PRO VITA © Parengė Robertas Skrinskas

JEAN  PAUL REGIMBAL

ROKAS

Vertė Algirdas Patackas ,,Aušrinė" 1990 Nr. 1-3.

                                                                                                                                                                                                            TURINYS

Antroji fazė: rokenrolo evoliucija į sunkųjį ir aitrųjį roką.

Sunkusis rokas. Kaip ir reikėjo laukti, ,,minkštasis” rokas greitai pavirto kietuoju (“hard”, metaliniu) roku, kurio pagrindiniu atlikėju buvo Jerry Lee Lewis, Steavie Nicks, Alice Cooper. Ši antroji banga charakterizuojama visų pirma išplėtotu bytu, garsu ir pašėlusiais smūgiais.

Besidomint ritmu, buvo ištirti Afrikos genčių ir vudu* kulto Lotynų Amerikoje bei Haityje ritmai. *[Vudu („vaudou“) – tai animistinis kultas, kai kuriuos elementus paėmęs iš krikščioniškų ritualų; praktikuojamas tarp juodaodžių Antilų salų gyventojų, Lotynų Amerikoje bei Afrikoje.]  Siekiant tokio ritmo, kuris veiktų klausytojus erotiškai, repertuare buvo panaudojami visi ritualai, imituojantys lytinius santykius, užkalbėjimus ir užkeikimus. Bytas atkakliai dirgino visas emocines, fizines ir fiziologines pulsacijas, įaudrindamas klausytojų nervų sistemą netgi iki sąmoningo mąstymo paralyžiaus.

Garso jėga siekė 120 decibelų, o tai viršija žmogaus klausos galimybes. Tai buvo tiesioginis ir įžūlus visos žmogaus asmenybės šturmas, nukreiptas į karališkąjį klausos nervą. Prie erotizuojančios byto pulsacijos prisideda kvaitinantis dirginančio triukšmo efektas, kuris sukelia nervinį persitempimą, nekontroliuojamą nepasitenkinimo jausmą ir norą žūt būt jį patenkinti. Buvo primygtinai siekiama sukurti aukščiausios įtampos atmosferą ir paskui leisti aistroms stichiškai išsilieti.

Pagaliau stiprintuvais buvo išgautas laukiamas efektas, kai mušamieji sprogsta visa jėga, persmelkdami beginklę auditoriją: būgnų trenksmas, lėkštės, riksmas, elektroniniai sintezatoriai - visa tai susilieja beprotiškoje atakoje į konvulsijose besiraitančią minią.

Klausytojas panardinamas į pašėlusį garsų okeaną. Sunkiojo roko ne klausomasi, o į jį panyrama šiame sekso, tvirkinimo ir maišto rituale. Tarp daugelio “heavy”(sunkiojo) roko muzikantų būtent Pete Tawshand įtvirtino šį žanrą. Jei Alice Cooper gali būti vadinamas kietojo roko genijumi, tai Pete Tawshand  buvo jo aukščiausias meistras.

Aitrusis rokas. („Acid“ (aitrus) – tai žargoninis narkotiko pavadinimas).  Revoliucija tik prasidėjo. ,,The Beatles”, ,,Rolling Stones” ir grupė “The who” suteikė naujų bruožų šiai pragariškai kanonadai. Daktaras Timothy Leary atrado LSD, ir jaunimas susipažino su haliucinogeniniais* narkotikais. *[Tai narkotikai, provokuojantys nervines-jausmines reakcijas, veikiantys žmogaus psichiką, sukeliantys vaizdo, garso, lietimo, kvapų, o taip pat erdvės-laiko, jausmo už erdvės ribų, haliucinacijas. Jiems priklauso visi rūgštiniai narkotikai, tokie kaip LSD, aminorūgštys, mantraksas, amfetaminai, barbitūratai, migdomieji ir t.t.] Roko muzika įjungė narkotikų arsenalą tarp visų tų stiprių emocinių dirgiklių, kuriuos siūlė naujoji banga: tai aitrusis rokas, „The Beatles“ su jų „Geltonuoju povandeniniu laivu“ *, „Rolling Stones“ su „ruduoju cukrumi“ (kokainu), „broliu“ morfijumi ir pagaliau „Sidabrine Dama“ (švirkštu). *[Tai psichodelinė haliucinacija. Psichodeliniais psichiatrijoje vadinami tokie preparatai, kaip, pvz., LSD, kurie sukelia haliucinacijas gyvo sapno pavidalu. Psichodeliniu taip pat vadinamas elgesys, sukeltas iškreiptos realybės, pvz., savęs įsivaizdavimas paukščiu ar supermenu, įsitikinusiu, kad gali skraidyti ar sustabdyti traukinį.] Kaip pareiškė Ebby Hofman, rokas yra revoliucijos šaltinis. „Mūsų gyvenimo modelis – su narkotikais, keistais rūbais, roko muzika, – tai ir yra revoliucija.“

