PRO VITA   ©  ROBERTAS GEDVYDAS SKRINSKAS
TEISĖ AR LYGIOS TĖVŲ TEISĖS Į KŪDIKĮ?

Kreipiausi į ,,Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą" su prašymu atstatyti tėvo teisę į savo negimusį vaiką, kurio likimas šiuo metu 100% priklauso nuo moters noro. Net jei moteris nori daryti abortą, t.y. nužudyti kūdikį, o vaiko tėvas nori jį išsaugoti, įstatymai suteikia pirmenybę ne vaiko gyvybei, ne vaiko tėvo norui išgelbėti gležną gyvybę, bet moteriškės norui žudyti.
   
Kontrolierė Aušrinė Burneikienė kreipėsi į įvairias institucijas, prašydama išreikšti savo nuomones šiuo klausimu. Buvo išsiųsti tokio turinio raštai:
     ,,Moterų  ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje yra tiriamas skundas (vyro) dėl vyrų, būsimų tėvų, teisių apribojimo nėštumo nutraukimo procese. Skundo autorius teigia, kad vaiko tėvas neturi juridinės teisės apsaugoti savo sūnų, dukterį nuo mirties, jei būsimo vaiko motina nori daryti abortą, o būsimo vaiko tėvas nesutinka su tokiu jos sprendimu. Skundėjas prašo ,,suteikti pradėto vaiko tėvui teisę apsaugoti savo dar negimusį kūdikį".
Nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1994 m. sausio 28 d. įsakymu Nr.50 patvirtinta Nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarka, kurios 1.5 papunktyje nurodyta, kad iki išduodant siuntimą nėštumui nutraukti, būtina moeriai (pageidautina ir sutuoktiniui) paaiškinti apie nėštumo nutraukimo žalą moters sveikatai, fizinę ir moralinę žalą abiems sutuoktiniams. Vadovaujantis minėto papunkčio nuostata, darytina išvada, kad nėštumo nutraukimas gali daryti fizinę bei moralinę žalą tiek motinai, tiek tėvui, tačiau sprendimą nutraukti nėštumą vienasmeniškai priima būsimo vaiko motina.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos moterų  ir vyrų lygių galimybių įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, prašyčiau paaiškinti:
1. Ar moteris, nusprendusi nutraukti nėštumą, turėtų atsižvelgti į būsimo vaiko tėvo nuomonę, jeigu taip - ar ši nuomonė (sutikimas, nesutikimas) turėtų būti patariamojo ar sprendžiamojo pobūdžio?
2. Kaip galėtumėte apibūdinti fizinę ir moralinę žalą, kuri gali būti padaryta vyrui dėl nėštumo nutraukimo?
3. Ar moters kūne nešiojamas vaisius yra laikomas Žmogumi nuo apvaisinimo pradžios ar nuo tam tikros vėlesnės stadijos?
4. Taip pat prašyčiau pareikšti nuomonę, ar vyrai, būsimų vaikų tėvai, nėra diskriminuojami dėl to, kad nėštumas nutraukiamas pagal moters pageidavimą, nesant reikalavimo atsižvelgti į vyro nuomonę?
Pagarbiai Kontrolierė Aušrinė Burneikienė

ATSAKYMAI

Kauno Medicinos Universiteto Klinikų akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė prof. V. Čigriejienė:

1. Moteris, nusprendusi nutraukti nėštumą, turėtų išklausyti partnerio nuomonę - nuo to gali priklausyti sprendimas - nutraukti nėštumą, ar ne. Partnerio nuomonė gali būti tik patariamojo pobūdžio, bet jokiu būdu ne sprendžiamojo. Jeigu moteris netekėjusi ir partneris nėra nuolatinis, jo nuomonė nereikalinga.
2. Nesuvokiama fizinė žala vyrui. Moralinė žala sutuoktiniui ir nuolatiniam partneriui gali būti, o gali ir nebūti. Tai priklauso nuo visuomenės (ypač vyriškosios jos dalies) brandumo ir sąmoningumo. Lietuvoje šios savybės blankios. Apie žalą reikia mąstyti, kol gyvybė dar nepradėta.
3. Nuomonių yra įvairių. Tai pastovių diskusijų ir nesutarimų objektas. Kas yra Žmogus? Katalikiškas požiūris laiko žmogų Žmogumi nuo pat užsimezgimo. Labiau liberalūs požiūriai šią ribą nukelia tolyn. Manau, kad be kūno turi būti ir sąmonė, mąstymas. Žmogaus pavidalas susiformuoja ankstyvoje vystymosi stadijoje 6-7 sav. gestacijoje, ląstelės dalijimosi stadijoje yra gyvybė, bet ne filosofinė sąvoka Žmogus. Iki 22 nėštumo savaitės gimęs vaisius negali išgyventi, todėl nutrūkus nėštumui anksčiau, ar vaisiui esant mažesniam nei 500 g masės, laikoma, kad įvyko abortas. Jeigu tai įvyko vėliau, po 22 sav., laikoma, kad įvyko gimdymas ir gimęs vaisius vadinamas naujagimiu. Peršasi išvada, kad žmogumi tampama gimus, taigi įsčiose esantis vaisius dar nėra Žmogus, o tik besiformuojantis žmogaus pavidalas.
4. Jokios diskriminacijos čia nėra. Tai yra labai intymus ir privatus moters reikalas. Moteris turi pilną teisę rinktis, priešingu atveju tai būtų jos teisių suvaržymas. Nebent iki gyvybės pradėjimo vyras su moterimi sudarė notaro patvirtintą sutartį, kad moteris galimo nėštumo nenutrauks. 2000 10 30

