PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas EILĖRAŠČIAI - E
Jei pašaukei
Jeigu tu pašaukei, mamyte,
Mane iš nebūties gyvent -
galėsiu saulę aš išvysti,-
Džiaugsmu širdelė ims plazdent.
šitos dienos aš lauksiu lauksiu,
Prabėgant mėnesių kelių...
Lyg sapne, laimės neištversiu,
skubėsiu takučiu tyliu
į šiltą glėbį, pas mamytę,
Prie tavo mylinčios širdies.
- Ak, ką jaučiu, tartum matyti,
Tuoj durklas kraują man pralies...
Girdis, kažkas galanda ietį,
štai ji, prie pat prie pat manęs...
Apsaugok, gelbėk, mielas tėti!-
Vienintelio šaukiuos tavęs.
- O nežudyki manęs, mama,
Būsiu geriausia iš visų,-
šventos gamtos medeliai šlama,
Baimėj sukaustyta esu!..
Kai tau atslinks juodžiausios naktys,
Ir niekas durų nepravers,
Pro juodą naktį pamatysi,
Patirsi džiaugsmą iš dukters.
Ji skaudžią ašarą nušluostys -
Pro neviltis saulelė švies,
Kurią norėjai nužudyti,-
Tau bus arčiausiai prie širdies.
Prieš kūdikį jei aštrus kardas
Tavo kaip Erodo pakils -
Ji vardo motinos neverta,-
žudike!- tau dangus prabils.
Dieve, globoki jauną šeimą,
Motinoms meilę sugrąžink!
Lydėki jas sava palaima,
Negimusį kūdikį apgink!
Sofija šviesaitė
Sielos šauksmas
Kaip slenka gyvenimas su skausmo gėla,
Nešu širdy paslaptį: padaryta klaida -
Meldžiuos, dainuoju draugų būry,
O mintys skrenda į praeitį toli toli.
Vos pražydusi jaunystė tarp alyvų jazminų,
Dar tokia trapi - nepatyrusi audrų,
į purvą krenta žiedas, jį kojom minu -
Tamsi aplinka, nežinau, kur einu.
Aš pražydusi našlaitė tarpe lauko gėlių:
Supratau praradau - ko grąžint negaliu.
Nei daina, nei draugai, niekas man nepadės?
Ašarėlė sūri man per skruostus riedės.
Tau neleidau išvysti šio pasaulio gražaus,
Nei žodelio ištart mano širdžiai meilaus.
Aš vienatvei šaukiu JONA IEVA vardu,
Ant nežinomo kapo šventą žvakę degu.
Bet sapne aš mačiau kaip šviesoj jūs visi,
Antrąkart paaugot gražūs ir jau didesni,
Gal tai atgaila maldos, o gal šauksmas sielos:
Nežinau, bet tikiu, gal man Viešpats dovanos.
Pusę amžiaus atgal atgailotoja tapau.
Kiek kančių iškentėta kol ramybę radau.
Te pavasario žiedai ir alyvos, jazminai
Neužtemdo jaunystės nei vienai sielai jaunai.
Jadvyga J. 1994 II 23
Dievo balsas
Dievo balsas šaukia žmoniškumo
Ir jautrumo, Dieviškos širdies
Nuo saulėtekio skaidraus vaiskumo
Lyg saulėlydžio graudžios raudos.
Ne žudynių, apkalbų ar šmeižto
(Nepamiršk, kad tavo teismas bus!)
Kad skambėtų dangiškosios gaidos,
O kartybes saldintų meilės medus.
Ašarom nuplaukime rankas
Nuo savo kūdikėlių kraujo
širdin įleiskim Dieviškos šviesos
Ištiesę ranką elgetai ar vargšui
Eikim atsigert žvaigždžių vėsos.
Dar dažniau atminkim Visagalio žodį
Atsisakykim melo ir klastos
Dievuliui padedant įveikim blogį
Ir nuodėmės į laimę kelio nepastos.
Danutė Simonavičiūtė-Stankienė
Garbus kunige
Esame darbšti religinga šeima. Noriu pasakyti - aš niekada nepadariau aborto. Ir
niekada negalėjau jo padaryti. Tai prieštarauja mano sąžinei ir prigimčiai.
Rašau Jums, nes tankiai matau sapnus-regėjimus, kurie sujaudina mane, ir aš
noriu pasipasakoti. Neseniai (bet tai kartojasi daugelį kartų) aš mačiau
tūkstančius negimusių kūdikių rankyčių, kurios tiesėsi iš kraujo jūros ir vos
girdimais balseliais šaukė: "Nežudykite mūsų, nes mes norime gyventi! Nežudykite
mūsų..."
Atrodo visas pasaulis buvo pilnas tų liūdnų verkiančių garsų. Kažkas prašėsi,
maldavo, aimanavo.
Aš pašokau iš lovos. Buvau išsigandusi ir apstulbusi. Ir supratau tą didžiulį
siaubą, kad mes visi, iš visų pusių, esame apsupti nužudytų kūdikių aimanų ir
kraujo.
Aš ilgą laiką girdėjau jų šauksmus ir maldavimus.
Negalėdama nieko kito padaryti, sukūriau eilėraštį. Gal išspausdinsite
paskaityti būsimoms motinoms ir moterims.
Negimusiam kūdikiui
Mažulis kūdikėli, mėlynom akelėm,
švelnus, trapus, lyg daigas pirmutinis.
Ir Tu ištiestum savo mažąją rankelę
į saulę ir gėles, į žemės šilumą.
Bet jau Tavęs nėra.
Motulė nenorėjo, kad Tu ateitum
į jos šiltą glėbį.
