PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas     NARKOTIKAI     RELIGIJA
 

I. POPIEŽIAUS PIJAUS XI ŽODIS ABSTINENTAMS 1930 09 30

Priimdamas Vokietijos katalikų abstinentų „Kreuzbund“ atstovus, popiežius pasakė:

„Mes sakome jums: pasilikite šiame kelyje, eikite šiuo keliu vis tolyn ir vis drąsiau pirmyn. Tai sakome Mes mielai visai sąjungai ir jos visiems darbams, nes jūsų darbas yra ne tik geras, bet ypatingai garbinga ir šventa kova. Kova už Dievą ir žmones, už tautą ir Bažnyčią, už šeimą ir už save.
Kova dėl Dievo, kurį girtavimas labai dažnai įžeidžia, kova dėl artimo, kuriam jūs į kūno ir sielos pagalbą einate; kova dėl tautos ir valstybės, kur girtavimas tiek daug nuostolių pridaro, taip daug gerų piliečių valstybei ir tautai išplėšia ir juos ne tik nenaudingus, bet tiesiog pavojingus padaro. Tai yra t.p. gera ir šventa kova dėl šeimos, kuriai girtavimas taip labai kenkia ir visiški sunaikina ne tik jos dabartį, bet ir ateitį. Jūs vedate kilnią ir geraširdišką kovą patys dėl savęs, nes jūs vedate ją iš Dievo ir artimo, tėvynės ir tautos meilės, jūs praktikuojate aukštame laipsnyje dorybių karalienę – Dievo ir artimo meilę. Todėl, mylimieji sūnūs ir dukterys, dar kartą nuoširdžiai sveikiname. Ženkite visuomet pirmyn šiuo taip gražiu, aukštu ir kilniu keliu. Kovokite drąsiai, kaip jūs tai suprantate. Kovokite nuolat drąsiau ir geriau šioje šventoje kovoje. Vaisių netruksite. Vienas didžiausių vaisių – laimės šaltinis bus pirmoje eilėje jums patiems ir jūsų kraštui. Šiuos nuopelnus jūs turite dėl Dievo ir žmonių, dėl šeimos ir Bažnyčios gerovės. Ypatingai jūsų veikimu džiaugiasi Bažnyčia, nes šita kova, šitas darbas jau savyje tikras bendradarbiavimas, apaštalavimas tikrame Bažnyčios apaštalavimo darbe, kadangi jūs rodote kelią, kuriuo eidami galite išgelbėti daug sielų – labai dažnai ir kūną; kelią, kuriuo jūs taip daug sielų jūsų motinai bažnyčiai galėsite sugražinti.“ „Sargyba“, 1938`10, 70.