Respublikinis šeimos planavimo centras, vadovas Med.dr.Vytautas Klimas:

Gerbiama p. Aušrine Burneikiene,
Jūsų klausimai, užduoti 2000 11 06 laiške ,,Dėl nėštumo nutraukimo" greičiausiai turėtų būti adresuoti teisininkams, bet ne man - gydytojui, nes aš galiu atsakyti tik kaip gydytojas-specialistas ir pilietis. Taigi atsakau į Jūsų klausimus:
I. Moteris, nusprendusi nutraukti nėštumą, nebūtinai turi atsižvelgti į jos sutuoktinio ar būsimo vaiko tėvo nuomonę, t.y. tai yra paliekama spręsti pačiai moteriai, nes:
1. Moterys nutraukia ne bet kokius nėštumus, o tik nepageidaujamus, kurie dažniausiai yra įvykę neplanuotai, t.y. - prieš moters norą. Priežastys gali būti labai įvairios. Kartais dėl to būna kalti abortui pasiryžusių moterų sutuoktiniai ar partneriai, pvz. nėštumas gali įvykti po seksualinės prievartos prieš moterį. Moteris gali baimintis dėl rizikos savo sveikatai ir pan. Pretenduodamas ,,suteikti pradėto vaiko tėvui teisę apsaugoti...negimusį kūdikį", skundo autorius kartu pretenduoja uždrausti nutraukti motinai nenorimą nėštumą ir taip pajungti ją sutuoktinio valiai.   Moteris nėra nei jos sutuoktinio seksualinė nuosavybė nei jo vergė, todėl nepageidaujamas pastojimas gali įvykti nebūtinai nuo to asmens, kuris norėtų ,,leisti" arba ,,neleisti" nutraukti nėštumą.
2. Embrionas ar vaisius su motina yra sujungti anatominiais ryšiais, taigi embrionas ar vaisius yra ir moters kūno dalelė. Tačiau jis nėra moters partnerio ar sutuoktinio kūno dalelė. Embrionas ar vaisius gali turėti arba gali neturėti tam tikrą dalį į tėvus pretenduojančio asmens genetinės informacijos. Moters sutuoktinis arba asmuo pretenduojantis vadintis vaiko tėvu nebūtinai yra biologinis tėvas.
3. Kiekvienas nėštumas sukelia tam tikrą realią riziką moters sveikatai ir gyvybei. Kartais ta rizika yra grėsminga. Pasaulinės Sveikatos Organizacijos duomenimis kasmet pasaulyje dėl su nėštumu susijusių priežasčių miršta apie 600000 moterų, bet nemiršta nei vienas vyras. Jeigu laiku, kvalifikuotai ir saugiai tokie nėštumai būtų nutraukiami, šių mirčių būtų galima išvengti. Jeigu vyras turės galią neleisti moteriai nutraukti jos nešiojamą nepageidaujamą nėštumą legaliu būdu, tai gali sukelti rimtą riziką moters sveikatai ir gyvybei. Moteris, nutraukusi nepageidaujamą nėštumą nesukelia grėsmės vyro gyvybei.
II.Nepageidaujamo nėštumo nutraukimas yra operacija, kuri yra susijusi su tam tikra rizika, baime ir pan. Deja, tai daug labiau paliečia moterį, negu vyrą. Jūsų antras klausimas suponuoja situaciją, kai moteris siekia nutraukti nepageidaujamą nėštumą, o vyras tam priešinasi. Čia supriešinama fizinė ir/ar moralinė žala, kurią sukelia nepageidaujamas pastojimas moteriai su tariama moters apsisprendimo žala vyro interesams. Norėdama išvengti žalos, moteris ryžtasi nėštumo nutraukimui. Tokiu atveju, vargu ar galima kalbėti apie nėštumo nutraukimo žalą vyrui.
III. Sąvoka ,,žmogus" yra moralinė, o ne medicininė ar teisinė kategorija, reiškianti nevienodą turinį, kai turimi galvoje skirtingi kontekstai. Skundo autorius dviejų ląstelių susijungimą jau laiko ,,žmogumi", nors šios ląstelės yra vien gyvo audinio užuomazga, be jutimo organų, be sugebėjimo suprasti pasaulį ir t.t., kadangi dar nėra išsivystę tam reikalingos nervų bei smegenų struktūros ir pan. Tokia skundo autoriaus ,,žmogaus" samprata yra asmeninis jo reikalas iki to momento, kol iškyla konfliktai ir tenka nuspręsti, kas yra svarbesnis: motina ar embrionas.
Kai kyla konfliktas tarp moters ir embriono interesų, moteriai daugumoje išsivysčiusių šalių leidžiama nutraukti nėštumą iki vaisiui susiformuoja nervų centrinė sistema, t.y. iki 22-24 nėštumo savaičių.
IV. Reikalavimas atsižvelgti į vyro nuomonę, t.y. uždraudimo galios suteikimas vyrui kai moteris nori nutraukti nepageidaujamą nėštumą, labai apribotų neplanuotų ir nepageidaujamų nėštumo nutraukimų prieinamumą bei padidintų nelegalių, todėl pavojingesnių moterų sveikatai, abortų poreikį. Visa tai rimtai pažeistų moterų interesus bei sukeltų grėsmę ne tik moterų sveikatai, bet ir gyvybei. Dėl šios priežasties vargu ar galima kalbėti apie vyrų diskriminavimą, jei vyras neturi sprendimo galios dėl nėštumo nutraukimo. 2000 11 06

