PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas SKAISTUMAS
ELENA KLIMAITYTĖ (1918 -1944)
Vėlyvą 1944 metų rudenį Plokščių parapijiečius sujaudino
baisi Klimaičių šeimos tragedija: tėvai ir jauniausia duktė Elenutė žuvo nuo
užklydusių į sodybą kareivių kulkų. Elenutė žuvo didvyriškai gindama mergaitišką
nekaltybę, tėvai - norėdami padėti dukrai.
Šakių apskrities, Lukšių valsčiaus Bizierių kaime buvo graži Klimaičių sodyba.
Pasiturintys (24 ha žemės), darbštūs, pamaldūs Pranas ir Antanina Klimaičiai
buvo visos apylinkės geradariai. Ypatinga meile vargšams, elgetoms pasižymėjo
Klimaitienė, kuri juos gausiai šelpdavo, ir išlydėdavo. Samdiniai buvo tarsi
savo šeimos nariai. Klimaičiai jais nuoširdžiai rūpinosi. Motina buvo garsi
giesmininkė ir dainininkė. Abu tėvai labai mėgo jaunimą. Gavėnioje Klimaičių
klojime vykdavo talkos. Susirinkę kaimo vyrai dirbdami giedodavo Gavėnios
giesmes. Spalio mėnesį visa šeima bendrai kalbėdavo rožančių, gegužės mėn. -
gegužines pamaldas.
Klimaičių šeimoje augo 4 vaikai: dukterys Ona, Marytė ir Elenutė bei sūnus
Viktoras. Tėvai labai mylėjo vaikus, bet jų nelepino, pratino dirbti visus ūkio
darbus.
Jauniausioji duktė Elenutė gimė 1918m. gruodžio 8 d. Sulaukusi 5 metų amžiaus
kartu su vyresnėmis sesutėmis pradėjo vaikščioti į pradinę mokyklą, kuri buvo
įsikūrusi Bunzų kaime. Vėliau mokykla persikėlė į Bizierių kaimą. Elenutė mėgo
mokytis, mokslas sekėsi, bet ji, kaip ir vyresnės sesutės, baigė tik keturis
skyrius. Vėliau dar baigė namų ruošos kursus Prancuose. Ištekėjus seserims,
Elenutė padėjo mamai šeimininkauti, dirbti visus namų ir ūkio darbus. Tai buvo
labai linksma, nuoširdi mergaitė. Kaip ir mama, turėjo gražų balsą, giedojo
Plokščių bažnytiniame chore, priklausė kaimo jaunimo sąjungai „Pavasaris”. Labai
gražiai sugyveno su tarnaite Antanina, kurią mylėjo kaip tikrą seserį,
patikėdavo jai savo jaunos širdies troškimus, abejones. Taip kartą abi mergaitės
besikalbėdamos ėmė svarstyti klausimą: ar tikrai yra Dievas, amžinybė. Juk su
tikėjimu susiję tiek daug įvairių reikalavimų, kurie nelabai malonūs žmogaus
prigimčiai.
Atėjo neramūs 1944 metai. Tik ką į Vakarus buvo pasistūmėjusi fronto linija. Lukšių valsčiuje apsistojo įvairūs kariniai daliniai. Vieno iš jų (lakūnų) štabas įsikūrė Girnių kaime. Vietiniai jauni vyrai buvo varomi kasti apkasų, todėl jie slapstydavosi. Slapstėsi ir Klimaičių Viktoras. Ieškodami pramogų, pas kaimo gyventojus dažnai apsilankydavo kariškiai.
Ypač buvo nejauku jaunoms mergaitėms, kurias varstydavo
gašlūs žvilgsniai ir palydėdavo šlykščios replikos.
1944 m. lapkričio 16 d. tėviškėje apsilankė Lukšiuose gyvenanti vyresnioji sesuo
Marytė. Elenutė jai pasiguodė, kad prie jos kimba kareiviai ir ryžtingai
pridėjo: „Gyva aš jiems nepasiduosiu”.
Lapkričio 17-tąją vėlyvą popietę į Klimaičių sodybą atėjo du įkaušę kariškiai.
Jie atsivarė Viktorą ir dar vieną jo draugą. Pamatę dvi jaunas mergaites -
Elenutę ir Antaniną bei senus tėvus nusprendė, kad jiems nėra ko varžytis.
Vienas ėmė šaudyti į ant sienų kabojusius šventus paveikslus, o kitas jam
padavinėjo šovinius. Pasinaudoję tuo, kad į juos nebekreipia dėmesio, Viktoras
ir jo draugas pabėgo manydami, kad kareiviai patriukšmavę išeis. Tačiau šie eiti
nesiruošė. Pareikalavo atnešti jiems valgyti.
Elenutei išėjus į virtuvę, vienas kariškis išsekė paskui ją ir ėmė tempti į tėvų
miegamąjį. Mergaitė įsikibusi į stalą taip tvirtai laikėsi, kad ją atplėšiant,
nuo rankų buvo nuplėšta oda. Nutempta į kambarį mergaitė iš visų jėgų gynėsi.
Tada kareivis smogė jai šautuvo buože į galvą. Ištiško smegenys, tačiau ji dar
išbėgo į koridorių ir ten suklupo. Tada užpuolikas paleido 2 šūvius jai į galvą
ir vieną į vidurius. Tėvai tuo tarpu išbėgę į kiemą šaukėsi pagalbos. Jie buvo
taip pat nušauti. Pavyko išbėgti pas kaimynus tik tarnaitei Antaninai. Nubėgusi
ji papasakojo, kas atsitiko, ir vyrai išbėgo į Lukšius pranešti milicijai ir į
Girnius - štabui. Kareiviai su šunimis netrukus surado nusikaltėlius, Po 3
mėnesius trukusio tardymo, nužudytųjų medicininės ekspertizės įvyko teismas
Kuprių kaime, į kurį buvo sukviesti apylinkių gyventojai ir kariškiai.
Nusikaltėliai buvo nuteisti: vienas sušaudyti, o kitas 10 metų laisvės atėmimo.
Teismo nuosprendis buvo tuoj pat įvykdytas. Prieš tai nuteistasis turėjo pats
išsikasti sau duobę.
Tuščiuose Klimaičių namuose apsigyveno jų buvusi tarnaitė Antanina.
Po įvykusios Klimaičių šeimos tragedijos ji dažnai sapnuodavo Klimaitienę ir
Elenutę, kurios jai patardavo, kaip tvarkyti ūkį. Vieną kartą sapne Elenutė
kalbėjo: „Antosėle, tu prisimeni, kaip mes kalbėjomės: ar yra Dievas, ar yra
amžinybė ... Taip, Antosėle, yra Dievas, yra amžinybė”.
Klimaičiai palaidoti Plokščių kapinėse. Pastatytas jiems
kuklus paminklas, kuriame iškalta moters galva, vaizduojanti skausmą. Įrašas:
„Nepasiekti siekiai, nebaigę žydėti žiedai”.
Medicininė ekspertizė nustatė, kad Elenutės ir motinos lavonai buvo išniekinti.
Kukli lietuvaitė Elena Klimaitytė neramiais pokario metais
žuvo didvyriškai gindama savo mergaitišką nekaltybę. Išaugusi katalikiškoje
šeimoje iki mirties liko ištikima savo idealams.
L „Mūsų švyturiai“ 1992 m.