PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas SKAISTUMAS
BARBORA UMIASTAUSKAITĖ (1628 -1648)
Viešpats nuostabiai sugeba išaukštinti ištikimuosius, ir laikas bejėgis išdildyti jų vardą iš žmonių atminties...
Netoli senosios Žagarės stovėjo tvirta Raktuvės pilis. Šią pilį garsus kunigaikščio Kęstučio karvedys Margis, gindamas šiaurines Lietuvos sienas nuo kalavijuočių riterių puolimų, pavedė pastatyti vienam savo kariui Kasciuškai. Raktuvės pilis ne kartą buvo kruvinų kovų tarp lietuvių ir kalavijuočių liudininkė. Šią pilį vėliau paveldėjo bajoras Umiastauskas.
Umiastauskų giminė buvo nuo seno garsi, nes jos nariai iki XVI amž. pabaigos ėjo įvairias valstybines pareigas. Umiastauskų šeimoje augo vienturtė dukra Barbora, kuri, pagal padavimą, buvusi labai graži. Barboros motina mirė anksti, palikdama mažą dukrelę tėvo ir pamotės globai. Antroji Umiastausko žmona buvo labai nedora. Despotiškos pamotės globoje jaunutei Barborai teko daug iškentėti.
Būdama labai religinga, Barboros motina ankstyvoje vaikystėje spėjo dukters sieloje įdiegti gilaus pamaldumo daigus. Iki bažnyčios apie pusę kilometro Barbora dažnai eidavo keliais, o prieš altoriaus tabernakulį melsdavosi iki užsimiršimo. Toks podukros gyvenimo stilius erzino jos pamotės, kilmingos bajoraitės, išdidumą. Ji neapkentė Barboros ir įvairiausiais būdais apsunkindavo kantrios ir tylios mergaitės gyvenimą. Būdama labai geros širdies, Barbora labai mylėjo vargšus ir ligonius, užtardavo baudžiauninkus, su pavargėliais dalijosi duonos kąsniu. Galima numanyti, kad savo geraširdiškumą Barborai tekdavo slėpti nuo tėvo ir ypač nuo pamotės, nes Umiastauskų šeimoje nebuvo krikščioniškų dorybių dvasios. Tarp gausių kliūčių ir prieštaravimų brendo tauri jos asmenybė.
Jaunoji Barbora bandė išsiveržti iš palaido dvaro gyvenimo
sūkurio.
Ieškodama ramybės ir Dievo artumo, įstojo į benediktinių vienuoliją Rygoje. Šis
jos žingsnis, be abejo, sukėlė didelę audrą Umiastauskų dvare: ji buvo
vienintelė didelių turtų paveldėtoja. Tėvai greičiau būtų sutikę Barborą
išleisti už vidutinio bajoro, negu matyti ją vienuolės drabužiuose.
Bandymas ištrūkti iš pasaulio varžtų nepavyko. Netrukus jauna bajoraitė skaudančia širdimi turėjo grįžti į šeimą. Tam galėjo būti dvi priežastys: nestipri sveikata ir nuolatinis tėvų priešinimasis jos pasirinktam luomui.
Niekada negalėsime išsiaiškinti, kokie planai ir siekiai buvo jaunosios Umiastauskaitės, grįžusios į pasaulį. Nėra abejonės, kad būdama turtinga ir graži, turėjo daugybę progų padaryti puikią karjerą. Nestigo ir viešų bei slaptų gerbėjų, svajojusių susigiminiuoti su garsia šeima. Kiek ji turėjo pakelti bandymų ir sunkumų šiame gyvenime - lieka paslaptis. Apie tai, kad šiuose bandymuose ji parodė tikrą dvasios heroizmą, galima spręsti tik iš galios, kokią po mirties jai suteikė Viešpats užjos nuopelnus.
