PRO VITA ©  Parengė Robertas Skrinskas

STRAIPSNIAI, LAIŠKAI

DĖL EL. GALIOS MOKESČIO BAŽNYČIAI

Lietuvos Respublikos Vyriausybei
(Kopija Prezidentui ir Seimui)
Dėl mokestinės naštos bažnyčioms palengvinimo

             PRAŠYMAS 
                        2025-10-24

Lietuvos Respublikos Energetikos ministerija  2025-10-14 laišku pranešė, kad mano prašymams bažnyčioms priskirti buitinio vartotojo statusą ir netaikyti galios mokesčio  Vyriausybė 2025-09-17 nepritarė, atsižvelgdama į sekančias  priežastis:
1. Religinės paskirties pastatai, pagal statybos techninį reglamentą  (STR 1.01.03:2017), priskiriami visuomeninės paskirties negyvenamiesiems pastatams, todėl jų automatinis priskyrimas buitiniams vartotojams būtų teisiškai nepagrįstas.

2. Rizika buitinius tarifus taikyti juridinių asmenų komercinei veiklai. Lietuvoje veikia daugiau kaip 1300 religinių bendruomenių ir bendrijų, valdančių daugiau nei 2000 objektų, kuriuose dažnai vykdoma įvairi – taip pat ir ūkinė ar komercinė – veikla. Jeigu visoms joms būtų taikomi buitinių  vartotojų tarifai, dalis juridinių asmenų įgytų nepagrįstą konkurencinį pranašumą.
3. Religinės bendruomenės ir bendruomeninės organizacijos nėra tapačios. Siūlymas taikyti vienodus tarifus religinėms ir bendruomeninėms organizacijoms nėra pagrįstas – šių subjektų veiklos pobūdis skiriasi. Bendruomeninės organizacijos perka energiją namų ūkių poreikiams, o religinės bendruomenės – taip pat ir savo veiklai bei infrastruktūrai.
Raštą surašė ir pasirašė Organizacijos valdymo skyriaus vedėja Snieguolė Kanapickaitė

Mano Prašymo esmė buvo ne priskirti religines bendruomenes prie buitinių vartotojų, bet, plačiau imant, sumažinti mokestinę naštą bažnyčioms.
Nepritarimo priežasčių kritika:
1. Galima pritaikyti mokestines lengvatas bažnyčioms ir nepriskiriant jas prie buitinių vartotojų, kaip daroma ES šalyse. Todėl pirma priežastis, kaip "Off topic", čia visai netinka kaip argumentas.
2. Rizika buitinius tarifus taikyti juridinių asmenų komercinei veiklai. Jeigu esmė yra sumažinti mokesčius bažnyčioms,  o ne priskirti prie buitinių vartotojų, tai ir vėl bažnyčių prilyginimas „buitiniams vartotojams“  yra "Off topic",  Jokios čia rizikos nėra. Skambinau Valstybinei mokesčių inspekcijai. Atsakė tarnautoja, vardu Žaneta. Visos religinės bendruomenės, kurios užsiima ūkine ar komercine veikla, moka pelno mokestį.
Taigi, VMI dėl to jokios problemos nėra. Todėl kas užsiima komercine veikla – tas ir moka. Kaip iki šiol ESO aiškino, kad negali padaryti vieno prisijungimo prie visų vienos bendruomenės objektų (bažnyčių, kurias tenka aptarnauji vienam kunigui), argumentuodama susigalvotu saugumu, nors bankai ir kitos organizacijos tą leido daryti, taip ir dabar ne tik ESO, bet ir Energetikos ministerija  porina, kad negali atskirti bažnyčių, kurios užsiima komercine veikla, nuo tų kurios neužsiima. Tai tas pats, kad sakytų „visi žmonės turi mokėti automobilio draudimo mokesti, nes, girdi, dalis žmonių yra vairuotojai“.  Valstybinė mokesčių inspekcija žino, kas užsiima komercine veikla, tegul jiems ir būna taikomi komerciniai tarifai, o ne visoms bažnyčioms.
3. Religinės bendruomenės ir bendruomeninės organizacijos nėra tapačios. Vėl nueinama nuo esmės prie teisinio terminų aiškinimo. Religinės bendruomenės perka energiją ne savo veiklai, nes ji veikia ne sau, bet visuomenės ir bendruomenės labui. Net pasakysiu daugiau: ūkininkai, kurie siekia pelno, valdžios įstatymais yra atleisti nuo galios mokesčio 9 mėnesius per metus. Ir jie tokią privilegiją gauna nepriskiriant juos prie „buitinių vartotojų“. Vadinasi ir dėl bažnyčių galima rasti sprendimą, jei tik to norima ir yra gera valia.

