PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas

VYSKUPAS JURGIS MATULAITIS 1922 11 22


Savo rūpinimąsi vyskupijos tikinčiųjų religiniu išprusimu vyskupas Jurgis Matulaitis skleidė kreipimaisi ir aplinkraščiais. 1922 m. lapkričio 22 d. išleido adventinį ganytojišką laišką dėl girtavimo. Jame pažymėjo, kad karas baigėsi ir gyvenimas miestuose bei kaimuose pamažu grįžta į normalias vėžes. „Tačiau matome, teigia, kad karas mums atnešė ne tik materialines nelaimes, bet sudavė ir moralinius smūgius, kuriuos reikia gydyti energingai ir nedelsiant. Viena iš tokių nelaimių, kurias mums atnešė karas, ko gera, pati baisiausia, tikriausia „didelė ir pikta žaizda", yra girtavimas, baisiu greičiu plintantis mūsų miestuose ir kaimuose". Jis yra pirmoji tiek miestų, tiek kaimų, taip pat tautų bei valstybių turtinio, finansinio žlugimo priežastis. Ši nelaimė apima vis platesnius sluoksnius, net jaunimą, vaikus ir moteris. Dėl girtavimo netenkama sveikatos ir gyvybės, jis atsiliepia palikuonims iki ketvirtos kartos, yra nuodėmių ir nusikaltimų šaltinis, ir tai liudija kalėjimai.
Todėl Vyskupas kreipėsi į diecezijos tikinčiuosius: „Jeigu norime, kad grįžtų dori papročiai, jei trokštame laikinosios gerovės ir savo sielos laimės, kovokime su girtavimu." Savo pirmtako, XIX a. gyvenusio vysk. Adamo Krasinskio, pavyzdžiu ragino išsižadėti girtavimo, kurti blaivybės organizacijas, vengti blogos draugijos, saugoti vaikus. Šią kilnią kovą laimins Dievas, ir Švenčiausioji Dievo Motina savo galingu užtarimu padės ją laimėti"59.
Prie laiško pridėjo alkoholio atsižadėjimo ir įsirašymo į blaivybės broliją tekstų pavyzdį60.
--------------------
59. [List pasterskí o pijaństwie - Ganytojiškas laiškas apie girtavimą],1922.11.23, in:
„Kurenda" 1922, p. 108-110; Pw, p. 173-176.
60. Bractwo trzeźwości (Blaivybės brolija), in: „Kurenda" 1922, p. 110-111.
Šaltinis: Tadeusz Górski MIC ,,Palaimintasis Jurgis Matulaitis.“ Kaunas 2009, 246 psl.

Naujai paskirtas Vilniaus vyskupas Adomas Stanislovas Krasinskis atvyko į Vilnių tik 1859 m. balandį. Jo poveikis blaivybės sąjūdžiui buvo daug silpnesnis, nei Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus. Jis ėmėsi vadovauti judėjimui, bet veikė tik siuntinėdamasi aplinkraščius kunigams ir bendraudamas su jais bažnyčių vizitacijų metu. Reikšmingiausias A.S.Krasinskio veiksmas blaivybei palaikyti buvo jo 1860 m. balandžio 22 d. ganytojo laiškas dvasininkams ir tikintiesiems. 1863 m. birželio 22 d. jis buvo ištremtas į Viatką, administracines pareigas perėmęs generalinis vikaras prelatas Juozapas Bovkievičius uoliai vykdė Šiaurės vakarų krašto viršininko Michailo Muravjovo (Koriko) nurodymus ir blaivybės brolijos nebetoleravo. 1864 m. balandžio 18 d. aplinkraščiu M.Muravjovas blaivybės brolijas griežtai uždraudė, kaltininkams grasindamas didelėmis piniginėmis pabaudomis ir karo teismu. http://etalpykla.lituanistikadb.lt/obj/LT-LDB-0001:J.04~2001~1367162093233 http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-0001:J.04~2001~1367162093233/DS.002.0.01.ARTIC

 

Jurgis Matulaitis, Dievo ir Apaštalų Sosto malone Vilniaus vyskupas

Ganytojiškasis laiškas dėl piktnaudžiavimo alkoholiu

Vilnius, 1922 m., lapkričio 22 d.