 II. KANOS VESTUVĖSE PRITRŪKO VYNO...

Išspaudus vynuoges, būdavo gaunama gana daug sveikos saldžios vynuogių sunkos, kuri jau ir buvo vadinama vynu. Tačiau visiems aišku, kad toks „vynas“ buvo dar nerūgęs, taigi ir be alkoholio. Jis buvo visų labai branginamas ir mėgstamas.
Tuomet cukraus dar neturėta. Ėmus „vynui“ rūgti, rūgštėti, darytis svaiginamu, jis kaskart labiau palikdavo netinkamas vartoti gomuriui. Taigi, norint nenorint, reikėjo griebtis visų galimų priemonių, kad „vynas“ pasiliktų saldus, vadinasi nesvaiginamas. Tam reikalui plačiai vartojama priemonė buvo „vyno virimas“. Išspausta saldžioji vynuogių sunka būdavo tiek laiko virinama, iki ji kiek sutirštėdavo, lyg syrupas. Ant tokio išvirto „vyno“ paviršiaus dar būdavo užpilamas sluoksnis aliejaus. Taip paruoštą „vyną“ jau buvo galima laikyti ilgesnį laiką. (Pasterizaciją surado Louis Pasteur [1822-1895]. Nuo jo ir kilo šis vardas.) Šitoks pavirintas „vynas“ pirmiausia galėjo būti ilgą laiką skanus, nesurūgti ir buvo be alkoholio. Toks virtas „vynas“ žydams buvo geras maistas. Kadangi jis buvo tirštas, tai jį buvo galima ant duonos užsidėjus valgyti, o atskiedus vandeniu, buvo gaunama skanaus nesvaiginamo gėralo („vyno“). Ką tik išspaustas ir ką tik minėtu būdu sukonservuotas „vynas“ buvo laikomas geresniuoju „vynu“. Šiandien žmonės yra pratę vadinti geresniuoju stipresnį, su žymesniu alkoholio procentu, gėralą. O tada geresnis buvo tas gėralas, kuris buvo skanesnis gerti. Tam reikalui labiausiai tiko „saldusis vynas“, vadinasi nesvaiginamas gėralas. Surūgęs (svaiginamas) buvo aštrus ir erzinąs, taigi blogesnis. Bet ne visi žydai vyną konservuodavo. Kiti leisdavo jam išrūgti ir tada jau vartodavo vandeniu gerokai atskiedę, kaip svaiginamą gėralą. Apie skiedimą vyno vandeniu Talmude randame tokią vietą: „Vynas, kuriame nėra 3 kartus tiek vandens, nėra sveikas vynas.“
Tačiau vyno rauginimas sudarydavo tam tikrų nepatogumų. Pirmiausia toks surūgęs vynas buvo neskanus, o pastatytas rūgti vynas reikalaudavo stropiau prižiūrimas. Mat, indų stokos dėliai, jis dažniausiai būdavo rauginamas odose. Kai rūgstant, prisirinkdavo dujų, tai odos neišlaikydavo ir sprogdavo. Tuo būdu, rūgstančiam vynui reikėjo žmogaus, kuris prižiūrėtų visą rūgimo procesą. Šiaip ar taip, visa tai lengviau galėdavo atlikti turtingieji. Todėl raugintą, t.y. jau svaiginamą vyną daugiausia turtingieji ir tevartojo. Visi kiti naudojo neraugintą. Tuojau išspaustą ar pervirtą „vyną“, - vadinasi nesvaiginamą. Taigi, po viso to, kas minėta, yra aišku, kad žodžiu „jajin“ – vynas (kartais jis dar vadintas „tiroš“ ir „asis“) buvo vadinama ir šviežia, saldi, tik išspausta vynuogių sunka ir virtas „vynas“ (abu nesvaiginami) ir pagaliau svaiginamas, - o ne vien svaiginamas. Taigi, tvirtinti, kad Evangelijoje ar Šv. Rašte kiekvienoje vietoj minimas vynas yra svaiginamas, yra perdaug drąsu ir nepagrįsta.
Kalbant apie senovės žydų vyno vartojimą, tenka pažymėti, kad jiems vynas ilgą laiką buvo kaip būtinas ir nekaltas gyvenime maisto dalykas, o ne lėbavimo ar girtavimo gėralas. (Ekl.39,31; 2Kron.2,16)
Ar Kanos vestuvėse vynas padarytas iš vandens buvo svaiginamas, nieko nežinoma. Jei yra pasakyta, kad jis buvęs „geresnis“, tai labai galimas dalykas, kad tuo pačiu jis buvo ir nesvaiginamas, nes, kaip jau matėm, geresniu vynu laikyta ne tas, kuris labiau svaigino, bet tas, kuris buvo geresnis skonio atžvilgiu.
Bet kai Kristui ant kryžiaus padavė svaiginamo vyno, Jis griežtai atsisakė.  A. Lėvanas „Abstinencija žiloje senovėje“. Kaunas 1925.

 

Kam gi auga vynuogės? Kad jų syvus vartotumėm neperdirbtus, dar neturinčius alkoholio. Toks be alkoholio vynas buvo vartojamas Palestinoje tais laikais, apie kuriuos pasakojama Šventojoje Istorijoje. Pavyzdžiui, pasakojime apie tai, kaip Juozapas aiškino faraono sapną, tarp kita ko sakoma, kad vyno pilstytojas stovėjęs už stalo šalia karaliaus ir spausdamas iš vynuogių syvus pylė į karaliaus taurę. Pr 40 9-11.

