PRO VITA     SKAISTUMAS  Parengė Robertas Skrinskas

RŪPINTOJĖLIS - Nr.17  Fransua Moriakas  REIKIA BŪTI SKAISČIAM

      Koks esu buvęs vaikas... Buvau jauniausias sūnus anksti našle tapusios motinos, kuri įžengė į našlių luomą taip, kaip kad stojama į vienuolyną. Ji buvo labai skrupulinga ir tvirtai įsitikinusi - tikrąja to žodžio prasme - kad yra atsakinga už mano amžinąjį gyvenimą.

       Anais laikais širdies ir kūno skaistumas nebuvo laikomi kažkokiomis krikščioniškomis dorybėmis. Tai buvo dorybė apskritai. Kai sakydavo: dorybė ar šventa dorybė, tai ir reikšdavo skaistybė. Jautrių sielų skrupulingumas kaip tik daugiausiai ir buvo nukreiptas į tą sritį. Šiandien sunku suprasti tą buvusį priešfroidinį pasaulį.

       Įvairūs sutrikimai, psichinės traumos, kompleksai... Mano vaikystės metais mūsų auklėtojams nė į galvą nebūtų atėję įsivaizduoti tokius pavojus, apie kuriuos byloja šie žodžiai. Idant vaikas ir paauglys būtų skaistus, jis buvo saugomas, kad apie tokius dalykus nesužinotų, kad apie tai, aišku, nebūtų kalbama, netgi galvojama. Jei tik šmėstelės žmogui ši mintis, jis bematant nusiris į bedugnę. Jis turėjo nežinoti, kad jo kūnas egzistuoja. Turėjo gyventi su laukiniu žvėrimi, kurio privalėjo nepažinti. Mažas spartietis ir lapė, paslėpta po jo tunika, taip, taip! Neaprašinėsiu, kokių buvo imamasi priemonių, kad vaikai būtų apsaugoti nuo savęs pačių - bijau sukelti juoką. Tačiau juoktis nebuvo ko.

      Tai, ką tikiu, neišvengiamai rodo gilų skilimą, atsiradusį dėl prieštaravimo tarp krikščioniškojo dėsnio ir jo reikalavimo būti itin skaisčiam ir per amžius nė per nagą jokių nuolaidų - nei prigimtinės teisės, nei tos galingos samplakos, kuri vyksta visame pasaulyje. Vidinio sąmyšio laikotarpiais, tamsybės valandomis jaučiausi atskirtas nuo įprastinio ir normalaus gyvenimo, nuo to, kas kitiems žmonėms yra laimė.

      Na, ką gi, ir tomis valandomis žinojau tai, kas man buvo visada žinoma: tas veiksmas, tas aktas nėra poelgis, nėra toks aktas, kaip kiti. Tasai malonumo alkis nėra panašus į kitus mūsų alkius. Palieku nuošaly moralinį ar bent religinį tos problemos aspektą. Daugelio vyrų (ir tų, kurie yra itin linkę ieškoti malonumų, ir tų, - kurių, deja, yra mažiau, negu įsivaizduojame, - pasiduodančių širdies polėkiams) problema yra ta, kad neleistų savęs praryti šiai mūsų prigimties daliai - gyvuliškumui. Neįmanoma apvaldyti gyvenimo, neapvaldžius savyje instinkto. Pagonims mokėti gyventi reiškia naudotis, bet ne piktnaudžiauti. Tačiau iš tiesų pasirodo, kad kūno aktas nėra panašus į jokį kitą, jo poreikiai nepažabojami ir juose slypi kažkas nepabaigiama. Potvynis, kuris gali viską užlieti, viską pagrobti ir nusinešti.