Sveikinimai Viešpatyje ir ganytojiškasis palaiminimas visiems vyskupijos tikintiesiems.

Brangieji Kristuje!

 Baigėsi baisus ir žiaurus karas, nutilo patrankos, žmonės guviai sugrįžo prie savo įprastų darbų siekdami atstatyti tai, kas buvo sunaikinta. Mieste valdininkas ir darbininkas, o kaime žemdirbys kovoja už savo geresnę dalią.

Atrodo, kad gyvenimas tarsi vėl grįžta į normalų būvį. Vis dėlto pastebime, kad karas visiems mums pridarė ne tik materialinių nuostolių, bet ir moralinių žaizdų, kurias turime gydyti energingai ir neatidėliodami. Viena iš karo rykščių, turbūt baisiausia, „žiauri ir piktybinė žaizda“ – tai girtuoklystė, siaubinga sparčiai plintanti mūsų miestuose ir kaimuose. Ar galima tokiomis aplinkybėmis tikėtis gyvenimo pagerėjimo? Juk girtuoklystė yra pagrindinė skurdo grimasos priežastis. Ji gramzdina šalis ir tautas į vargo ir išsigimimų prarają, o klestinčius miestus ir kaimus nuskurdina. Viešpaties išminčius Patarlių knygoje sako: ,,Kas dūsauja: „Deja!“? Kas šaukia: „Vargas man!“? Kas įsivėlę į vaidus? Kas skundžiasi? Kas žaizdotas be priežasties? Kieno miglotos akys? Tų, kurie ilgai užsisėdi prie vyno, tų, kurie eina tuštinti maišytų vynų“ (Pat, 23, 29–30). Pranešama, kad vidutinio dydžio parapija per metus prageria ne mažiau kaip 800 milijonus markių. Kiek pinigų galėtume sutaupyti visoje vyskupijoje!

Už tokią sumą būtų galima pastatydinti daug nuostabių šventovių, o kiek mokyklų išlaikyti, kiek našlaičių prieglaudų, kiek ligoninių sergantiems ir invalidams, kiek žemės ūkio padargų įsigyti, kad būtų geriau žemę įdirbti, kiek būtų galima nuveikti keliant pramonę ir amatus?!.. Ir visa tai tik už tuos pinigus, kurie per vienus metus prageriami. Ta rykštė pas mus užgauna vis platesnius sluoksnius, skandina savo siaubingu potvyniu įvairiausius luomus ir profesijas, skirtingus visuomenės sluoksnius ir pašaukimus; ji negaili nė lyties, nė amžiaus. Ši rykštė daugelyje parapijų užgauna jaunimą, net vaikus, moteris ir merginas, nepaisančias gėdos ir nešlovės. Kartais girtuoklis sako: „Geriu už savo pinigus, mano tai darbas, mano degtinė, ir koks kieno reikalas“.

O ar taip yra iš tikrųjų? Jei jis yra šeimos tėvas, tai prageria ne tik savo pinigus, bet ir grašius, priklausančius žmonai ir vaikams, tuo padarydamas jiems didžiulę skriaudą. Jei girtuoklis neturi šeimos, tai argi jo darbas tik jam vienam priklauso? Kaip skruzdėlės bendru darbu įneša savo indėlį į skruzdėlyną, kaip bitutės pripildo avilį, taip panašiai ir žmonės tik bendru darbu įstengia užtikrinti sau gerovę ir turtą. Taigi kiekvieno individo darbas priklauso ne tik jam pačiam, bet ir parapijiečiams ir bendrapiliečiams. Eikvodami savo darbo vaisius, ne tik save pačius skriaudžiame, bet ir savo artimuosius.

Girtuoklystė žaloja sveikatą ir trumpina gyvenimą. Gydytojai pažymi, kad ligoninėse iš šimto besigydančiųjų būna septyniasdešimt girtuoklių, o iš šimto labai sunkios būklės pacientų sveikatą atgauna 29 nuosaikios gyvensenos žmonės ir tik trys girtuokliai. Nustatyta, kad sveikatai žalingi šios priklausomybės padariniai perduodami trečiai ar net ketvirtai kartai; priklausomybę turinčių tėvų ir senelių prakeikimas prisideda prie vaikų ir anūkų išsigimimo.

