PRO VITA     SKAISTUMAS  Parengė Robertas Skrinskas

  Birutė OBELENIENĖ    Motinos užrašai   Artuma / 2007 m. lapkritis

- Mamyte, pažiūrėk, vestuvės! - netikėtai sušunka mūsų mažoji penkiametė Marija. Baltos nuotakos jai visada atrodo didžiausias stebuklas ir, galbūt kaip ir vi­ sos mergaitės, palydi jas pavydžiu žvilgsniu. Nežinia, ar dėl puošnaus, tik vieną kartą gyvenime vilkimo drabužio, ar dėl pagrindinio vaidmens vestuvių spektaklyje. Vestuvininkų eisena, palikusi virtinę kaspinais apkaišytų automobilių, traukia į pėsčiųjų tiltą per Nemuno salą. Palypėjęs laiptais jaunasis pakelia ant rankų nuotaką ir, lydimas pajaunių pulkelio, nužingsniuoja tiltu į salą.

- Mama, kodėl jaunąją reikia nešti per tiltą? Kodėl ji pati nepereina? - paklausė Rūta, iki šiol gana abejingai stebėjusi vestuvininkus. - Gal tai koks senas lietuviškas paprotys?

- Ne, jaunosios nešimo per tiltą nebuvo senovės lietuvių vestuvinėse apeigose. Greičiau tai tik primena prarastą tikrąją vestuvių prasmę. Tiltai jungia du krantus ir padeda žmonėms pasiekti kitą pusę. Vestuvės taip pat yra tiltas: jos sujungia dvi priešingas esybes - vyrą ir moterį ir perveda abu j kitokį, gyvenimą. Gyvenimą pirmiausia ne dėl savęs, ne savo džiaugsmui ir malonumui. Jeigu ištikimiausias žmogaus palydovas - egoizmas nebus paliktas vienišių krante ir pereis kartu į šeimų krantą, naujai susi­ kūrusi šeima bus pasmerkta arba iširti, arba ilgai kentėti. Vestuvinis laikotarpis gana ilgas. Jis prasideda dar gerokai iki sužadėtuvių, kai mergaitė ar vaikinas tėvų ir artimųjų po truputį pratinami prie minties gyventi kitoje šeimoje. Krauti merginai kraitį - geriausia galimybė padėti įsi­ jausti į naują vaidmenį. Vėliau - žvalgytuvės, sužadėtuvės, mergvakaris, paskui kulminacija - tuoktuvės, sugrąžtai. Sis metas baigiasi, kai šeimoje gimsta pirmas kūdikis. Per visą vestuvinį laikotarpį, ypač per tuoktuvių puotą, vestuvininkų pareiga - taktiškai, jautriai, užuominomis įvardyti svarbiausią šeimos sukūrimo tikslą - vaisingumą.

Deja, apie visa tai jau reikia kalbėti būtuoju laiku. Dabar vestuvinis laikotarpis gerokai sutrumpėjo ir dažniausiai apsiriboja puota. Joje vyksta tam tikras vestu­ vių spektaklis, tačiau beveik visi jo veiksmai yra praradę savo gilią apeiginę prasmę. Kad ir jaunosios rūtų vainikas. Visad žalias augalas - rūta, tapęs jaunystės ir skaistumo simboliu, žinomas ne tik lietuvių papročiuose. Buvo tikima, kad rūtos turi ypatingą apsauginę galią. Juk žinai, kad rūtos kaupia savito stipraus kvapo eterinį aliejų, ir jei paliesi žydinčias rūtas, ypač dar nenukritus rasai, jos gali stipriai nudeginti. Rūtų vainikas dedamas jaunajai ant galvos stengiantis ją apsaugoti.

- Nuo ko gi ją reikia saugoti, gal nuo jaunojo? - nusišypsojo Rūta.

