ŠEIMA - GYVYBĖS VERSMĖ
„Lenkų žemė turi būti ne mirusiųjų, o gyvųjų žemė. Todėl lenkų šeima privalo gimdyti vaikus, o ne lavonus.
Kokia yra namų šeima, tokia bus ir tėvynės šeima - tauta.
Jeigu namų šeima gimdys vaikus, tai gyvens ir tauta; jeigu namų šeima gerbs vaiką, tai tokioje tėvynėje bus gerbiamas žmogus. Jeigu nemokės gerbti mažutės gyvybės, kuri gimsta namų židinio ląstelėje, negerbs ir piliečio gyvybės, nes žudyti bus išmokę jau šeimoje. Pirmiausia žudys savo vaikus, o paskui kitus piliečius. Taip gyvybę teikiančios bendruomenės vietoj susiformuos žudikų bendruomenė ir tauta taps savižude. Savo rankomis nužudys save. Ir tokia tauta išnyks, ir įvyks tai, ką apie kai kurias tautas jau dabar sakome Šventojo Rašto žodžiais: kvailųjų vardai bus išbraukti iš gyvųjų žemės. Lenkija nenori mirti. Ir nenori, ir nemirs! Tačiau jūs privalote taip tikėti tautos gyvenimu, kaip Bažnyčia tiki amžinuoju gyvenimu. Privalote žvelgti į tolimą ateitį savo tautos, kuri gyvens ne tik dabar, bet ir antrą tūkstantmetį. Nes antrasis tūkstantmetis, mieliausieji, atsiranda pirmajame, kuris baigiasi" (NS, p. 121-122).
MOTINA NEGALI BŪTI ŽUDIKĖ
„Jeigu gydytojas privalo (taip reikalauja gydytojų etikos kodeksas) statyti į pavojų savo gyvybę gelbėdamas kitą žmogų, tai negi motinos priedermė būtų kitokia? Negi jai būtų leistina kokiais nors asmeniniais sumetimais paskelbti mirties nuosprendį savo pagimdytam vaikui?...
Kad tai pripažintum ir to laikytumeisi, nereikia turėti nė itin jautrios sąžinės. Pakanka sveiko proto" (NS, p. 132).
„Šiuolaikinei motinai melagingai aiškinama, kad joje besiformuojanti gyvybė yra kažkoks agresorius ir neteisėtas okupantas. Ji įkalbinėjama, jog turi teisę gintis nuo to okupanto. Ir pagaliau - o siaube! - jai suteikiama teisė, kurios neturi liekas, netgi neteisingiausias prokuroras - kėsintis į gyvybę!
Pagal Baudžiamosios teisės kodeksą tik po ilgos ir sunkios procedūros galima nuspręsti: yra vertas mirti! O čia be teismo sprendimo, vien tik žmogaus, galbūt tuo tarpu suvargusio, neturtingo ar ligoto, valia pasmerkia myriop! Paklauskime savęs: kas davė teisę? Kodėl visuotinis ir pagrindinis gyvenimo įstatymas nežudyk čia turi būti sustabdytas?" (NS, p. 136).
TAUTA BE ŠEIMOS ŽŪVA
„Bet taip pat ir tauta be šeimos miršta. Tauta, kurioje suardoma šeima, nyksta. Mat egzistuoja biologinė priklausomybė ir ryšys tarp šeimos ir tautos. Šeima - tai pagrindinė, pastoviausia visuomenės ląstelė. Tai yra ne tiktai kuriamoji, biologinė jėga, bet ir moralinė, auklėjamoji, bendruomeninė ir pilietinė galybė. Todėl šeima, kaip jau esu kalbėjęs prieš savaitę, yra ir natūrali tautos sąjungininkė. Ji saugo jos gyvybę. Ji taip pat kuria tautoje bendruomeninį, ne tik gimininį ryšį. Šeima yra tautos būties tvarumo pamatų kūrimo esminis elementas. Gali susvyruoti tautos būtis, tačiau tuo metu dar laikosi šeima...
Taigi tauta labai daug semiasi iš šeimos. Tauta sudaro apsaugą šeimai ir atvirkščiai... Tauta privalo pripažinti šeimos teises, o ypač teisę išlikti. Negali imtis nieko tam priešingo, nes pati sau pakenktų. Šeimai privalo tarnauti visas tautos paveldas - jos kalba, istorija, papročiai ir tradicijos.
Todėl, idant išgelbėtume šeimą ir jos nenusmukdytume, reikia pažadinti tautinę sąžinę, į kurią jau esu apeliavęs, kreipdamasis į meno kūrėjų pasaulį" (NS, p. 688).
p.53-54
TAUTINĖ GYVYBĖS DOVANOS GLOBA
„Visas mūsų tautinis ir politinis gyvenimas privalo būti kupinas troškimo išsaugoti gyvybę. Po tokio baisaus nukraujavimo stebina pats faktas, kad gyvename. Tai yra tikras tautos neišsenkamos stiprybės ir gyvenimo geismo stebuklas.
Tasai prigimtinis sveikas tautos instinktas privalo būti deramai ugdomas, o jo pamatai plečiami, kad sukurtume savo tautinę gyvybės taupyklę ir pirmon vieton pastatytume gyvenimo politiką.