       Sakysite: O kas mums rūpi! Kiekvienam leidžiama rizikuoti... Tai tiesa, bet už tokios rizikos padarinius atsakome ne mes vieni: kartu įtraukiame ir daug kitų būtybių. Bent jau derėtų graudentis dėl tų merginų, kurios tapo blogų vaikinų aukomis. Tarp jaunų žmonių, medžiojančių vieni kitus, dažniausiai žvėris būna būtent vyras. Pasitaiko, kad gyvenimo pabaigoje iš mūsų jaunystės gelmių išnyra įvairūs veidai. Kiek ašarų norėtume nušluostyti, o gal ir ne vieną kenčiantį šešėlį prašyti atleidimo! Kokią kainą sumokėjo vieni ar kiti, kurie mus mylėjo? Šį klausimą išgirsime kiekvienas. Ir už tai būsime teisiami.

       Neabejotina, kad šiame gyvenime viskas yra nereikšminga, išskyrus meilę; man nesunku su tuo sutikti, nes iš tiesų meilė - mūsų meilė -reikalauja, kad mes, krikščionys, būtume skaistūs. Tai vienintelis mūsų beprotybės pateisinimas.

      Nesu moralistas. Netikiu morale dėl moralės. Mes mylime Tą, kuris pasakė: Palaiminti skaisčios širdies... Mylime Tą, kuris pasakė: Jei netapsite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Mylime Tą, kuris pasakė: Jeigu tavo akis tave piktina, išlupk ją!

       Tą, kuris iš mūsų tiek daug reikalauja, mylime galbūt daugiau negu patys suvokiame. Reikia sulaukti gyvenimo pabaigos, kad tai suprastume. Visos kitos meilės išnyko... Žmogus lieka tik su Juo - Tau tik aš vienas likau... Tai tiesa, kurią krikščionys žino iš patirties: nuodėmė atskiria mus nuo Dievo. Dvasinio gyvenimo dėsnius galime patikrinti, lygiai kaip ir materialinius dėsnius. Apie tai žinojo net ir nuodėmingoji pabaisa, tasai didelis vaikas Rembo, kai jis pasakė esąs tik per vieną žingsnį, bet vis dėlto atskirtas nuo tiesos, kuri galbūt supa mus iš visų pusių, kaip verkiančių angelų minia. Ir staiga iš jo lūpų išsiveržė riksmas: O skaistybe! Skaistybe! Viena prabudimo akimirka leido man įžvelgti, kas tu esi. Dvasia priartėjame prie Dievo!

       Skaistybė yra būtina sąlyga aukštesniajam meilės laipsniui pasiekti. Už viską aukščiau - pasiekti Dievą. Kadangi svarbu tik tai, o ne mažiau. Nes jeigu būtų kitaip, tai kodėl būtų draudžiama tai, kas likusiai pasaulio daliai yra džiaugsmo šaltinis?

       Turėti savyje Dievą - tai ne vien šventųjų ir mistikų privilegija. Net paprasčiausias krikščionis, jeigu tik jame yra dalelė meilės užuomazgos, kurios pagal išmoktą katekizmą reikia mūsų nuodėmėms atleisti, jau gali turėti savyje Dievą. Jaučiu didelę pagarbą tam, ką žmonės vadina meile, ir man atrodo, kad nieko nėra vertingesnio, kaip paaukoti ją, tą pačią meilę - gyvąją meilę, tą Meilę, kuri yra tikrasis Dievo vardas: Dievas yra Meilė.

       Tai ir sudaro Polio Klodelio dramos „Aksominis batelis“ turinį. Kaip aukštai Klodelis įvertino žmonių meilę! Tas jausmas, kuris jungė Pruezą ir Rodrigą, iš tiesų buvo dieviškoji jų esybės dalis, kuri traukė juos vieną prie kito, vertė ieškoti, stengtis pasiekti vienas kitą ir turėti amžinai. Vis dėlto Prueza sutinka, kad nuo to, ko jinai pati nenorėtų paaukoti (nes tai pranoktų jos jėgas), ją atitvertų malonė, atskirtų ją nuo mylimo žmogaus gilia bedugne. Atsižadėdama tos meilės, jinai išsaugojo ją amžinai. Jeigu Prueza būtų atsidavusi Rodrigui, jų ryšys - kaip ir visi žmonių ryšiai -būtų pasibaigęs įpratimu, nuoboduliu, o gal pasibjaurėjimu ir netgi neapykanta. Būtybė palieka mūsų amžinai, kai mes jos atsižadame. Širdis, vargšė širdis, kupina mylimos arba geidžiamos būtybės, atsižada jos, tačiau ne veltui, o atiduodama už ją brangų perlą, kurį kiekvienas nusidėjėlis gali turėti sugniaužtoje saujoje.