Lietuvos Respublikos Sveikatos Apsaugos Ministerija Viceministrė Rima Vaitkienė:    

Atsakydami į Jūsų klausimus dėl nėštumo nutraukimo ir su tuo susijusios moralinės ir fizinės žalos vyrui, norime atkreipti dėmesį, kad dėl paties nėštumo atsiradimo atsakomybė tenka abiem partneriams. Panašūs klausimai neiškiltų, jei nėštumas būtų planuotas. Deja, mūsų visuomenėje dar trūksta sąmoningo tėvystės supratimo, kuomet dauguma vyrų nejaučia atsakomybės dėl seksualinio gyvenimo pasekmių ir kontracepcijos problemas dažniausiai tenka spręsti tik moterims. Nepageidaujamo nėštumo atveju priimamas abiejų partnerių sprendimas ir psichologinį diskomfortą jaučia abu. Todėl moralinę žalą šiuo atveju patiria tiek moteris, tiek vyras. Tačiau jei partnerių nuomonės išsiskiria, lemiamos reikšmės turi moters apsisprendimas, nes neigiamos nėštumo ir gimdymo pasekmės atsilieptų moters sveikatai. Šiuo metu, kai daugėja kartu gyvenančių nesusituokusių porų, moteris nėra tikra dėl savo ir savo vaiko ateities. Nutraukdama nėštumą, fizinę žalą gali patirti tik moteris. Moralinė žala vyrui - tai jo lūkesčių neišsipildymas, jo nuomonės nepaisymas.
    Kalbant trečiuoju klausimu galime patvirtinti, kad Lietuvoje nėra jokio teisės akto, kuriame būtų nurodoma, nuo kurio momento užsimezgusi gyvybė tampa žmogumi. Šiuo klausimu dar vyksta diskusijos, kurios ypač suaktyvėja svarstant dirbtinio apvaisinimo klausimus.
    Manome, kad nėštumo nutraukimas moteriai pageidaujant vyrų nediskriminuoja. Reikalavimas atsižvelgti į vyro nuomonę gali būti laikomas pageidaujamu, bet ne kategorišku dėl jau aukščiau paminėtų priežasčių. 2000 11 22

VU Moterų klinikos vadovė doc. G. Drąsutienė; LR SAM neetatinis vyr. akušeris-ginekologas doc. B. Domža:

Atsakant į Jūsų 2000 09 28 raštą Nr. 274 dėl nėštumo nutraukimo, informuojame, kad darbe akušeriai-ginekologai vadovaujasi LR SAM 1994 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 50, kuriame patvirtinta nėštumo nutraukimo tvarka.
    Atsakome į Jūsų pateiktus klausimus:
1. Moteris, nutarusi nutraukti nėštumą, tariasi su būsimo vaiko tėvu. Būsimo tėvo nuomonė gali būti patariamojo pobūdžio. Pagal įsakymą gydytojai nėra įpareigoti gauti sutuoktinio sutikimą. Jeigu moteris gyvena ne santuokoje, tai būtų neaišku net kokio asmens sutikimas reikalingas.
2. Moteriai nutraukiant nėštumą, vyras fizinės žalos nepatiria, o dėl galimų komplikacijų gali nukentėti tik moters sveikata. Apie moralinę žalą vyras turi aiškintis su sutuoktine, nes tai jų tarpusavio santykių problema.
3. Moters organizme nešiojamas vaisius yra laikomas žmogumi nuo apvaisinimo pradžios.
4. Nėštumo nutraukimas pagal moters pageidavimą vyrų nediskriminuoja, nes nuo nėštumo nutraukimo gali nukentėti tik moters sveikata, todėl jos apsisprendimas neturi reikalauti vyro leidimo. 2000 10 26

