PRO VITA©     NARKOTIKAI    ALKOHOLIS                          

VYSKUPO MOTIEJAUS VALANČIAUS GANYTOJINĖS GROMATOS UŽ BLAIVYSTĘ

B Ketvirtoji  vyskupo gromata  1861 10 28

Aš, Motiejus Kazimieras Valančiauskis, iš Dievo ir apaštoliško sosto mylestos vyskupas Žemaičių, aveles savo meilingai sveikinu. Jau ketvirti metai užstojo, kai mielaširdingiausias Dievas įvedė terpo mūsų brangią blaivystę. Džiaugės tuokart dūšia mano ir dėkavojo viešpačiui už tą didę jo loską, nesgi misliįau, kad visas mano aveles ant sūdo paskutinio blaivias Dievui parodysiu. Linksmu buvo paklausyti, kaip visos šalys gyrė mano vyskupystę -ir gražiavos puikiu paveikslu. Garsas apie žemaičius ir lietuvius perbėgo greitai per svietą,- užmiršta mūsų tėvynė, bažnyčios šv. klausydama, stojos vėlei gar­si ir garbinga terpo giminių žmonių. Neišmaniau tuokart, kaip garbinti tėvą aukščiausiąjį už stebuklą, kurį mūsų žemėj padarė, jaučiau tik ir dabojau, kad neprieteliai dūšių avelių mano iš kelio šv. blaivystės neišblaškytų. Ir dėkų apiekai Dievo jau šiandieną niekas neatsivožija kilti prieš tą brangią cnatą, visi jos priešininkai paliko sugėdinti, nužeminti ir sutremti. Taigi geros mano avelės, paklusnios ant balso piemenio savo, gyvena spakainiai šv. blaivystėj, stipriai laiko prisiegą, Dievui padarytą, užtat joms širdingai dėkavoju ir siunčiu tėvišką mano palaiminimą. Žinau gerai, jogei skaitlius tų išrinktųjų yra didis, nes dauguma parapijose sunku rasti ben vieną geriantį. Ale yra dar parapijos, kuriose katalikai neišturėjo savo prižadėjime, yra nemaž tokių, kurie, sulaužę prisiegą, Dievui padarytą, atkrito į seną paprotį ir vėl arielkos raugu surūgo. Ant veselių, ant krikštynų, ant bankietų, o labiausiai miesteliuose ant kermošių atsiranda dar tokie smaguriai, kurie, užsidarę pas žydus kamarose, traukia po senovei peklišką trunka — arielką, uksusu arba kitaip vadindami. Šauksmas ir prašymas kunegų nebepasiekia jų užšalusios širdies, baisūs atsitikimai nebepergandina užmigdytos arielkoj dūšios, puikus negeriančiųjų paveikslas aiškia savo šviesa nebeužgauna užputusių jų akių. Tartum išmestas velnias, neradęs niekur vietos, pagal žodžių Jėzaus pono, atgal pas juos sugrįžo su septyniomis dva­siomis dar piktesnėmis ir gyvenimą ten sau aprinko. Pas tuos tai prapultus vaikus mano, žabanguose peklos su­gautus, spąstuose arielkos sukliudytus, siunčiu šiandieną tą mano grometą, verksmingu balsu šaukdamas ir prašydamas, kad ko veikiausiai atbustų ir pažvelgtų ant prapulties, kurią neprieteliai dūšios po jų kojoms vėlei atvėrė. Vaikai palaidūniai, avelės mano paklydusios, balsą mano girdėdami, neužkietinkit širdžių jūsų ir neužverkit ausų, kad šaukimo piemenio negirdėtų, bet imkit tujaus proto ir pamislykit, ant kokio stovit kelio ir kur atsidurste ant galo. Argi dar nepribojot, koki laimė yra iš arielkos? Iš kur barniai, rejestys, keiksmai, nesutikimai, paleistuvystės, muštynės, nesitikėti smerčiai, jei ne iš arielkos? Ar jums ne sarmata slaptu po kamaras žydų lan­dyti ir su jais brotautis dėl tos smarvės, kurios dabravalnai bažnyčioj gerti išsižadėjot?  Užsistanavykit,  koks tai yra jūsų papeikimas ir paniekinimas akyse nevierionių. Nors slaptu gers te, vienokiai Dievo, visur esančio, neapgauste, prisiegą, jam padarytą, sulaužyste, artimą savo papiktinste, žydus prajuokinste, iš meilės Dievo iškriste, o už papiktinimus amžiną prapultį sau nupelnys-te, nes pasakyta yra: „Bėda žmogui anam, per kurį ateina papiktinimas; geriaus jam būtų, idant užkabintas būtų akmuo girnų ant kaklo jo ir paskandintas gilume marių" (Mat. 18—6, 7). Turiu viltį kad šitie mano žodžiai nenueis ant niekų, bet tropys tiesiai į jūsų širdis ir ap­mirusias dūšias arielkoj ant šv. blaivystės pabudins. Gal dar šėtonas neapjakino visiškai ir neužtemdė jūsų proto kad balso dvasiško savo tėvo neišmanytumėt. Man rodos, kad, išgirdę kalbą mano ir permanę nuliūdimą mano, kaip vaikai marnatrauni pulste tujaus prieš Dievo al­torius ir visi, vienu balsu atleidimo nusidėjimų prašydami, atnaujinste sulaužytą prisiegą ir daugiaus anei kojos pas žydus nekelste. Lauksiu tokios žinios nuo jūsų, o laukdamas prašysiu Dievo geriausio, kad neišsipildytų ant jūsų žodžiai Izajošiaus pranašo: „Girdėjimu klausysit, o neišmanysite, o regėdami regėsit, o nepamatysite. Nes užtuko širdis tų žmonių, o ausims sunkiai girdėjo, ir akis savo užmerkė, idant kuomet akimis nepamatytų ir ausi­mis neišgirstų, o širdžia neišmanytų, ir atsigręžtų, o išgydyčia anuos" (Izaį. 6 r.).

L. (Juozapas Silvestras Dovydaitis „Šiaulėniškis senelis“  Dalis trečia. Vilniuje, Spaustuvėje Juozapo Zavadskio 1864.)

TURINYS

Jūsų pastabos, mintys, pasiūlymai - galite parašyti: ,,skrinskasETAgmail.com“