PRO VITA© NARKOTIKAI ALKOHOLIS
VYSKUPO MOTIEJAUS VALANČIAUS GANYTOJINĖS GROMATOS UŽ BLAIVYSTĘ
Vyskupo laiškas Plungės parapijonam, kad mestų girtuokliavę 1862 05 02
Aš, Motiejus Kazimieras Valančiauskis, iš Dievo ir apaštališko sosto mylistos Žemaičių vyskupas, Plungės parapijonus, aveles savo, maloniai sveikinu.
Tikrai atmenat dar, vaikai mano, laimingą tą dieną, kurioj mielaširdingiausias Dievas, ant žemės mūsų pažvelgęs, stebuklingu būdu visoj Žemaičių vyskupystėj įvedė šv. blaivystę. Visų tada širdys, malone Dievo sukrutintos, sudrebėjo iš džiaugsmo, ir, katalikai, kėlėm į dangų maldas karščiausias dėkavonės už teip didžią malonę mums, nuodėmėtiems žmoneliams, veltai suteiktą. Visi tuokart, lyg iš gilaus miego pabudę, išvydo baisią prapulti, į kurią lyg akli brido, nesgi prakeikta degtinė buvo akis dūšių žmonių užtemdžius ir širdis užrauginus. Supuolę į bažnyčią, padarė visi stipriausią užžadą, jogei daugiaus to pragariško gėralo nei burnon neims ir į karčemas nei kojos nekels. Džiaugėsi tada dūšia mano, matydama tą puikų jūsų užsižadėjimą, ir, turėdamas širdį tikros linksmybės pripildytą, siunčiau drauge su jumis balsą padėkavojimo prie Dievo už tą neišpasakytą geradėjystę. Bet šiandieną tas mano džiaugsmas vėl išnyko, širdį tėvišką, lig šiol ramią ir linksmą, vėl akmuo liūdnumo prislėgė, nesgi atėjo manęsp žinia, jogei jūs, Plungės parapijonai, čia pat arti mano šono gyvendami, atpuolėt į seną paprotį ir kaip senovėje ėmėte gerti degtinę. Girdėjau jus ir miestelyj susirinkusius pilnus bosus to gėralo ištuštinančius, tarytum šv. blaivystės nei būtų tarp jūsų. Ne gana to, sako dar, daugumas iš jūsų yra pripratusių prie vyno ir arako ir lyg veltakleidžiai sūnūs turtus savo vartojate ant tų brangių gėrimų, neatmindami, jogei tokiu būdu ir dūšias savo kartu su turtais amžinai pražudysite. Ai vaikai mano mieliausi, jei tai tiesa yra, pasijuskite meldžiami, kolei dar metas, ir, tą mano balsą šiandien išgirdę, liaukitės bridę į prapultį. Nerūstinkite Dievo jūsų, kuriam vieną kartą prisiekėt nebegirtuokliauti, turėkitės tvirtai žodžio, jam duoto, nelaukdami, iki išties ant jūsų rūsčią savo ranką, bausdamas nedorėlius. Atnaujinkit sulaužytą prižadėjimą ir visi vėl iš vieno prižadėkite nei burnon degtinės neimti, nei kito nugirdinančio gėrimo negerti. Vienas antram įkalbinėkit, vienas kitą dabokite, visi iš vieno melskitės, prašydami dangiškos sau malonės, kad jums duotų Viešpats Dievas išturėjimą gerame nusprendime, kad neliktumėt lyg avelės nuskurdusios atskirti iš būrio išrinktųjų valandoje, kurioj stosime ant teisimo paskučiausio. Žiūrėkit, kad, tą mano balsą girdėdami, neužkietintumėt širdžių jūsų ir kad nebūtumėt paskui ant amžių papeikti. Malonė Dievo teesie su jumis visados.
L. (Juozapas Silvestras Dovydaitis „Šiaulėniškis senelis“ Ketvirta Dalis. „Gyvenimas Stepo Raudnosio“ Vilniuje, 1865.)
Jūsų pastabos, mintys, pasiūlymai - galite parašyti: ,,skrinskasETAgmail.com“