PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas     NARKOTIKAI    ALKOHOLIS                          

VYSKUPO MOTIEJAUS VALANČIAUS GANYTOJINĖS GROMATOS UŽ BLAIVYSTĘ

Pirmoji vyskupo gromata 1858 12 23

Motiejus Kazimieras Valančiauskis, iš mylaširdystės Dievo ir šv. sosto apaštališko vyskupas Žemaičių, aveles savo meilingai sveikina.

Ar numanot, vaikai mano, jog Dievas neišpasakytai didę loską dėl jūsų padarė, atsiųsdamas blaivystę, arba prisiturėjimą nuo apgirdančių gėrimų. Ir jūs didei gražų paveikslą parodėt, klausydami balso savo vyskupo ir savo kunegų. Džiaugias labai širdis mano, veizint, kaip jūs trumpame laike už kitas kito priėmėt tą šventą pastanavijimą — neragautie visiškai arielkos; iš visų pusių rašė prie manęs kunegai ir šiaipjau žmonės apie jūsų paklusnumą, ir už laimingą save paskaičiau, kad man teko ganytie tokias aveles geras, kurios supranta balsą savo piemenio. Duok, Dieve, man sveikatą, kad galėčiau aš jums aplankytie bent vieną dar kartą, neg įžengsiu graban, kad galėčiau jums blaivus ir gražius prispaustie prie širdies mano. O kaip man linksmu bus jums pasveikintie, vaikai mano! Ir jūs patys ar maž džiaugiatės pergalėję tą neprie­telį savo — arielką! Jau nebgaišinot dykai grašio, atiduodami žydams tumet, kad jūsų vaikai, būdavo, bus alkani ir puspliki; nebgirdėties jau muštynių ir nezgadų namuose, be ko pirma nei viena šventė neapseidavo. Moterys ir ūkinykės, nudžiūvo ašaros nuo skruostų jūsų; nebekavojatės jau nuo vyrų savo, girtų namon pagrįžtančių,- visumet dabar matot juos išmintingus, rūpinančius apie gaspadorystę ir vaikus. Ir jūs, vyrai, nebregit moterų savo su skraitais javus į karčemas nešiojančių,- visur pakajus ir linksmybė, rodos, šviesesnė saulė mūsų gražioj žemelėj pražibo ir tūkstantės balsų pakilo į dangų, šlovinančių Dievą už jo šv. loską, per kurią atvedė žmones protan.

Bet ką girdžiu, vaikai mano, jog tarp jūsų atsiranda pelai, sudeginimo verti; atsiranda tokie gaspadoriai ir gaspadinės, vaikai ir mergaitės, kurie nenori išsižadėtie arielkos! Kas tai yra, vaikai, ar jūs nenorite būtie mano avelėmis, nenorite klausytie balso vyresnybės bažnyčios? Vieni slaptu laiko pas save arielką ir, niekam nematant, geria, užmiršo, neišmintingi, jogei nepasislėps nuo akių Dievo. Kiti nesibijo visų akyse gertie ir duoda iš savęs piktą paveikslą. Klausykitės tada visi, neisimu nei vieno ir visiems sakau, kad nuo šio laiko suvisu išsižadėtumėte arielkos ir kitų apgirdančių gėrimų. Pats popiežius Rymo, kurio viso svieto katalikai klauso, įvedė blaivystę, kurią pavedė apiekai panos švenčiausios. Tai jūs, kurie nenorit išsižadėtie arielkos, neklausot nei tėvo šventojo, nei balso ir prašymo mano nei norit būtie apiekoj motinos Dievo. Kiek džiaugiuos iš avelių mano, paliovusių gertie arielką, tiek juntu skausmą širdies nuo nepaklusnių vaikų mano. Argi ne gana jau mūsų žemaičiai ir lietuviai nuo arielkos privargo per du šimtu metų, ar maž nelaimių išsipylė per tiek laiko ant vargdienių žmonelių!! Suskaitykit jūs, kurie nenorit klausytie balso dvasiškos vyresnybės, kiek netikėtų smerčių ir pagrabų be laiko atsitiko iš arielkos! Tas paklydęs žiemos laike sušalė, anas, ravan įvirtęs, prigėrė, šis užtroško, sudegė,— o kiek tie visi papiktino nekaltų asabų! Visos tos baisybės nukris ant jū­sų, nes iš jūsų gal vėl atgimtie ir prasiplatintie ta pa­vietrė, užmušanti kūną ir dūšią. Jūs žemėje supustė, kau­lai jūsų į dulkes pavirs ir su vėjais išlekios, o jūsų pa­veikslas piktas išduos savo vaisius. Visi tada iš vieno meskit seną būdą, vienas kitą drauskit nuo arielkos, kad jos nei pamenklo tarp jūsų neliktų, o tumet išnyks ir karčemos, sutrūks tie visi tinklai, su kuriais šėtonas gaudė žmones, traukdamas į amžiną prapultį. Jūs numirste, užstos nauja giminė, kuri iš pasakų tiktai žinos, jog svietas žuvo per arielką, ir garbins jums, kad nuo to neprieteliaus save ir savo vaikus išliuosavot, ir melsis už dūšias jūsų.

Mylesta Dievo ir sūnaus jo Jėzaus Kristaus tegul bus su jumis ir pastiprins sylas jūsų ant išturėjimo iki galo blaivystėj.

Tą mano raštą paskelbs klebonai tris kartus iš sakyklos per tris pagrečias šventes su atitinkamais pamokslais. Rašau  Varniuose 1858 m. gruodžio 25 dieną. Motiejus, vyskupas.

L. (Juozapas Silvestras Dovydaitis „Šiaulėniškis senelis“ Antra dalis Vilnius, A. Syrkino spaustuvė 1861.)

TURINYS

Jūsų pastabos, mintys, pasiūlymai - galite parašyti: ,,skrinskasETAgmail.com“