Trečioji fazė: šėtoniškasis rokas

Galima buvo manyti, kad pasiekta riba, bet tai būtų velniško tų revoliucionierių genijaus nuvertinimas. Jiems buvo būtina peržengti paskutinį slenkstį, okultizmo slenkstį, vedantį prie velnio kulto.

Šią fazę pradėjo „The Beatles“, 1968 m. išleidusi „Baltąjį velnio albumą“, kuriame be kitų buvo šie du kūriniai: „Revoliucija Nr. 1“ ir „Revoliucija Nr. 9“. Pirmąkart plokštelių pardavimo istorijoje pasirodė pasąmoniniai pranešimai*, propaguojantys „šėtono evangeliją“. *[Pasąmoniniu vadinamas toks pranešimas, kurį asmuo priima per pasąmonę, už sąmonės ribų, todėl šio perdavimo sąmonės pastangomis susekti neįmanoma.] Tai turėjo pasisekimą, ir nuo tada roko muzika pasuko velnišku tvirkinimo keliu.

   Tarp šio žanro meistrų visų pirma reikia paminėti „Rolling Stones“, kurių šėtoniškas arki-magas yra Mikas Džageris (Mick Jagger). Netoli jų pažengė „The Who“, „Black Sabbath“, „Led Zeppelin“, „Styx“. Dabar jau nebeliko dviprasmybių. Viskas inicijuojama, orientuojama ir organizuojama okultinių jėgų šlovinimui ir jo didenybės Šėtono garbinimui.

Kodėl įvyko šis staigus posūkis rokenrolo evoliucijoje? Nurodysiu 3 pagrindines priežastis:

1.Dėl pasąmoninio perdavimo technikos.

2.Dėl pačių muzikantų atsidavimo velniui.

3.Dėl finansinių rėmėjų. Paminėsime šiuos: Iliumunatus (Illuminati), burtininkų agentūrą WICCA ir Velso raganų asociacija (Velsch Vitches Society).

Kiek vėliau paaiškinsiu, kodėl ir kaip šios draugijos veikė “Šėtoniškojo” roko evoliuciją ir prisidėjo prie jo pasisekimo.

Ketvirtoji fazė: trenktas rokas

Manėte, kad jau pabaiga? Ne, nes degradacija dar nepasiekė savo dugno. 1980 m. gimė pank-rokas*, kurio tikslas ir filosofija – pastūmėti į savižudybę, kolektyvinę prievartą, nusikaltimus. *[„Punk rock“, – Anglijoje taip vadina abiejų lyčių prostitutes. Vėliau amerikietiškas slengas šį terminą vartojo „padugnės“ prasme.] Tarp žinomesnių grupių pažymėsime „Ted Nugent“, „Kiss“ ir jų pasekėjus „Aphrodit’es Child“ (albumas „666“). Panko aukščiausias lygis – brūkštelėti partneriui skutimosi peiliuku, įsiūtu į džinsus ar striukę, sumušti, jau sužeistą, spygliuota metaline apyranke. Štai kokias aukštumas pasiekė rokenrolas palaimintaisiais 1983 metais.