Visas viešasis, visuomeninis, ūkinis gyvenimas privalo būti taip sutvarkytas, kad žmogus be reikalo nebūtų alinamas, kad jis galėtų kuo ilgiau gyventi ir kuo vaisingiau dirbti bendram labui. Ekonominio gyvenimo idealas turi būti ne tiek darbo rekordai, kiek ekonomiškas piliečių pajėgų naudojimas, kad jie be laiko netaptų invalidais, pensininkais, o gerai panaudojamomis jėgomis kuo ilgiau prisidėtų prie visuotinės gerovės... Geras žmonių administravimas šimtą kartų svarbesnis už aukso, kasyklų, miškų ir pan. administravimą" (NS, p. 39).
„Atgaivinkime savyje gyvenimo ambiciją, tokią reikalingą tautai, kurią labiau yra išgarsinęs menas didvyriškai numirti negu sugebėjimas gyventi" (NS, p. 40).
„Jeigu rašoma apie didžiausią tautos turtą, apie gyvybę, kuri yra žmonių šviesa, tai taip droviai, tarsi ta nauja gyvybė, ateinanti į Lenkiją, būtų užpuolikas ir priešas...
Niekada nebuvome duobkasių tauta, nes nieko, gerbdami visų laisvę, nesame palaidoję. Būtų tragedija, jeigu tauta, kuri gerbia laisvę, moka kovoti už mūsų ir jūsų laisvę, taptų pati sau duobkase!
Tad gal jau įveikėme akimirkos beprotybę, nes to kitaip nei mus apėmusią beprotybe neįmanoma pavadinti" (NS, p. 137).
„Gelbėkite žmogaus teisę gimti lenkų žemėje!
Buvau įspėtas: tos temos nereikia liesti, nes ji pavojinga... Nematau, kad tai būtų politinė tema, matau tautinę temą... Šitą matau! Niekas kitas man nesvarbu!
Šita sustingusi, konservatyvi Bažnyčia, pažangos priešininkė ir jos atsilikę apaštalai, įvairūs nepakankamai sąmoningi vyskupai gina teisę gyventi! O ar visi suprantame, jog tai yra kova už Lenkijos valstybės interesus? Tai ne tik dogminė, moralinė ar askezės teologija, bet ir kai kas daugiau... Tai kova už žmogų! Kova už tautą!..
Visur, kiekvienoje tautoje yra tam tikra kategorija žmonių, kurie privalo išdrįsti pakartoti: „geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų" (Jn 11,50).
Mūsų pareiga yra aiškiai kelti klausimą: nors ir reiktų nukentėti, negalima kišti galvos į smėlį, kai sprendžiasi žmogaus ir visos tautos gerovė!" (NS, p. 385). p. 64
APIE VALSTYBINĘ TEISĘ
„Teisės filosofija moko, kad vienas iš principinių teisės elementų yra racionalumas; ji privalo būti protinga, tai yra derėti su prigimtine tvarka ir sveiko proto reikalavimais, antraip ji nebus teisė.
Iš kurgi staiga galėjo rastis tokia (valstybės) teisė, atiduodanti nuosprendį į rankas motinos, leidžiančios lemti joje prasidėjusį gyvenimą?" (NS, p. 132). p.168
LENKŲ TAUTOS NUODĖMĖS
Pasileidimas! Jis nuskurdina tiekos talentingų žmonių psichiką, smukdo valią ir gadina širdį, alina fizines jėgas ir sudaužo šeimas. Koks jis brutalus ir gyvuliškas! Argi neturi versti kovoti su juo kiekvieną žmogų, kuris išsaugojo bent trupinėlį grynai žmogiškos ambicijos, nors lašelį taurumo ir pagarbos sau pačiam? p.72
TAUTINIAI PRIESAKAI
„Tauta turi daug jausminių impulsų ir refleksų. Kartais eina jų vedama. Iš jų kyla meno kūriniai, aukšti ir kilnūs užsidegimai, didelės pergalės. Tai yra mūsų tautos istorijos ir kultūros žiedai, tačiau, kad tie žiedai galėtų išaugti, žemė turi būti užvaldyta, įsisavinta ir išdirbta. Turime ties ja budėti ir abiem rankomis laikyti ją savo ramioje, blaivioje mintyje, valioje ir širdyje...
Kuo aukštesni mūsų dvasios polėkiai, tuo labiau privalome save valdyti, harmonizuoti kūną ir sielą, protą, valią ir širdį. Visa tai turi vesti į tam tikrą vienovę, kurią
visiškai valdo meilė.
Didžiausias kiekvieno iš mūsų rūpestis yra išlaikyti blaivumą, save suvaldyti ir sutramdyti.
Ir mūsų tautinis būti ar nebūti yra priesakas valdyti save, ramybė, pusiausvyra, blaivumas, sugebėjimas tvarkyti savo polėkius, refleksus, aistras ir jausmus.
Kiekvienas, kuris nori valdyti valstybę, tautą, Bažnyčią ar šeimą, pirmiausia privalo išmokti valdytis pats" (NS, p. 97,98).
„Vis dėlto tautai nėra svarbiausias dalykas po gabalėlį narstyti savo praeitį. Nes jeigu mes tą praeitį net kuo geriausiai pažintume ir kaip reikiant būtume suregistravę, į katalogus surašę visas smulkmenas ir reliktus, išnagrinėję ir saugiai padėję nesuskaičiuojamą daugybę dokumentų, tai dar nebūtų gyvenimas, nes gyvenimas nebūna vakarykščias. Gyvenimas yra dabar, o nuo to, ar jis yra ir koks jis yra, priklauso, ar bus ir koks bus rytojus" (NS, p. 118). p.74