Toks bealkoholinis vynas daromas ir mūsų laikais. Kaip lai daroma? Kad vynuogių syvai neimlų rūgti, kad juose neatsirastų alkoholio, bet liktų tiktai cukrus ir žmonės gerdami nesvaigtų, reikia užmušti rūgimo grybeliai (bakterijos). Jie galima sunaikinti virinant vynuogių syvus, bet čia vynas įgauna nemalonaus skonio, Yra kitas būdas, kurį išrado garsus Paryžiaus gydytojas ir labai mokytas žmogus vaidu Pasteur (Paster), Tas būdas pramintas išradėju vardu — „pasterizacija“.  Vynuogių syvai supilami j didelius indus, kurčiai uždaromi ir paskum statomi į tam tikrus virinamuosius prietaisus (aparatus), pilnus ligi 70° užkaitinto vandens. Karšto vandens šiluma įeina į vynuogių syvus ir išnaikina grybelius. Tada syvai košiami ir pilstomi buteliuosen, kurie taip aklai užkemšami, kad oras negalėtų įsiskverbti. Tai ir yra grynas, be alkoholio vynas. Jis yra gardus ir sveikas.   (Mokytojas S.  Tijūnaitis „Alkohologija“ Vadovėlis pradžios mokyklų mokytojams. Kaunas,  1924 m.)

 

III. STAČIATIKIAI APIE GIRTAVIMĄ:

 

IV. ATSITIKIMAI, PAMOKSLAI

Vynmedis ir velnias
Pasakojo žmogus Arabijos, kad Adomas, pasodinęs vynmedį, pamatė, kad apie jį velnias per daug jau triūsia. Pirmiausia patepė stiebelį su povo taukais. Kai jau tas paaugo, patepė su taukais beždžionkos. Tas medelis tarpo. Vėl atėjo velnias ir patepė su taukais liūto. Jau medelis suaugęs buvo – ir vėl atėjo ir patepė su taukais kiaulės.
Niekas negalėjo suprasti, ką čion velnias dirbo ir kas iš to bus. Štai dabar, kai medelis užaugo, kekes uogų atnešė ir žmogus sau vyną iš jų padarė, viskas pasirodė: ateina geras žmogus pas savo kaimyną, pripila sau stiklą vyno, kaip povas linkčioja kitus sveikindamas ir geria. Begerdamas prageria savo protą ir iš to ima kaip beždžionė šokti. Vėl geria, pyksta ant savo artimo ir kaip liūtas piktas, užmušt jį gatavas. Ant galo, kai geria be soties visai pameta protą ir jėgą, puola ant žemės į purvyną ir voliojasi kaip kiaulė. Per tai ir daugiau žmonių prapuldo ant kūno ir dvasios. Kun. Tatarė.

Rumunijoje, Černovicų apylinkėje, kaimo kiaulės, suėdusios vyno fabriko keletą kibirų vyno darbinių atmatų, pasigėrė ir pradėjo po visą kaimą bėgioti. 64 m. ūkininkė norėjo jas suvaryti į tvartą, tačiau girtos kiaulės puolė ją ir sudraskė. Subėgę į pagalbą žmonės rado nelaimingosios ūkininkės tik kūno likučius, nes įsiutusios kiaulės beveik visiškai ją suėdė.

Vienas turtingas graikų karalius kartą iškėlė didelę puotą. Į ją pakvietė garsų išminčių Diogeną. Puotos metu šeimininkas pagarbiai padavė svečiui auksinę taurę, sklidiną puikiausio vyno. Diogenas, paėmęs taurę, energingai šliukštelėjo per petį žemėn. Šeimininkas įsižeidė, bet susilaikė nieko nesakęs. Svečiai vienas po kito aštriai pradėjo Diogeną pašiepti. „Diogenai, kam tu tokį vyną išliejai? Et, žmogau...Išminčiumi esi pagarsėjęs, bet vis tiek menkai galvoji, kad taip pasielgei. Tik kvailas gali tokį vyną išlieti. Matyt ir tavo galvoje taip tuščia, kaip anoje taurėje,“ – juokėsi vienas po kito. Kai jau visi svečiai savo „išmintį“ buvo pasakę, Diogenas ramiai tarė: „Jeigu aš nepražudyčiau vyno, tai vynas pražudytų mane. Verčiau aš jį teškiu žemėn, negu paskum jis mane.“ „Ne grynas žodis, bet įkūnytas žodis tikrai galingas.“ Foersteris