Europos Sąjungos direktyvos ir įstatymai, leidžiantys taikyti nuolaidas bažnyčioms

ES teisė nustato bendrus principus, kurie leidžia valstybėms narėms suteikti mokesčių lengvatas religinėms organizacijoms, jei jos atitinka viešojo intereso kriterijus (pvz., kaip ne pelno siekiančios organizacijos, teikiančios socialines, kultūrines ar labdaros paslaugas). Žemiau pateikiu pagrindines ES direktyvas ir teisės aktus, kurie remia tokias nuolaidas, ypač PVM (pridėtinės vertės mokestis) srityje, kur bažnyčios gali būti laikomos atitinkančiomis išimtis. Šios nuostatos leidžia valstybėms narėms taikyti PVM atleidimus ar sumažintus tarifus religinėms paslaugoms ir pastatams.

1. PVM Direktyva (Council Directive 2006/112/EC dėl bendro pridėtinės vertės sistemos sudarymo)

• Pagrindinės nuostatos: Ši direktyva nustato PVM išimtis veikloms, atliekamoms viešuosiuose interesuose, įskaitant religines institucijas. Valstybės narės privalo taikyti PVM atleidimus religinėms paslaugoms, jei jos nėra komercinės.
  • 135 straipsnio 1 dalis (išimtys be teisės atskaityti įvestinį PVM): Išvardintos veiklos, tokios kaip medicinos priežiūra, socialinės paslaugos ir finansinės paslaugos. Religinės institucijos gali būti atleidžiamos nuo PVM, jei jų veikla atitinka šiuos kriterijus.
  • 132 straipsnio 1 dalis (išimtys su teise atskaityti įvestinį PVM): Specialios išimtys religinėms organizacijoms:
    • Punkto (l): Personalo teikimas religinėmis institucijomis, skirtas dvasinei gerovei (pvz., kunigų ar dvasininkų paslaugos religinėms veikloms, kaip (b), (g), (h) ir (i) punktams nurodytoms – socialinė priežiūra, švietimas, labdara).
    • Punkto (k): Nepelno siekiančių organizacijų (įskaitant religines) paslaugos ir prekės savo nariams bendram interesui (pvz., prenumeratos, narystės mokesčiai), jei tai nesukelia konkurencijos iškraipymo. Tai leidžia bažnyčioms teikti paslaugas be PVM, pvz., labdaros renginiams ar narių paramai.
  • 135 straipsnio 1 dalies (k): Žemės ir pastatų nuoma ar pardavimas, skirtas religinėms veikloms, gali būti atleidžiamas nuo PVM.
• Įgyvendinimas: Valstybės narės gali pasirinkti taikyti šias išimtis bažnyčių pastatams (pvz., katedroms ar maldos namams), jei jie naudojami ne komerciniais tikslais. Pavyzdžiui, Italijoje ir kitose šalyse tai leidžia atleisti nuo PVM religinius pastatus, jei juose vyksta dvasinės veiklos (kaip nustatyta ES komisijos sprendime dėl Italijos 2012 m. reformos).
• Šaltinis: Direktyvos tekstas EUR-Lex platformoje; ji pakeičia ankstesnę 2003/112/EC direktyvą ir yra pagrindinis PVM reguliavimo instrumentas.