Psichologas Gediminas Navaitis:

Gerbiama p. Aušrine!
Pirmiausia noriu padėkoti už įdomius klausimus, verčiančius pamąstyti apie tikrai sudėtingą problemą. Gal ją tiktų aptarti seminare ar pasitarime?
Mėginsiu išdėstyti savo nuomonę, kuri, suprantama, irgi turėtų būti kritiškai įvertinta.
1. Nekelia abejonių principas - vaikas turi ateiti į pasaulį, jei to nori abu tėvai.
Jeigu jie abu susitarė dėl vaiko pradėjimo, tai susitarimo sulaužymas turėtų būti neigiamai vertinamas ir ginamos teisės to/tos, kuris/kuri dėl šio sulaužymo nukentėjo. Šiandieną moteris turi kai kurias teises įtakoti sulaužiusį susitarimą vyrą (pvz., gali reikalauti nustatyti tėvystę ir priteisti alimentus). Vyras tokių teisių realiai neturi.
Toks formalus požiūris leidžia siūlyti bent jau problemos sprendimo kelią: jeigu nebuvo susitarimo, nėra ir teisių reikalauti jį vykdyti.
Tvirtas susitarimas - tai susitarimas, patvirtintas notaro ar bent liudininkų. Akivaizdu, jog daugelis porų tokio susitarimo negali pateikti, taigi, formalios teisės įpareigoti moterį gimdyti vyras paprastai neturės.
Neatsakytas lieka klausimas - ar santuoka yra įpareigojimas turėti bendrų vaikų. Santuokinė sutartis galėtų šią problemą išspręsti. Jos neesant visgi tiktų vadovautis nuostata, kad tuokdamiesi žmonės susitarė turėti bendrų vaikų. Tokiu   atveju žmona, nutraukianti nėštumą be vyro sutikimo, pažeidžia vyro santuokines teises. Vyras, verčiantis žmoną nutraukti nėštumą, pažeidžia jos teises.
Pripažinus teisių pažeidimą, neturėtume įpareigoti moterį gimdyti. Toks pripažinimas galėtų būti pagrindas skyryboms bei atsakomybės už skyrybas pripažinimui.
2. Abejotina, ar šiuo atveju galima kalbėti apie fizinę žalą vyrui. Moralinė žala turėtų būti pripažinta. Tai būtų psichinė trauma.
3. Požiūriai į šį klausimą itin skirtingi. Pvz., šiandieną vyraujantis katalikiškas požiūris - asmenybė atsiranda nuo kūdikio pradėjimo. Juridinis požiūris - vaikas teises įgyja nuo gimimo.
4. Manau, kad būtų racionalu, jei ištekėjusios moters vyras būtų informuojamas apie jos ketinimą nutraukti nėštumą ir kartu su ja kviečiamas pokalbiui.
5. Derėtų sudaryti sąlygas norinčiai nutraukti nėštumą moteriai susitikti su psichologu. Psichologo dalyvavimas moters ir ginekologo pokalbyje, jeigu to nepageidavo moteris, negalimas. 2000 m. spalio 3d.

Lietuvos Respublika Teisės Institutas, Direktorius A. Dapšys:

Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 1 str. 2p. numatyta, kad ,,Įstatymo nuostatos nėra taikomos šeimos ir privataus gyvenimo srityse", todėl manome, kad skundas dėl vyrų, būsimų tėvų, teisių apribojimo nėštumo nutraukimo procese neturėtų būti nagrinėjamas Jūsų vadovaujamos tarnybos.
Tačiau atsižvelgdami į jūsų prašymą, pateikiame Instituto specialistų kai kurias nuomones (išvadas) bei papildomą medžiagą minėtu klausimu. 2000 12 08

Teisės instituto Teisinės sistemos problemos tyrimo skyriaus specialistė K. Alešiūnaitė:

Nuomonė dėl vyrų, būsimų tėvų, teisių apribojimo nėštumo nutraukimo procese

1. Moteris, nusprendusi nutraukti nėštumą, turėtų atsižvelgti į būsimo vaiko tėvo nuomonę tuo atveju, jei būsimasis tėvas yra moters sutuoktinis. Kadangi santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą, tai sudarę santuoką sutuoktiniai įgyja tam tikras teises ir pareigas, tarp jų - pareigą būti vienas kitam lojaliais bei vienas kitą remti. Tačiau sutuoktinio nuomonė dėl nėštumo nutraukimo turėtų būti patariamojo, o ne sprendžiamojo pobūdžio, nes nėštumas - tik moteriai dėl jos lyties ypatybių būdinga psichofiziologinė būsena ir būtent moteriai turėtų būti palikta galutinio sprendimo teisė.
2. Moteriai be vyro sutikimo nutraukus nėštumą, vyrui fizinė žala nėra padaroma, nes nėštumo nutraukimas - medicininė intervencija į moters, o ne į vyro organizmą. Apie moralinę žalą, pasireiškiančią dvasiniais išgyvenimais, depresija ar kt., galima kalbėti tik konkrečiu atveju ir ji paprastai priklauso nuo vyro požiūrio į būsimą vaiko gimimą.
3. Griežto reikalavimo atsižvelgti į vyro nuomonę moteriai nutraukiant nėštumą nebuvimas negali būti laikomas vyrus, būsimus tėvus, diskriminuojančia aplinkybe. Minėta, jog nėštumo nutraukimas yra moters teisė, kuri betarpiškai susijusi su jos lyties ypatybėmis. Todėl griežtas reikalavimas atsižvelgti į vyro nuomonę ir prioriteto teisės jai suteikimas galėtų būti vertinamas kaip nėščios moters teisių pažeidimas.
4. Lietuvos Respublikoje nėštumo nutraukimą reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro 1994 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 50 patvirtinta Nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarka (Valstybės Žinios Nr. 18-299, 1995). Įsakymo 1.6 punkte numatyta, jog tik nutraukiant nėštumą nepilnametėms iki 16 m. būtinas, o nuo 16 m. iki 18 m. pageidautinas, raštiškas vieno iš tėvų, įtėvių, globėjų, rūpintojų ar faktiškai jas auginančių asmenų, bet ne būsimo vaiko tėvo, sutikimas. Minėto įsakymo pakeitimas suteikiant galimybę abiem vaiko tėvams išreikšti savo apsisprendimą dėl nėštumo nutraukimo būtų reikalingas tuo atveju, jeigu būsimojo vaiko tėvo nuomonė turėtų sprendžiamąją galią.
    Egzistuoja nemažai teorijų, kurios skirtingai sprendžia klausimą, koks momentas laikytinas žmogaus gyvybės pradžia.
1. ,,Pirmojo judesio" teorija. Pasak teorijos šalininkų, jeigu žmogus juda, tai jis yra gyvas, todėl žmogaus gyvybės pradžia reikėtų laikyti pirmąjį kūdikio judesį, kuris paprastai fiksuojamas 14 -ą nėštumo savaitę.
2. Gyvybės pradžią dalis teoretikų sieja su smegenų veiklos impulsų fiksavimo, atliekamo elektroencefalografu, pradžia. JAV specialistai teigia, kad moderniausia technika tokie impulsai fiksuojami 6-ą nėštumo savaitę.
3. ,,Pirmojo širdies dūžio" teorija. Jos atstovai žmogaus gyvybės pradžia laiko pirmąjį širdies dūžį, kurį galima užfiksuoti anksčiau nei smegenų impulsus.
4. Dalis mokslininkų teigia, kad žmogaus gyvybės pradžią reikėtų sieti su jo sąmoningumu. Tačiau šiuo atveju susiduriama su problema, nes neįmanoma nustatyti dar negimusio vaisiaus sąmoningumo.
5. ,,Pirmojo įkvėpimo" teorija žmogaus gyvybės pradžia laiko pirmąjį kūdikio įkvėpimą, t.y. tokią stadiją, kai pradeda visiškai funkcionuoti visi vaisiaus kvėpavimo organai. Jau 10-ą nėštumo savaitę funkcionuoja kūdikio plaučiai, gaunantys oro per motinos organizmą.
6. Apvaisinimo teorijos šalininkai teigia, kad su šiuo faktu reikia sieti žmogaus gyvybės pradžią. Būtent apvaisinimo momentu susiformuoja genetiškai nauja žmogaus gyvybė.
7. ,,Virkštelės nukirpimo" teorija. Jos atstovai žmogaus gyvybės pradžia laiko momentą, kai nukerpama kūdikio virkštelė.
8. Lietuvos baudžiamosios teisės teorijoje gyvybės pradžia siejama su gimdymo pradžia. Tai reglamentuota galiojančio BK 106 straipsnyje, nurodant nužudymą gimdymo metu. Todėl tik prasidėjus gimdymui, nors vaisius dar moters įsčiose, galima kalbėti apie žmogaus gyvybės pradžią. 2000 12 06

Kriminologinių tyrimų skyriaus specialistė Sonata Mališauskaitė:

Išvada dėl Sveikatos apsaugos ministerijos 1994 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. 50 1priedo ,,Nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos" 3 punkto atitikimo moterų ir vyrų lygiateisiškumui
    Šios problemos nagrinėjimas turėtų būti išskirtas į dviejų atskirų klausimų nagrinėjimą - analizavimą šios problemos, kai asmenys yra sutuoktiniai ir kai asmenys yra nesusieti santuokiniais ryšiais.
    Kai asmenys yra sutuoktiniai, jų tarpusavio santykiai, jų teisės ir pareigos vaikų atžvilgiu, taigi, ir klausimų sprendimas dėl nėštumo nutraukimo, yra šeimos santykių dalius, kuri reguliuojama šeimos teisės nustatytais principais. Valstybė remia šeimas, skatina gimstamumą, todėl galbūt būtų verta detaliai ir išsamiai nagrinėti, ar dabar galiojanti sprendimo dėl nėštumo nutraukimo priėmimo tvarka atitinka sutuoktinių lygiateisiškumą, jų teisėtus interesus ir lūkesčius.
Tačiau negalima nagrinėti minimo teisės akto atitikimo Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymui, nes Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 1 straipsnio 2 punkte pasakyta, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos šeimos gyvenimo atžvilgiu.
Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas netaikomas ir privataus gyvenimo srityje (1str. 2p.). Privataus gyvenimo samprata yra apibrėžta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimuose (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas ,,Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 198-1 straipsnio1 bei 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai" (Skelbta: Valstybės Žinios, 2000.05.12,Nr.: 39, Publikacijos Nr.:1105), tiek ir Europos žmogaus teisių teismo sprendimuose. 1992 m. gruodžio mėn. 16 d. sprendime byloje Niemietz prieš Vokietiją Europos žmogaus teisių teismas pateikdamas privataus gyvenimo sąvoką, pabrėžė, kad nėra nei galimybės, nei tikimybės išsamiai apibrėžti šią sąvoką, ir kad galima tik pateikti, kai kuriuos privataus gyvenimo požymius. Kaip svarbiausią požymį teismas apibrėžė žmogaus teisę užmegzti ir plėtoti kitus santykius su individais. Teismas nagrinėdamas privataus gyvenimo sampratą nurodė, kad žmogus egzistuodamas visuomenėje turi teisę tikėtis privatumo išskyrus tam tikrus atvejus ir apibrėžė tuos atvejus - tai kai jis vykdo viešo pobūdžio funkcijas, arba savo veiksmais pažeidinėja administracines, baudžiamas ar privačias teisės normas. ( Decision of Court "Niemietz vs German", (16 december 1992,A n.251).
Privataus gyvenimo samprata yra apibrėžta ir Lietuvos mokslininkų teisininkų. Nagrinėjant Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą principą dėl privataus gyvenimo neliečiamybės privatus gyvenimas buvo apibrėžtas šiais pavyzdžiais: asmens apsisprendimas tuoktis, sukurti šeimą, gyventi šeimoje ar nutraukti šeimą, neformaliai bendrauti su draugais, užmegzti bei palaikyti ryšius su kitais asmenimis, ko dėka realizuojama asmens galimybė išreikšti save kaip asmenybę. ( K. Jovaiša. Konstitucijos 22 straipsnis. Teisės problemos(1999, Nr.1-2),psl.65)
Pagal tokį privataus gyvenimo apibrėžimą galima teigti, kad asmenų, nesusietų santuokiniais ryšiais, sprendimo dėl nėštumo nutraukimo priėmimas yra jų privataus gyvenimo dalis, kuriems yra netaikomos  Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, todėl šiuo atžvilgiu negalima nagrinėti minimo teisės akto atitikimo Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymui.
Tokia Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme numatyta išimtis užtikrina privataus gyvenimo neliečiamybės principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Vaiko gimimas labai pakeičia moters tolesnį gyvenimą, todėl suteikta vyrui galimybė spręsti dėl nėštumo nutraukimo būtų tolygi teisei ,,kištis į" moters gyvenimą.
    Be to, reiktų paminėti, kad visuomenė pirmiausiai yra skatina spręsti tarpusavio nesutarimus remiantis socialinėmis ir moralinėmis normomis, o tik po to kreiptis dėl santykių teisinio sureguliavimo, nes santykių sureguliavimas teisės normomis numato galimybę tuose santykiuose taikyti prievartos priemones. Sunku pagrįstai tikėtis, kad prieš moters norą (tik dėl tėvo sprendimo) gimęs vaikas augs darnioje šeimoje, kuri galės garantuoti jo vystymuisi reikalingas sąlygas.
Remiantis anksčiau išdėstytu negalima nagrinėti Sveikatos apsaugos ministerijos 1994 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. 50 1 priedo ,,Nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos" 3 punkto atitikimo moterų ir vyrų lygiateisiškumui, nes LR  moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 1 straipsnio 2 punktas numato, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos šeimos ir privataus gyvenimo srityse. 2000 12 07

Iš knygos: Gintautas Sakalauskas ,,Vaiko teisių apsauga Lietuvoje", Vilnius, 2000 10-13psl.
3. Pagrindinės vaiko teisės ir laisvės
3.1. Teisė gyventi

