PRO VITA © Parengė Robertas Skrinskas 

Dr. Konstancija Paprockaitė Šimaitienė
„Moteris su baltu chalatu“

PO LAIKO

”Der hoechste Grund
der Arznei ist die Liebe ’

Pamažu, pamažu slinko sutema ant St. Francis ligoninė raudonu plytų sienų. Pagaliau šaltos žiemos tamsa visai ją aptemdė.
Ligoninės kieme, įsisiautę į baltus spindinčius rūbus, ramiai snaudė medžiai. Po plono sniego apdangalu baltavo pastatų stogai.
Naktis sukaustė ir didmiesčio judėjimą. Tik kartas nuo karto buvo girdėti nuo šalčio i kuprą susirietusių praeivių žingsniai. Bet ir tie paskendo vidurnakčio gilumoj.
Ligoninėj nurimo pacientų aimanos ir dejavimai. Gavę skausmus raminančių vaistų, jie paskendo sapnų karalystėje.
Sėdžiu su budinčia gailestingąja sesute prie rašomojo stalo ir baigiu rašyti paskutinio šį vakarą priimto ligonio ligos istoriją.
Staiga nakties ramybę sudrumstė automobilio motoro ūžimas. Įvažiavęs į ligoninės kiemą, automobilis sustojo.
— Kas gi galėtų tokiu vėlyvu laiku atsirasti? — paklausiau susikaupusią ir į savo darbą įsigilinusią gailestingąją sesutę.
— Tikrai įdomu kas, — pakėlusi galvą, atsakė ji.
Priėjau prie lango ir pamačiau dr. Ackermann išlipant iš automobilio.
— Sesute, dr. Ackermannas atvyko.
— Esu labai smalsi, koks nelabasis tą darbo pelę tokiu vėlyvu laiku čia atnešė. Juk šią naktį mes neturim nė vieno jo kritiškai sergančio paciento, — skėstelėjusi rankomis, komentavo gailestingoji sesutė.
— Esu tikra, kad tuoj mums viskas paaiškės, — atsakiau jai.
Tyliai prasivėrė elevatoriaus durys. Su nepaprastu įtempimu laukėm dr. Ackermanno pasirodant.
Tai buvo aukšto ūgio, tiesus, ryškių veido bruožų, vokiškos kilmės chirurgas. Tamsūs, tankūs antakiai lanku juosė jo žalsvai melsvas, ilgomis blakstienomis akis. Aukštą kaktą dengė ant šono sušukuoti kaštano spalvos plaukai. Tiesi nosis ir švelniai riestas smakras pabrėžėjo inteligentišką išvaizdą. Jis buvo labai geras savo srities žinovas. O taip pat visada punktualus, nepaprastai pareigingas, jautrios sielos ir humaniškas žmogus. Todėl pacientų ir tarnautojų tarpe buvo labai populiarus ir visų mėgstamas. Dr. Ackermannas retai šypsodavosi, bet, kai prasišiepdavo, jo besišypsančios lūpos išsilenkdavo taip, kad jose buvo galima išskaityti savimi pasitikėjimo jausmą.
Atėjęs įbudėjimo kambarį, jis, net nenusiėmęs apsiausto, atsistojo jo vidury. Neramiai aplink apsidairė ir prislėgtu balsu prašneko:
— Esu labai kvailoj padėty. Atsidūriau tokioj nežmoniškoj bėdoj, kad pats net nesurandu priemonių, kaip iš jos išsisukti. Teisingai sakoma, kad kai kurie žmonės patys mėgsta savo gyvenimą sukomplikuoti.
Išplėtusios akis, stebėjom jį, nes šią naktį jis visai kitaip atrodė: sulinkęs, apsiniaukusiu veidu, kiek įdubusiais žandais ir melsvais pusračiais paakiuose. O jo rankos žymiai drebėjo.
— Daktare, — norėdama nutraukti įsiviešpatavusią labai nejaukią atmosferą, prabilau, — man pirmą kartą tenka išgirsti iš jūsų lūpų, kad padėtis yra beviltiška. Jūs, kiek man yra žinoma, net ir kebliausioj situacijoj surasdavot išeitį. Tvirtai tikiu, kad ir dabartinėj būklėj ją surasit.
— Bandžiau, bet neradau, — atsakė jis neramiai. — Todėl ir atvykau su jumis pasitarti.
— Hm! Hm! — perbraukęs su ranka per kaktą, sumurmėjo jis. Ir nusigręžęs į kitą pusę, linguodamas galvą, kažką svarstė.
Po trumpos pertraukos užsidegė cigaretę. Patraukė kelis dūmus.
Paskendęs savo mintyse, rūkydamas ėmė žingsniuoti iš kampo į kampą. Priėjo prie rašomojo stalo. Susiraukė. Greitu judesiu sumaigė ką tik pradėtą rūkyti cigaretę ir įdėjo ją į peleninę. Greitai užsidegė kitą. Giliai įtraukė dūmą. Užsikosėjo. Staiga ir tą įkišo į peleninę ir sumaigė. Po to sau po nosim ir vėl kažką sumurmėjo. Iš lėto aplink apsižvalgė ir tylėjo.
Kelis akimirksnius abidvi stebėjom tokį mums neįprastą gydytojo elgesį. Jam nematant, patraukdavom pečiais ir atkakliai tylėjom. Suintriguotos jo tokiu pasikeitimu ir vėlyvu atsilankymu, nekantriai laukėm, kada jis pats prabils.
— Su daktaru Ackermannu kažkas labai negerai atsitiko, — pašnabždėjo man į ausį gailestingoji sesutė.
— Labai įdomu kas, kad jis taip ūmai pasikeitė. Turėkim kantrybės. Gal jis mums pats pasakys, — tyliai jai atsakiau.