2. ES sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo (TFEU, Consolidated Version 2012/C 326/01)

• 17 straipsnis: ES gerbia ir nepaiso valstybių narių teisėje nustatyto bažnyčių ir religinių asociacijų statuso. Tai suteikia valstybėms narėms laisvę suteikti mokesčių lengvatas religinėms institucijoms, pvz., nekilnojamojo turto mokesčių ar energijos tarifų nuolaidas, jei jos atitinka nacionalinį statusą (pvz., Lietuvoje – Konstitucijos 43 straipsnis dėl tradicinių religinių bendruomenių).
• 4 straipsnio 2 dalis (ES sutartyje): Reikalauja gerbti valstybių narių nacionalines tapatybes, įskaitant religinį paveldą, kas leidžia taikyti nuolaidas kultūriniam paveldui priskiriamiems bažnyčių pastatams.
• Įgyvendinimas: Tai remia nacionalines lengvatas, pvz., Vokietijoje ar Italijoje, kur bažnyčios gauna PVM ir kitus mokesčių atleidimus pagal ES principus.

3. Kitos susijusios ES nuostatos ir gairės

• ES gairės dėl religijos ar įsitikinimų laisvės skatinimo ir apsaugos (Council of the European Union, 2013): Rekomenduoja valstybių narių dialogą su religinėmis institucijomis, įskaitant finansinę paramą (pvz., subsidijas ar mokesčių lengvatas) viešojo intereso veikloms. Tai remia nuolaidas labdaros ar socialinėms paslaugoms, teikiamoms bažnyčių.
• ES komisijos sprendimai dėl valstybinių pagalbų (pvz., 2023 m. sprendimas dėl Italijos): Leidžia taikyti PVM atleidimus bažnyčių turtui, jei jis nėra komercinis (pvz., pastatai su koplyčiomis ar dvasininkų būstais). Tačiau reikalauja atgauti neteisėtas lengvatas, jei jos sukelia konkurencijos iškraipymą.
• Bendros PVM išimtys (Direktyvos 2006/112/EC 135 straipsnis): Apima socialines paslaugas, kurias bažnyčios teikia kaip ne pelno organizacijos, pvz., pagalbą vargstantiems ar švietimą, leidžiant taikyti 0% ar sumažintą PVM tarifą.

Išvada

Šios ES direktyvos ir įstatymai leidžia valstybėms narėms, įskaitant Lietuvą, suteikti mokesčių nuolaidas (ypač PVM atleidimus) bažnyčioms, jei jų veikla atitinka viešojo intereso kriterijus – religinę praktiką, labdarą ar kultūros paveldą.

Musulmoniškos valstybės ir mokestinės lengvatos musulmonų maldos namams (mečetėms)

Musulmoniškose valstybėse religija (islamas) yra glaudžiai susijusi su valstybinėmis institucijomis, todėl mečetės dažnai gauna įvairias mokestines lengvatas, subsidijas ir paramą iš valstybės biudžeto. Tai grindžiama islamo principais, kur religiniai objektai laikomi visuomenės gerovės dalimi, o ne pelno siekiančiomis įstaigomis. Pagrindiniai būdai, kaip valstybės remia ar taiko lengvatas:

1. Mokestinis atleidimas:
   • Pakistanas, Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE), Kataras ir Omanas: Mečetės nėra apmokestinamos jokiais mokesčiais, įskaitant turtą ar pajamas iš labdaros. Tai patvirtina vietos įstatymai, kurie religinius objektus laiko neliečiamais.
   • Malaizija: Nors nėra tiesioginio mokesčių atleidimo, valstybė teikia subsidijas mečečių statybai ir priežiūrai, o kitos religijos (pvz., krikščionys ar hinduistai) dažnai finansuoja savarankiškai. Tai sukuria netiesioginę lengvatą islamo institucijoms.
2. Valstybinė subsidija ir parama: Daugelyje šalių mečetės gauna tiesioginę finansinę pagalbą iš biudžeto, kuri gali būti siejama su zokato (privalomosios labdaros) rinkimu ir paskirstymu.
   • Saudo Arabija ir kitos šalys su privalomu zokatu (pvz., Libija, Pakistanas, Sudanas, Jemenas): Zokatas (2,5 % nuo turto virš minimalaus slenksščio) yra privalomas "iš Islamo penkių stulpų, o jo dalis skiriama religinėms reikmėms, įskaitant mečečių priežiūrą. Valstybė renka ir paskirsto zokatą kaip mokesčius, o mečetės gali gauti lėšų statybai ar renovacijai, jei tai patenka į "fi sabilillah" (Dievo kelio) kategoriją (Korano 9:60).