    Kiekvieno žmogaus teisė į gyvybę yra pagrindinė teisė, ja remiasi visos kitos teisės, laisvės ir pareigos. Konstitucijos 19 straipsnis skelbia: ,,Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas".
    1998 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas mirties atitikimo Konstitucijai klausimą, pažymėjo, kad ,,iš prigimtinių teisių tarptautinė bendruomenė išskiria žmogaus gyvybę ir orumą. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas skelbia, kad kiekvienas žmonių bendruomenės narys turi prigimtinį orumą, o žmogaus orumas yra svarbiausias teisių šaltinis, nes žmogaus teisės ,,kyla iš žmogaus asmenybei būdingo orumo". Žmogaus gyvybė ir jo orumas   sudaro asmenybės vientisumą, reiškia žmogaus esmę. Gyvybė ir orumas yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai. Prigimtinės žmogaus teisės - tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse. Jos sudaro tą minimumą, atskaitos tašką, nuo kurio plėtojamos ir papildomos visos kitos teisės ir kurios sudaro tarptautinės bendruomenės neginčijamai pripažintas vertybes. Taigi žmogaus gyvybė ir orumas, kaip išreiškiantys žmogaus vientisumą ir jo nepaprastą esmę, yra aukščiau įstatymo. Atsižvelgiant į tai žmogaus gyvybė ir orumas vertintini kaip ypatingos vertybės. Tokiu atveju Konstitucijos paskirtis yra užtikrinti šių vertybių gynimą ir gerbimą. Šie reikalavimai keliami visų pirma pačiai valstybei.(Valstybės žinios 1998 12 11 Nr. 109-3004)
   Žmogaus teisę į gyvybę užtikrina gana plati teisinių priemonių sistema, įtvirtinta Konstitucijoje ir daugelyje kitų įstatymų. Žmogaus teisė į gyvybę pirmiausia reglamentuota teisiškai, ją saugo moralės, religijų ir kitos socialinės normos.
    Konvencijos 6 str. įpareigoja valstybes dalyves pripažinti kiekvieno vaiko neatimamą teisę gyventi. Pagrindų įstatymo 4 str. teigiama, kad kiekvienam vaikui - tiek iki gimimo, tiek ir po jo - turi būti garantuota galimybė būti sveikam ir normaliai vystytis fiziškai, protiškai, o gimusiam vaikui - ir doroviškai, bei dalyvauti visuomenės gyvenime. Taigi kiekvienas vaikas turi neatimamą teisę gyventi ir augti. Draudžiami bet kokie moksliniai bandymai ar kitokie eksperimentai su vaiku, galintys pakenkti jo gyvybei, sveikatai, normaliai vystytis jo asmenybei. Šis draudimas taikomas net ir tada, jei yra vaiko, jo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų sutikimas(7str.).
    Su vaiko teisės į gyvybę užtikrinimu susijęs aborto padarymo galimybės klausimas. Vertinant vaiko teisių apsaugos požiūriu, abortas yra vaiko teisės į gyvybę pažeidimas. Tačiau šios pozicijos oponentai akcentuoja moters teisę apsispręsti - gimdyti vaiką ar ne.
    Įvairiose šalyse trapi aborto ar nužudymo dilema sprendžiama skirtingai. Vienos valstybės (Airija, Lenkija) draudžia atlikti nėštumo operacijas, išskyrus tuos atvejus, kai tokios operacijos būtinos, o kitos, tarp jų ir Lietuva, toleruoja savanoriškai atliekamus abortus, tačiau nustato tam tikras šių operacijų atlikomo sąlygas, kurių laikantis abortas pripažįstamas teisėtu, o nesilaikant - neteisėtu ir už tai numatyta baudžiamoji atsakomybė.
    Šiuo atveju svarbu atsakyti į du klausimus: nuo kurio žmogaus vystumosi momento įstatymai gina gyvybę bei baudžia už jos sunaikinimą ir koks žmogaus vystymosi momentas yra laikomas gyvybės pradžia.
    Visuotinio sutarimo dėl to, ką laikyti gyvybės pradžia, nėra. Gyvybės pradžia įvairių teorijų šalininkai pripažįsta pirmuosius kūdikio judesius (jie fiksuojami jau 14-ąją nėštumo savaitę), smegenų impulsų atsiradimą (6-oji sav.), pirmąjį širdies dūžį, pirmąjį įkvėpimą (10-oji sav.),vaiko atsiskyrimą nuo moters kūno, savarankiško kvėpavimo pradžią, virkštelės nukirpimą ir pan. Dar 1825 m. prof. Karlas Ernstas von Boaras siūlė gyvybės pradžia laikyti apvaisinimą, nes būtent moters apvaisinimo metu žmogus susiformuoja mikrolygiu.(Docka P. Nuo aborto iki žmogžudystės // Justitia. 1999,Nr.3)
   Konvencija ragina valstybes užtikrinti didžiausia galimybę vaikui gyventi ir sveikai vystytis, tai yra skatina valstybes siekti optimaliai išsaugoti gyvybę.
    Lietuvoje žmogaus vaisiaus sunaikinimas (abortas) laikomas teisėtu, jei jį padaro gydytojas medicinos įstaigoje ir nėra medicininių kontraindikacijų (iki 12 nėštumo sav., jei nuo nutraukto nėštumo praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai ir nėščioji neserga tam tikromis lytinėmis ligomis). Kitais atvejais abortas laikomas neteisėtu ir už jo padarymą yra baudžiama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 124 str. Baudžiami tik abortą padarę asmenys, jų bendrininkai, bet ne nėščioji ar jos bendrininkai. Pastarieji yra nebaudžiami. Neteisėtas abortas yra priskiriamas prie nusikaltimų žmogaus sveikatai, taigi akcentuojama moters sveikatos apsauga, o ne užsimezgusios gyvybės teisė gyventi.
    Nužudymu (o ne neteisėtu aborto padarymu) laikomas gyvybės atėmimas žmogui. Gyvybės pradžia kai kurie autoriai Lietuvoje laiko pirmuosius sąrėmius (gimdymo pradžią) (Nocius J. Nusikaltimai žmogui.Vilnius, 1998) , kiti- momentą, kai kūdikis, pasirodęs iš motinos įsčių (nesvarbu, natūraliu būdu ar padarius Cezario pjūvį), pirmą kartą įkvepia oro ir tai rodo, kad jis gimė gyvas. (Jovaišas K. Nusikaltimai asmens gyvybei, sveikatai, laisvei ir orumui //Verslo ir komercinė teisė. 1999, Nr.4-5)
   Taigi Lietuvoje vaiko gyvybė nusikaltimo objektu realiai laikoma geriausiu atveju tik nuo gimdymo pradžios. kol gimdymas neprasidėjo, įstatymų leidžiamoji valdžia labiau akcentuoja moters sveikatos apsaugą nei vaiko teisę gyventi. Žmogaus gyvybingumo nutraukimas iki tam tikro momento laikantis tam tikrų sąlygų laikomas moters (tėvų) teisės įgyvendinimu.
    Statistika rodo, kad pastaraisiais metais Lietuvoje šimtui gimusių vaikų teko maždaug 70 abortų. Nuo 1955 m., kai Lietuvoje buvo legalizuoti abortai, oficialiai jų įregistruota 3,7 mln. Atėjusių darytis abortus moterų apklausų duomenimis, dažnai tokį apsisprendimą lėmė ne ekonominė padėtis, nepriteklius, bet baimė pagimdyti nesveiką kūdikį, nes vienas iš partnerių buvo girtas (kartais abu), moteris nežinojo, nuo ko pastojo, arba buvo pastojusi ne nuo savo vyro. (Grižibauskienė E. Demografinė žiema: karstų daugiau nei lopšių. Lietuvos aidas. 1992 02 13, Nr.30)
   Vaiko, kaip ir kiekvieno žmogaus, gyvybę saugo baudžiamosios normos. Jeigu nužudomas mažametis asmuo (iki 14 m.), pagal šiuo metu galiojantį BK kaltininkui gresia laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Kontrolierė A. Burneikienė. Pažyma