      Kiekvieną iš mūsų kiti myli tokį, kokie esame, - visiškai taip, kaip pats, ką nors mylėdamas, myli - netgi ir tai, kas mylimame asmenyje yra blogiausio, ir to asmens ydos atrodo esančios dar žavingesnės, negu kitų gerų žmonių dorybės. Kaip tik taip Kūrėjas myli savo kūrinį. Tokiais griežtais žodžiais pasmerkęs neskaistumą (ir jeigu akis tave piktina, išlupk ją!) arba tuos, kurie kitus piktina (geriau būtų, jeigu jam užrištų girnų akmenį), tas pats Kristus paklydusiai moteriai, samarietei, ir moteriai, kuriai daug atleista, nes ji labai mylėjo, taria tik gailestingumo ir atlaidumo žodžius. Tai klasikiniai pavyzdžiai. Tačiau kaskart, kai Kristus Evangelijoje sako: Tau atleidžiamos tavo nuodėmės.., tai vienu žodžiu, vienu pažvelgimu naikina bet kokias šlykščias žmogaus gyvenimo nuodėmes, kurios visais laikais visų žmonių yra tos pačios. Aišku, aš suprantu, kad ne visi nusidėjėliai yra vienodi, kad vienos nuodėmės yra daug šlykštesnės už kitas. Nors ir šv. Paulius tai pabrėžia, kai kuriuos bjaurumus vadindamas bjauresniais, tačiau Kristus vis tiek mums sako: Palaiminti skaisčios širdies. Pataria susigrąžinti kūdikystės dvasią ir pataria tai padaryti mums visiems. Nenurodo, nuo kurio taško kiekvienas mūsų privalome žengti prie Jo. Galbūt kurtizanės pirma mūsų žengs į dangaus karalystę. Juk mes nežinome, kas yra toji nuodėmė ir tikrasis neskaistumas. <...> Pamirštame, kad tai, kas mumyse yra pabaisiškiausia, beveik visada yra paveldėta, o ne įgyta.

       Krikščioniškoji santuoka, nors sutuoktinius jungtų net jautriausi santykiai, vis tiek nėra vaistas geismui pašalinti: tai tik siena, kuria mes save atskiriame nuo geidulių, paskirų žmonių gyvenime gerokai pranokstančių kūniškąjį aktą, ir net sutuoktiniams kartu gyvenant, neįmanoma jų patenkinti, nes čia dar įsiterpia gundymas įvairių nepažįstamų būtybių, potraukis ieškoti nuotykių, atsitiktinių ryšių. Tai liga, kuri, beje, ne visus mus ištinka. Tačiau reikia visada aiškiai suprasti, kad jeigu kalbama apie skaistumą, tai krikščioniška santuoka nieko nesumenkina, todėl kad šioje sferoje kyla daug sunkumų.

      Čia staiga noriu stabtelėti: ar nepasiduodu šių laikų obscesijai, ar nekalbu, kaip nūdienis žmogus, kuriam seksualinių dalykų pirmumas yra neabejotinas? Tiesą sakant, ne visi gebame išgyventi didžias aistras, ir joks mūsų moralistas dar nieko nepasakė teisingiau, kaip Larošfukas: Esama žmonių, kurie niekados nepamiltų, jeigu nebūtų girdėję kalbant apie meilę. Ar tiesa, kad gimstame jau iš anksto skirti meilės nuotykiams arba, atvirkščiai, ar ne per daug esame linkę pasiduoti aistroms? Arba ši problema kiekvienam mūsų atrodo nevienodai: kūno reikalų srityje tėra tik individualios tiesos. Kiekvienas išgyvena savo tragediją... Yra tik atskiros istorijos, tik asmeniškos tragedijos. Kokie jie vieniši, visi tie žmonių kūnai!

