PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas NARKOTIKAI ALKOHOLIS
VYSKUPO MOTIEJAUS VALANČIAUS GANYTOJINĖS
GROMATOS UŽ BLAIVYSTĘ
Penktoji vyskupo gromata Apie žydų vyną 1862 12 12
Aš, Motiejus Kazimieras Valančiauskis, iš Dievo ir apaštoliškos loskos vyskupas Žemaičių, aveles savo maloniai sveikinu. Be perstojo rūpindamos apie dvasišką jūsų pelną ir, kaipo geras piemuo, aveles savo nuo prapuolimo saugodamas, jau keturias pagrečiu grometas leidžiau pas jumis, grėsdamas nuo seno papratimo bjaurios girtystės ir traukdamas visus ant išganingo ir palaiminto kelio nusiturėjimo, arba blaivystės. Tegul bus garbė Dievui aukščiausiajam ir Marijai panai, užtarytojai mūsų, tėviškas mano balsas nepraėjo su vėju; graudingi piemenio žodžiai, po visas bažnyčias vyskupystės lūpomis kunigų apskelbti, greit rado širdyse žmonių vietą ir lyg javai, ant geros žemės pasėti, šimteriopą atnešė vaisių. Šimtų šimtai žemaičių ir lietuvių, šaukimą bažnyčios šv. išgirdę, lyg iš sunkaus miego loska Dievo pabudinti, tuojaus prapultį savo pamatė ir, iš činto arielkos atsižadėję, draugystėn blaiviųjų visi subėgo. Darmai pekliški tarnai juos baidė, veltu po jų kojoms statė savo žabangus, geri mano vaikai, priežadą savo stipriai užlaikėt, ir turiu viltį jogei lig gao jį užlaikyste ir visus peklos viliojimus drąsiai atmeste. Dėl to atsiliepdamos šindien iš naujo prie meilingų mano avelių, visų pirmu siunčiu žodžius padėkos ir palaiminimo visiems draugams šv. blaivystės ir visokių loskų nuo pono Dievo nuoširdžiai aniems žyčiju.
Bet kaip tarp gryniausių kviečių ant dirvos atsiranda ir kūkaliai, neprieteliaus ranka pasėti, taip ir tarp drauginykų blaivystės yra da dauguma vietose blogi katalikai, lyg piktos žolės laukuose, kurie, tėviško mano balso lig šiolei nepaklausę, geria kaipo gėrę prakeiktą trunka ir, trumpą amžių piktai pragaišę, pelnija sau nelaimingi teisią nuo Dievo koronę. Žydai, karčemose gyvenantys, tokį jų užkietėjimą ir palankumą ant pijokystės išvydę, pristato jiems arielkos, su rašalu ir kitais prietaisais mandriai sumaišytos, prasčiokų vynu vadinamo, ir jau ne mažais kaipo pirma stikleliais, bet pilnomis sklenyčiomis užeinančius pas save priima ir ne vieną šitokiu mišiniu iki smerčio nugirdo. Iš visų pusių daeina maniep žinia, kad tasai naujas išmislas priešininkų šv. blaivystės labai jiems pasisekė ir, kas dieną platindamos po mano vyskupystę, mažina gražų būrį išrinktųjų avelių.
O kaip tai liūdna manai tokias naujynas girdėti! Kaip dideliai skausta širdis mano, pajutus naujus spąstus, ant jūsų sugavimo užspęstus! Dėl to gi, eidamas pėdomis Išganytojaus Pono, ieškančio girioj prapultų savo avelių, pakeliu šiandien vėl mano graudų balsą ir ant visų pusių vienkart pradedu šaukti. Avelės mano, numylėtosios mano! su didžiu vargu ir proce iš tvano pijokystės vieną kartą ištrauktos ir ing gardą blaivystės suleistos, ko iš naujo klystat nuo būrio ir vėl bėgat ant prapuolimo? Argi jums atsibodo dangiškos loskos, kuriomis Dievas geriausias gausiai apdovenoja? Argi jums jau nebemėgsta ramus bažnyčios šv. pavėsis, kad jūs piemenų jos nebeklausot? Bitai ta motina jūsų nuliūdus ir verksminga, ištiesus šiandien malonės savo rankas, ieško vėl girioj pražuvusių avelių, šaukia mano balsu ant visų šalių: atsiliepkit kur bebūdami ir pagrįžkit tuojaus po jos sparnu, o jinai meilingai jumis priims o priėmus ir vėl draugystėn blaivųjų nuneš. Bėkit nuo karčemų, tų koplyčių šėtono, ir po visam perstokit jam tarnauti. Meskit arielką ir tą vyną netikusį, kuriame jūsų dūšios smertį dėl savęs randa, ir pastanavykit niekados anei lašelio jo neragauti. At-naujinkit prižadėjimą, pačiam Dievui neseniai padarytą, kurį dabar nelaimingai sulaužėt, o atnaujinę turėkitės potam stipriai šv. blaivystės. Tėvai, dabokit vaikus savo, gaspadoriai — šeimyną savo, pačios — vyrus, o vyrai — pačias savo, kad visi galiaus vieną laikytų santarvę su dievu padarytą. O labiausiai prašau, mylimieji vaikai mano, neperstodami melskitės kitas už kitą ir prašykit Dievo dangiškos loskos išturėjimo iki galo gerame pastanavijime. Atlikit šv. spaviednę, klausykit su tąja intencija šv. Mišių, duokit jalmužną, o iš tikro išvystė, jogei ,Dievas visokios malonės, kursai pavadina mus ant amžinos garbės savo Kristuje Jėzuje... pats padarys tobulais ir patvirtins, ir pastiprins. Jam garbė ir valdžia ant amžių amžinųjų. Amen" (Grom. šv. Petr., pars V).
(Juozapas Silvestras Dovydaitis „Šiaulėniškis senelis“ Dalis trečia. Vilniuje, Spaustuvėje Juozapo Zavadskio 1864.)
Jūsų pastabos, mintys, pasiūlymai - galite parašyti: ,,skrinskasETAgmail.com“