- Matai, yra pavojaus, kad per vestuves seksualinis aspektas gali tapti svarbesnis už pagrindinį šeimos sukūrimo tikslą - meilės bendruomenę. Pirmoji jaunųjų naktis būdavo apipinta slėpiningumu, šventumu ir atsargumu, kad nebūtų užgautos ypač jautrios tuomet jaunųjų gyvybinės galios, stengiantis padėti joms pereiti į kokybiškai naują kuriamąjį lygmenį - tarnauti naujo žmogaus atėjimui. Neleistinos jokios nešvankios užuominos, galinčios paskatinti kūniškų aistrų kilimą, kurioms jaunieji būtų pasmerkti visoje bendroje ateityje. Vestuvinės apeigos nuspalvina jaunosios šeimos gyvenimą. Šiandien, kaip pati supranti, saugoti nebėra ką. Vestuvių eiga pasikeitė, daug jų dalių susikeitė vietomis. Sugultuvės įvyksta gerokai prieš vestuves, neapdainuotos ir nepalaimintos. Nuo pikto serginčios ir nekaltumą liudijančios rūtos tik kaip buvusios prasmingos apeigos atšvaitas iš įpročio dar ženklina mūsų vestuves. Todėl ir neša pats jaunikis savo nuotaką, o piršlys su palyda tik seka iš paskos, nes jų vaidmenį - pervesti jaunuosius, apsaugoti juos - jau seniai atliko patys jaunieji iki vestuvių.

- Mam, tu šneki kaip sena davatka! Rūtelės, vainikėlis, nekaltybė... O kaip kitaip jauniesiems sužinoti, ar jie tinka vienas kitam? Jau geriau prieš vestuves išmėginti nei paskui skirtis. Kartais su draugėmis padiskutuojam, ar verta saugoti nekaltybę iki vestuvių. Nė iš vienos negirdėjau, kad verta. Kokia prasmė ją saugoti? Išsvajotam, tik man skirtam pasakų princui? Nebėra dabar tokių, - Rūtos balse pasigirdo suirzimo gaidelė.

- Zinai, nekaltybė prarandama vieną kartą ir visam laikui. Jos praradimas nėra paprastas fiziologinis faktas, kaip galbūt atrodo. Jis giliai paliečia merginos sielą, su­ drebindamas ir pritemdydamas jos šviesą. Išgyvename ypatingą laikotarpį, kuris prasidėjo ne prieš penkiasdešimt metų, o gerokai anksčiau ir dabar yra pačiame savo klestėjime. Nekaltybė ir skaista nebelaikoma jokia merginos vertybe, netgi atvirkščiai, gana įžūliais būdais stengiamasi įteigti, kad mergina, dar nepraradusi skaistybės, turi nemenkų trūkumų. Ji nemoderni, nešiuolaikiška!..

Anksti pradėtas lytinis gyvenimas pirmiausia labai rimtai stabdo natūralią žmogaus dvasinę brandą. Tavo vidinis, emocinis pasaulis turi taip pat subręsti, kaip ir tavo kūnas. Tačiau tam reikia daugiau laiko, ir jo nereikia skubinti. Skaisti mergystė yra kiekvienos merginos laisvė. Daugelio tautų, kaip ir lietuvių, merginų nacionalinių drabužių pagrindinis akcentas yra karūna arba vainikas. Karūna įprasmina ir simbolizuoja ne tik merginos lais­ vę. Laisvose valstybėse karūna ir karaliaus institucija ir­ gi ženklina didžiausią vertybę - nepriklausomybę. Gerai

žinai, kad žmonijos istorijoje tautos susiformavo anksčiau, nei susikūrė valstybės. Merginos mergystės arba laisvės simbolis - karūna tapo ir valstybės laisvės simboliu. Simboliai ir lieka simboliais, tačiau masiniu merginų „nukarūnavimu“ šiandien siekiama tam tikrų tikslų. Nekaltybė yra merginos kūno skaista; ji neatsiejama nuo merginos ir ypač mergaitės viso skaistumo. Nekaltybė prarandama vieną kartą ir visam gyvenimui, skaistumas gali išlikti. Supranti, skaisti gali būti netgi moteris: tai priklauso nuo jos gyvenimo būdo ir, svarbiausia, nuo jos minčių. Tačiau ar daug verta merginos nekaltybė, jei mintys nuolat sukasi tik apie seksą?