Ūmai jis į mus atsisuko. Pakėlė savo liūdnas akis. Iš lėto mudvi apžvelgęs, tarė:
— Matau, kad esate pritrenktos mano tokiu vėlyvu vizitu. Bet palikti savo problemas kitai dienai man trūksta jėgų. Todėl ir atvykau, kad jūs padėtumėt man išspręsti susidariusia labai komplikuota situacija.
Tai sakydamas, jis atidarė didelį geltona voką ir iš jo viena po kitos išiminėjo plaučių Rentgeno nuotraukas. Išėmęs jas tarė:
— Šios nuotraukos yra vieno mano artimiausio draugo, kurio sveikata aš šį vakarą patikrinau.
Drebančia ranka jis dėjo į prožektorių viena nuotrauka po kitos. Pats, įsmeigęs akis, susimastęs į jas žiūrėjo ir ragino mus atkreipti dėmesį į plaučiuose atsiradusius pataloginius pasikeitimus.
— Ar judvi pastebėjot tamsia dėmę kairiame plautyje?
— Taip, — patvirtinom abi.
— Tačiau, dr. Ackermann, kai kuriuose filmuose ji man atrodo didesnė, kitose mažesnė. Ar taip iš tikrųjų yra? — paklausiau jį.
Gydytojo veidas staiga paniuro. Tarp tankių antakių atsirado statmena raukšlė. Jis pasidarė kažkoks neramus ir lyg nusigandęs. Sunertomis už nugaros rankomis tylėdamas jis ir vėl pradėjo nervingai vaikščioti po sesutės budėjimo kambarį.
Staiga jis krūptelėjo. Nežymiai atsiduso. Jo rankos nusviro. Pakelti pečiai nusmuko.
— Taigi! Taigi! — Kiek luktelėjęs, jis prašneko: — Tai tik taip atrodo. Dėmės didumas visose nuotraukose yra tas pats. Tik ji vienur matyti didesnė, kitur mažesnė todėl, kad plaučių nuotraukos buvo daromos įvairiose krūtinės ląstos pozicijose. Tačiau jos visos rodo tą patį Tumorą. Ir aš nė kiek neabejoju, kad jis yra ne tik piktybinis, bet, deja, ir toli pažengęs.
— Ar jūsų draugas apie tai žino? — paklausiau jį.
— Manau, kad ne. Bet esu įsitikinęs — nujaučia, kad su jo plaučiais yra kažkas netvarkoj.
— Daktare, tai ką jūs galvojat su juo toliau daryti?
Daktaras Ackermannas patraukė pečiais. Nervingai krūptelėjo.Papurtė galvą. Giliai atsiduso. Priėjo prie rašomojo stalo. Atsilošė kėdėj. Pasiėmė geltoną voką ir į jį atgal įdėjo plaučių Rentgeno nuotraukas. Sudėjęs jas, aplinkui apsidairė ir lyg sau kalbėjo:
— Man baugu darosi net pagalvoti, prie kokios tragedijos privedė rūkymas.

— Ak, tiesa, daktare. Jūs mane klausėt, ką aš manau su savo bičiuliu daryti? — Staiga prisiminės mano klausima, prabilo jis, — šiuo metu man yra labai sunku atsakyti. Leiskit man dar pagalvoti.
Po trumpos pertraukos, jis tarė:
— Ligonis yra didelis rūkorius ir labai užsispyręs žmogus. Rūkė, nors ir puikiai žinojo nikotino daroma žala ne tik plaučiams, bet ir visam organizmui. Jis net nesiteikė patikrinti plaučiu, kai pradėjo kosėti. Nors jo draugai pakartotinai jį prašė tai padaryti. Jei jis būtų draugu patarimo paklausęs ir padaręs plaučiu Rentgeno nuotrauka, tumoras būtu laiku buvęs pastebėtas ir išoperuotas. Dabar, mano manymu, operuoti jau yra per vėlu.
— It is his bad luck, — metęs į manė liūdna žvilgsnį, atsakė dr. Ackermannas.
Jam bekalbant, jo lūpos ir rankos virpėjo. Tačiau jis stengėsi save kontroliuoti ir valdytis.
— Dr. Ackermann, ar iš tikrųjų jūsų draugo yra tokia beviltiška padėtis, kad net jūs negalėsite jam padėti?
Jis pasuko galva įmano pusę. Mįslingai įmanė pasižiūrėjo. Atsiduso. Jo smakras ir lūpos nervingai suvirpėjo. Jis ir vėl susijaudino, bet greit susivaldė. Pasipurtė, lyg norėdamas atsikratyti nemaloniomis vizijomis. Virpančiu balsu tyliai, vos girdimai ištarė:
— His time is finished. Padėties pataisyti yra neįmanoma, kaip neįmanoma atsukti laiką atgal.
— Gaila, jis yra gana gabus ir labai naudingas žmogus. Tačiau elgėsi neprotingai. Smarkiai rūkė, nepaisydamas to, kad rūkoriams susirgti plaučių vėžiu pavojus yra daug didesnis negu nerūkantiems.Matyt, gyvenime yra taip surėdyta, kad ir išmintingo žmogaus smegenyse yra dalelė kvailo žmogaus, — filosofiškai jis pastebėjo.
Tai pasakęs, jis kelis kartus pražingsniavo po kambarį. Sustojo prie lango. Sustingusiu, tarytum iš akmens iškaltu veidu, pažvelgė į gatvę ir prabilo:
— Turbūt, mes bandysim jį operuoti, nes kitos išeities nebėr.
Vėl sugrįžo prie stalo. Pasiėmė savo atneštą su plaučiu Rentgeno nuotraukom voką ir pasikišo jį po pažastim. Kiek dar pastovėjo. Įžiebė cigaretę. Keli baltų dūmų kamuoliai susisuko ore ir palengva išsisklaidė.
Pakėlęs galvą, dr. Ackermannas pasižiūrėjo į mus.