Kartą medų karalius Artyages pastebėjo, kad jo 12 m. anūkas Kyras (vėliau tapęs garsiu Persų karaliumi) visai negeria vyno. Paklaustas kodėl, Kyras atsakė: „Aš bijau, kad vynas nebūtų užnuodytas. Kai tu savo gimimo dieną sėdėjai su draugais prie vaišių stalo, aš pastebėjau, kad vergai pylė nuodus į jūsų taures.“ - „Vaike, iš kur tavyje kilo tokia mintis?“ – „Aš mačiau“, - tęsė mažasis Kyras,- „kaip visi, kurie iš tų taurių gėrė, kūnu ir dvasia susilpnėjo. Pirmiausia jūs pradėjote , - kas mums vaikams griežtai draudžiama – smarkiai šūkauti ir niekas kito kalbos nebeklausė. Paskum jūs ėmėte dainuoti kvailiausias dainas ir prisiekdami įrodinėjote, kad tai gražiausios dainos. Pagaliau jūs kėlėtės nuo stalų ir ėjote šokti, tačiau jūs nebegalėjote ne tik šokti, bet nė tiesiai pastovėti. Jūs nebežinojote, nė kas jūs esate. Tu, seneli, nebežinojai, kad esi karalius, o kiti - kad valdiniai.

665 m. langobardų karalius Grimoaldas sumušė prie Asti frankus šitokia klasta. Patyręs prisiartinant gausingą frankų kariuomenę, įsakė paruošti iškilmingą puotą su gausybe gardaus vyno. Savo visiškai blaivius karius išslapstė apylinkėje. Kadangi net sargybos nebuvo išstatytos, frankai be jokio vargo įsibrovė į stovyklą. Langobardai, dėdamiesi baisiai išsigandę, paspruko. Frankų kariai tuojau pat rūpestingai ėmė tuštinti vyno butelius ir, žinoma, greit visiškai nusigėrė. Apie vidurnaktį grįžo organizuoti langobardų kariai ir girtus frankus išžudė.

Vienoje vietoje, grįžus krikšto tėvams su pakrikštytu kūdikiu iš bažnyčios, kūdikis buvo paguldytas į lopšį ir – prasidėjo krikštynų vaišės. Visi valgė, gėrė, juokėsi, linksminosi iki pat vakaro. Ir niekas nepagalvojo apie tų iškilmių svarbiausią didvyrį – kūdikį. Pagaliau svečiai rengėsi keliauti į namus. Bet juk nepadoru išeiti nė nepažvelgus į kūdikį. Tačiau rado jį lopšyje jau nebegyvą – visai nutroškusį po svečių paltų, skarų, apsiaustų, kepurių. Mat svečiai, skubėdami sėsti už stalo, nieko negalvodami, bloškė savo apdarus kur tik pakliuvo.

Dar prieš XX a. karus vienas Čikagos banko tarnautojas, Rolandas Steel, arklių lenktynių loterijoje laimėjo 40 000 dolerių. Jis tuojau atsisakė nuo tarnybos ir išvažiavo į tėviškę, Alabamos valstiją. Ten jis ketino įvykdyti savo gyvenimo svajonę – nusipirkti ūkį, vesti savo jaunų dienų meilę ir patekti atstovu į parlamentą. Bet pakelyje New Orleane Rolandas sugalvojo truputį pasilinksminti: aplankė eilę smuklių, kol pagaliau pateko į vieną menkos vertės barą, kur susimušė ir buvo nežinomų žmonių nudurtas.