Palyginamoji lentelė pagal šalis

Palyginti su Vakarų šalimis (pvz., JAV, kur mečetės atleidžiamos nuo federalinių mokesčių pagal 501(c)(3) statusą), musulmoniškose valstybėse tai dažniau siejama su religine pareiga, o ne sekuliarine labdara.

Ortodoksų valstybės ir mokestinės lengvatos cerkvėms

Ortodoksų valstybės (pvz., Rusija, Graikija, Serbija, Rumunija, Bulgarija), kur Ortodoksų bažnyčia turi stiprią kultūrinę ir istorinę įtaką, paprastai taiko įvairias mokestines lengvatas cerkvėms. Tai grindžiama religinės laisvės principais, bažnyčios vaidmeniu visuomenėje ir kartais konstitucinėmis nuostatomis, kurios skiria bažnyčią nuo valstybės, bet suteikia jai privilegijų. Lengvatos dažniausiai apima atleidimą nuo turto, pajamų ar PVM mokesčių, o kai kuriose šalyse – tiesioginę valstybės paramą. Tačiau jos nėra universalios ir gali skirtis priklausomai nuo šalies sekuliarumo laipsnio (pvz., Graikijoje bažnyčia turi ypatingą statusą, o Rusijoje – daugiau subsidijų).

Palyginamoji lentelė pagal šalis

Šios lengvatos padeda išlaikyti bažnyčios vaidmenį kultūroje.  Palyginti su musulmoniškomis valstybėmis čia daugiau tiesioginės subsidijos, o ne tik atleidimų.

Kinijos, Japonijos, Indijos ir kitų Azijos regiono šalių mokesčių lengvatos ir parama religinėms šventovėms

Pasaulio šalys, labiausiai remiančios bažnyčias

Mokestinės privilegijos Lietuvos pripažintoms tradicinėms bendruomenėms.

Šios privilegijos prisideda prie Bažnyčios indėlio į socialinę ir kultūrinę politiką.

Kaip Lietuva vykdo restituciją bažnyčioms

Lietuva, kaip ir kitos posovietinės šalys, pradėjo bažnyčių restitucijos procesą po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m., siekdama atkurti religinėms bendrijoms nuosavybę, konfiskuotą sovietinio okupacijos laikotarpiu (1940–1990 m.). Procesas grindžiamas konstitucinėmis teisėmis į nuosavybę ir religijos laisvę, o pagrindinis teisinis pagrindas – 1995 m. patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1395 "Dėl religinėms bendrijoms grąžinto turto vertės įvertinimo ir kompensacijos už negalimą grąžinti turtą tvarkos", taip pat susiję įstatymai kaip Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas ir Civilinis kodeksas. Restitucija apima tiek fizinį turto grąžinimą (pastatai, žemės), tiek pinigines kompensacijas už negrąžinamas dalis. Procesą koordinuoja Kultūros ministerija, Valstybės turto fondas ir kitos institucijos. Žemiau – detali apžvalga, remiantis oficialiais šaltiniais ir dabartiniu statusu (iki 2025 m. spalio).

