PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas   SKAISTUMAS  SKAISTUMO KANKINIAI
 

ELENA SPIRGEVIČIUTĖ (1924-1944)
 

Kilni lietuvaitė, kankinė už mergaitišką nekaltumą Elena Spirgevičiūtė yra gimusi 1924m. gruodžio 22 d. tarnautojų šeimoje. Jos tėvai Kaune, Tvirtovės alėjoje Nr.91 turėjo nuosavą namą. Augino tris vaikučius.
1931m. Elenutė pradėjo lankyti Kauno XV vidurinę mokyklą, o paskui įstojo į „Saulės” gimnaziją ir baigė penkių klasių kursą. Čia ji, auklėjama seselių kazimieriečių, įsigijo tvirtus pagrindus katalikiškai pasaulėžiūrai ir dorovei. Uždarius šią gimnaziją, ji perėjo į VIII gimnaziją ir 1943m. ją baigė. Rudenį įstojo į Kauno valstybinio universiteto Medicinos fakultetą, bet okupacinė vokiečių valdžia jį uždarė. Tada Elenutė ėmė savarankiškai, mokytojų padedama, mokytis vokiečių ir prancūzų kalbų, tikėdamasi tapti mokytoja. Šiek tiek pasiruošusi, ji įstojo į trumpalaikius mokytojų kursus ir, juos baigusi, 1943m. rudenį paskiriama į Jonavos valsčių mokytoja. Bet į paskyrimo vietą neišvyko, nusprendusi, kol praeis neramumai, likti su tėvais namie. Tačiau ramesnių laikų jai sulaukti neteko. 1944m. sausio 3 d. vakare ji didvyriškai krito nuo šūvio, pasirinkdama verčiau mirtį negu nuodėmę.

Kūdikystėje Elenutė buvo nesveika, su deformuotu stuburu. Bet didelių motinos pastangų dėka išgydyta. Nuo mažų dienų ji buvo kantri, klusni, rami, nuolanki, labai kukli mergaitė. Išaugo graži, miela, didelių, išraiškių akių, malonios šypsenos, gražios laikysenos mergina. Žavėjosi kilnaus gyvenimo idealais, daug skaitė, stengėsi rimtai save auklėti. Iš likusios jos dienoraščio dalies matyti, kad turėjusi daugumai jos amžiaus mergaičių būdingų silpnybių, bet kasdien kovodama, naudodamasi religinėmis praktikomis - nuoširdžia malda, dažna išpažintimi, rekolekcijomis – tobulino savo charakterį, kopė dvasinio gyvenimo laipteliais vis aukštyn.

1940m. lapkričio 19 d. ji rašė savo dienoraštyje: „Man labai gaila, kad negaliu eiti kasdien prie Dievo stalo. Kokia laiminga siela, kai tyra, nekalta. Ir aš noriu priklausyti prie tų laimingųjų. Stengiuosi save stiprinti maldomis. Prašau Jėzų sustiprinti mane, kad nenusidėčiau, būčiau skaisti, gera”.
Ypatingą skaistumo meilę rodo, kad ir šis įrašas: „Jėzau, gerasis mano Dieve, pasigailėk manęs, kad visuomet būčiau skaisti, tyra, sąžininga, meili ir gera. Marija, mano Motina, saugok mane nuo tamsių dėmių, kurios subjaurintų mano sielą. Leisk man gyventi lyg gėlei skaisčiai ir laimingai numirti” (1941 02 23).