      Tačiau kiekviena vienatvė - vis tokios pačios, bet kartu įvairios problemos - mums, krikščionims, yra tos pačios malonės ir tos pačios meilės plotmė. Kristus atsakė į klausimą, kurį gyvenimas pateikia kiekvienam mūsų. Jeigu tavo širdis tuščia, Jis yra čia pat, kad ją pripildytų; jeigu tavo širdis užimta neverto objekto, kuris gali tave suteršti, Kristus irgi yra čia pat, kad visagališkai ir pilnutinai užimtų vietą to alkio ir to troškimo, kad pakeistų kitu troškimu ir kitu alkiu.

       Skaistumas nėra tokia dorybė, kurią sudaro tik atsižadėjimas, nėra pagrindas laikytis tų priesakų, kuriuos įskiepijo smulkmeniškas ir perdėtai drovus mokytojas, smerkiantis nekalčiausius mūsų žvilgsnius ir verčiantis nuolat laikyti rankoje Tartiufo nosinę. Skaisčiam reikia būti dėl to, kad Kristus to nori ir kad Jo meilė nepakenčia dalybų; taip pat skaisčiam reikia būti, kad galėtum aukotis kitiems, nes meilė Kristui - tai meilė kitiems žmonėms. Nes buvau alkanas, o jūs mane pamaitinote, buvau nuogas, jūs aprengėte mane, <...> buvau kalinys, jūs mane aplankėte. Joks krikščionis nesupranta krikščioniškojo gyvenimo vien savo asmeniško gyvenimo labui, - tai nustelbdavo visa kita mūsų auklėjimo sistemoje. Aukotis - visų užduotis. Kad galėtume aukotis sieloms, reikia atsižadėti kūno (išskyrus tą vienintelį atvejį, kuriam esame pašaukti, kad būtume du viename kūne).

      Tai griežtas įstatymas, tačiau jis neištremia žmogaus iš meilės šalies, o atvirkščiai, kviečia jį ton šalin ir kuria mūsų gyvenimą, kad būtų laimėta dviguba dvasios pergalė: pirmiausia nugalėti save, o paskui ir patraukti tas būtybes, kurias Kristus leidžia sutikti mums savo kelyje ne tam, kad jas išnaudotume, o kad siektume jų išganymo.

       Jeigu tokia užduotis jaunam kūriniui atrodo pernelyg sunki, jeigu tai, ką jis žino apie save, apie savo reiklų ir aistros kupiną kūną, atgrasina jį stengtis apvaldyti ir pažaboti aistras, tai tegul nesugniūžta, tegul nesikremta dėl savo nesėkmės, klupimų, kurie yra tarsi kilometrus žymintys akmenys mūsų vargano gyvenimo kelyje. Dievas yra Meilė. Ir Tasai, kuris prisiėmė mūsų kūną, kuris tapo Kūnu, žino, kokius spąstus tas kūnas mums spendžia. Jis pats patyrė, kas toji mumyse slypinti pusiausvyros stoka, susidariusi kūne, kurio gyvuliški instinktai yra tokie akli ir galingi, kad jungiasi su siela, sukurta Dievui. Jis tai patyrė, būdamas Žmogumi, būdamas Dievo Tėvo Sūnumi. 

      Nereikia niekinti kūno. Jis nėra priešas, kurio, kaip mane mažą mokė, reikia gėdytis ir bijoti. Toks, koks yra, jis buvo pašvęstas Žmogaus Sūnaus, kuris jame įsikūnijo, ir pašvęstas jame esančios sielos, kuri tą kūną persmelkia, kuri geba priimti Dievą, ir ne tik Jį priimti, bet - jeigu tik ji išlieka malonės būsenoje, jeigu išlieka tyra - yra tarsi Jo kupina. Taip kupina Dievo, kaip buvo mums pažadėta: Jeigu kas mane myli, laikysis mano mokslo, ir mano Tėvas jį mylės, ir ateisime pas jį, kad apsigyventume jame. Ir būna pašvęsta mažąja Ostija - Dievo Avinėliu - taip dažnai, kaip mes to norime.