Pagrindiniai restitucijos mechanizmai

1. Turto grąžinimas natūra:
   • Religinės bendrijos (daugiausia Lietuvos katalikų bažnyčia, bet taip pat evangelikų liuteronai, reformatai, ortodoksai ir kt.) turi teisę į nekilnojamojo turto (bažnyčių, vienuolynų, parapijos namų, žemės) grąžinimą, jei jis išliko ir nėra naudojamas valstybės tikslams (pvz., kaip mokyklos ar muziejai).
   • Teisę turi bendrijos, veikiančios iki 1940 m. birželio 21 d. (SSRS okupacijos pradžios) ir pripažintos kaip teisių perėmėjos (patvirtinama tarptautinių religinių vadovybių).
   • Procesas: Bažnyčia teikia prašymus Kultūros ministerijai, kuri organizuoja vertinimą per Nekilnojamojo turto kadastro tarnybą. Grąžinimas vyksta valstybės nuosavybės teisių perdavimo aktu.
   • Iki 2025 m.: Grąžinta apie 80–90% prašyto turto (pvz., šimtai bažnyčių ir tūkstančiai hektarų žemės). Pavyzdžiui, Vilniaus arkikatedra ir daugelis parapijinių bažnyčių jau grąžintos.
2. Piniginės kompensacijos:
   • Jei turtas negrąžinamas (pvz., sunaikintas, pakeistas paskirtimi ar neįmanoma atkurti), mokama kompensacija pagal 1995 m. rinkos vertę (įvertina nepriklausomi vertintojai).
   • Kompensacijos šaltinis: Valstybės biudžetas, obligacijos ar kitos vertybiniai popieriai (pvz., 2000-aisiais išleistos obligacijos bažnyčioms).
   • Bendras dydis: Iki 2020 m. kompensuota apie 500 mln. EUR vertės (daugiausia katalikų bažnyčiai, kuri prarado ~70% turto). 2021–2025 m. biudžetuose kasmet skiriama po 10–20 mln. EUR likvidavimui (pvz., 2025 m. biudžeto projekte numatyta ~15 mln. EUR religinėms bendrijoms).
   • Išmokėjimai: Kasmetiniai mokėjimai, su indeksavimu infliacijai. Pavyzdžiui, 2023 m. katalikų bažnyčia gavo ~12 mln. EUR.
3. Mokesčių lengvatos ir papildoma parama:
   • Grąžintas turtas atleidžiamas nuo nekilnojamojo turto mokesčio ir PVM (jei naudojamas religinėms tikslams).
   • Subsidijos renovacijoms: Per Kultūros paveldo departamentą skiriamos lėšos istorinėms bažnyčioms (pvz., 2024 m. ~5 mln. EUR bažnyčių restauracijai).
   • Aukų atskaitymai: Donorai gali atskaityti iki 25% aukų iš pajamų mokesčio (Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą).

Europos valstybių bažnyčių elektros tinklų (laidų) galios mokesčio mokėjimo tvarka

Elektros tinklų galios mokestis (arba galios dedamoji) yra dalis elektros energijos persiuntimo paslaugų kainos, kurią nustato tinklo operatoriai ir reguliuoja nacionaliniai įstatymai. Tai nėra tradicinis akcizas (kaip elektros vartojimo akcizas pagal ES Energijos apmokestinimo direktyvą 2003/96/EB), o mokestis už rezervuotą tinklo galią (laidų talpą). ES teisė leidžia valstybėms narėms taikyti išimtis ar lengvatas akcizams tam tikriems sektoriams (pvz., socialinėms ar religinėms organizacijoms), tačiau tinklų mokesčiai reguliuojami nacionaliniu lygiu ir dažnai siejami su religinių organizacijų mokesčių lengvatomis.
Dauguma Europos valstybių suteikia religinėms organizacijoms (įskaitant bažnyčias) išimtis ar lengvatas elektros energijos mokesčiams, įskaitant galios dedamąsias, nes bažnyčios laikomos nepelno siekiančiomis ar viešųjų interesų organizacijomis.

Bendros tendencijos:

• Šalys su bažnyčių mokesčių sistema (pvz., Vokietija, Austrija, Švedija): Bažnyčios gauna valstybės paramą ir dažniausiai atleidžiamos nuo elektros mokesčių, įskaitant tinklo galios dedamąsias, kaip nekomercinės institucijos.
• Šalys su griežta bažnyčios-valstybės separacija (pvz., Prancūzija): Lengvatos ribotos, bet bažnyčios gali gauti subsidijas, o mokesčiai taikomi pilna apimtimi.

