedarykite abortų, nes didelę žalą darome kūnui, luošiname
sveikatą, kas svarbiausia žudome sielą ir prarandame visam gyvenimui ramybę.
Baisią pagiežą jaučiu širdyje, bet nesugebu išreikšti žodžiais. Dieve, jei gali,
atleisk. Kai grįžau į Lietuvą 1992 m. iš Kauno pilnas autobusas žmonių važiavome
į öakių raj., kur Anelytei pasirodė Kristus. Viena nepažįstama moteris garsiai
pasakė: gyvenu su teisėtu vyru, bet padariau 2 abortus. Mirtinai nusidėjau savo
dangiškajam Tėvui ir labai, labai kenčiu. Bet už baisią nuodėmę noriu
atsiprašyti. Ir pasninkausiu 120 dienų, už kiekvieną abortą po 60 dienų, žinoma,
trečiadieniais ir penktadieniais. Žia vėl man buvo smūgis, karštai meldžiausi
Keturnaujienoje į Kristų ir Motinėlę övenčiausią, kad atleistų man nuodėmes.
Grįžusi į namus tuojau pradėjau atgailos pasninką trečiadieniais ir
penktadieniais, ir taip kol praėjo 60 dienų, su duona ir vandeniu. Įpusėjus
atgailos pasninkui, sapne pamačiau savo kūdikį, maždaug vienų metų berniuką. Jo
veidelis buvo perpjautas dviem pjūviais, o krūtinėlė - vienu pjūviu. Ir girdėjau
balsą, kažkas sakė: "šitas vaikelis ne tavo, nes tu neverta jo". Staiga
išsigandusi pabudau ir tą naktį nebuvau užmigusi ir labai kentėjau ir verkiau.
Ir turbūt kentėsiu, kol mirtis užmerks akis.
Dabar pasninkauju penktadieniais su vandeniu ir duona, ir taip kol gyvensiu.
Prašau gerojo Dievo sau nuodėmių atleidimo, taip pat ir visiems nusidėjėliams,
kad öventoji Dvasia apšviestų mūsų protus ir saugotų nuo pražūties.
J.K.
Pasidalink savo sapnu, išgyvenimu, mintim. Tavo gyvenimo patirtis gali išgelbėti nekaltą vaikelį: ,,skrinskasETAgmail.com“