Buvo gauta tokia išvada dėl skundo tyrimo. Paminėjus aukščiau pateiktų institucijų vadovų atsakymų pagrindines mintis, toliau rašoma:
   ... Taigi įvertinus Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius nėštumo nutraukimą, santuokos sudarymą, asmeninius ir turtinius sutuoktinių tarpusavio santykius, o taip pat kompetentingų specialistų, valstybės institucijų atstovų paaiškinimus dėl skundo dalyko, Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo pažeidimų nenustatyta, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 24 str. 1 dalies 4 punktu, skundas atmestinas.
    Kartu darytina prielaida, kad vienašalis moters, esančios su vyru, biologinio būsimojo kūdikio tėvu, apsisprendimas nutraukti nėštumą nepasitarus ir neinformavus jo apie tai nestiprina santuokos, juo labiau gali neigiamai atsiliepti tėvo pageidavimui dalyvauti tvarkant šeimos reikalus, auklėjant vaikus. 2000 12 20

Autoriaus išvada dėl išvadų:

Gyvybės pradžios teorijos, kuriomis vadovaujasi kai kurios garbios institucijos, operuoja pasenusiais biologijos mokslo daviniais apie ,,pirmo karto" laiką.
Remiamasi ne dauguma gyvybės pradžios teorijų, o pačiomis kraštutinėmis, labiausiai priešingomis negimusio vaiko gyvybei, pagal kurias ,,pripažinimo terminas" nukeliamas praktiškai tik po gimimo.
Lietuvos teisinė sistema vadovaujasi ne tarptautinėmis konvencijomis, ilgaamžėmis tradicijomis ir Lietuvos valstybės teisinės praktikos tęstinumu (Lietuvos statutas, tarpukarinės Lietuvos teisės aktai), ginančiomis negimusius vaikus, bet gina Sovietų Sąjungos primestą Lietuvai 1955 m. abortų legalizavimą.

LAIŠKAMS        TURINYS