Valstybės ir jų tvarka

LIETUVOS SPECIFIKA – BAŽNYČIŲ ELEKTROS TINKLŲ GALIOS MOKESTIS

Dabartinė tvarka (pagal ESO tarifus ir VERT reguliavimą):

Argumentai už mokestinių nuolaidų taikymą katalikų ir kitoms pripažintoms bažnyčioms Lietuvoje, remiantis tiek vietos kontekstu, tiek kitų Europos valstybių praktika:

1. Bažnyčių visuomeninė nauda; Istorinis ir kultūrinis indėlis į valstybę: Katalikų bažnyčia Lietuvoje vaidino lemiamą vaidmenį formuojant tautinę tapatybę, ypač sovietmečiu, kai ji buvo pasipriešinimo simbolis (pvz., Kronika katalikų bažnyčios Lietuvoje). Religinės bendruomenės, ypač katalikų bažnyčia, Lietuvoje atlieka svarbų visuomeninį vaidmenį: teikia dvasinę paramą, organizuoja labdaros veiklą, švietimo programas, rūpinasi kultūros paveldu. Pavyzdžiui, dauguma bažnyčių pastatų yra istorinio ir kultūrinio paveldo objektai, kurių išlaikymas reikalauja didelių lėšų.
   Atleidimas nuo mokesčių kompensuotų jos indėlį į kultūros paveldą – bažnyčios, vienuolynai yra UNESCO objektai, o jų priežiūra kainuoja milijonus. Valstybė sutaupytų, jei bažnyčia toliau prižiūrėtų šiuos objektus be papildomų subsidijų. Tarptautinėje praktikoje (pvz., Italijoje, Vokietijoje) bažnyčios gauna lengvatas už kultūros saugojimą. Be to, bažnyčia skatina moralines vertybes, kurios stiprina socialinį audinį, kaip nurodyta 2000 m. sutartyje su Vatikanu. Mokestinės nuolaidos padėtų sumažinti finansinę naštą, leidžiant bažnyčioms efektyviau vykdyti šias funkcijas. Europinis pavyzdys: Italijoje ir Ispanijoje katalikų bažnyčia gauna mokestines lengvatas, nes pripažįstama jų indėlis į visuomenės gerovę ir kultūros išsaugojimą.
2. Lygiateisiškumo principas ir socialinė atsakomybė: Religinės bendruomenės dažnai veikia kaip ne pelno siekiančios organizacijos, o jų veikla orientuota į visuomenės gerovę, o ne komercinį pelną.
3. Socialinė ir karitatyvinė veikla, mažinanti valstybės išlaidas: Bažnyčia teikia socialines paslaugas – globoja našlaičius, senelius, benamius (pvz., Caritas tinklas Lietuvoje aptarnauja tūkstančius kasmet). Jei bažnyčia mokėtų pilnus mokesčius, jos galimybės sumažėtų, o našta pereitų valstybei (pvz., socialinės apsaugos biudžetas). Lengvatos leistų bažnyčiai efektyviau vykdyti šią veiklą, kaip numatyta Religinių bendruomenių įstatyme.
4. Skirtingų tarifų taikymo galimybė pagal veiklos pobūdį: Siekiant išvengti piktnaudžiavimo, galima nustatyti aiškius kriterijus, kada religinės bendruomenės gali gauti lengvatas. Pavyzdžiui, nuolaidos galėtų būti taikomos tik tiems pastatams ar veikloms, kurios tiesiogiai susijusios su religine praktika (pvz., maldos namai, labdaros renginiai), o ne komercinei veiklai. Tai leistų atskirti religinę paskirtį nuo ūkinės veiklos ir pašalintų konkurencinio pranašumo riziką. Europinis pavyzdys: Austrijoje religinės bendruomenės, pripažintos valstybės, gali gauti lengvatas už energiją ir mokesčius, jei jų veikla atitinka viešosios paskirties kriterijus. Valstybė griežtai kontroliuoja, kad lengvatos nebūtų taikomos komercinei veiklai.
5. Religinių bendruomenių pripažinimo svarba: Lietuvoje devynios tradicinės religinės bendruomenės, įskaitant katalikų bažnyčią, yra oficialiai pripažintos pagal Konstituciją (LR Konstitucijos 43 str.). Jų statusas suteikia pagrindą svarstyti specialias lengvatas, atsižvelgiant į jų istorinį ir kultūrinį indėlį.
6. Ekonominė ir socialinė nauda valstybei: Suteikus lengvatas, bažnyčios galėtų daugiau lėšų skirti socialinėms programoms, pavyzdžiui, pagalbai vargingai gyvenantiems, švietimui ar paveldo išsaugojimui, taip sumažindamos valstybės išlaidas šiems tikslams. Be to, lengvatos padėtų išvengti situacijų, kai dėl finansinių sunkumų uždaromi istoriniai pastatai, kurių išlaikymas vėliau tampa valstybės našta.
7. Religinės laisvės ir konstitucinės apsaugos stiprinimas: Lietuvos Konstitucija (26 str.) garantuoja religijos laisvę, o sutartis su Šventuoju Sostu (2000 m.) įtvirtina mokesčių lengvatas kaip religinės autonomijos dalį. Pilnas apmokestinimas galėtų būti interpretuojamas kaip diskriminacija, ypač kai bažnyčia nėra pelno siekianti organizacija. Tarptautinės ataskaitos (pvz., JAV Valstybės departamento) pabrėžia, kad tokios lengvatos užtikrina religinių organizacijų veiklą be valstybės kišimosi.
8. Ekonominis efektyvumas ir aukų skatinimas: Atleidimas nuo mokesčių (pvz., NT, PVM už religinę veiklą) leidžia bažnyčiai efektyviau valdyti lėšas, o tikintieji galėtų skirti 2 % GPM – tai didintų aukas. Jei mokesčiai padidėtų, aukos sumažėtų, o valstybė prarastų netiesioginę naudą (pvz., turizmas prie bažnyčių). Kitose šalyse (pvz., Vokietijoje – Kirchensteuer) lengvatos didina bažnyčios pajamas, kurios grįžta į ekonomiką per socialines programas. Lietuvoje tai galėtų sumažinti biudžeto deficitą, nes bažnyčia kompensuoja dalį socialinių išlaidų.
9. Tarptautinė praktika ir stabilumas: Daugelis ES šalių suteikia mokesčių atleidimus už nekomercinę veiklą. Lietuvoje sutartis su Vatikanu (kaip Latvijoje, Estijoje) užtikrina stabilumą – jos keitimas galėtų sukelti diplomatinius konfliktus. Lengvatos tradicinėms bendruomenėms skatina religinę harmoniją, kaip nurodyta EŽTT sprendimuose.