Prieš daugelį metų šimtametės girios viduryje, lapių apleistame kalne, gyveno atsibastęs atsiskyrėlis. Jis maitinosi girios uogomis ir žolėmis. Jo griežtas gyvenimas patiko Dievui ir Dievas su atsiskyrėliu kalbėdavosi sapnuose.
Velnias, be abejo, stengėsi šv. atsiskyrėlį sugundyti. Tačiau atsiskyrėlis buvo toks atsparus, kad sugebėjo nusikratyti ne tik sunkių, bet ir lengvų pagundų. Velnias tada stengėsi jame sužadinti savo tėvų pasiilgimą. Iš tikrųjų, atsiskyrėlis ėmė ilgėtis savo namiškių, savo gimtosios trobelės. Jis net pradėjo galvoti apie kelionę. Taip begalvodamas, atsiskyrėlis pamatė netoliese arklį. Gyvulys, prisiartinęs, prašneko žmogaus balsu:
- Sakyk, kur nori keliauti? Aš tave nuvesiu.
Atsiskyrėlis apsidžiaugė, manydamas, kad šį arklį jam Dievas atsiuntė. Nieko negalvodamas, sėdo ant arklio ir didžiulių miškų plotais jojo, jojo tolyn per tankumynus, skynimus, kopė į kalnus, leidosi į slėnius ir vėl kopė ligi įnešė atsiskyrėlį į aukštą, aukštą kalną. Kalnas buvo aukštas ir turėjo stačius šonus. Nulipti nuo šio kalno nebuvo galima. Ant šio kalno gyvulys liepė nulipti atsiskyrėliui, o patsai virto žmogumi. Jis tarė keleiviui:
- Esi padaręs nuodėmę Dievui, susigundei pamatyti savo tėviškę. Patsai vienas nuo šio kalno nenulipsi, o mirti su nuodėme negali. Pažadėk išpildyti mano siūlomą sąlygą, aš tau padėsiu nulipti nuo šio kalno.
Atsiskyrėlis buvo priverstas sutikti su siūloma sąlyga. Kai atsiskyrėlis pažadėjo išpildyti sąlygą, velnias tarė:
- Ar pažįsti paleistuvystę, girtuoklystę ir žmogžudystę?
- Ne.
- Pasirink vieną iš šių trijų ir išpildyk, kaip esi pažadėjęs.
Atsiskyrėlis ilgai svarstė ir nenorėjo sutikti, tačiau duotąjį žodį turėjo tesėti ir jis pasirinko girtuoklystės nuodėmę, manydamas, kad ji yra lengviausia, ir už kurią vėliau galės atgailoti ir tokiu būdu atsiprašyti Dievą už padarytą įžeidimą.
Velnias labai apsidžiaugė, kai apsisprendė pasigerti. Vėl pasivertė arkliu ir nunešė atsiskyrėlį į restoraną. Restorane velnias tarė:
- Išpildyk savo pažadėjimą, pasigerk. Paskui nunešiu į tavo lapių olą, galėsi išsimiegoti ir paskui garbinti Dievą.
Atsiskyrėlis pasigėrė. Nusigėrusį velnias sugundė prisivilioti merginą ir papildyti paleistuvystės nuodėmę. Kada į restoraną įėjo vienas girtas, velnias gąsdino, kad bus blogai, nes šis esąs merginos sužadėtinis. Atsiskyrėlis čiupo geležinį daiktą ir juo užmušė tą vyrą.
Po to atsiskyrėlis suprato, kokia didelė blogybė yra girtavimas. Jis suprato, kad girtavimas yra visų didžiųjų nuodėmių pradžia. Jis liepė velniui pasitraukti, o patsai, atgailaudamas, skelbė girtuoklystės nuodėmės baisybę.