Girtuoklystė yra įvairiausių nuodėmių ir nusikaltimų šaltinis. Iš kur kyla šiandien taip išplitę bjaurūs paleistuvystės veiksmai, jei ne iš girtuoklystės? Kada gi vyras ir tėvas barbariškai muša žmoną bei vaikus, jei ne būdamas girtas? Ar ne prie degtinės butelio jis buvo kalbinamas teisme melagingai prisiekti? O nusikaltėlis, besikėsinantis į savo brolio gyvybę ir turtą, – argi ne degtinė jam duoda drąsos vykdyti žmogžudystę ir apiplėšimą? Apsilankykite kalėjimuose ir įsitikinsite, kad daugumą nusikaltėlių pagimdė girtuoklystė. Jei šiandien skundžiamės blogais laikais, kai vis daugėja nedorybių, skundžiamės vargu ir brangymečiu, jaunimo išsigimimu ir nutolimu nuo tikėjimo, tai šios liūdnos būklės priežasčių reikia ieškoti girtuoklystės plitime. Jei norime, kad grįžtų ankstesnė dorovė, jei trokštame laikinųjų gėrybių ir savo sielos laimės, kovokime su girtuoklyste.

Dar ne taip seniai, po mūsų didžiojo pirmtako vyskupo Adamo Krasinskio atmintinų ganytojiškųjų paraginimų ištisos šeimos, kaimai ir parapijos prieš altorių atsižadėdavo alkoholinių gėrimų ir pasižadėdavo Dievui visą gyvenimą laikytis blaivybės. O dabar? „Kaip nublanko auksas, kaip pakitėjo aukso grynuolis! Kaip išmėtyti guli šventieji akmenys kiekviename gatvės kampe“ (Rd 4, 1), – reikėtų liūdnai šaukti drauge su pranašu Jeremiju, o šios būklės priežastis yra girtuoklystė. Nėra šventiško pobūvio, nėra šeimos iškilmės – krikšto arba vestuvių, – kad ten gėrimams nebūtų išleidžiami paskutiniai uždirbti pinigėliai bei santaupos; net skausmingos laidotuvių apeigos būna suteršiamos girtuoklystės orgijomis.

Kai šita nešvari girtavimo banga užlieja mūsų miestus ir kaimus, drauge su tuo pačiu pranašu šaukiu: „Atsikelk, šaukis naktį kiekvienos sargybos pradžioje! Išliek savo širdį kaip vandenį Viešpaties akivaizdoje! Pakelk į jį savo rankas dėl gyvasties savo vaikų“ (Rd 2, 19). Prašykite Dievą, kad savo visagalinčia dešiniąja sulaikytų tą rykštę. Raginu jus Šventojo Rašto žodžiais. Atsitokėkite darantieji nedorybes (plg. Lk 13, 27). Išganytojo žodžiais jus patikinu: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės<...>, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai“ (Lk 21, 34). Šiuo Advento laiku Tautų apaštalo žodžiais raginu: „Išmušė valanda jums pabusti iš miego. <...> Tad nusimeskime tamsos darbus <...>. Kaip dieną elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo. <...> Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi“ (Rom 13, 11–14). Savo protėvių pavyzdžiu atsižadėkite girtuoklystės, padedant jūsų parapijų ganytojams steikite blaivybės draugijas bei sąjungas, venkite blogų draugijų ir bet kokios progos girtauti, nuo tų pagundų saugokite savo vaikus, ir gailestingasis Dievas savo meiliu žvilgsniu pažvelgs į atviras jūsų širdis, išgirs jūsų balsą, jus palaimins ir padės toje kilnioje kovoje, kurią – neabejojame – vykdysite prieš girtuoklystę, jūsų priešą, jūsų žemiškosios ir dangiškosios tėvynės priešą. Švenčiausioji Mergelė parems jus savo galingu užtarimu ir padės pasiekti pergalę. To iš visos širdies linkime ir jums visiems suteikiame ganytojiškąjį palaiminimą.