      Kūnas mus pažemina. Ir kaip tik tuo galbūt labiausiai jis gali mums patarnauti. Tačiau neturi mūsų stumti į neviltį; mumyse glūdi tam tikras skaistumo idealas ir jį mato Tasai, kuris geriau už mus įvertina, kokia dalis mumyse paveldėta ir kas mumyse yra liguista. Be to, jeigu tik pagalvojame, galime suprasti švelnumo ir gailestingumo kupiną žvilgsnį, kuriuo Kristus žvelgia į visas marijas magdalietes ir visus raupsuotuosius, nes griežtais žodžiais kreipiasi tik į Rašto aiškintojus ir veidmainius fariziejus, o ne į nusidėjėlius.

      Su kokia meile gėriuosi tuo, ką perskaičiau apie kunigą Juvelianą, Šv. Augustino bažnyčios vikarą, padėjusį t. Fuko grįžti į tikėjimą, buvusį jo dvasios vadovą: vos pamatęs žmogų, jis tuojau pajusdavo nenugalimą troškimą suteikti jam nuodėmių atleidimą.

      Mes, katalikai, lengvai galime pasiekti nuodėmių atleidimo šaltinį. Jis saugo mus, kad nepaskęstume purve, padeda mums suprasti, ką Kristus norėjo pasakyti žodžiais, kad reikia atleisti septyniasdešimt septynis kartus, ir Jis pats atleidžia mums mūsų silpnybes, panaikina jas, nes iš anksto už tai atsilygino. Kad ir kokia būtų nuodėminga ir slegianti praeitis, vis tiek mes ją pavedame Gailestingumui.

      Juo labiau senstu, juo labiau artėju prie paskutinės ribos, juo aiškiau man leista žvilgsniu aprėpti visa, kas sukaupta per ilgą gyvenimą, nors kitų žmonių akimis jis atrodytų tyras, juo tiksliau aš jį įvertinu: būdamas rašytojas, įvertinu tą atsakomybę kiekvieno kalbančio ir rašančio žmogaus, kuris turi poveikį žmonių protams, o jeigu jis yra apsakymų rašytojas, - tai ir žmonių širdims bei kūnams.

      Ir vis dėlto, tolydžio artėdamas prie baisios dienos, kada visi turėsime duoti ataskaitą, aš vis mažiau jos baiminuosi. Nes manyje esančią meilę Dievui Jis pats mums suteikia, iš Jo ji yra kilusi, taigi tas neabejotinai rodo, kad ir mes esame mylimi, vadinasi, mums viskas jau atleista. Net jeigu mes tos meilės nejaučiame, jeigu ji slypi tik mūsų valioje, jeigu žengiame pirmyn tamsybėse, vien paliesdami drabužio kraštelį, kaip toji vargšė moteris, o Kristus į mus neatsigręžia, - net ir tokios meilės mums turėtų pakakti nusiraminti. Nes vertiname ne tai, ką žmogus jaučia, bet tai, kaip jis gyvena, - vertiname tai, ką mes padarome Kristui.

      Gyvenimo saulėlydyje nėra didesnės laimės už tą, kad Jį mylėjome. Kristui ištikimam jaunuoliui šimteriopai atlyginama už tai ištikimybe senelio, kuriuo jis kada nors taps. Kaip dar toli jam atrodo toji diena! O man jaunystė atrodo tokia artima! įspūdis toks, tarsi tik vakar buvau vienas tų jaunuolių, ir lengvai galiu įsivaizduoti jų gyvenimą, jų sunkumus, nuolaidžiavimus, staigius proto aptemimus, o kai kuriais momentais - ir baisią pagundą viską sugriauti ir nebepripažinti jokios kitos teisės, išskyrus kūno potraukių teisę. Tačiau ne geiduliai, o skaistumas ar bent pastangos, kova siekiant tą skaistumą apginti arba jį atgauti paverčia mus nugalėtojais.

http://partizanai.org/index.php/rupintojelis-nr-17/534-reikia-buti-skaisciam