V. Kun. A. Grauslys. Medžiaga pamokslui apie blaivybę.


Abstinencija — krikščioniškoji dorybė.
Kiekviena mintis, kuri siekia iškelti dvasią ir padaryti ją kūno valdove, yra krikščioniška. Blaivybės judėjimas kaip tik to ir siekia.
Viena iš labiausiai reikalaujamųjų dorybių Evangelijoje yra savęs atsižadėjimas. Yra tai kova su savim, su savo geiduliais ir blogais palinkimais. Todėl, Išganytojas, iš kiekvieno, kurs nori sekti paskui Jį, reikalauja, kad jisai atsižadėjęs savęs neštų savo kryžių ir eitų paskui Jį. Paties Išganytojo gyvenimas tai ištisa auka. Šventųjų gyvenime tas savęs atsižadėjimas tampa jų kasdieniu mėgiamu maistu, prieina iki herojiško laipsnio. Vienuolių gyvenimas remiasi trejopu savęs atsižadėjimu; tai trys įžadai — trys vinys, kuriomis vienuolis prikaltas prie kryžiaus. Net ir būti paprastu krikščioniu, tai reiškia daryti tai, ko nenori, o nedaryti to, ką nori.
Giliai todėl pastebėjo krikščionišką gyvenimą ir jo pažangą „Kristaus sekimo" autorius, kurs yra pasakęs; „Tiek tik pažengsi gerame, kiek atsižadėsi savęs". Kad galėtume gyventi aukštesniems dalykams, turime mirti žemesniajai prigimčiai.
Abstinencija, kuri yra ne kas kitas, kaip viena kita tokių atsižadėjimo savęs formų yra grynai krikščioniška dorybė.
2°. Skaistybė yra krikščionybės pasididžiavimas ir josios vaisius. Jinai tam tikroje prasmėje yra tikėjimo pagrindas. Nupuolimas skaistybėje sukelia religines abejones ir atima tikėjimą. „Pasaulis nebūtų netikintis, jeigu jis nebūtų neskaistūs" (šv. Augustinas). Nesuskaitomi pavyzdžiai iš gyvenimo rodo, kad pirmasis puolimas neskaistuman įvyksta dažniausiai alkoholio įtakoje Šv. Hieronimas laiške į Eustachijų šitą mūsų protavimą patvirtina: „Vynas ir jaunystė tai dvi neskaistumą kurstančios medžiagos. Kam mes turime pilti aliejų į ugnį? Kam ir be to degančiam kūnui duoti naujo maisto gaisrui?! Terencijus gi sako: „Kur nėra Bacho, ten ir Venera šąla“. „Vynas daro neskaisčius“, sako šv. Raštas. Žmogus pasigerdamas atima sau proto vartojimą ir pasilieka tik gyvuliškoji prigimtis, kuri tik tinka gyvuliškiems darbams.
Taigi, kova už visišką blaivumą yra tai kova ir už skaistybę. Taigi, tikrai krikščioniškoji kova!
3°. Beveik kiekvienas pasigėrimas duoda papiktinimą, blogą pavyzdį. Nieko gi taip nesmerkia Kristus kaip papiktinimą, kurs griauna jo mokslo pasėtąją sėklą.
Taigi, kova už pilną blaivumą yra tai kova prieš didelį papiktinimo šaltinį. Todėl pilnasis blaivumas turi labai patikti Kristui.
4°. Artimo meilė ragina mus visiškai būti blaiviais. Daugybė žmonių turėdami silpną valią seka kitus. į mus tiesia savo rankas silpnieji, kad mes gelbėtume juos. Sustiprinkime juos savo geru, pilno blaivumo pavyzdžiu. Nors vynas ir nekenktų mums ir patiktų, tačiau dėl artimo meilės pasiaukokime, atsisakykime ir to, nes kitaip artimas mus sekdamas, nenorės susilaikyti pusiaukely, ir taps girtuokliu. Artimo meilė, tas tikros krikščionybės žiedas, ragina mus būti gero abstinencijos pavyzdžio apaštalais.
5°. Šiandienis netikėjimas, nedora ir atšalimas labai įžeidžia Dieviškąją Širdį. Didinga Pijaus XI paskelbta atsilyginimo šv. Širdžiai mintis privaloma ir mums. Pasaulis neatsisako net nuo neleistų dalykų, tad norintieji atsilyginti šv. Širdžiai turi parodyti Jai savo meilės gausumą, atsisakydami ir nuo leistų dalykų. Taigi abstinencija ir yra viena tokių priemonių, kuriomis galime parodyti šv. Širdžiai savo atsilyginimą už neblaivumo nuodėmes pasauly.
Pasaulyje šiandien garbinamas kūnas ir jo „teisės". Reikia reakcijos prieš tą kūniškumą. Kurkime savyje ir kituose šitą gražią, savo šaknimis taip giliai glūdinčią krikščionybėje, abstinencijos dorybę. Žinokime, kad kiekvienu susivaldymu mes artėjame į Jį, daromės vis meilesni Jo švenčiausiai Širdžiai. Amen. „Tiesos kelias“, 1930 m. Rugsėjo 1 d.

Kun. Alfonsas Lipniūnas (Lipnickas) studijavo sociologiją Prancūzijoje: 1935-1937 m. Lillio universitete, o 1937-1939 m. tęsė studijas Paryžiuje. Gyveno Prancūzijos katalikų socialinės veiklos Centre.
Jokių alkoholinių gėrimų nevartodavo, net to kasdieninio stalo vyno, kuris yra sudedamoji kiekvieno prancūzų pietų dalis (kaip mūsų ruginė duona). Vietoj jo gurkštelėdavo gryno vandens, kuriuo prancūzai tą stalo vyną (apie 6% stiprumo) pusiau atskiesdavo vartodami valgio metu. /Juozas Brazauskas ,,Kunigas - pro Deo et Patria“. Kaunas, 1960 m.mašinraštinė 15 psl.brošiūra./


,,Brolis taip paklausė abos Ksojaus: "Jei išgersiu tris taures vyno, ar tai daug"? Tas atsakė: "Jei velnio nebūtų, būtų nedaug, bet kadangi jis yra, tai daug. Vienuoliai , kurie gyvena pagal Dievo priesakus, vyno negeria.“ ,,Dykumos tėvų pamokymai.“ Katalikų pasaulio leidiniai, 2014, psl.214.
 

JŪSŲ NUOMONĖ APIE RŪKYMĄ IR GĖRIMĄ
TURINYS