PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas EILĖRAŠČIAI - D
Apsigalvok, juk nevėlu dar
te jis išvysta saulę, išgirsta krintančius lietaus lašus
ir nemigo laimingą valandą
težiūri į žvaigždes nemerkdamas akių.
O taip lengva neleisti jam gimti
ir nieks už rankos tavęs nelaikys
o jis negali dargi apsiginti
negali šaukti, žvelgti tau į akis.
O argi negali pasidalinti
su juo tu meile, šiluma namų,
o jeigu reiktų dargi pasislinkti,
ir duoti jam vietelę tarp kitų.
Ir galbūt šis, kurio nelauki tu,
kurio gyvybė virpa tavyje,
galbūt taps kosmonautu, o galbūt poetu
ir pagarsės visoje šalyje.
Taigi apsigalvok, juk nevėlu dar,
tegul išvysta saulę, tegul išvysta tavo mielą veidą,
ir greitai, labai greitai
jis bėgs pas tave ištiesęs rankutes,
šaukdamas: Mama, mama.
Nežinomas autorius
* * *
Mama, mama, nežudyki
Leisk man saulę pamatyti
Noriu basomis bėgiot po pievą
Nusipint vainiką pienių
Kai išvysiu tik pasaulį
šypsnį skirsiu tau kaip saulę
žiedus tau gražiausius rinksiu
švelniai švelniai apkabinsiu
Darbuose tave vaduosiu
Anūkelių dovanosiu
Mama, aš tave šventai myliu
įsčiose tavose dar esu.
Zita Nakaitienė 1994.12.04.
Ar tu išdrįsi?
Ar tu išdrįsi skinti pumpurą gražiausio žiedo,
Iškirsti vaisių, kvepiantį medum
Ir paukščio lizdą išdraskyti,
Ir lieti kraują nekaltojo žmogaus?
Bet tu išdrįsi būti duobkasiu savos tautos:
žudai ne svetimą, bet savo kūdikį žudai:
Ir savo sūnų, dukrą neši šiandieną į Golgotą,
Neši į tą baisų mediciniškąjį ešefotą...
Neleidai jiems ateit į žemę:
Matyti saulę, šviesą ir žydinčius laukus,
Gal kunigas, gal aktorius, gal mokslo vyras,-
šiandien slapta nuėjo į kapus?
Nedovanos, prabils vaikų nekaltas kraujas,-
Tai dangaus keršto šaukianti diena.
Paniekinai ir motinos ir tėvo vardą,
Todėl jie stos kaip šmėkla paskutiniame Teisme.
Išgirsi baisų, priekaištingą žodį
Iš tų, kurie tau buvo šitaip artimi,
Nes ant vaikų tavų nežinomojo karsto
Nepražydės balta tėvų gėlė.
Mintvydė
Nežudyk
(Negimusio kūdikio skausmas)
O mama, mama, sulaikyki ranką,
Leisk dar pabūti po tava širdim.
Nejaugi žemei kraujo neužtenka?
Kodėl gyvybę nori man atimt?
Turiu aš sielą, duotą Sutvėrėjo,
O gležną kūną tu pati davei,
Ir nusikalsti aš dar nesuspėjau...
Oi mama, mama, kam mane žudai?
Leisk man išvysti nors trumpam pasaulį,
Pažvelgt į tavo veidą ir akis,
Leisk pamatyti, kaip atrodo saulė,
Išgirst, ką tavo lūpos man sakys...
Po krikšto būčiau aš kaip angelėlis.
Nuplauna krikštas nuodėmes tėvų.
Dabar neteks mažytei mano vėlei
Matyti Dievo nei Jo angelų...
Be šito jausmo motina neklausė...
Nesudrebėjo pakelta ranka.
Ir vėl padarė nuodėmę baisiausią,
Pamiršus savo pareigas šventas.
Albina Blekaitienė
Autorė yra Prienų Caritas narė, pirmos grupės invalidė, mokytoja. Prienų
karitietės
Negimusio kūdikio rauda
Dievas skyrė Tave
Būti mano Mama
Kad nešiotum, augintum
Ir mylėtum mane...
Kaip norėjau gyventi
Kaip norėjau pabūti
Po širdim pas Tave
Ir ateit į pasaulį
Jau mažutis žmogus
Tik staiga pajutau
Tu nenori manęs
Aš pradėjau prašyti
Ir maldauti Tave
- Mama, noriu gyventi
Nežudyki manęs!
- Mama, noriu gyventi
Plaka mano širdis!
Aš bejėgis buvau
Negirdėjau raudos
Jūs išmetėt mane
į šiukšlyno purvus
Tu išstūmei mane
Bet dar liko siela
Ir klajoja viena
Jau visų užmiršta
Jūs uždekit žvakes!
Reikia sieloms šviesos
Mes klajojam tamsoj
Vis artėjam prie Jūs
Jums priminsim dažnai
Rauda žemė šventa
Mūsų kraujo pilna
Jūs uždekit žvakes!
Ir prašysim Mamų
Nedarykit klaidų
Nežudykit vaikų
Jų širdžių nekaltų.
Zita K.
Poema
Vienišos motinos išpažintis sūnums
Pirmasis atėjai pasaulin tu,
Laurynai, mano Laurynėl.