— Dovanokit, kad sugaišinau jūsų laiką, — pasakė jis. — Bičiulio nepagydoma liga taip paveikė mane, kad pasidarė nepakeliama našta vienam pergyventi. Dėkoju už moralinę pagalba. Labanakt. Rytoj pasimatysim.
Ir jis tyliai, lėtai, pavargusio žmogaus žingsniais, net neatsisukdamas, išslinko pro gailestingos sesutės budėjimo kambario duris. Akimis sekėm jį einant ilgu, tik mažyte melsvos šviesos naktine lempute apšviestu koridorium. Priėjęs prie elevatoriaus, jis staiga sustojo. Ir net nepaspaudęs mygtuko, greit apsisuko ir ėmė leistis laiptais žemyn. Po trumpo laiko išgirdom automobilio motoro ūžimą, bet ir tas netrukus nurimo. Kelis akimirksnius, kaip stabo ištiktos, sėdėjom. Žvilgčiojom viena į kitą ir tylėjom. Neramiomis akimis gailestingoji sesutė pažvelgė į mane ir pirmoji nutraukė tą nejaukia tylą:
— Daktare, aš niekados nemačiau dr. Ackermanno tokio susijaudinusio, išsisėmusio, pavargusio. Jis man šį vakarą taip blogai atrodė, lyg būtų ką tik kelmus rovęs, — pakėlusi savo melsvas akis, prabilo švelni blondinė su apvaliomis duobutėmis skruostuose.
— Pilnai su jumis sutinku, sesute, — teigiamai linktelėjusi galvą patvirtinau. — Atrodo, kad dr. Ackermanno taip artimo ir taip nepaprastai jam brangaus asmens liga ne tik apkartino jo kasdieninį gyvenimą, bet net visai išvertė iš vėžių. Jis net nepajėgia atsikratyti nuo tų jį kankinančių minčių ir netgi negali susikoncentruoti. Todėl jis toks susijaudinęs, susirūpinęs, susikrimtęs, išvargęs... Žiūrėjau į daktarą su užuojauta ir iš gilumos širdies jo gailėjausi.
— Daktare, jaučiu, kad netrukus mums viskas paaiškės. Esu tikra, kad dr. Ackermannas pats norės operuoti savo draugą. Juk jis šioj ligoninėj yra laikomas geriausiu plaučių chirurgu. Tikėkimės, kad viskas laimingai pasibaigs, — lyg save ramindama, tarė gailestingoji sesutė.
Tai pasakiusi, ji ūmai pakilo nuo stalo ir nuėjo po operacijos ištroškusiai ligonei suvilgdyti lūpas.
Laikas pamažu slinko. Nuolat keitėsi chirurginiai ligoniai ir leido man laikinai pamiršti nemalonų pasikalbėjimą su dr. Ackermannu.
Vieną rytą, dar prieš pradedant darbą, iš susijaudinimo vos atgaudama kvapą, įbėgo į mano kambarį gailestingoji sesutė.
— Sesute, kas jus tokį ankstyvą rytą ir taip netikėtai pas mane atvijo? — nustebusi ją paklausiau.
Ji paskubomis ir be jokios įžangos išdrožė:
— Dr. Ackermannas bus šįryt operuojamas. Jis turi plaučių vėžį.
— Ką? — net pašokusi nuo kėdės sušukau. — Jis turi plaučiu vėžį?
— Deja, taip. Ir jis jau per toli pažengęs.
— Aha! Dabar man jau aišku darosi. Reiškia, tos daktaro tariamo labai artimo bičiulio plaučiu Rentgeno nuotraukos, kurias jis mudviem aną naktį rodė, buvo jo paties!
— Taip. Tikrai. Ir nėra abejonės, kad jo paties. Jas tame pačiame geltoname voke tik ką nunešiau profesoriui iš Kolumbijos universiteto peržiūrėti. Jis dr. Ackermanną operuos. Turiu skubėti pasiruošti operacijai. Duok Dieve, kad viskas pakryptu į geresnę pusę.
Ji, greitai pabėrusi žodžius, išbėgo iš mano budėjimo kambario.Ši baisi, nelaukta ir netikėta žinia mane labai sukrėtė. Kokia gyvenimo ironija! 46 metu amžiaus chirurgas, pačioj savo karjeros viršūnėje, auksine ranka, išgelbėjęs tiek daug gyvybių, dabar pats turės nusilenkti negailestingai mirčiai! Argi jis tikėjosi, kad jo toks prasmingas ir žmonijai naudingas gyvenimas po visos eilės kančių bus netaiku nutrauktas?
Kambary darėsi ankšta ir neramu. Greit užsimečiau baltą chalatą ir nuėjau į chirurginį skyrių. Koridoriuj mane sulaikė vyriausias rezidentas.
— Daktare, ar girdėjot labai šiurpulingą naujieną? — susijaudinęs jis paklausė.
— Ar apie dr. Ackermanną?
— Taip.
— Gailestingoji sesutė ką tik man apie tai pranešė. Tik dabar mudviem paaiškėjo, kodėl jis prieš savaitę tokį vėlyvą vakarą pas mus į ligoninę buvo atvykęs. Man tik nesuprantama, dėl ko jis taip ilgai delsė ir laiku nepadarė plaučiu X-Ray.
— To ir aš pats nesuprantu. Kai dr. Ackermannas prieš kelis mėnesius pradėjo vis dažniau ir smarkiau kosėti, mes bandėm jį įkalbėti mesti rūkyti ir padaryti plaučiu nuotrauką. Jis kategoriškai atsisakė tai padaryti. Bandėm paveikti jo ambiciją, sakydami: dr. Ackermannai, kiek jūs esate geras ir rūpestingas gydytojas pacientams, tiek jūs esate blogas sau. Jis tik palingavo galvą ir atsakė:
— Manau, kad mūsų tarpe yra daugiau tokiu gydytoju, kurie savimi nesirūpina, kaip ir aš. O dėl kosulio — visi rūkoriai kosti. Pakosčiu ir aš. Praeis. Nuo kosulio nemirsiu.
