PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas EILĖRAŠČIAI - F
Ką aš padariau, Mama?!
Aš ateinu, mamyt, o tu nelauki,
Verki, pyksti ir kankinies...
Tai kam reikėjo, mama, mane šaukti?!
Jeigu jau trokšti man mirties...
Mano broliukui meilūs žodžiai...
Ir tavo rankų šiluma.
Tu gersi skausmo taurę godžiai
Ir aš jau niekad neištarsiu tau "mama".
Jam ir lopšelis pintas dailiai
Ir minkštas patalėlis dar jame.
...Mane supjaustys aštrūs peiliai,
O mano guolis... kalkių duobėje!
Mano broliuką švelniai glamonėji,
Mane apverksi maldose.
Senatvėj tau padėti negalėsiu,
Vien tik vaidensiuos sapnuose.
Broliukui šv. Krikšto Sakramentas,
O man tamsi namų kertė...
Net kada vaikščiosi jau su ramentais,
Tave vis persekios mana vėlė.
Tave bučiavo glamonėjo...
Ir net laiminga jau buvai.
O man gyvenimo ir duonos kąsnio pagailėjai
Ir nusikaltėle baisia likai.
Saulė vaivorykštes broliukui tiesia,
Jam ir pasaulis, ir daina.
Aš audrose naktim vaitosiu
Ir amžiams liksiu tavo aimana.
Danutė
Šauksmas
Apsunko žingsniai tavo, o veide
Raukšlės gilios rėžias.
Tik tu viena žinai, kodėl krūtinėj neramu,
Kodėl tave vis liūdesys aplanko.
šalia tavęs aš niekad niekad nebuvau.
Tu nesupai manęs ant rankų,
Tu mano balso negirdėjai
Ir mano šypsnio nematei.
Ir aš taip pat
Glamonių tavo nejutau.
Kai tau krūtinėj neramu,
Ne aš -
Vienatvės paukštė tave lanko.
O kaip dabar tau būtų gera:
Sūnus petingas sėstųsi šalia...
Paglostytų nubalusią galvelę
Ir tartų: - Mama, tu miela...
Deja,
Tau svetimas ašai buvau,
Kaip daiktas koks, kaip pakeleivis.
Tu nenorėjai, kad ašai
į šį pasaulį atkeliaučiau,
Kad būčiau žmogumi...
Ir taip be pėdsakų
žuvau aš tavo įsčiose seniai.
L.Vainikonis
Toms, kurios nevertos motinos vardo
Jo žydros akys dangų glosto,
Kaip lino žiedas jų gelmė,
Negimęs jis, - toli už miesto
Išstūmė jį juodoji kaminų ertmė.
Per krematoriumą, per tavo kančią,
Trapi bevystanti gėlė,
Kas tave laistė, kas užkeikė,
Kad tu nuskinti gležną pumpurą gali?!
Nesurandu tau vardo kito,
Bet motina nedrįstu pavadint,
Kuri sutrypusi po kojom motinystę,
Gali į savo atžalą pasikėsint.
Sapnuoji tu - jis stato smėlio pilį,
Jo glamonėjama sapne verki.
Iš dūmų jis sušunka "Mama!" tyliai
Ir griūva bokštai vandens paplauti.
O moterie, kodėl tik vieną
Tu pašaukei mane gyvent?
Krūtyse tavo verda pienas,
Kurio užtektų ne vienam.
Edmundas Rinkevičius
NEGIMĘ VAIKAI
Norėjom gyvent,
Pasaulį matyt...
Už ką nužudei,
Brangioji mamyt?!
Aš ėjau per tamsą,
Artėjau per tylą
į šitą pasaulį,
Kur saulė pakyla,
Kur žydi gėlytės
Ir skraido drugiai,
Bet ten nenuėjau,-
Mane nužudei.
Mane nužudei.
Aš - siela aukos.
Kūnelis juk mirė
Nuo tavo rankos.
Tavo leidimu
Pažeista aorta:
Mane nužudei
Padarius abortą.
Jei galėčiau tarti,
Ką širdis kalbėjo,
Pasakyčiau:
- Mama, oi kaip man skaudėjo..,
Kaip tos baisios replės
Laužė man rankytes.
Kai kūnelį draskė,-
?miau aš blaškytis.
Ir šaukiau, ir klykiau,
Nebyliu balsu...
Oi, mamyte, mama,
Kaip buvo baisu.
Bet tu negirdėjai -
Nusprendei žudyt,
Bet už ką gi šitaip
Pasakyk, mamyt?!
Nežudyk! Pagalvok, ką darai.
To prašom negimę vaikai,
Maldaujame lūpomis tų -
Pasmerktų pasmerktų,
Kurie jau per tamsą,
Per tylą
Gyveniman kyla.
Atidaryk jiems duris
į šviesų pasaulį,
Atverk vartus
į žemę ir saulę.
Panevėžys. Pribašauskienė
1994 11 20
* * *
Mamyte, leiski man gyventi
Pažvelkt į šį pasaulį savo akimis
Mamyte, leiski man ištarti
Aš tave myliu iš širdies.
Mamyte, nekelk prieš mane rankos
Kai spurdėsiu aš po tavo širdimi
Užteks juk vietos šiam pasauly
Tik tu gyvenki viltimi.
Atverk vartus į šį pasaulį
Sukurtą Viešpaties Kurėjo
Juk Jis man davė sielą nemirtingą
Ir nužudyti jos niekas negalės.
Mamyte, leisk tave mylėti
Palengvint tavo vargą ir skausmus
Pamirški savyje tu žmogžudio kėslus
Ir atgaivinki savo sieloje jausmus.
Kodėl, mamyt, manęs nenori?
Kodėl aš tau našta sunki?
Kodėl šioj ašarų pakalnėj
Tu mano šauksmo negirdi?
O gal tu jo girdėt nenori?
Gal be manęs gyventi tau geriau?
Ir dėl akimirkos gyvenimo geresnio
Tu savo sūnų, dukrą nužudai.
Sutepusi krauju rankas savąsias
Sielos ramybę prarandi
Ir kaltės ta šmėkla sielvartinga
Neduos ramybės niekada.
Mamyt, matau aš tavo veidą
Bejausmis, šaltas, neramus.
Suklupk prieš Viešpaties altorių -
Ir sugražins tau žogiškus jausmus.
Klemensas
Ašmonas