PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas SKAISTUMAS
DANUTĖ BURBAITĖ (1950-1970)
1970m. gegužės 24 d. Dzūkiją apskriejo žinia, kad, gindama
savo nekaltybę, žuvo dvidešimtmetė moksleivė Danutė Burbaitė, kilusi iš Lazdijų
rajono Burbų kaimo.
Danutės tėvai: Vladas Burba ir Ona Bacanskaitė buvo geri ir dori žmonės. Jų
namuose ilgą laiką rinkdavosi kaimynai giedoti „mojavų”, jaunimas organizuodavo
pasilinksminimus. Tradiciniame kultūros židinyje, Vlado Burbos namuose, buvo
įkurta ir pradinė mokykla, kurią, sulaukusi 6 metų amžiaus, lankė ir Danutė.
Danutė Burbaitė gimė 1950m. liepos 12 d. Ji turėjo 2 brolius ir 3 seseris. 7 metų amžiaus motina ją parengė Pirmai Komunijai. Nuo to laiko Danutė pamilo Dievą, dažnai lankė parapijos (Kapčiamiesčio) bažnyčią, kasdien, kaip visi šeimos nariai, meldėsi. Tos pareigos nepamiršo iki pat mirties. Šventadieniais dalyvaudavo šv. Mišiose.
Burbų šeima kaimynams buvo sugyvenimo ir religinio auklėjimo pavyzdys. Spalio mėn. būdavo bendrai kalbamas rožančius, Advente - giedamos valandos. Tėvas mėgdavo vaikams pasakoti ką nors iš Šventosios Istorijos, paskaityti iš religinio turinio knygų.
Tokioje aplinkoje augdama, Danutė anksti išmoko atskirti tikrąsias vertybes, branginti dorus ir taurius papročius.
Burbų Danutė lankėsi jaunimo pasilinksminimuose, bet jos rimta, tauri laikysena žadindavo kitų pagarbą. Danutė, kaip ir daugumas jos amžiaus mergaičių, svajojo sukurti šeimą, buvo susižadėjusi su rimtu jaunuoliu, Pavyšninkų kolūkio agronomu Vytautu Stravinsku.
Vidurinėje mokykloje Danutė mokėsi vidutiniškai, buvo gera, drausminga, mandagi mergaitė. Baigusi Kapčiamiesčio vidurinę mokyklą, Danutė įstojo į Kauno žemės ūkio technikumą. Mokydamasi Kaune, gyveno bendrabutyje. Kambario draugės Danutę pamilo užjos gerumą, jautrumą, giedrią nuotaiką. Kiekvienai ji rasdavo paguodžiantį ir padrąsinantį žodį. Mielai dalydavosi paskutiniu kąsniu.
Gera Danutė buvo ir tėvams: klusni, darbšti, paslaugi. Mėgo darbą, tvarką, paprastumą, kuklumą. Niekad neįkyrėdavo tėvams, prašydama geresnio drabužio ar panašiai.
1970m. gegužės 23 d., šeštadienį, Danutė su drauge iš gimtojo kaimo Emilija
Subačiūte autobusu išvyko į tėviškę. Išlipusios netoli vieškelio, einančio iš
Veisiejų į Kapčiamiestį, pasiprašė sunkvežimio vairuotoją jas pavežti iki
Semaškų - arčiau namų. Be vairuotojo, kabinoje buvo dar vienas jaunas vyras.
Mergaitės sulipo į sunkvežimio kėbulą, ir mašina nuvažiavo. Kai mergaitėms
reikėjo išlipti, sunkvežimis nesustojo, bet važiavo šunkeliu vis giliau į mišką.
Buvo 9 vai. vakaro. Temo.
Mergaitės suprato, kas jų laukia, kai prieš jų valią vyrai vežasi jas į mišką.
Danutė ir Emilija dar bandė stabdyti mašiną, bet niekas į tai nekreipė dėmesio.
Tada mergaitės turėjo skubiai apsispręsti: rizikuoti gyvybe, sveikata ar
nekaltybe. Dorų mergaičių širdys suplakė tuo pačiu ryžtu, kaip buvo pratintos
plakti gimtojo lizdo aplinkoje, pajutus kiekvieną pavojaus šešėlį jų dorai.
Mirti, bet nepasiduoti.
Danutė pirmoji šoko iš mašinos per užpakalinį bortą ir, galva atsitrenkusi į žemę, liko gulėti ant kelio. Emilija dar bandė stabdyti sunkvežimį, bet iš kabinos pasigirdo juokas. Tada ir Emilija šoko per šoninį bortą į priekį. Jos šuolis buvo laimingesnis: ji tik susižeidė koją. Palikusi skausmuose besiblaškančią draugę, Emilija nubėgo ieškoti pagalbos artimiausioje sodyboje. Iš Veisiejų atvykusi greitosios pagalbos mašina nugabeno Danutę į Lazdijų ligoninę, kur ji po kelių valandų mirė.
Danutė paliko liūdinčius tėvus, brolius, seseris, sužadėtinį, kaimo jaunimą, mokslo drauges ir draugus. Viską ji paliko, viską atidavė – paaukojo ant švento nekaltybės aukuro: ir žydintį pavasarį, ir patį gyvenimą. Tik vieną brangenybę pasiliko - išsinešė su savimi į amžinybę baltai pražydusią nekaltybės leliją.
Gegužės 27 d. Danutės laidotuvėse dalyvavo minios žmonių. Ypač daug buvo jaunimo. Vaikai, tėvai ir jaunimas užpildė visą Kapčiamiesčio bažnyčios navą. Danutės Burbaitės palaikus priglaudė Kapčiamiesčio kapinės, kuriose ilsisi palaidota kita mergaitė, liaudies didvyrė, 1831m. sukilimo dalyvė, grafaitė Emilija Platerytė.
Karžygiška Danutės mirtis visus jaudino, graudino ir žadino
jai pagarbą. Gandas apie ją plačiai pasklido Dzūkijoje. Žmonės pradėjo lankyti
tą vietą, kur Danutė šoko iš mašinos, ir jos kapą.
Danutės heroizmas darosi suprantamas tik žinant tas idėjas, kurios liaudyje buvo
iš kartos į kartą perduodamos kaip švenčiausios tradicijos. Jos šimtmečiais buvo
gerbiamos, saugomos, tapo tvirta atrama, siekiant gėrio ir grožio idealų.
L „Mūsų švyturiai“ 1992 m.