Kokia gilia išmintimi ir gyvenimo pažinimu, rimta pažiūra į santuoką ir šeimos gyvenimą nuskamba šios jos dienoraščio eilutės: „Dorovė – dalis taikos. Dorovė - papuošalas. Kodėl ji taip užmirštama? Kodėl einama prie tuščio moderniškumo? Skaisti mergaitė man atrodo neprieinama būtybė, kažkas nepaprastai žavinga. Kaip žavu turėti savigarbą, nesijausti vyriškų geidulių tenkintoja. Mylėti... būti mylima. Bet viskas su laiku, nes mylint einama prie santuokos. Labai bijau žaisti įsimylėjimais, nes jie ardo tikrąjį meilės supratimą, moteriškumą... Švenčiausioji Marija, padėk man būti rimta, teisinga ir taktiška. Gyvenimas greitai bėga, lyg bangos jūroje. Ką jis atneš man - prakeikimą ar garbę - įspėt negaliu. Kovosiu, kiek galėsiu, kiek turėsiu jėgų, kad nė vienas gestas, nė žvilgsnis nebūtų kilęs iš egoistinio meilinimosi ir aistrų nesuvaldymo” (1941 12 01).

Nuoširdžiai užjausdama lengvabūdę draugę, pasukusią į klaidingą kelią, Elenutė rašo: „Taip norėčiau su ja atvirai pasikalbėti, viską išaiškinti, kiek aš žinau ir suprantu... Jėzau, padėk jai būti dorai ir nekaltai. Dėl jaunumo ji nieko nesupranta ir taip daro ne iš blogos valios” (1942 0111).

1944m. sausio 3 d. Spirgevičių šeimai vakarieniaujant, kieme nuaidėjo šūvis. Nuo jo krito gretimame name gyvenusi Spirgevičienės sesuo Stasė Žukaitė. Tai buvo kukli, maloni 28 metų amžiaus mergina, darbininkė.

Nužudę Stasę, keturi neblaivūs nepažįstami vyrai įsibrovė į Spirgevičių butą. Vienas iš jų, dar jaunas, ėmė kibti prie Elenutės, nusitempė ją į kambarėlį ir ilgokai įkalbinėjo pasiduoti jo gašlumui. Nieko nelaimėjęs geruoju, grasino: „Mes nejuokaujam. Viena jau guli nušauta. Ir tau taip bus”.

Buvo tikrai sunkus momentas. Užpuolikas keturis kartus buvo atsivedęs mergaitę pas motiną, kad ji įkalbėtų nusileisti nedoram jo norui, nes kitaip - neteksianti dukros. Nors Elenutė negavo tinkamos moralinės paramos, bet buvo tvirta kaip plienas. Tada atvykėliai pareikalavo labai griežtai: „Nusileisi - arba mirsi”. „Geriau mirti”, - atsakė Elenutė. „Noriu mirti”, - ir kryžiaus ženklu palaimino atskirai kiekvieną savo šeimos narį.

Girtas atėjūnas nusivedė Elenutę į jos kambarį. Tuojau tenai nuaidėjo šūvis. Elenutė gulėjo peršauta galva, apgynusi kūno ir sielos skaistumą.

Visa Spirgevičių šeima ir pažįstamieji buvo sukrėsti šių tragiškų mirčių. Ypač visus jaudino kilnus jaunos didvyrės apsisprendimas mirti.

Abi mergaitės buvo palaidotos Vytauto gatvėje esančiose Kauno kapinėse. Kai jas uždarė, kankinių mergaičių palaikai buvo perkelti į Kleboniškio (Eigulių) kapines prie Neries. Ten dabar jų kapas yra vienas iš garbingiausių prisikėlimo laukiančių kapų, nuolat puošiamas gėlėmis. Ant juodo granito paminklo iškalti kiekvienam lankytojui labai daug pasakantys žodžiai: „Jums kankinių vainikas, mums tautos garbė. Plieninė jų valia buvo galingesnė už mirtį. Žuvo begindamos mergaitės garbę ir palikdamos didžių lietuvaičių pavyzdį tautai”.

Tikimės, kad ateityje ji bus paskelbta Bažnyčios palaimintąja, mergaite kankine. Lietuva sulauks naujos šventosios, iškeltos į altorių garbę.
L „Mūsų švyturiai“ 1992 m.

TURINYS