Tačiau, kai kosulys pradėjo dr. Ackermanną taip smarkiai kamuoti, kad ne tik jam trukdė ligonius operuoti, bet ir neleido miegoti, jis pasidarė plaučių X-Ray. Tada jis pamatė savo ligos rimtumą, bet pradžioje nesutiko būti operuojamas.
— Operacija, — kalbėjo jis, — man jau nieko negali padėti, tik prailginti kančias. Leiskim vystytis ligai normaliu keliu. Kad tik tas įkyrus kosulys paliktų mane ramybėj.
— Mes aiškiai matėm, kad mūsų pastangos įkalbėti dr. Ackermanną pasiduoti operacijai yra tik laiko gaišinimas. Todėl nutarėm pakviesti konsultantą. Pakvietėm profesorių iš Kolumbijos universiteto, kuris yra laikomas pačiu iš penkių geriausių New Yorke esančių chirurgų.
Patikrinęs dr. Ackermanną, profesorius pasakė:
— Kolega, nerandu reikalo jums aiškinti jūsų ligos rimtumo, nes jūs pats žinot. Tačiau turiu kibirkštėlę vilties išgelbėti jūsų gyvybę.
Būčiau labai laimingas, jei jūs man duotumėt savo sutikimą ją išnaudoti.
Pagaliau dr. Ackermannas sutiko. Už gero pusvalandžio tas garsusis chirurgas su savo asistentu jį operuos. Aš būsiu antruoju asistentu. Turiu skubėti pasiruošti operacijai. Operacijos rezultatus jums pranešiu.
— Labai lauksiu, — atsakiau jam.
Po geros valandos rezidentas sugrįžo.
— Mes pabaigėm operaciją, — lakoniškai pasakė jis.
Iš jo ištįsusio veido išraiškos ir liūdno žvilgsnio supratau dr. Ackermanno padėties rimtumą. Automatiškai paklausiau:
— Kaip pavyko operacija?
— Atidarėm ir užsiuvom. Pavėluota. Prognosis pessima, — liūdnu balsu atsakė rezidentas. Ir tuo mūsų dialogas užsibaigė.
Po operacijos dr. Ackermannas buvo paguldytas ypatingos priežiūros skyriuj. O po 24 valandų perkeltas į 305 palatą.
Vieną pavakarę nuėjau jį aplankyti. Dr. Ackermannas sėdėjo lovoj, dešine ranka parėmęs savo išblyškusį veidą. Nuolat laižė skausmingai perkreiptas džiūstančias lūpas, nors iš butelio į jo kairės rankos veną tekėjo skystis. Pakreipęs įmano pusę galvą, pasižiūrėjo į mane ir tarė:
— Daktare, dabar jums aišku, apie kokį ligonį aš aną vėlyvą naktį su jumis kalbėjau?
— Taip. Bet tada man net į galvą neatėjo mintis, kad tai būsite jūs.
— Aš ir pats nesitikėjau, kad atsidursiu tokioj beviltiškoj padėty. Kol gyvas būsiu, neužmiršiu tos baisios akimirkos, kai pasižiūrėjau į savo plaučių nuotraukas. Tada aiškiai pamačiau, kokia yra trumpa distancija tarp gyvybės ir mirties, kuria aš greičiausia dėl savo kaltės sutrumpinau. Ak tas rūkymas! Prakeiktas rūkymas! Turbūt ji pats Liuciperis sugalvojo ir pakišo mums silpnavaliams žmonėms!
— Neapsakomai gilus liūdesys slegia man širdį, nes jaučiu, kad mano ryšiai su gyvenimu palaipsniui trūksta. Viena diena jie ir visai nutruks. Labai graudu darosi, kai pagalvoju, kad, nesulaukęs nė pusės šimtmečio, turėsiu palikti šį gražų pasaulį, mielus pacientus ir visus... visus... Žinau, kad jau esu pakibęs viršum bedugnės, tačiau vis dar tyliai, bet atkakliai tebekovoju už savo egzistenciją. Nors ir tvirtai tikiu, kad visame pasaulyje nėra tokio gydytojo, nei tokio vaisto, kuris mane pagydytų. Mano dienos viena po kitos skrieja vis arčiau ir arčiau prie amžinybės. Ir niekas, o niekas nesulaikys laiko tėkmės. Sustingęs žiemos dangus šaldo vis labiau ir labiau išsekusį ir ligos nukamuotą mano kūną. Netrukus šioje banalioje baltų sienų palatoje savo lediniu prisilietimu sustabdys mano širdį — mirtis. Aš iškeliausiu įamžiną gyvenimą, iš kur kelio atgal nėra. Padėjau ligoniams, kiek galėjau, bet esu bejėgis padėti sau.
Daktare, viską, ką per savo ligą aš pergyvenu, rašau į dienyną. Ir kol kas laikau paslapty. Tik po mano mirties jūs visi galėsite atsiversti ir pasiskaityti.
— He! He! He! He!.. — pradėjo dr. Ackermann be sustojimo kosėti.
— Man trū-ks-ta... — gaudydamas orą vos-ne-vos iškosėjo jis pro dantis. Pamačiau, kad jo lūpos ir veidas įgavo melsvą atspalvį.
— Tuoj įjungsiu deguonį. Nusiraminkit! Nekalbėkit! Stenkitės giliau kvėpuoti.
Greit įjungiau deguonį ir uždėjau jam kaukę ant veido. Po kurio laiko kosulys nurimo. Melsva spalva pranyko. Dr. Ackermannas kiek atsigavo ir vėl prašneko:
— Ačiū, daktare, man pasidarė daug lengviau. Norėčiau jums šį vakarą dar kai ką papasakoti. Ar turit laiko pasiklausyti?
— Dr. Ackermann, jūs pats puikiai žinote, kad laiko ligoniams gydytojai niekada nestokoja. Tik ar jūs kalbėdamas neapsunkinsit savo kvėpavimo?
