Skaistumas kaip atsidavimas

17. Skaistumą džiugiai išpažįsta tas, kuris moka gyventi atsidavęs, niekaip nevergaudamas egoizmui. Tai reiškia, kad asmuo jau išmokęs būti dėmesingas kitiems, bendrauti su jais ir gerbti jų kaip kitoniškų orumą. Skaisčiam asmeniui nebūdingas dėmesio sutelkimas vien į save, savanaudiški santykiai su kitais. Skaistumas daro asmenybę harmoningą, brandžią ir kupiną vidinės ramybės. Šis dvasios ir kūno tyrumas padeda išsiugdyti tikrą savigarbą ir sykiu gebėjimą gerbti kitus, nes įgalina įžvelgti juose asmenis, kuriuos privalu gerbti kaip sukurtus pagal Dievo paveikslą ir per malonę tapusius Dievo vaikais, atkurtais Kristaus, pašaukusio "jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą" (1 Pt 2, 9).

Savitvarda

18. "Skaistumas moko susitvardyti, vadinasi, ugdo žmogaus laisvę. Alternatyva akivaizdi: arba žmogus valdo savo aistras ir pasiekia ramybę, arba leidžiasi būti jų valdomas ir tampa nelaimingas" (27). Kiekvienas asmuo iš patirties žino, kad skaistumas reikalauja atmesti tam tikras nuodėmingas mintis, žodžius ir veiksmus; tai mums ne kartą ir visiškai aiškiai primena šv. Paulius (plg. Rom 1, 18; 6, 12–14; 1 Kor 6, 9–11; 2 Kor 7, 1; Gal 5, 16–23; Ef 4, 17–24; 5, 3–13; Kol 3, 5–8; 1 Tes 4, 1–18; 1 Tim 1, 8–11; 4, 12). Tam reikia gebėjimo ir pasirengimo tvardytis, žyminčių vidinę laisvę bei atsakomybę už save bei kitus ir sykiu liudijančių tikėjimo pamokytą sąžinę. Tokia savitvarda reiškia ir progų, provokuojančių bei skatinančių nusidėti, vengimą, ir mokėjimą įveikti savo paties prigimties instinktinius impulsus.

19. Šeimai veiksmingai prisidedant prie auklėjimo pastangų ir skatinant lavinti visas dorybes, ugdyti skaistumą pasidaro lengviau ir pavyksta išvengti vidinių konfliktų, net ir tada, kai jaunuoliams tam tikrais momentais pasitaiko pakliūti į ypač keblias situacijas.

Kai kam, atsidūrusiam aplinkoje, kur skaistumas užgauliojamas bei niekinamas, skaistus gyvenimas gali pareikalauti didžiulių, kartais didvyriškų pastangų. Tačiau kad ir kaip būtų, padedamas Kristaus malonės, sklindančios iš jo kaip mylinčio Bažnyčią Sutuoktinio, skaisčiai gyventi gali kiekvienas net nepalankiausiomis aplinkybėmis.

Tai, kad visi yra pašaukti į šventumą, kaip primena Vatikano II Susirinkimas, padeda lengviau suprasti, jog kiekvienas celibatiniame ar santuokiniame gyvenime gali pakliūti į situacijas – ir vienaip ar kitaip tai kiekvienam atsitinka ilgesniam ar trumpesniam laikui, – kur didvyriški dorybės aktai yra būtini (28). Taigi ir santuokinis gyvenimas suponuoja džiaugsmingą ir reiklų kelią į šventumą.

Santuokinis skaistumas

20. "Susituokę asmenys pašaukti į santuokinį skaistumą; kiti praktikuoja skaistumą susilaikydami" (29). Tėvai žino, jog jų vaikų auklėjimo skaisčios meilės bei gyvybės šventumo kryptimi veiksmingiausia prielaida yra jų pačių santuokinis skaistumas. Tai reiškia, jog jie suvokia, kad jų meilėje dalyvauja Dievo meilė, ir dėl to lytinis atsidavimas neatsiejamas nuo pagarbos Dievui ir jo meilės planui, nuo ištikimybės, sąžiningumo bei dosnumo sutuoktinio ir gyvybės, kuri galbūt atsiras iš jų meilės akto, atžvilgiu.