Pasiūlymai

• Išplėsti esamas lengvatas: Atleisti nuo PVM už visas komunalines paslaugas (elektrą, šilumą) religiniams pastatams, jei jie naudojami socialinei veiklai – tai sumažintų išlaidas kaimo parapijoms (2025 m. skundai dėl ESO mokesčių).
• Sukurti skaidrią subsidijų sistemą: Padidinti tiesioginę paramą (pvz., iki 2 mln. € per metus) proporcingai tikinčiųjų skaičiui, bet reikalauti ataskaitų apie lėšų panaudojimą, kad išvengti kritikos.
• Įvesti savanorišką "bažnyčios mokestį": Kaip Vokietijoje – tikintieji galėtų skirti 1–2 % pajamų bažnyčiai, o valstybė kompensuotų mokesčių atleidimu.
• Remti švietimą ir kultūrą: Atleisti nuo mokesčių bažnyčios valdomas mokyklas ir muziejus, jei jie atviri visuomenei – tai stiprintų turizmą ir edukaciją.
• Atnaujinti sutartį su Šventuoju Sostu: Svarstyti pakeitimus, kurie praplėstų lengvatas už socialinę naudą, remiantis ES standartais.

Katastrofiškai mažėjant gyventojų skaičiui kaimuose, vis sunkiau rasti lėšų kaimo bažnyčių remontams ir išlaikymui. Todėl, kaip ir daugelis Europos šalių taiko įvairias mokestines nuolaidas bažnyčioms, prašau netraktuoti bažnyčių kaip fabrikų ar gamyklų,  atsižvelgti į kitas Europos Sąjungos direktyvas, bei šalių praktiką ir sumažinti joms mokesčių dalį.

Pagarbiai

Šėtos  klebonas                                             Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas