PRO VITA©Parengė Robertas Skrinskas EILĖRAŠČIAI - C
Sustok, te jis išvysta saulę!
Su pavasariu į saulę daigas kelias,
Mama, aš kaip daigas Tau esu.
Mūs abiejų bendras kraujo kelias,
Tavo laimei augu, gyvenu.
Nežudyk manęs, aš būsiu tavo saulė,
Užvaduosiu darbus aš tavus.
Kas tik gera, kas gražu pasauly,
Tau parnešiu, Mama, į namus.
Leisk gyventi, leisk man augti, Mama,
Nežudyk, sustok ir pagalvok,
Na, tai kas, kad augsim:
Keturi, penki mes, Mama,
Duonos ir gyvenimo užteks visiems.
Nežinomas autorius
* * *
Mažytį, gležną pumpurėlį
Padovanoki žemei skausmuose,
Auginki, džiaukis ir mylėki,
Nes laimė Tavo namuose.
Nežinomas autorius
* * *
Vien žinojimas, kad Tu užauginai žmogų, jau didelė laimė.
Vytautas Bubnys
* * *
Nužudyti yra daug būdų, gyventi - tik vienas: drąsa.
* * *
Kiekvienas žmogus turi išauginti nors vieną medį, išauklėti nors vieną vaiką ir
pastatyti nors vieną namą.
Liaudies išmintis
* * *
Išsaugoti vaikus, išgelbėt jiems pasaulį,
Negausint nevilties, negilinti bedugnių, siaubo,
Palikti bent po gėlę, bent po kriaukšlį duonos,
Tegul neplūsta kraujas ir nekreša raudonos
Mirties lelijos,
Išsaugoti bent tuos, kurie dar vaikšto, žiūri...
S.Geda
* * *
Mes vaikuose vaikystę savo
Atrandame. Dar kartą leista
Sugrįžt pro aukštą kiemo klevą
į kraštą, prarastą ir keistą.
Kokie patiklūs paukščiams tampam,
Vandens aidams ir skruzdėlytėms...
Bet budi patirtis už kampo,
Prieina, petį mums palyti,
Ir dingsta švytinti malonė.
Užsiveria daiktai - tik žodžiai.
Ir žvelgiame šaltai iš šono,
Kam buvom atsidavę godžiai.
O pabandykime dar kartą
į vaiko ranką įsitverti!
A.Bukontas
* * *
Vaikas, augantis be tėvo - tai paukštis su vienu sparnu.
Nijolė Oželytė
Mamytė, perskaičiusi jūsų straipsnį apie ruošiamą išleisti knygą "Už Gyvybę",
man ir sako: "Linute, tavo dvi maldos labai tiktų šiai knygai. Bandyk nusiųsti
kunigui, kuris ruošia tą knygą". Parašiau aš savo Maldas...
Malda Marijai
šventoji Marija, Dievo motina,
išklausyk maldas mano.
Gelbėk savo žemės vaikus,
Apšviesk žmonėms protus, kad
gražiai gyventų, vaikus visus gimdytų,
jų žiauriai nebaustų ir nežudytų.
Vaikai tėvus gerbtų, jų klausytų,
blogų darbų nedarytų.
šaukiamės tavęs - mes vaikai
Lietuvos - žemės tavos!
Dievui Malda
Ačiū Dieve - už sutvertą Visatą.
Už mūsų žemę brangią.
Už Saulutę, kuri siunčia mums
šilumą ir šviesą.
Už Mėnulį, kuris naktimis
mums šviečia.
Už Tėvelį ir Mamytę,
Už Gyvenimą man duotą brangų.
Dabar einu į 5-ąją klasę, lankau Tikybos pamokas. Man jos įdomios. Pamokas mums
praveda Papilio bažnyčios klebonas.
Lina Binkytė, 11 metų
Pašauks tave
Rankytės tiesiasi į žiedą,
į rasos lašelį, tavo plaukus -
ir niekad nieko nepalies.
Akytės ieško paukščio, debesėlio,
akmenėlio pilko, varpų lauko -
jos niekad nieko neregės.
Kojytės nebėgios po smėlį,
netaškys upelio, nepasitiks tavęs -
juk nežengė jos pirmo žingsnio.
Ausytės negirdės lopšinės -
tu jos nedainavai.
Tiktai maža negimusi širdytė
pašauks tave tuo amžinu vardu -
mamyte!
Pašauks iš žemės grumsto,
iš tolimos žvaigždės,
o gal iš tavo apledėjusios širdies.
Pašauks dainuojančią ar raudančią,
maldoj suklupusią ar purvą braidančią...
Pašauks, bet niekad neateis...
O Viešpatie, negimusių vardu
atleisk!
Aldona G.
Vaikelis tavo...
Kodėl neleidai pamatyt saulytės
ir atsitūpt prie skruzdėlytės?
Kodėl neskinsiu aš žiedų,
nepinsiu vainikėlio?
Nekrykštausiu vaikų būry
ir nedainuosiu lėlei?
Kodėl neleidai man pravirkti?
Kodėl dainelę, juoką nužudei?
Kam pašaukei tu juodą mirtį?
Kodėl pati nepravirkai?
Kodėl?
Juk aš vaikelis tavo...
Aš būčiau glostęs tavo plaukus.
Tau ašarytę būčiau braukęs.
O geros geros tavo rankos -
prie jų aš būčiau prisiglaudęs.
Džiaugsme ir liūdesy - abu...
Argi tau vienai nebaugu?
Kodėl?
Juk aš vaikelis tavo...
Aldona G.
Lauk manęs, mama...
Aš noriu gyventi, Mama,
Aš noriu tave mylėti
Aš noriu statyti namą
Sodinti vyšnias prie klėties...
Tegu tai dar bus negreitai
Ir teks su manim pavargti
Aš noriu žemėn ateiti
Tau pirmąjį žodį tarti...
Ir pirmąjį žingsnį žengti
Apsaugomas Tavo rankų
Aš noriu, Mama, gyventi
Pažint Tavo veidą brangų...
Aš noriu krykštaut ir siausti
Mylėti žmogų ir gėlę
O kartais Tavęs paklausti
Ko širdį, Mama, sugėlė...
Aš būčiau stiprus ir doras
Senatvėj Tave paremčiau
Nejaugi, Mama, nenori
Kad gimčiau aš ir gyvenčiau...
Lemtingą rytą ankstyvą
Sutiki mane, kaip moki
Juk Tau aš, Mama, jau gyvas
Lauki manęs, nebijoki
Paskalsins Viešpats kąsnelį
Užteks tos pačios pastogės
Tad leiski, Mama, į kelią
Tarnauti Dievui ir žmogui.
Valdereza Puišytė