Tiktai taip jų atsidavimas gali būti artimo meilės išraiška (30). Tad santuokoje krikščionis pašauktas atsiduoti paisydamas teisingo asmeninio santykio su Dievu, išreikšdamas savo tikėjimą ir meilę Dievui, taigi atsiduoti su ištikimybe bei dosniu vaisingumu, būdingu dieviškajai meilei (31). Tik taip galima tinkamai atsakyti į Dievo meilę bei išpildyti jo valią, kurią pažinti padeda jo įsakymai. Nėra teisėtos meilės, kuri savo aukščiausiu lygmeniu nebūtų ir Dievo meilė. Mylėti Viešpatį reiškia vykdyti jo įsakymus: “Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų” (Jn 14, 15) (32).

21. Idant galėtų skaisčiai gyventi, vyrui ir moteriai reikia nuolatinio Šventosios Dvasios apšvietimo. “Santuokos dvasingumo šerdis <…> yra skaistumas ne tik kaip moralinė (meilės išugdyta) dorybė, bet ir kaip dorybė, susijusi su Šventosios Dvasios dovana, pirmiausia pagarbos viskam, kas kyla iš Dievo, dovana (donum pietatis) <…>. Tad vidinė santuokinio gyvenimo tvarka, leidžianti ‘meilės apraiškoms’ skleistis teisinga proporcija bei reikšme, yra ne tik sutuoktinių praktikuojamos dorybės, bet ir Šventosios Dvasios, su kuria jie bendradarbiauja, dovanų vaisius” (33).

Kita vertus, įsitikinę, kad jų pačių skaistus gyvenimas bei kasdienės pastangos liudyti šventumą yra jų auklėjamosios veiklos prielaida bei sąlyga, tėvai turėtų traktuoti kiekvieną puolimą, nukreiptą prieš jų vaikų dorybę bei skaistumą, kaip įžeidžiantį jų pačių tikėjimo gyvenimą ir grasinantį nuskurdinti jų gyvenimo ir malonės bendrystę (plg. Ef 6, 12).

Skaistumo ugdymas

22. Skaistumo ugdymu siekiama trijų tikslų: a) išlaikyti šeimoje meilės, dorybės ir pagarbos Dievo dovanoms, ypač gyvybės dovanai, teigiamą aplinką (34); b) padėti vaikams pamažu suvokti lytiškumo bei skaistumo vertę, palaikant jų brendimą pamokomu žodžiu, pavyzdžiu ir malda; c) padėti jiems suvokti bei atrasti savo pašaukimą į santuoką ar į Dievo karalystei pašvęstą nekaltybę, atsižvelgiant į jų nusistatymus, polinkius bei Dvasios dovanas ir visa tai gerbiant.

23. Vykdant šią užduotį, kitų auklėtojų pagalba įmanoma, tačiau jie pakeisti tėvus gali tiktai esant rimtoms fizinio ar moralinio negebėjimo priežastims. Šiuo klausimu Bažnyčios magisteriumas yra pareiškęs aiškią nuomonę (35), taikytiną visam vaikų auklėjimui: “Tėvų auklėjamasis vaidmuo toks svarbus, kad juo beveik niekuo neįmanoma pakeisti. Tėvai privalo šeimoje sukurti meilės ir pagarbos Dievui bei žmogui kupiną aplinką, skatinančią visapusišką asmeninį bei socialinį vaikų auklėjimą” (36). Auklėjimas yra tėvų užduotis, nes auklėjamoji veikla yra gimdymo tąsa ir, negana to, savojo žmogiškumo dovanojimas (37) – tam jie įsipareigoja per santuokos apeigas.

“Tėvai yra pirmieji ir pagrindiniai savo vaikų auklėtojai, ir šioje srityje jų kompetencija pagrindinė: jie auklėtojai, nes jie tėvai.