Labai neilgas buvo Barboros gyvenimas. Ji žuvo gindama savo garbę nuo nedoro tėvo kėslų. Gelbėdamasi nuo baisaus pavojaus, iššoko per langą iš antro aukšto, tesulaukusi tik dvidešimties metų. Nesuprantamas ir keistas jos tėvo elgesys lieka tamsi mįslė. Mes daugiau kaip po trijų šimtų metų apie tai nieko negalime spręsti. Viskas jau seniai išaiškinta prieš Aukščiausiąjį Tribunolą. Tikriausiai negarbingas pasikėsinimas jau pačioje pradžioje buvo tušuojamas ir apie įvykio priežastis nebuvo kalbama garsiai. Tačiau tylios kankinės vardas niekada nebuvo užmirštas.
Barboros kūnas iš pradžių buvo palaidotas Butlerių dvaro
rūsyje (Barboros skiepas) Žvalgaičių km., pusantro kilometro nuo Žagarės. Vėliau
jis buvo perkeltas į bendras kapines ir ten išgulėjo 100 metų. Vis sklindant
garsui apie jos dorybes ir stebuklus, liaudis jau XVIII amžiuje prašė bažnytinės
vyriausybės, kad leistų jos karstą perkelti į bažnyčią. Barboros karstas
iškilmingai buvo perkeltas į senosios Žagarės bažnyčios požemį.
Su nuostaba visi pamatė, kad ir po 100 metų jos kūnas tebebuvo sveikas. Tai dar
labiau kėlė liaudies pamaldumą, ir maldininkų eilės prie Barboros karsto vis
didėjo. Nauji stebuklai, patiriami jos užtarimu, traukė visus į Žagarę. Žmones
ypač stebino faktas, kad Barboros kūnas negedo ir visą laiką buvo geros formos.
Vietinės pamaldžios moterys tik retkarčiais pakeisdavo jos baltus rūbus, kai jie
prarasdavo savo šviežumą.
Švedams įsiveržus į Lietuvą, Žagarės bažnyčia buvo
sudeginta. Iš požemio į šventorių ištraukti karstai buvo sukrauti į krūvą ir
taip pat sudeginti.
Po gaisro pelenuose buvo rastas Barboros kūnas, šiek tiek pajuodęs nuo ugnies,
bet visiškai sveikas. Palaikai su pagarba buvo papuošti ir vėl padėti atstatytos
bažnyčios rūsyje.
1878 m. caro valdžia pradėjo persekioti Barboros kultą ir įsakė rūsį visiškai užmūryti. 1897 m., darant bažnyčios remontą, rūsys buvo atidarytas, ir kilniosios mergaitės karstas vėl buvo lankomas maldininkų ir garsėjo stebuklingais įvykiais.
1937m. nežinomi piktadariai įsiveržė į rūsį ir išniekino palaikus. Kūnas buvo sudraskytas dalimis ir išmėtytas miestelio gatvėse. Žmonių pasipiktinimas ir skausmas buvo didžiulis. Surinkti palaikai vėl buvo sudėti į karstą.
1963m. senoji Žagarės bažnyčia buvo uždaryta ir paversta sandėliu. Valdžia siekė panaikinti Barboros kultą. Jos palaikai vieną naktį buvo paimti ir nežinia kur išvežti. Negendantis mergaitės kūnas buvo mokslui neįmenama mįslė ir, matyt, norėta jį izoliuoti nuo visuomenės.
Liaudis, patirdama Barboros užtarimu stebuklus, nuo seno
garbino ją, net nesiteiraudama, ar Bažnyčia yra pripažinusi ją palaimintąja.
Senosios Žagarės bažnyčioje buvo protokolų knyga, kurioje buvo aprašomi jos
užtarimu įvykę stebuklai. Ši knyga antrojo pasaulinio karo metu žuvo. Daug jos
užtarimu įvykusių stebuklų aprašo vysk. Antanas Tiškevičius savo 1785m.
pranešime Apaštalų Sostui (plg. Relationes status dioecesium in Magno Ducatu
Lituaniae (1971, Roma).
L „Mūsų švyturiai“ 1992 m.