+Jurgis, Vilniaus vyskupas

Ganytojiškasis laiškas išspausdintas 1922 m. Vilniaus metropolijos žinyne „Kurenda“, p.108–110  

 

List pasterski o nadużywaniu alkoholu

Druk: Kurenda 1922, s. 108-110.

Wilno, 23 listopada 1922

Jerzy Matulewicz z Bożej i Stolicy Apostolskiej łaski Biskup Wileński

Wszystkim Wiernym diecezji naszej pozdrowienie w Panu i błogosławieństwo pasterskie.

Najdrożsi w Chrystusie!

Minęła straszna i okrutna wojna, zamilkły działa, ludzie wzięli się żwawo do pracy nad odbudowaniem tego, co zostało zniszczone. W mieście urzędnik i robotnik, a na wsi rolnik walczą o lepszą dolę dla siebie.
I zdaje się, iż życie wraca do normalnego stanu. Spostrzegamy jednak, żewojna zadała nam nie same tylko klęski materialne, lecz i moralne ciosy, z których należy się leczyć energicznie i niezwłocznie. Do takich plag zrodzonych wojną należy jedna, bodaj najstraszniejsza, prawdziwie „sroga i zła rana” - pijaństwo, z potworną szybkością szerzące się w miastach i wioskach naszych. Czyż można wobec tego spodziewać się polepszenia dobrobytu? Wszak pijaństwo jest pierwszą przyczyną miny majątkowej.
Ono strąca kraje i narody całe do przepaści nędzy i zwyrodnienia, a kwitnące wsie i miasta doprowadza do ubóstwa. Toteż mędrzec Pański woła: Komu biada? komu swaty? komu żale? komu bez przyczyny rany? Azali nie tym, którzy zasiadają przy winie, a bawią się kubków wstrząsaniem (Prz 23,29-30). Stwierdzają, że średnia parafia wypija rocznie nie mniej jak za 800 milionów marek!  Ileż by to się zaoszczędziło pieniędzy w całej diecezji?

Za taką sumę można by wiele wspaniałych świątyń zbudować, a ileż by się dało szkół utrzymać, ile ochronek dla sierot, ile szpitali dla chorych i kalek, a ile narzędzi rolniczych zakupić dla polepszenia uprawy ziemi, ile by się zrobiło dla podniesienia przemysłu i rzemiosł?... I to tylko za pieniądze, które się przepija w ciągu roku jednego! A plaga ta zatacza u nas coraz szersze koła, zatapiając w swych potwornych wylewach rozmaite stany i zawody, rozmaite warstwy i powołania; nie szczędzi płci i wieku: tej pladze w wielu parafiach ulegają młodzieńcy, a nawet dzieci, niewiasty i dziewczęta, niepomne na sromotę i hańbę... Pijak nieraz mówi: „Ja piję za swoje pieniądze, moja to praca, moja wódka i co komu do tego?”
A czyż tak jest w rzeczywistości? Jeśli on jest ojcem rodziny, przepija nie tylko swoje pieniądze, ale grosz należący do żony i dzieci, wyrządzając im ciężką krzywdę. A jeśli pijak i nie ma rodziny, to czyż praca jego do niego tylko należy? Jak mrówki wspólną pracą wznoszą swoje mrowisko, a pszczółki napełniają ule, tak też i ludzie tylko wspólną pracą potrafią zapewnić sobie dobrobyt i bogactwo. Praca więc każdej jednostki nie tylko do niej samej należy, lecz i do współparafian. współobywateli. Marnując owoce swej pracy, wyrządzamy nie tylko sobie krzywdę, ale i swoim bliźnim.

Pijaństwo doprowadza do utraty zdrowia i skrócenia życia. Lekarze wykazują, że na  100 chorych w szpitalach 70 jest pijaków, a ze  100 chorych beznadziejnie odzyskuje zdrowie 29 wstrzemięźliwych, a tylko 3 pijaków. Zostało stwierdzone, że szkodliwe dla zdrowia skutki tego nałogu przechodzą do trzeciego, a nawet do czwartego pokolenia, przeklinającego swoich nałogowych rodziców i dziadków, którzy się przyczynili do zwyrodnienia dzieci i wnuków.