Ji pasirinko laisvę - Tau paliko
Tik tuštumą ir kraujo slėnį.
Tu išėjai - jos meilės nepažinęs,
Ir paukščių nematei, laukų, sniegynų.
O šis pasaulis toks gražus, bet Tu negimęs,
Ten palikai, kažkur tarp atliekų, gal sąvartyne.
Mažulis kūdikėli, mėlynom akelėm.
Nueik pas motiną ir pasakyki jai:
- Tu nežudyk manęs,
Nes aš gyventi noriu!
Ir krykštauti, ir džiaugtis kaip kiti vaikai.
- Tu nežudyk manęs! - savęs pasigailėki.
Prieš Viešpatį Tu atsakysi būtinai,
Kai Jo šventam teisme stovėsi,
Kaip sąžinės dėmė - ateisiu aš tenai.
- Tu nežudyk manęs! - ir veido nepaslėpki:
Surasiu aš Tave tarp tūkstančių veidų,
Nes Tu viena man mama - motinėle...
Turiu aš teisę gimti iš tiesų.
Turiu aš teisę gimti - būti išnešiotas.
Po Tavo širdimi aš noriu būt saugus,
Todėl priimk mane - priimk, kaip dovaną,
Kad savo pirmu riksmu aš pasveikinčiau visus.
Su pagarba
Laima Klibienė
Saveniškis, Biržų raj.
Manęs nebėr, nors taip norėjau pas tave
pabūti, Mama.
Taip troškau būti tavo rankų pasūpuotas,
Pabust iš miego tavo glėbyje.
Savo mažom rankutėm paliesti tavo skruostus,
Kai jie nušvinta laimės šypsnyje.
Taip troškau pamatyt akis motutės,
švelniai priglust prie tėvo plakančios širdies,
Ištiest rankas į žėrinčią saulutę,
Ir vėl saldžiai užmigt ant motinos peties.
Taip troškau pabraidyt po žemės rasą,
Ramunės žiedą tau, mamyt, padovanot,
Ir savo širdį mažą mažą
Visam pasauliui atiduoti.
Norėjau laumžirgio sparnais skrajoti,
Krykštaut iš laimės saulės pursluose.
Norėjau žemės klonių grožį
Kasdien regėt motulės akyse.
Tu dar nė mano balso negirdėjai,
Net nežinojai, kuo ateisu pas tave,
Tik pirmus mano virpesius išgirdus,
Pabūgus, kad kliudysiu, jau nuteisei numirt mane.
Manęs nėra ir nebebuvo niekad...
Tu mirties nuosprendį man ištarei pati,
Kai aš buvau dar silpnas pradas
Ir širdis plakė tavoj širdy.
Nežinau aš, kuo tau nusidėjau,
Kad tu taip žiauriai nubaudei mane,
Nors teisę gimti, kaip ir tu, turėjau,
Nes tu gyventi pašaukei mane.
Aš, kaip ir tu, turėjau teisę gimti,
Užaugt ir bręst tėvų ir žemės glėbyje.
Tu užmiršus viską, tik meile pažaidei truputį,
O paskui žiauriai mirčiai atidavei mane.
Gal būčiau saulę tau padovanojęs.
Gal skraidęs saulės erdvėse.
Ar didvyriu iš mūšio mūšin jojęs
Ir gėrį sėjęs žemės kloniuose.
Gal būčiau tau ašarą nušluostęs.
Atnešęs duonos kvepiančios delne.
Gal būčiau patį brangiausią žodį
Tau nešęs, mama, savo širdyje.
Manęs nebėr, nors taip norėjau būti...
Ir klausiu, kodėl man mirties nuosprendį
Ištarei Motute,
Pažymėjusi save žmogžudžio dėme?
1979 Nežinomas autorius
* * *
Ji sugrįžta, puošniai pasirėdo
Jos akys vėl pilnos geismų
O buvo... bet grėsusią gėdą
Chirurgas pašalino ir šventa, ramu
Į plaukus žiedelį radastų
Įsmeigia žavi ir daili.
Pakyla ir sofoje skęsta
Vakarų sutemos snauduly.
Bet vos tik užsimerkia, durys
Atsiveria trenksmu smarkiu,
Pakyla jinai, dairosi, žiūri
Ir šaukia, vaiką aš regiu.
Ant slenksčio vaikutis. Jis šypsos
Ir sako, mamyte, klausyk!
Išbąla ji tartum gipsas.
Kas jis, ji atspėja išsyk.
Ir šaukia vaikutis, mama,
Aš tau pasakyt ateinu,
Buvau aš siųstas į žemę
Padainuoti gražiųjų dainų.
Tos dainos - jausmingos ir žavios
Būt skrieję našlaičių ramint
Ir aš tau būčiau dainavęs,
- Tau, mano miela, mamyt.
Bet tu dar negimusį, mama,
Kažkodėl nužudei mane.
Jis dingsta, tik vėjas neramus
Klebena baltas langines.
Ir veltui ji trankės po kinus,
Po šokių sales, po barus,
Vis tiek ją kas naktį kankino
Atėjęs vaikutis žiaurus.
Staiga šūvis. Kaimynai
Subėga to šūvio garsan.
Ji miršta, jos kruvinos lūpos:
"Jį šoviau, pataikiau tik sau".
Ir taip, mūsų mielosios mamos,
Kreipiuosi į Jus kaip žmogus.
Tegimsta kiekvienas vaikutis,
Tragedijų tegul nebebus!
1994 IX 5
E.Kazakevičius atsiminė, atkūrė iš žurnale "Savaitė" 1943m. publikuoto
eilėraščio. Paskutinį stulpelį sukūrė E.Kazakevičius