PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas NARKOTIKAI ALKOHOLIS
VYSKUPO MOTIEJAUS VALANČIAUS GANYTOJINĖS
GROMATOS UŽ BLAIVYSTĘ
Antroji vyskupo gromata 1860 08 09
Motiejus Kazimieras Valančiauskis, iš mylaširdystės Dievo ir mylestos šv. sosto apaštališko vyskupas Žemaičių, myliausias aveles savo širdingai sveikina.
Jau dveji metai sukako, kaip Dievo loska blaivystės apsiautė mūsų žemę ir didį stebuklą akyse mūsų padarė: šimtai tūkstančių pijokų suvisu liovės gertie arielką, pametė savo blogą papratimą, iš pat gerklės peklos išspruko ir pagrįžo prie Dievo, sutvertoįaus savo,- iš džiaugsmo ir linksmybės visų širdys sudrebėjo, visi aiškiai pažino lig šiol buvę aklais ant savo dvasiško ir kūniško pelno, visi vienu balsu atsiliepė: „Už tiesą čia stebuklinga Dievo loska, čia balsas iš pat dangaus atvėrė ausis ir akis žmonėms vargdieniams — žemaičiams ir lietuviams, kurių garsas prasiplatino mažne visoj pasaulėj, ir duok Dieve, kad ir vaisius tokius pat visur atneštų tas garsas ir ta žinia garbinga".
Surinkęs raštus iš visos diecezijos apie užsižadėjusius piįokautie, didei nusidžiaugiau, matydamas, jog avelės katalikiškos paklausė balso bažnyčios ir jos vyresnybės dvasiškos,- kur ne kur tiktai paliko pijokai, kai pelai, iš grūdų išsiskyrę,- su skausmu širdies turiu išpažinti, jog pavietėse K. ir R. didesnis skaitlius rados pijokaujančių. Nelaimingi tie žmonės ne ant vienos pijokystės yra atsidavę, yra jie vienkart blogi katalikai, tankiai bliužnierčiai, paleistuviai, nepildantys pavynasčių krikščioniškų, išblaškytojai savo turtelių, vargintojai savo vaikų, virkdintojai saviškių, piktintoįai artimo, bloga veislė pijokystės ir kitų necnatų, o tai vardai tų pakluikusių avelių, apie kurias girdėtie nemalonu, o ant kurių veizėtie dar bjauresniu yra daiktu.
Bet nuo to baisaus paveikslo atkreipę akis ant gerų ir paklusnių vaikų bažnyčios, išvysme aveles malonias, kurios, išsižadėjusios apgirdančių gėrimų, veda gražų gyvenimą, daro pakajų namuose, prociavoja sau tykiai ii procės savo neapverčia ant niekų, mylis tarp savęs, vienas kitam duoda gerą priklodą pabažnasties, blaivystės ir visokių cnatų, myli Dievą, myli savo vierą, myli it klauso vyresnybės bažnyčios ir dvasiškų mokytojų ir taip šventu gyvenimu linksmina visą dangų, taisydami ir sau ten vietą po vargų šio gyvenimo: tokiems katalikams, tokiems Dievobaimingiems vaikams mano iš gilumo širdies siunčiu maloniausią padėkavonę ir palaiminimą vyskupišką; tegul jums visagalis Dievas palaimina namuose ir laukuose ir kožname žingsny jūsų.
Kaip kitą kartą Maižiešius pranašavo žmonėms Izraelio visokius palaiminimus už užlaikymą prisakymų Dievo, taip mes jumis trokštam matyti laimingais už užlaikymą blaivystės; dėl to sakau žodžiais Maižiešiaus: „Palaimintas būsi mieste, palaimintas ant lauko, palaimintas vaisius žyvato tavo ir vaisius žemės tavo, ir vaisius galvijų tavo, bandos, turtų tavo ir avinyko avių tavo. Pašlovinti klojimai tavo ir pašlovinti palaikai tavo — pašlovintas būsi tu įeidamas ir išeidamas. Nuleis Viešpats palaiminimą ant viralinės tavo ir ant visų darbų rankų tavo, dangus atvers skarbą savo labai gerą, idant duotų lietų laike savo".
Bet nenoriu su tuomi gi Maižiešiu siųstie prakeikimą ir ant tų vaikų, kurie, neklausydami balso bažnyčios, tebepijokauna. Meldžiu Dievo, kad ir jų širdis pajudintų ii patrauktų ant blaivystės; ir jūs, paklusnūs vaikai mano, melskitės už anuos ir meilingai geru priklodu veskit juos ant gero kelio, o kuo didžiausiai nepiktinkitės iš jų blogo paveikslo, neklausykit įkalbinėjimo pijokų, jog valna pijokautie: ne, nebuvo ir nebus valna, niekas jums nuog padaryto prižadėjimo neišvalnins, saugok Dieve nuog to, būkite tame daikte tvirti kaip uola, nekrypkit nė į vieną, nė į antrą pusę, bet, kartą pažinę dvasišką ir kūnišką pelną blaivystės, turėkitės anos ligi galo, tai yra pakol neišnyks lig paskutinios piįokystė ir neužaugs nauja giminė, nepažįstanti smoko arielkos.
Persergiu dar, kad saugotumėtės apgavinėjimo žydų, kurie arielką maišo su alu arba, sumaišę su kuom kitu, vietoj vyno pardavinėja, nes visoks apsigėrimas yra grieku.
Viliamės, jog tuos žodžius mūsų priimsit ing savo širdis ir užlaikysit visi be skyriaus, o aš iš gilumo širdies jums sveikinu, žegnoju ir blagasloviįu, idant loska blaivystės ir mylesta Dievo būtų su jumis ir patvirtintų jumis geruose darbuose ir užsituiėjime iki galo blaivystėj.
(Juozapas Silvestras Dovydaitis „Šiaulėniškis senelis“ Antra dalis Vilnius, A. Syrkino spaustuvė 1861.)
Jūsų pastabos, mintys, pasiūlymai - galite parašyti: ,,skrinskasETAgmail.com“