Šiandien taip gausiai pilama visokiausia vaizdinė, garsinė, rašytinė informacija, kad merginai, neabejoju, tikrai nelengva išlikti visapusiškai skaisčiai. Štai kad ir batų rek­ lama, kurią šįryt radome savo pašto dėžutėje. Pavarčius skrajutę liko neaišku, ką pirkti siūlo italų firma - batus ar laisvo elgesio moteris? Galbūt ir viena, ir kita, o gal batus, skirtus tik laisvo elgesio moterims7 Atkreipk dėmesį, jog tokias reklamas mums dažniausiai perša užsienio firmos. Ir jos randa puikiausią dirvą: esame ištroškę naujovių ir tylime, kai naikinamos mūsų kultūrinės vertybės, nes bijome apsijuokti prieš Europą. Skaista - pati geriausia merginos apsauga. Prie skaisčios nelimpa niekas. Praradus ją lengvai atsisakoma nekaltybės - savo laisvės, nepriklausomybės. Kuo jaunesnė mergina, tuo lengviau ji praranda savo mergystę, trokšdama naujų pojūčių, ir tuo labiau tikėtina, kad ji niekados netaps brandžia asmenybe,

galinčia valdyti savo seksualinius poreikius ir, svarbiausia, jaučiančia atsakomybę. Tokiai merginai, o ypač mergaitei, labai lengva išugdyti vergo sindromą, nes seksualinė priklausomybė lygiai tokia pat, gal net sunkesnė nei priklausomybė alkoholiui ar narkotikams.

- Mam, tu nuolat kartoji: nekaltybė, nekaltybė. Susi­ daro įspūdis, kad mergina, praradusi vadinamąją nekaltybę, iš karto nusikalsta. Jeigu, sakykim, myliu vaikiną ir iš meilės prarandu savo mergystę, kam nusikalstu? Jam, tau, mokytojams, valstybei? Kam? Ir kodėl sakai, kad tik merginos turi likti skaisčios? O vaikinai? Jie ką - gali išsimaudyti purve ir viskas jiems kaip nuo žąsies vanduo?!

-Tai, ką pasakiau apie skaistą, tinka vienodai ir vaikinams, ir merginoms. Tačiau merginos prigimtis visiškai kitokia. Mergaitės, merginos, moters asmenybė nepalyginti glaudžiau susijusi su jų kūnu, nei vyro. Mergaitės skaistumas yra daugiau dvasinė, vidinė savybė, neatsiejama nuo kūno nekaltybės. Mergina, praradusi nekaltybę be meilės, be santuokos, kurią reikia vertinti ne kaip spaudą pase, o kaip Dievo, tėvų ir žmonių palaiminimą, nusikalsta pati sau. Ji praranda savo lyties pilnatvę, apsaugą ir tarsi suskyla. Juk sakoma - mergaitė nepaliestoji, nesuteptoji. Rusų kalba nekaltybė - „dievstvenostj“, mergaitė - „dievuška“. Ta pačia šaknimi lietuvių kalboje prasideda žodis Dievas, deivė. Nekaltybė yra dieviška būsena. Jei tu manęs pa- klaustum, kodėl merginai ji svarbi, atsakyčiau taip: todėl, kad mergaitė, mergina ir moteris yra kiekvieno žmogaus kūno ir sielos vartai. Tik per moterį ateina žmogus ir tik per moterį tampa žmogumi. Moters ugdomoji misija daug svarbesnė nei gimdančioji, nors iš pastarosios tiesio­ giai išplaukia. Kitaip sakant, kokia moteris, toks ir vyras, arba vergės gimdo vergus, didvyrės - didvyrius.

Rusų kalbos žodis skaistumas - celomudrije reikštų celaja mudrostj, t. y. nepažeista, tikra išmintis. Skaistumas yra tikroji išmintis, leidžianti išsiugdyti ir išsiskleis­ ti neprilygstamai merginos asmenybei. Jeigu manai, kad iki vestuvių būtina „pasimatuoti“, panašiai kaip batus, kad nespaustų, ką darysi, jei netiks? Ieškosi kito? Paskui dar kito? Apie būtinybę lytiškai gyventi iki vedybų kalba žmonės, nebetikintys meilės galia ir nemylintys. Meilė suderina asmenis todėl, kad tik ji vienintelė pajėgi parinkti vienintelį tikrąjį. Ji netgi prislopina lytinį potraukį, nes tikrai meilei seksualinis gyvenimas nėra svarbiausias. Jeigu tau, tarkim, nesvarbus nei tėvų, nei žmonių pritarimas ir manai, kad judviejų meilė jau yra iš Dievo gautas palaiminimas, leidžiantis tau ir tavo vaikinui pradėti lytinį gyvenimą iki vedybų, ką darysite su galinčiu atsirasti vaikeliu? Jam reikės tėvų ir namų.