PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas SKAISTUMAS
ŠV. KAZIMIERAS (1458 -1484)
Šventojo tėvas Kazimieras, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos sūnus, buvo tauraus būdo, gana išsilavinęs žmogus, gyvenime besivadovaujantis praktišku protu ir krikščioniška sąžine. Motina, Austrijos kunigaikščio ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Alberto II duktė, Elzbieta Habsburgaitė - gabi, gerai išauklėta, labai pamaldi. Šv. Kazimieras buvo antras vaikas gausioje (13 vaikų) karališkoje šeimoje. Sūnūs buvo auklėjami lietuvišku papročiu gana griežtai, nelepinami.
Šv. Kazimieras augo ir mokėsi labai prieštaringoje aplinkoje. Vienas jo mokytojas, žymus lenkų istorikas kanauninkas Jonas Dlugošas buvo reiklus, griežtas. Tuo tarpu kitas, politinis emigrantas iš Italijos, humanistas Pilypas Kalmachas Buonakorsis pasižymėjo demokratiškomis pažiūromis, rūpinosi visapusiškai ugdyti karalaičio asmenybę. Karalius Kazimieras buvo gana palankus čekų husitams, svajodamas jų pagalba laimėti Čekijos sostą savo vyriausiam sūnui Vladislovui. Taigi šv. Kazimieras turėjo galimybę gerai pažinti ne tik viduramžių askezę, bet ir pažangiausias savo meto idėjas.
Karalaitis Kazimieras buvo vienas gabiausių ir darbščiausių karaliaus sūnų. Dar vaikystėje pamėgo maldą, daug skaitė, ypač klasikus ir religinę poeziją, taip pat mokėsi jodinėti, fechtuoti, dalyvaudavo turnyruose. Jautriai Kazimiero sielai didžiulį įspūdį padarė Lenkijoje prasidėjęs religinio atgimimo sąjūdis, kurio pradininkas pranciškonas observantas šv. Jonas Kapestranas. Vėliau šį sąjūdį palaikė Akademijos profesorius šv. Jonas Kantas. Šio sąjūdžio esmė - meilė žmogui, ypač pažemintam, vargšui, kuriame buvo įžiūrimas pats Kristus. Veikiamas Dievo malonės ir šventų žmonių pavyzdžio, Kazimieras užsidegęs tarnaudavo vargšams.
Vos sulaukusį 13 metų amžiaus Kazimierą motina nutaria padaryti Vengrijos karaliumi, nes po Vengrijos karaliaus, nepilnamečio Elzbietos brolio mirties, ji ir jos sūnūs tapo teisėti sosto paveldėtojai. Neapgalvotas, paskubomis organizuotas žygis prieš žymiai stipresnį, narsų ir sumanų Vengrijos regentą Motiejų Korviną, kurį rėmė pats popiežius, nepavyko.
Jaunasis Kazimieras skaudžiai išgyveno šį pralaimėjimą. Abu su tėvu nuvyksta į garsiąją Čenstakavos Dievo Motinos šventovę, ir čia karalaitis padarė amžinus skaistybės įžadus. Jis pasijunta ramus ir tvirtas. Grįžęs į Dobicus, tęsia nutrauktą mokslą. Griežtas dienos režimas, malda ir darbas anksti subrandino jaunuolį. Sulaukęs 18 metų amžiaus, Kazimieras jau pasižymi nepaprastu tyrumu, savitvarda, neturto meile, malonumu, antgamtiškai šventu mandagumu, darbštumu, jautrumu vargšams.
Septyniolikmetis Kazimieras įtraukiamas į valstybinius ir
politinius reikalus. Tėvas, siekdamas savo politinių tikslų, buvo atsiradęs
opozicijoje su popiežiumi. Nuoširdžiai mylėdamas tėvą ir gerbdamas popiežių,
šventasis jaunuolis pasiekė, kad buvo pasirašyta taika su Vengrija ir
susitaikinta su popiežiumi. Dėl religinės nesantaikos viena po kitos nuo
Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės atskyla vis naujos rusiškos teritorijos.
Nemažas Kazimiero nuopelnas, kad tėvas dėl nesutarimų su popiežiumi nebandė
atsiskirti nuo Romos, kaip tai padarė Anglijos karalius Henrikas VIII.
Tyli ir protinga šv. Kazimiero politinė ir religinė veikla labai daug prisidėjo,
kad Lietuva su Vilniumi išliko katalikiška.