— Atrodo, kad ne.
— Tai prašau papasakoti. Mielai pasiklausysiu.
— Pereitą naktį sapnavau prieš ketverius metus mirusį savo tėvelį. Jis irgi buvo chirurgas. Tėvelis padėjo savo ranką man ant peties ir prašneko: ‘ ‘Hermanai, prašau padėt man. Turiu šiandien tiek daug operacijų atlikti, o asistento neturiu". Pažadėjau jam padėti. Pradėjau ruoštis su juo išeiti. Ir pabudau.
— Kvailas sapnas, daktare! Ar ne?
— Dr. Ackermann, bet tai tik sapnas. Mes daug ką gyvenime prisapnuojam. Ir mūsų fantazija sapnams aiškinti neturi ribų. Tačiau nei aš, esu tikra, nei jūs sapnais netikit.
Jis giliu žvilgsniu pažvelgė į mane. Jo lūpos staiga persikreipė ir ėmė virpėti. Ant blakstienų pakibo dvi didelės ašaros ir nesulaikomai nuriedėjo jo įdubusiais skruostais.
— Tikėt ar netikėt yra vienas dalykas. Manau, jūs su manim sutiksit, kad pabudus kai kurie sapnai neigiamai veikia į mus ir neduoda mums ramybės. Ypač tada, kai mus slegia nevilties našta ir baimė dėl artėjančios mirties. Kada aštrūs mirties dalgio ašmenys švaistosi ties tavo galūgalviu ir pats jau jauti, kad mažiausias palytėjimas nukirs tavo gyvybę, tada tavo baimė netekti gyvybės yra begalinė, ir tu pradedi net tikėti sapnais.
— Dr. Ackermannai, jūs neturit pasiduoti tokioms liūdnoms mintims. Nenustokit vilties pasveikti. Jūs buvot toks optimistas net kritiškiausiais savo ligonių atvejais, o dabar?..
— Dabar, — neleidęs užbaigti man sakinio, pertraukė jis. — kada padėties pakeisti nebeįmanoma, savęs apgaudinėti negaliu. Būtų labai naivu net galvoti, kad pasveiksiu, kada žinau, kad esu jau nugalėtas. Mano sielą slegia nepaprastas liūdesys, kad likimas man lėmė pralaimėti šią kovą. Aš jau artėju prie katastrofos. Septynių pėdų duobė man yra paruošta. Pagulėsiu joje kelis metelius ir iš manęs liks tik pelenų sauja. Gyvenimas prabėgo kaip graži iliuzija, o prieš akis atsistojo žiauri tikrovė — mirtis. — Iš lėto, dėliodamas žodžius, jis kalbėjo.
— Dr. Ackermann, nors mes ir žinom, kad nieko pasaulyje nėra amžino, tačiau ne kartą mūsų gyvenime mus užgula sunkus minčių tinklas. Ypač tada, kai susergam. Tokiu atveju mums kitos išeities nelieka, kaip tik stengtis išlaikyti balansą tarp pesimizmo ir optimizmo.
Tuo metu įėjo į palatą gailestingoji sesutė. Ji atnešė švirkštą su skausmus raminančiais vaistais.
— Sesute, fizinius skausmus aš galiu pakęsti, bet kas galėtų palengvinti mano bejėgiškumą ir baimę dėl artėjančios mirties?
— Blogiausi pacientai yra gydytojai ir gailestingos sesutės, —atsakė ji. — Vaitoja, dejuoja dėl artėjančios mirties. Juk nė vienas iš mūsų čia trijų esančių nežinom, kuris pirmas Šv. Petro knygoj yra užregistruotas. Todėl atidėkim neribotam laikui tą temą ir visas problemas. Dabar, daktare, jūs gausit injekciją. Fiziniai skausmai jums sumažės. Užmigsit. Gerai išmiegojus, daug šviesesnėse spalvose atrodys rytojus.
Palinkėjom dr. Ackermannui ramios nakties ir išėjom iš palatos.
Slinko liūdnos, sunkios dienos, ir mirtis artėjo vis arčiau ir arčiau prie ligonio lovos.
Vieną popietę nuėjau su gailestingąja sesute į dr. Ackermanno palatą. Jis ramiu žvilgsniu, bet jau blankiomis akimis apmetė mus. Iš jų galima buvo išskaityti paskutinį atsisveikinimo žvilgsnį. Reikšmingai pasižiūrėjau į sesutę, o ji į mane.
— Mano galva yra nepakeliamai sunki, ir aš esu labai, labai pavargęs, — vos-ne-vos iškošė jis pro dantis. — Och, thank God. God in Heaven. Aš atlikau savo misiją. Dabar turiu pasiruošti kelionei, nes greit išvyksiu. Mano Viešpats šaukia mane. Negaliu jam pasakyti ne, nes prieš jį esu bejėgis. Turiu jam paklusti.
— Mirtis, kaip naktinis vilkas, tykoja mano gyvybės. Žinau, kad vieną dieną ji savo kaulėtomis rankomis mane pasmaugs. Jaučiu, kad kasdien mano kūno dalelė miršta, ir aš jau girdžiu skambesį gedulo varpų.
— Gaila, kad žmogaus gyvenimas, kaip gėlė. Čia ji žydi, čia ji vysta, — užmerktomis akimis jis lyg sau kalbėjo.
Visiems buvo aišku, kad dr. Ackermanno dienos jau suskaitytos. Jo akys rodė vis mažiau ir mažiau gyvybės. Jo balsas darėsi vis tylesnis ir tylesnis. Daugiau ir daugiau jam trūko oro. Kosulys be paliovos jį kamavo, ir jis pats jau nebegalėjo apsiversti lovoj. Mirtis jau skverbėsi į jo kūną ir kraują.
Vieną ankstyvą rytą mano budėjimo metu paskambino sesutė.
— Daktare, paskubėkit, dr. Ackermannas miršta!