Pijaństwo jest źródłem najrozmaitszych grzechów i zbrodni. Gdzież biorą początek owe ohydne czyny rozpusty, które dziś tak się rozmnożyły, jeśli nie w pijaństwie? Kiedy mąż i ojciec w sposób barbarzyński katuje swoją żonę i dzieci, jeśli nie będąc pijanym? A czyż nie przy wódce bywał on zachęcany do składania fałszywej przysięgi w sądzie? A zbrodniarz, co nastaje na życie i mienie swego brata, czyż nie w wódce czerpie swoją odwagę do popełnienia zabójstwa i grabieży? Przejdźcie więzienia, a przekonacie się, że większą część zbrodniarzy zrodziło pijaństwo. Jeżeli dziś narzekamy na złe czasy i zwiększającą się nieuczciwość, na nędzę i drożyznę, na zwyrodnienie młodzieży i upadek wiary, to przyczyny tego smutnego stanu należy szukać w rozmnożeniu się pijaństwa. Jeżeli tedy chcemy, by wróciła dawna obyczajność, jeśli pragniemy dobra doczesnego i szczęścia swojej duszy, walczmy z pijaństwem.

Jeszcze nie tak dawno, po wiekopomnych odezwach pasterskich wielkiego poprzednika naszego, biskupa Adama Krasińskiego, rodziny całe, wsie i parafie przed ołtarzami wyrzekały się trunków i zaprzysięgały Bogu trzeźwość na całe życie. A teraz?  Jako pośniedziałe złoto, zmieniła się barwa najlepsza, rozmiotano kamienie świątyni na rogach ulic(Lm 4,1) żałośnie trzeba zawołać z prorokiem Jeremiaszem, a przyczyną tego stanu - pijaństwo. Nie ma uczty biesiadnej, nie ma uroczystości rodzinnej - chrztu lub wesela, aby nie wydano ostatka zapracowanego grosza na napoje, a nawet bolesne obchody pogrzebowe bezcześci orgia pijacka.

Gdy więc ta brudna fala opilstwa zalewa nasze miasta i wioski, wołam do Was z tymże prorokiem:  Wstań, chwal w nocy na początku straży, wylej jako wodę serce twe przed obliczem Pańskim; podnieś ku niemu ręce twoje dla dusz dziatek twych (Lm 2,19). Proście Boga, aby sam prawicą swą wszechmocną powściągnął tę plagę. Wołam do Was słowami Pisma Świętego.  Opamiętajcie się, którzy czynicie nieprawość(por. Łk 13,27).
Słowami Zbawiciela zaklinam Was: Miejcie się na pieczy, aby nie były obciążone serca wasze (...) opilstwem, aby na Was z trzaskiem nie przyszedł dzień sądu Bożego(Łk 21,34). Słowami Apostoła narodów w tym czasie adwentowym wzywam: Jest godzina, abyśmy ju ż ze snu powstali (...). Odrzućmy tedy uczynki ciemności (...). Jako we dnie uczciwie chodźmy; nie w biesiadach i pijaństwach (...), ale obleczcie się w Pana Jezusa Chrystusa (Rz 14,11 -14). Za przykładem przodków Waszych wyrzeknijcie się pijaństwa, zakładajcie przy pomocy pasterzy Waszych parafialnych związki i towarzystwa trzeźwości, unikajcie złych towarzystw i wszelkiej okazji do pijaństwa, strzeżcie przed tymi pokusami dzieci swoje, a Bóg miłosierny łaskawym swym okiem wejrzy na chętne serca Wasze, głosu waszego usłucha i błogosławić Wam będzie i dopomoże Wam w tej walce szlachetnej, którą - nie wątpimy - prowadzić będziecie z pijaństwem, tym wrogiem Waszej  i ziemskiej, i niebieskiej ojczyzny. Najświętsza Panna wesprze Was swym potężnym orędownictwem i przyczyni się do zwycięstwa.

Życzymy tego z całego serca i udzielamy Wam wszystkim naszego pasterskiego błogosławieństwa
t Jerzy, biskup wileński

TURINYS Galite parašyti: ,,skrinskasETAgmail.com“