PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas EILĖRAŠČIAI - H
Jei kuriate eilėraščius, sukurkite ir ginančius pačius mažiausius žmogeliukus, o po to atsiųskite :
,,skrinskasETAgmail.com“ arba rašykite adresu :
Kun. Robertas Skrinskas
Lakštingalų g. 2, Šėta, LT- 58127 Kėdainių r.
Eilėraščius įdėsime į šį tinklapį. Dėkojame, kad
ginate gyvybę.
MAMA, MAMA, AŠ NORIU GYVENTI
Mama, Mama, aš noriu gyventi,
Viešpats šaukia į tautą mane.
Neplanuoki manęs Tu išvengti,
Nes esu jau Kūrėjo plane.
Nors dar gležnas, beginklis mažytis
Ir apginti savęs negaliu,
Bet atminki, brangioji Mamyte,
Kad karštai jau Tave aš myliu. Mama,
Mama, manęs nežudyki,
Per sunki Tau nebūsiu našta,
Tu be krikšto manęs nepaliki,
Kad išliktum rami visada.
Jei išmokysi maldą kalbėti,
Ir Dievulį pamilti karštai,
Daug galėsiu ir Tau aš padėti,
Ir Tėvynei, vargų suspaustai.
Mama, Mama, kiek daug išžudyta
Kūdikėlių visai nekaltų -
Mokslo vyrų, poetų, rašytojų,
Kunigų ir vienuolių šventų.
Švelnių motinų, supančių kūdikius
Ir Tėvynės gynėjų narsių -
Joks žmogus niekada nepabudins
Jų iš dulkių šios žemės tamsių.
Jeigu, Mama, mane nužudysi.
Nuolatos Tave sąžinė grauš.
O kai žemės kelionę užbaigsi,
Kaip tada Tave Viešpats priglaus?
Jei Mama dar manęs neišgirdo
Ir įstatymas nepalankus.
Bent jūs, žmonės, turėkite širdis -
Parašais, maldomis ginkit mus.
Ses. Joana SJE
prodeoetpatria.lt
Rankos
Apie rankas tiek daug jau prikalbėta -
Rankos šaunių mezgėjų ir audėjų,
Daug rankų įvairių visoj Planetoj,
Daug posmų žemėj apie jas sudėta!
Jos lydo plieną, kepa duoną, knygą rašo!
Jos švelniai laimina arba prakeikia!
Jos visos turi atvaizdą panašų,}
Vienodą skaičių pirštų - taip kaip reikia!
Jos krikštija ir duoda išrišimą,
Jos vysto kūdikį ir laisto gėlę...
Dažnai jos stabdo ir širdžių plakimą,
Ir kraują nusiplauti bando vėl!
Žinau rankas, kur širdžiai plakt įsakė,
Rankas, kur duona Kristaus Kūnu virto...
Mačiau rankas, kur spaudė mirštant žvakę,
Rankas, palaikiusias kely netvirtą...
Mačiau rankas...Jos tokios kaip ir visos
Ginekologinėj operacijoj,
Jos dar negimusį užmušt išdrįso,
Nes jis toks mažas ir neapsigynė!
II
Visur išblizginta švariai,
tylu, tylu be galo.
Apšviečia lempų žiburiai
Operacinį stalą.
Ratukai barška: tra-ta-ta!
Jau atveža ,,ligonę“!
Mes ją sutikom paprastai -
Nei šiurkščiai, nei maloniai!
Ir nieko jai nemalonaus!
,,Ligonė“ užmigdyta!
Ar nuo dukters, ar nuo sūnaus
Jinai pabėgs šį rytą?
Ir taip staiga! Iš vieno karto -
Ir...jau po žmogeliuko!
Nespėjo nieko jis ištarti,
Net veto nesušuko!
Ir stebim nutviekstą šviesos
Tą gniužulėlį ramų
Nejaugi jis nesišypsos?
Nešauks džiaugsmingai: ,,mama“?
Nėra sūnaus, nėra žmogaus!-
,,Mama“ to pageidavo!
Vargšeli, pieno neragaus
Maža burnelė tavo!
Gal būtų reiškęsis mene
Tarp muzikų, poetų...
Bendrai, juk tvyro nežinia,
Kas buvo jam žadėta!
Gal eitų luoman kunigų,
Sunkumų nebijotų..
Dabar žiūrėti nesmagu
Mazgelis toks kraujuotas...
Jis niekada jau neprisiglaus
Prie motinos krūtinės,
Nieks skundo neišgirs tylaus,
Jo valios paskutinės!
x x
x
Dabar mes plauname rankas
Ir negalvojam nieko,
O širdis degina kažkas,
Ant rankų dėmės lieka!
Nekalto kraujo krešuliai
Iš naujo vėl pražysta,
Lyg būtume čia neseniai
Taip prasikaltę baisiai!
III
Sakom - plaukia gyvenimo upė,
Lyg nieko daugiau nežinotų,
Ir gyvenimui niekas nerūpi,
Lyg beprotnamio kvailiui už grotų.
Jam vistiek ar kas gimdo, ar žudo,
Ar tai meilė, ar paleistuvystė...
Lyg išniekintą Dievišką grūdą
Meta lauk, nes mama jo nevystė!
Ir gyvenimą kaltint netinka-
Jis už mūsų veiksmus neatsako!
Kitą keikti be galo juokinga,
Jei priteršėm patys ant tako!
Ne gyvenimą kaltinkim broliai,
Ne gyvenimą kaltinkim, sesės!
Kolei patys kalti būsim, tolei
Ir gyvenimo šunkeliai tęsis.
Ar veidrodis kaltas, jei veidas
Toks kreivas ar nosis kuprota?
Tu geriau pats gyvenime sukis -
Du sujungęs: tai širdį ir protą.
IV
Einu gatve, einu per kiemą -
Vaikučiai kapstosi smėlyne,
Tarp jų taip troškiai trūksta vieno,
Kurio juk niekas neapgynė.
Kai deklamuoja mažutėliai
Apie mamytę ir Tėvynę,
Tarp jų man trūksta vieno vėlei -
Jis liko ten operacinėj.
Vaikų linksma dainelė aidi,
Jie lyg žiogeliai pievoj šoka,
Mokykloj rašo pirmą raidę -
Tarp jų dar vieno trūksta juoko!
Linksmų Naujųjų Metų dieną
Visi vaikai aplink eglutę,
Tarp jų dairausi - trūksta vieno...
Ir jam reikėjo čionai būti!
Pirmos Komunijos priėję,
Vaikai namo laimingi grįžta,
Manoj širdy lediniai vėjai -
Gi vienas užmuštas be krikšto!
O kaltas, kam jis buvo mažas
Ir šaukti ,,veto“ nemokėjo.
Ant rankų spindi kraujo lašas,
Neradęs žemėj užtarėjo.
V
Budžiu. Gimdykloje kaimietė paprasta.
Darže prie runkelių pradėjo ji gimdyti!
Štai šeštą kart jai vėlei užsikars našta -
Ji šeštą kartą vėlei bus mamytė!
Šiek tiek pablyškęs veidas, ji nebejauna,
Jos prakaito lašai lyg krištolas sužvilga.
Jaučiu, kaip jai sunku. Ji ž moteris, žmona
Taip tyliai kenčia savo valandą skausmingą.
Visus paliepimus ji vykdo paklusniai,
Nes turi tuoj žmogus pasaulį pamatyti!
Ir nekantrus laukimas dega jau many,
Kas į rankas ateina? - berniukas ar mergytė.
Minutės lekia skuba kosminiu greičiu,
Tuojau, tuojau kažkas padidins vieną šeimą!
Padrąsinimą mamai gimdančiai siunčiu -
Dar pakentėk! Žmogus gyvenimui ateina!
Štai spurda rankos ir laido gerklę jis.
Jo motina ir aš jį nuo tamsos apgynėm!
Ar matėt jūs, kaip atveria toksai pyplys
Bedantę savo burną šauksmui pirmutiniam?
Nors mažas toks, bet vis dėlto jisai žmogus!
Gimdyvė garsiai atsiduso ir pasakė:
,,Gal kartais kunigas, gal mokytojas bus,
Budėk, sesyte, saugok jį kaip savo akį!“
O aš prisiminiau vėl rytmetį aną
Toje ginekologinėj operacinėj...
Galėjo džiugint mamą savo šypsena
Tasai žmogutis, - tik jo niekas neapgynė!
VI
Palatoje taip šventiška ir miela,
Gimdyvės tyliai mintimis dalinas!
Ir taip ramina švelniai mano sielą
Ritmingas motinų širdžių plakimas.
Nešu maitinti pirmą kart mažylį,
Nešu lyg saulės trupinį auksinį.
Mama iš laimės šypsosi ir tyli -
Turbūt, seniai apnuoginus krūtinę!
Mažytės lūpos tuoj spenelį čiumpa!
Ir kas iš karto šitaip jį išmokė?
Sau valgo, jis užrietęs nosį trumpą!
Kaip nesidžiaugti stebint vaizdą tokį?!
Tylu palatoj! - šnabždesio nei vieno!
Kad žmogeliukui valgyt netrukdytų!
Kas gali būt skaniau už mamos pieną?
Ir aš linkiu jam gero apetito!
Vėl tą matau, kurs pieno neragavo,
Kuris nebuvo ant mamytės rankų!
Šimtus matau, kur žudo kraują savo,
Kai sąžinė apkursta ir apanka!
VII
Pabuskim, žmonės, aš karštai maldauju!
Atverkim sąžines, širdis kas kartą!
Klausykim šaukiančio visur nekalto kraujo,
Palaidotų be žvakės ir be karsto!
Pakilkit rankos, baltos ir spalvotos,
Sugniaužkit kumščius galingiausiam ,,Veto“,
Kad šitaip niekad nesusidorotų
Pasaulio mamos visoje Planetoj!
Pasaulio rankos, junkimės vieningai
Ir atsistokim siena prieš niekšybę,
Lai žmogiškumo žemėje nestinga,
tegul lyg paukščiai kūdikiai sau krykščia!
Dar susijunkim visos rankos maldai,
Padėkim tašką žemėj žmogžudystei,
Tegu tarp mūsų vietos ji neranda,
Neleiskime vieni kitiems paslysti!
Pasaulio rankos, junkimės kaip daro
Aukštuos kalnuos kelionėj alpinistai,
Bijokime šios nuodėmės kaip maro,
Tegul žudyti niekas neišdrįsta.
Mūs rankos pilnos bus šviesos beribės,
Jei jungsimės prieš tamsą ir apgaulę! -
Teneš jos mirčiai ,,Ne“! laidais gyvybės!
Tenenutrūks trapi būtis pasauly!
xxxxxxxxx
Mažos pėdos
Maža širdis, maža rankutė,
Todėl nenuveikiau dar nieko!
Kaip dideliu išmokti būti,
Kol mažos pėdos žemėj lieka?
Tegul, Dievuli, viso pėdos
Bus šviesio iki paskutinės!
Juk aš - tėvų paparčio žiedas,
Ląstelė mylimos tėvynės!
Aš dar knyga neparašyta!
Į ją kasdien save atspausiu!
Leisk Tau užbaigti knygą šitą
Savo gyvenimu gražiausiu!
Negimusio kūdikio motinai
Per gruodą ir šaltį,
Per ašarų žiemą...
Tokia nedrąsi ir maža
Neši tartum pūką skarelėj,
Neši mane, mama miela...
Deja, tai tik pasakų senis
Sena vizija belsis į langą,
Kai narkotikų pilnas pasaulis
Merks akis tau, o mama miela.
Per gruodą ir šaltį, per skaudančią tylumą
Tokia nedrąsi ir menka - būsiu tavo malda netarta.
Nerijus Pipiras ,,Duc in altum“
Negimusiems vaikeliams
Turėjai jaust,
Kaip ašaros nurieda
Nuo šilto skruosto,
Pirmąkart suklykus
Ir paskelbus, kad gimei.
Turėjai jausti
Švelnų motulės bluostą.
Būt vedamas už rankos
Į platųjį pasaulį akylai.
Ir tos mažutės rankos
Liest turėjo baltą žiedą,
Kurį Dievulis
Siuntė nuoširdžiai.
Dabar, lyg angelėlis, braidai
Po sidabrinį dangų giedrą.
Ir tylomis verki,
Kad nenušvito saulė geltonai.
Evelina Lenkauskaitė
***
Išvydo pasaulį mažytis žmogus,
jo mažos akytės pasaulį nušvies.
Mamytės širdelė laiminga labai,
tai jos kūdikėlis, čia gimęs užaugs.
Ant rankų nešiosim, lopšines dainuosim,
tu mažas stebuklas, brangus mums esi.
Tėvelis, Mamytė, o šiandien ir tu,
mes būsim laimingi, šioj žemėj kartu.
Gintaras Ambrazaitis
Mama! Mama! Aš noriu gyventi!
Mama! Mama! Aš noriu gyventi,
Viešpats šaukia į tautą mane,
Neplanuoki manęs Tu išvengti,
Nes esu Kūrėjo plane!
Nors aš gležnas, beginklis mažytis
Ir apginti savęs negaliu,
Bet atminki, brangioji mamyte,
Kad karštai jau Tave aš myliu.
Mama! Mama! Manęs nežudyki,
Tau nebūsiu per sunki našta,
Tu be krikšto manęs nepaliki,
Kad išliktum rami visada!
Nors ir teks tau pavargti, Mamyte,
Kai užgimsiu gležnutis visai,
Vieną sykį vos teks pamatyti
Ir mane Tu pamilsi tikrai!
Jei išmokysi maldą kalbėti,
Savo Dievą pamilti karštai,
Daug galėsiu ir Tau aš padėti,
Ir tėvynei, vargų suspaustai.
Mama! Mama! Kiek daug išžudyta
Kūdikėlių visai nekaltų:
Mokslo vyrų, poetų, rašytojų,
Kunigų ir vienuolių šventų.
Švelnių motinų, supančių kūdikius,
Ir tėvynės gynėjų narsių -
Joks žmogus niekada nepabudins
Jų iš dulkių šios žemės tamsių.
Jeigu Mama mane nužudysi,
Ak, kiek daug padarysi skriaudos,
Nes ir Tu dar vienam sutrukdysi
Būt sūnum ar dukra Lietuvos!
Ir pati nukentėsi Tu baisiai,
Nes tave nuolat sąžinė grauš,
O kai žemės kelionę užbaigsi,
Kaip tada tave Viešpats priglaus?
Jei Mama dar manęs neišgirdo
Ir kiti: kas atmes nekaltus,
Bent jūs, žmonės, turėkite širdis,
Parašais, lyg strėlėm ginkit mus!!!
Sesuo Joana (XXI amžiaus priedas Pro Vita 2006 02 10)
Dėkui Dievui!
Dėkui Dievui, kad Jis davė dukrą
Dėkui Viešpačiui išsaugojusiam ją,
Dėkui žmonai ją pagimdžius
Ir išauklėjus geru ... tauriu žmogum.
Dėkui ir už tai, kad ji užaugo
Suvešėjo kaip taurus žmogus,
Ir kaip gundė velnias ją su apgaulinga meile
Kaip ji tapo vieniša mama, o aš jos vaikui jau ir dieduku.
Ir tikrai ji ėjo net žudytis,
Bet nesuvokė, kad žudo du,
Ir vėl dėkui Dievui visagaliui
Kad sulaikė ją nuo mirtinų klaidų.
O aš suradau ją ... vaitojant jos gležnutei sielai
Ir ji atsisveikindama rašė, kad neleis mums gėdos užsivilkt,
Dėkui vėl Dievuliui gailestingam
Kad suteikė proto jai ... jėgų.
Ir tikrai tik Dievo maloningo valioj
Ji nežuvo ir nežuvo jos
Vos užmegstas ir gležnutis ...
Įsčiose sujudęs atspindys.
Taip, jinai tada net nesuprato
Kad nužudžius būt ne vien save,
Tik Dievulio gailestingo prašė,
Kad parodyt kelią į dausas.
Dėkui Viešpatie ... Tu esi gailestingas,
Kad išgelbėjai man dukra ...
Dėkui Dieve tau už tą gerumą
Kurį suteikei dabar ir man ir jai!!!
S._Ž.
POKALBIS SU TĖVYNE LIETUVA
Lietuva, brangi Tėvyne, mūsų numylėta,
Kasgi Tavo dvasios dirvoj yr dabar pasėta?
Nors trispalvėmis išpuošta, laisvės obeliskais,
Bet sakyk, kodėl Tau graudžios ašaros ištryško!
Lietuva:
Kaip neverksiu, nedejuosiu, baisiai nekentėsiu,
Kai iš mano puikaus rūmo liko tik griuvėsiai,
Kai esu aš nedorybių purvais apdrabstyta.
Kūdikių nekaltu krauju gausiai apšlakstyta.
Daug šeimų jau nebenori vaikelių gimdyti,
Patogiau jiems gražų šunį vietoj jų laikyti.
Pigaus maisto parduotuvėj gauna dėl to draugo,
Kuris turtų neeikvoja dar namus pasaugo.
Verkia vargšės motinėlės dėl klaidų vaikelių ,
Nes jų lepūnėlių sieloj nedorybės želia,
Jei negauna kelių litų su draugais paūžti,
Savo tikrą motinėlę gali ir užmušti.
Televizijų ekranai skelbia smurtą, melą,,
O jie tampa pamokėlėm augančių vaikelių.
Sekso, žmogžudysčių scenų jie čia prisibari,
Nes tėvai juos kontroliuoti proto nebeturi.
Alkoholis apgaulingas daug šeimų suardo,
Po to jos jau nebeturi nei namų, nei darbo,
Savo alkanus vaikelius varo elgetauti,
Už jų gautus pinigėlius eina vėl girtauti.
Daug kas sako, kad prie rusų gyvent geriau buvo,
Nes tokių baisių blogybių tuomet dar nebuvo.
Maistas, butas ir drabužiai taip pigiai kainavo,
Ir benzino “pigiau grybo” kiek norėjom gavom.
Brangios dukros, mieli sūnūs, jūs protingi būsit,
Jei atminsit, kad medalis turi kitą pusę.
Rusai visko apsčiai davė, gerino jums buitį
Tik dėl kūno, kuriam lemta žemėje supūti.
Tačiau sielą, kurią Dievas amžiams dovanojo,
Lyg bepročiai visaip žlugdė, temdė ir teriojo.
Iš mokyklų šventus kryžius liepė nukabinti,
Vietoj jų vadų portretus kaip dievus garbinti.
Vaikams sakė: „Netikėkit, nėra jokio Dievo.
Ir Adomas išgalvotas, ir jo žmona Ieva.
Jūs bažnyčios nelankyki, nebūkit tamsuoliai,
Būkit Lenino anūkai, būkit komjaunuoliai.”
Kai Bažnyčia gėrio sėklų sielon jų nesėjo,
Apgaulingas sielos priešas suklaidint atėjo.
Ką jiems sako geras Dievas jie nebežinojo,
Jo Įsakymus pamiršę klystkeliais klajojo.
Juos pasaulis nuodėmingas auklėjo ir lamdė,
O piktų jėgų jų sieloj niekas nesutramdė.
Ir tėvai jų pasidavę šio pasaulio dvasiai.
Apie Dievą jiems kalbėjo labai nebedrąsiai.
O kai šie vaikeliai tapo jau suaugę žmonės,
Auklėjo vaikus savuosius be Dievo malonės,
Jųjų šeimos patvarumo jau nebeturėjo:
Vos su vienais apsivedę į kitus žiūrėjo.
Vaikai dar tėvams nemirus tampa jau našlaičiais,
Iš tėvelių nebegauna auklėjimo kraičio.
Auklėja vieni kitus jie, lyg protus pametę,
Ką iš tos auklybos gauna dabar matot patys.
Savanaudiškas gobšumas širdis jų užvaldo,
Narkotikai,alkoholis vargšes sielas maldo.
Keiksmai ir paleistuvystės mano Garbę ryja,
Nors ir buvau pavadinta aš Žeme Marijos.
Mano sūnūs, mano dukros dabar matot aiškiai.
Negalvokit jau, kad blogį atnešė jums laisvė.
Rusai penkiasdešimt metų mindė mano žemę,
O dabar iš jų auklybos jūs sau vaisius semiat.
Lietuvą brangi Tėvyne, mūsų numylėta,
Tarp kviečių į Tavo dirvą raugių yr prisėta.
Kaip pasėtas priešo rauges reiks mums išravėti,
Kad galėtų kviečių derlius geras užderėti?
Lietuva:
Mano dirvon priešo rauges paslapčiom pasėtas,
Tik kantri Dievo galybė gali išravėti.
Glauskitės visi prie Jėzaus ir skaisčios Marijos,
Jūsų sielose sužys vėl rožės ir lelijos.
Dukros, sūnūs, prezidento rinkimams artėjant
Pati patogiausia proga jums dabar atėjo.
Išsirinkite sau Vadą, jūs dievobaimingą,
Tada aš, Tėvynė jūsų tapsiu vėl garbinga.
Nedarys jis vienas nieko Dievo nepaklausęs,
Nes žinos: be Jo pagalbos raugių neišrausęs
Kaip karalius Saliamonas ne turtą gausybės,
O tik išmintis prašys jis valdyti valstybei.
Kad Tėvynėj sudarkytoj tvarką padarytų,
Kad Jos niekad jau joks priešas nebeužvaldytų.
Kad Garbė jai nuplėštoji vėl į ją sugrįžtą,
Kad visi Lietuvos žmonės imtą garbint Kristų.
Kad šalelėj mylimojoj giesmės vėl skambėtų,
Kad lietuviai vienas kitą kaip broliai mylėtų.
Kad bažnyčios būtų pilnos vaiką ir tėvelių,
Kad kartu jie imtą garbint Tėvą Visagalį.
Kad pagalbos vis prašytų Motinos Marijos,
O jų sielose žydėtų rožės ir lelijos.
Kad Tėvynė mylimoji amžiais laisva būtą
Kad visi jos sūnūs, dukros į dangų pakliūtų.
2002 09 29
Kazlų Rūdos Marijos Paslaptingosios Rožės
charizminė maldos grupė. Sesuo Joana, SJE