Eidama koridorium, išgirdau jo keistą ir labai įkyru kosulį: ugh! ugh! ugh-ugh! ugh!..
Įėjusi į palatą, pamačiau, kad su kiekvienu “ugh” jam iš burnos ištrykšdavo kraujas su tamsiai raudonais krešuliais. Vos plakė pulsas ant jo šaltu prakaitu apsipylusios kaktos. Jis labai iš lėto pakėlė ranką. Palietė savo kaktą, nosies galą ir, pritrukdamas kvapo, pasakė:
“Aš... jau... pra... de... du... mir... ti”. Tuo metu jo akyse sužibėjo ašaros. Akių lėliukės baisiai išsiplėtė. Lūpos prasivėrė, lyg jis dar kažką norėjo sakyti. Tačiau, nė žodžio netaręs, pasitempė ir, burnos neuždaręs, sustingo.
Pridėjau stetoskopą prie jo krūtinės, bet jo jautrios ligoniams plakimo širdies jau nebegirdėjau. Jis užgeso, kaip žvakė prie altoriaus.
— Sesute, išjunkit deguonį, — trumpai pasakiau ir norėjau iš palatos išeiti, bet gailestingoji sesutė mane sulaikė.
— Daktare, man labai gaila dr. Ackermanno, — tarė ji, — nes jis buvo ne tik labai geras gydytojas, bet ir nuostabus žmogus. Nei dieną, nei naktį neatsisakydavo suteikti pagalbos ligoniams. Net ir vidurnaktį, kada nakties ramybės užliūliuoti visi ramiai ilsėjosi, jis dažnai būdavo iš miego prikeliamas. Pasiėmęs savo pirmai pagalbai suteikti instrumentus ir vaistus, jis tuščiomis gatvėmis skubėdavo pas ligonį. Paguldęs į ligoninę, jis labai rūpestingai sekdavo ligos eigą. O kritišku ligonio atveju visados laiku pribūdavo. Ach, kaip jis džiaugdavosi, kai jam pavykdavo iš kritiškos padėties išgelbėti ligonį.
— Sesute, pilnai sutinku su jumis, nes dr. Ackermanno visas geras savybes ir aš pastebėjau, nežiūrint to, kad pas jį intemo stažą atlikinėjau tik porą mėnesiu. Liūdna ir gaila, kad mirtis, kaip šalna, nuskynė šį puiku žiedą. Yra sakoma, kad gražiausios gėlės greičiausiai nuvysta. Galbūt ir geriausi žmonės anksčiausia numiršta.
Man bekalbant, gailestingoji sesutė užrišo ant mirusio didžiojo kojos piršto raštelį su jo pavarde. Apklojo balta paklode ir pašaukė sanitarą išvežti mirusįjį iš palatos.
Dr. Ackermannas buvo pašarvotas ligoninės koplyčioje. Pusiau atdaram ąžuoliniame karste gulėjo jis išsitiesęs, bejausmis, paskendęs gėlėse. Dangiška šypsena dengė jo bespalvį veidą. Vienuolė lėtai priėjo prie karsto. Tyliai pasimeldė. Po to švelniai pasilenkė prie mirusio. Pakėlė jo galvą ir pataisė pagalvėlę.
— Dr. Ackermannas buvo neeilinis chirurgas ir nuoširdus žmogus, — ramiu, tyliu balsu prašneko ji. — Buvo labai humaniškas su visais ligoniais ir tarnautojais. Optimistas, bet kartu ir realistas. Turėjo dar daug gražiu ateities planu. Gaila, kad jam nebuvo lemta juos įvykdyti. Jis nusinešė juos su savimi įšaltą kapa, į svajonių šalį, mes visi jo pasigesim. Tebūnie jam gailestingas Viešpats ir tesuteikia jam amžiną ramybę. Death is not the end. The end is the life. God be good to his soul.
Už poros dienu didelė automobiliu virtinė su gausybe vainiku palydėjo velionį į kapus. Ant kalnelio, siaučiant šaltam žiemos vėjui, ąžuoliniame karštėjo kūnas buvo nuleistas į amžinybę. Stovėjom prie jo kapo duobės, nulenkę galvas, atiduodami paskutinę pagarba mirusiam. Nuleidus karstą, tylūs dalyviu atodūsiai ir raudonu gvazdiku lietus pasipylė įduobę. Saujelės žemių krito į jo šaltą guolį. Duobkasių kastuvai, pilni sušalusios į grumstus žemės, visai uždengė karstą. Vėjas ėmė dar labiau siausti ir lenkti prie žemės nuogas medžių šakeles. Besiausdamas jis švilpė liūdną, lyg Reąuiem melodiją. Nenoromis darėsi taip graudu, taip nejauku. Ir vėl naujai supiltas kapas. Nuvys vainikai. Sužlugs dirva. Užaugs velėna. Ir laiko tėkmė nuneš į užmarštį tą, kurį mes su gailesčiu ką tik palydėjom. Koks trumpas ir trapus yra žmogaus gyvenimas ir kokia liūdna jo pabaiga! Kyla mano pasąmonėj melancholiškos mintys.
Laidojimo apeigos pasibaigė. Mes tylėdami pradėjom skirstytis kiekvienas savo keliu.

Kita dieną po laidotuvių visi susirinkom į didelį ir erdvų rekreacijos kambarį. Susėdom ratu. Vyriausias chirurgijos rezidentas atsistojo vidury kambario. Kairėj rankoj jis laikė dr. Ackermanno dienyną..
— Prieš pradedant skaityti, — tarė jis giliu baritonu, — prašau visus vienai minutei atsistoti. Susikaupti. Pagerbti ir prisiminti tik vakar į amžiną atilsį palydėta mums visiems taip brangų kolegą.
Visi atsistojom. Po minutės jis paprašė vėl atsisėsti. Nulenkę galvas sėdėjom ir šiurpulingai laukėm, kada jis pradės skaityti.
— Žinau, kad man bus nelengva atlikti šią misiją, — tarė jis.
— Bet, gerbdamas savo mokytojo brangų atminimą, bandysiu tai padaryti.
Jums beveik visiems yra žinoma, kad buvau jo mokinys. Tik jo dėka turėjau progos stebėti ir išmokti jo išimtinai puikią operacijų techniką. Operacijoms velionis turėjo auksinę ranką. Būčiau labai laimingas, kad galėčiau neapvilti savo buvusio mokytojo ir tęsti jo darbą toliau. Prie tos pat progos norėčiau priminti ir kitas velionio gerąsias ypatybes. Jis buvo humanistas, idealistas, atviras ir teisingas žmogus. Turėjo aštrų protą, stiprią valią. Jautrią ir labai gerą širdį. Nepaprastai mėgo savo profesiją. Mylėjo pacientus ir buvo visų draugas.
Niekada nepamiršiu jo tokio mums gydytojams reikšmingo posakio: “Der hoechste Grund der Arznei ist die Liebe”. Šiais žodžiais jis pasveikindavo kiekvieną naujai priimtą stažistą. Nemokantiems vokiečių kalbos jis išversdavo angliškai. Šį kilnų sakinį velionis taip dažnai kartodavo, kad net vokiškai nemokantieji gydytojai jį išmokdavo.
Ir čia rezidento balsas staiga nutrūko. Kiek susivaldęs, jis atvertė pirma dienyno puslapi ir pradėjo skaityti.
“Štai mano gyvenimas jau baigtas, ir aš nebesu jūsų tarpe. Nužengiau į Amžinybę, iš kurios kelio atgal nėra.
Vėžys, kaip naktinis vilkas, iš pasalu užklupdavo mano pacientus, tačiau man niekad neateidavo į galvą mintis, kad aš būsiu jo auka. Per tuos metus, per kuriuos Visagalis leido man teikti pagalbą jo kenčiantiems vaikams, man teko operuoti kelis tūkstančius plaučiu vėžiu sergančiu ligonių. Chirurginio peilio ir modemiškos medicinos pagalba man pavykdavo nuo jų toliau nustumti mirties šmėklą. Koks aš jaučiausi laimingas, kai ligonis pasveikdavo ir sugrįždavo į savo normalu kasdieninį gyvenimą. Ir kaip jautriai ir sunkiai pergyvendavau, kai kartais reikėdavo pacientui padaryti mirties sprendimą. Tačiau, tikėkit man, kad nepalyginamai sunkiau buvo tai padaryti sau pačiam. Pasijutau toks priblokštas, toks bejėgis, lyg būčiau atsidūręs liūtų narve, iš kurio gyvas jau nebeišeisiu.
Padariau nedovanotiną gyvenime klaidą — rūkiau, nors savo pacientus griežtai ir pakartotinai perspėdavau nerūkyti. Dabar labai apgailestauju, bet jau po laiko. Laikrodžio atsukti atgal nebeįmanoma. Turiu už blogą ir sveikatai kenksmingą įprotį užmokėti brangiausia pasaulyje kaina — gyvybe.
Pradėjau kosėti. Tačiau nekreipiau į tai jokio dėmesio ir toliau rūkiau. Visi rūkoriai daugiau ar mažiau kosti. Tai laikinis dalykas. Praeis, raminau save. Nors pasąmonėj jutau, kad negerai darau.
Žinojau, kad turiu padaryti plaučiu Rentgeno nuotraukas, bet delsiau, nes... jaučiau kažkokią baimę.
Po kurio laiko kosulys pasidarė labai įkyrus. Jis mane ne tik naktimis kamuodavo, bet ir ligonius operuojant neduodavo man ramybės.
Vieną vakarą po paskutinio ligonio patikrinimo paprašiau savo X-Ray techniką peršviesti man plaučius.
Nors širdis ir nujautė nelaimę, bet, pažvelgęs į filmus, kurie aiškiai rodė mano diagnozę, baisiai išsigandau. Sustingau ir pasimečiau.
— Argi tikrai tai mano plaučiai? — nenorėdamas sutikti su baisia realybe, paklausiau save.
Atsakymas buvo tvirtas, aiškus ir realus:
— Taip, daktare. Netgi afidavitas keliauti pas Abraomą tau jau išrašytas ir greitu laiku bus įteiktas.
Pajutau neapsakomą silpnumą. Galva svaigo. Kojos linko. Lūpos ir rankos ėmė drebėti. Tuo kritišku mano gyvenimo momentu vienai akimirkai šovė man į galvą mintis. Būtų geriausia išeitis kaip galima greičiau numirti. Ir, ligai progresuojant, nejausti kaip vėžys kasdien vis daugiau ir daugiau naikina mano kūno ląsteles. Tęsti tolimesnę savo egzistenciją vegetuojant ir kenčiant, būtų kančia, o ne gyvenimas.
“Tu turi kentėti”, — nustelbia kita mintis, nes esi pats kaltas. Kam kasdien nikotinu žudei savo plaučius, nors, būdamas gydytojas, puikiai žinojai rūkymo žalą?”
Nakties ramybė, tamsa ir baisi vienuma darė mano tragišką būklę dar tragiškesne. Be tikslo slankiojau, lyg apsvaigęs, tarp keturių kabineto sienų. Bijojau vienumos ir net savo paties žingsnių garso. Nežinojau nė nuo ko pradėti, nė ką daryti, nė kur dėtis.
Staiga mano sielą apgaubė didelė palaima. Važiuosiu į St. Francis ligoninę, kuriai aš priklausau. Vis ką nors iš budinčio personalo surasiu. Nebūsiu tokiu kritišku momentu vienišas.
Drebančiom iš susijaudinimo rankom greit sukišau į didelį geltoną voką man mirtį rodančias Rentgeno nuotraukas ir išvažiavau.
Radau savo skyriuj budinčią daktarę K.P. (intemą) ir gailestingą sesutę M. Demonstravau joms plaučių nuotraukas, bet nesakiau, kad jos yra mano.
“Atidžiai pasižiūrėkit į jas”, — tariau joms. “Šios nuotraukos yra vieno nepaprastai artimo mano bičiulio“. Stebėjau jas ir nekantriai laukiau, kad bent viena iš jų paneigtų arba suabejotų plaučiuose matomais patologiniais pasikeitimais. Nė kiek neabejojau, kad toks mano galvojimas buvo nelogiškas. Tačiau aš, kaip skęstantis griebiasi šiaudo, griebiausi kad ir nerealių priemonių bent laikinai pamiršti savo tragišką sveikatos būklę. Ak, kaip aš apgailestavau, kad jos ne tik plaučiuose matomo tumoro nepaneigė, bet dargi patvirtino.
Mirštant ligoniui, kartais pagalvodavau, kad mirtis yra neišvengiama tikrovė. Todėl žmogui reikia su ta mintim susigyventi. Tačiau, kai pats su ja akis į akį susitikau, iš baimės net nutirpau.
Nejaugi gyvybę, tą neišmatuojamą žmogaus turtą, turėsiu prarasti, nesulaukęs nė pusės šimtmečio, — su neslepiama baime svarsčiau.
Sugrįžau namo. Buvau labai nelaimingas, erzlus, prislėgtas, palūžęs, pavargęs ir kiaurą naktį nemiegojau. Pykau ant savęs. Priekaištavau sau, kad taip beprasmiškai sutrumpinau savo gyvenimą. Ir tol tyrinėjau visokias iš mirties išsigelbėjimo tikimybes, kol akyse tamsu darėsi.
“Sutikti operacijai ar ne? Kas atsitiks, jei sutiksiu? O kaip ilgai kamuosiuos, jei nesutiksiu”, — maišėsi mano galvoje mintys.
Pagaliau visiškai atsidaviau Visagalio globai ir Kolumbijos universiteto profesoriaus valiai. Buvau operuotas. Pabudęs iš narkozės, žinojau, kad operacija buvo pavėluota, nors jūs man apie tai ir nesakėt.
Kolegos, jūs buvot man neapsakomai geri. Kasdien lankėt. Vaistais ir man parodyta savo meile lengvinot mano fizines ir dvasines kančias. Netrūko jums ir diplomatinių gabumų. Vengėt su manimi kalbėti apie mano ligų, nes ką gi jūs galėjot man pasakyti? Teisybę aš pats žinojau. Melas mane tik dar daugiau įskaudintų.
Jaučiu, kad mano fizinės jėgos ne tik kasdien, bet jau kas valanda palieka mane. O su tuo auga ir didėja neapsakomas troškimas gyventi, dirbti ir būti jūsų tarpe. Sukaupęs paskutines jėgas, kaip Don Dichotas, vis dar bandau kovoti už savo egzistencija, nors gerai žinau, kad kovą jau pralaimėjau. Tada pasijuntu baisiai apsivylęs. Desperacijoj susmunku į pagalvę. Ir jums nematant verkiu...
Taip slenka mano pilnos liūdesio ir kančių dienos, ir aš su giliu skausmu širdyje palaipsniui artėju į Amžinybę. Žinau, kad greit jau nebegalėsiu rašyti, nes jaučiu mane užplūstančia amžino miego bangą.
Mano rankos kasdien darosi sunkesnės ir sunkesnės. Distancija tarp gyvybės ir mirties vis trumpesnė ir trumpesnė. Turiu labai skubiai rašyti. Gyvenimas negrįžta, kaip negrįžta vakarykštė diena. Todėl ne tik prašau, bet ir maldauju jus, nikotinu netrumpinkit gyvybės, brangios mums Dievo duotos dovanos, kaip aš taip neprotingai sutrumpinau. Visomis išgalėmis kovokit su rūkymu, kaip su priešu nr. 1. Išmeskit iš savo namų ir kabinetų ne tik rūkalus, bet ir pelenines. Apie rūkymo žalą skaitykit paskaitas ne vien suaugusiems, bet ir vaikams. Tegul jie nuo mažens susipažįsta su sveikatą naikinančiu priešu. Visokiausiomis priemonėmis bombarduokit tą ankstyvą mirtį nešantį žudiką: per spaudą, radiją, televizija...
Mėgau savo darbą. Grožėjausi gamta. Mylėjau savo pacientus ir jus visus... visus... Negaliu sulaikyti ašarų, kai pagalvoju, kad turiu viską ir visus palikti. Vienui vienas iškeliauti į nežinomą man šalį.
Jau girdžiu atlekiančios pas mane mirties žingsnius. Regiu jos bedantę su rūgščia grimasa bumą ir kaulėtas į mane ištiestas rankas.
Sutikti brėkštantį pavasarį man nėra lemta. Akys man raibsta. Rankos jau tirpsta. Ir greit, labai greit apgaubs mane rūsti juoda naktis.
Mylėkit pacientus ir niekados nepamirškit, kad ‘Der hoechste Grund der Arznei ist die Liebe’.
Dabar jau sakau jums paskutinį sudiev. Ir prašau atleidimo visų, kuriuos kuo nors buvau įskaudinęs. Telaimina Dievas jus ir jūsų kilnius žmonijai darbus. Nepamirškit manęs savo maldose, jei esu to vertas.

Amžinai jus mylintis,
dr. Ackermann”

Prieš baigiant skaityti, rezidento balsas ėmė virpėti. O beveik visų klausytojų akyse sužibėjo skaidrios, sūrios, pilnos gailesčio ašaros.
Jam baigus skaityti, visi dar kurį laikų susimąstę sėdėjom. Be žodžių atsikėlėm ir kiekvienas sugrįžom prie savo kasdieninių pareigų.

Galite parašyti: ,,skrinskasETAgmail.com“

TURINYS