Tik laukiamas manęs vienos.
Kai palikta aš vieniša kentėjau,
Patyčių daug nebuvo
Ir sopulio širdy
Kai sutikau tave
Jauna aš motina, bet vieniša.
O jis, kurs būtų tapęs tėvu,
Pigia skatikų kaina
Išpirkęs savo kaltę
Išėjo...
Paliko sudaužytus likimus
Mano - tavo.
šiandien nesigailiu, atvirkščiai -
Didžiuojuos tavimi.
Man šviesuliu tapai,
Pirmąja moters laime,
Kurią dar įsčios pajutau,
Kai po širdim spurdėjai.
Po metų penkerių
Antruoju išvydai pasaulį tu,
Vytukai, mano Vytautėl.
Jau laukiamas mamos ir tėtės,
Su kuriuo aš surišau rankas
Lig grabo ir tikėjau, kad
Vardą motinos šventos nešiosiu
Aš per amžius, visados.
Per daug tada skubėjau
Patirti moters laimę
Ir tau aš, Laurynėl,
Nusikaltau - patėviu.
žmogus tai buvo ne iš tų,
Kuriam rūpėtų kurti
židinį šeimos sveikos.
Ir visa, kas priklauso tėvui.
Rūpėjo jam tik išgertuvės.
Po kurių ramybę drumsti
Jūsų abiejų...
Nualino man sielą.
Nuskurdino mane kaip elgetą,
Kaip paskutinę vargšę.
Aš suklupau ilgam prie jūsų lovų,
Guliau ir kėliaus - tik dėl jūsų.
Pasidabina, būdavo, išeina
Palikęs ašaras ir skausmą
ir banknotus kelis suplyšusius įbrukęs,
Sako, aš atsiskaitęs!
(štai kur klaida valstybės,
Kad už gyvybę išpirka pigi.
Kiek vienišų ir nelaimingų moterų
Sudužusiais likimais?!)
***
Praėjo dar penkeri.
Brangia savos gyvybės kaina
Aš nupirkau tave, sūneli,
Trečiasis mano, pagranduk.
Kurį pavadinau garbingu
Lietuvišku vardu - Martynu.
Pro ašaras ir kraują
Aš sutikau tave laiminga
Nors tėvas laukė ir tavęs, tačiau
Už sienų kėlė taurę su draugais
Pamiršdamas, kad negalia
Mane palaužė ir tu dar silpnas
Ir bet kurią minutę tyko
Mirtis, nelaimėlė, o su ja
Kovoja moteris už trečią savo sūnų
O jis vis pirko ir pardavė mane
Už pigią sumą.
Teršė mano vardą,
Kad mano rūpestis tik jums
Vieniems teskirtas.
Mielieji mano, juk jaučiau,
Kad vaikiška širdelė trokšta
Turėti tėvą,
Koks jis bebūtų.
Kai kėlė ranką prieš mane
Mažom krūtinėm neužstojot,
Stovėjot tik kamputy užsiglaudę,
Išsigandę. Tik Laurynėlis jau didesnis
Piktom akutėm žaižaravo, degė
Buvau juk motina ir tėvu,
Griežtesnį žodį ištariau
Ir vėl pro ašaras glaudžiau,
Nes ir mažiukas širdele supratęs
Tarė: "Tėtė mamą muša".
Ar pamenat patyčias iš manęs?
Ir kerštą tėvo
Už mano tylią bylą
Už jus kad stojau krūtine visa
Nebodama grumtynių, kraujo.
***
Taip bėgo dienos.
Su diena atėjo
Kerštas, pyktis, neviltis.
Išėjo.
Ir pamažu pripratom būti vieniši.
Ištįso tau rankutės, Laurynėl,
Nuo nešulių sunkių.
O girtas patėvis piktai kvatojo, pūtės.
Negaila posūnio kančių.
Duonutės kasdieninės parūpindavai
Ir broliuką, kailinukais aptūlotą
į trečią aukštą tempdavai.
žinau, rūpėjo tau žaidimai,
Juk vaikas dar buvai,
Tačiau per vargą supratai,
šeimynai - taip reikia
Vyriško peties.
***
Kai sutrypta, pažeminta siela merdėjo,
Aš stebuklingą žodį išgirdau
Etery skanduojant "Lie-tu-va!"
Ir visa, kas manoj tėvynėj dėjos.
Tą spalį, atmintiną visiems lietuviams,
į atgimimą pašaukė mane.
Tylėjus daugel metų.
Ir jums, sūneliai, pažadėjau,
Nubraukti ašaras likimu panašioms.
Sukilt prieš vienišųjų skriaudą,
Prieš menką išpirką vaikams,
Kuri vyriškių nesuvaržo.
Nors būtų kirbinė vaikų,
Menka tai aritmetika, sakau,
Už tris gyvybes
Paklot po dešimtinę.
Pigi tai kaina
motinoms suprasti
Gal greitai atpildo diena ateis
Kad mūs tautoj neliktų vienišų
(Jau mūsų tautai gresia išnykimas)
Sukilkim, moterys, lietuvės,
Pratęskim giminę,
Tai mūsų pareiga!
Irena Vaičiūnaitė
1981