Savąja auklėjimo užduotimi jie dalijasi su kitais individais ar institucijomis, pavyzdžiui, Bažnyčia ir valstybe; tai privalo vykti visada teisingai taikant subsidiarumo principą. Šis principas suponuoja, jog tėvams padėti leistina ir net privalu, tačiau nepažeidžiant esminių bei neperžengtinų ribų, kurias nustato tėvų pirmoji bei pagrindinė teisė ir konkrečios galimybės. Tad subsidiarumo principas tarnauja tėvų meilei ir prisideda prie šeimos židinio gerovės. Juk tėvai vieni nepajėgūs patenkinti visų auklėjimo proceso reikalavimų, ypač mokymo ir plačioje socializacijos srityje. Taip subsidiarumas papildo tėvišką bei motinišką meilę ir sutvirtina jos kaip pagrindo pobūdį tuo, kad kiti auklėjimo proceso dalyviai gali vykdyti savo pareigas tiktai tėvų vardu, jiems pritariant ir iš dalies jų įpareigoti” (38).

24. Pozitivyzmo dvasios kupina šiandienė kultūra ypač priešinasi auklėjimo projektams, akcentuojantiems atsidavimui atvirą lytiškumą bei tikrąją meilę; į tai Laiške šeimoms dėmesį atkreipia Šventasis Tėvas: “Nūdienos civilizacijos plėtra susijusi su mokslo bei technologijos pažanga, kuri neretai būna vienpusiška ir dėl to pasižyminti grynai pozityvistiniais bruožais. Pozityvizmo vaisiai, kaip žinoma, yra agnosticizmas teorijos srityje ir utilitarizmas praktikos bei etikos srityse. <…> Utilitarizmas yra gamybos ir vartojimo civilizacija, ‘daiktų’, o ne ‘asmenų’ civilizacija; tai civilizacija, kurioje asmenimis naudojamasi kaip daiktais. <…> Norint tuo įsitikinti, užtenka panagrinėti kai kurias lytinio auklėjimo programas, imtas įgyvendinti mokyklose nepaisant daugelio tėvų priešingos nuomonės ir netgi protestų” (39).

Tokiomis aplinkybėmis tėvai, remdamiesi Bažnyčios mokymu ir jos padedami, turėtų susigrąžinti tai, kas yra jų užduotis, ir susivieniję, jei tai būtina ar naudinga, imtis auklėjamosios veiklos, pasižyminčios tikrosiomis asmens bei krikščioniškos meilės vertybėmis, ir įveikti etinį utilitarizmą užimant aiškią poziciją. Kad auklėjimas atitiktų tikrosios meilės reikalavimus, tėvai turėtų to imtis vadovaudamiesi savo autonomiška atsakomybe. 25. Negana to, Bažnyčios magisteriumas, kalbėdamas apie rengimą santuokai, pabrėžia, kad ir šioje auklėjimo srityje pagrindinis vaidmuo turėtų tekti šeimai (40).

Žinoma, “permainos, įvykusios beveik visose dabartinėse visuomenėse, reikalauja, kad ne tik šeima, bet ir visuomenė bei Bažnyčia stengtųsi deramai rengti jaunuolius atsakomybei už savo ateitį” (41). Būtent dėl to auklėjimas šeimoje nuo ankstyviausių metų pasidaro dar svarbesnis: “Išankstinis rengimas prasideda jau ankstyvoje vaikystėje, taikant išmintingą šeimos pedagogiką, padedančią vaikui atrasti save kaip asmenybę, apdovanotą turtinga bei sudėtinga psichika, ir ypatingą asmenybę, turinčią savų stiprybių bei silpnybių” (42).

Ištrauka iš: Popiežiškoji Šeimos Taryba (2001). Žmogaus lytiškumo tiesa ir reikšmė. Auklėjimo šeimoje gairės. Kaunas. LIC “Už gyvybę”, 13-17p.