1482 - 1483 metais Krokuvoje, pavaduodamas išvykusį tėvą, šv. Kazimieras ištisas dienas darbuojasi Valstybės kanceliarijoje, tvarko finansus, stabilizuoja valstybės iždą, kurio būklė buvo kritiška, išperka daug karaliaus užstatytų dvarų. Jaunas karalaitis sudrausmina pataikūnus, sauvaliautojus, liaudį skriaudžiančius pareigūnus. Malonus ir atlaidus norintiems pasitaisyti, negailestingai pašalina neklusnius ir apsileidėlius, jų vieton paskirdamas dorus ir sąžiningus vyrus. Dar oficialiai nepaskirtas Valstybės kancleriu, faktiškai eina šias pareigas, reprezentuodamas karalių Lvovo ir Pcrcmyšlio kapitulose. 1484m., karaliui išvykus, vadovavo senato posėdžiams, krašto administraciją ir politiką kreipdamas protinga linkme. Kiek įstengdamas, priešinosi valstiečius varžančių baudžiavinių įstatymų priėmimui, iki mirties priiminėdavo valstiečių skundus bei prašymus. Mirus vicekancleriui Andriui Oporovskiui, Kazimieras nuo 1483m. gegužės 26 d. jau oficialiai eina kanclerio pareigas. Savo valstybinėje veikloje Kazimieras vadovavosi šūkiu: „Po Dievo daugiausia reikia mylėti teisingumą ir tiesą”. Net kryžiuočių istorikai pripažino šv. Kazimiero kilnumą: „Jis buvo labai išmintingas bei doras ir tai, kas jam buvo pavesta karaliaus, taip sėkmingai beveik dvejus metus vykdė, kad ponai ir valstiečiai jį labai gyrė”. Taigi šv. Kazimieras pasirodė esąs ir tvirtas krikščionis, ir brandus valstybininkas.
1483m. šventasis karalaitis suserga greitąja džiova. Susirūpinę artimieji jam pataria atsisakyti skaistaus gyvenimo, nes, jų nuomone, tik taip galėsiąs išgelbėti savo gyvybę. Pasipiktinęs Kazimieras atmeta šiuos pasiūlymus: jis pasiryžęs geriau mirti, negu nusidėti. Geležine valia, remiamas Dievo malonės, valdo savo ligos alinamą kūną bei maištaujančius jausmus.
Miršta 1484m. kovo 4 d. Gardine, klausydamas šv. Mišių. Kilniojo kunigaikščio palaikai su didžiausia pagarba atgabenti į Vilnių ir palaidoti Katedroje.
Nors buvo pasaulietis, karaliaus sūnus, savo gyvenimą
Kazimieras tvarkė pagal vienuolinį tobulumo siekimo planą, ypač lavindamasis
skaistybės, neturto ir klusnumo dorybėse. Jis gyveno dangaus troškimu. Per
karžygišką kovą laimėta skaistybė dvelkte dvelkė iš šventojo veido. Jį dar gyvą
Vilniaus ir Gardino gyventojai vadino Lietuvos angelu. Labai ryškus šv.
Kazimiero karališkasis neturtas. Jis nemėgo prabangos, taupiai administravo
valstybės iždą, o savo asmeninius daiktus išdalindavo vargšams.
Buvo labai nuoširdus vargšams, ligoniams, pakeleiviams, belaisviams. Kiek
galėdamas, jiems patarnaudavo. Trečia jo dorybė - nuolankus klusnumas Dievo
valiai, pasireiškęs viso gyvenimo disciplinuotumu.
Gilus nuolankumas padėdavo išlaikyti dvasios pusiausvyrą net nepasisekimuose. Jis puikiai sugebėjo valdyti ne tik savo kūną, bet ir dvasią, neklusnias ambicingas mintis. Dievo valios pastatytas prie valstybės vairo, jis nuolankiai ir klusniai, su nuostabiu pasišventimu tarnavo savo tautai ir dieviškajai Tiesai.
Sklindant Kazimiero šventumo garsui, 1516m. Vilniaus
vyskupas Vaitiekus, vienuoliai pranciškonai (bernardinai) kreipiasi į Šv. Tėvą
Leoną X prašydami jį paskelbti šventuoju. Buvo surinktos labai tikslios žinios
apie karalaičio Kazimiero asmenį, bei jo užtarimu įvykusius stebuklus.
Kanonizacijos iškilmės įvyko 1604 m gegužės 10 -12 d. Vilniuje. Šventąjį
Kazimierą 1636m. popiežius Urbonas VIII paskelbė Lietuvos globėju.
L „Mūsų švyturiai“ 1992 m.