PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas EILĖRAŠČIAI - B
Vienišos motinos paveikslas
"Kiekvienas žmogus turi savo vardą"-
Vienišos motinos vardu aš vadinuos.
Taip Dievo duota, Likimo skirta -
Būt motina gera ir rūpestinga.
Drąsos ir valios, ryžto, ištvermės nestinga,
Tik eiti eiti - sustoti nevalia,
įgaut jėgų, kovot su negalia.
Gyvybę paaukoti už gyvybę,
Kad ji spurdėtų po širdim, jaučiu
Ateina gyvastis, tikroji Laimė -
Tai Dievo dovana, Likimo skirta
Motinos laimę ir džiaugsmą patirti,
Išgyventi ašaras ir skausmą,
Nebijot gėdos, patyčių,
Vien kovoti už gyvybę kas minutę, valandą, sekundę,
Rytą vakarą, naktį dieną.
Vis eiti nesustoti lyg laikrodžiui parodyti,
Kad tu esi jiems - Motina - Tėvynė - Lietuva.
Kad giminę tęsi ir tautą gelbsti
Nuo dinozauro likimo -
Jau tautai gresia išnykimas.
Suvienykim jėgas mes visos,
Likimu panašios, kovon pakilkim,
Nusimeskim naštą, kad vardo mūs neterštų.
Aš motina vieniša vadinuos,
Džiaugsmu ir laime dalinuos
Su vaikučiu, glaudžiu ir myliu
Labiau už žemę, užu vandenį ir tyrą
Sąžinę turiu prieš Dievą, kad nežudžiau
To, kas Dievo duota.
Likimo dovanota.
Kas ją parems, kas ją užstos.
šiandien valstybė nenumato
įstatymu padėt, o atvirkščiai.
Ar nusikalto ji, kad turi širdį ir nenusikrato
Naštos sunkios, gyvenimo skirtos?
Kuo ji blogesnė už aną, turtingą,
Kuri nei duonos, nei pyrago nepristinga
Gyvybę pamina po kojom?
Kerštu ir pykčiu sau viena didžiuojas
Ir žudo keliskart pradėtą
Gyvybę savo įsčios tą nekaltą.
Už kraują krauju reik mokėti!
Irena Vaičiūnaitė 1994 12 28
Dievo dovis
Laiku atsigręžti į tą vargšę šeimą.
Jai ranką ištiesti.
Duonos kąsnį paduoti.
Drabužėliu sušelpti.
Kad įsčios išsaugotų,
Kas Dievulio jai duota.
Kūdikėliui užgimstant, kūdikėlį auginant
Vien ramybės, paguodos suteikim,
Nes šventajam Rašte parašyta:
"Gausinga šeima - brangus Dievo dovis,
Vaikais atsilygina Dievas už vargą".
O vaikai - tai tautos pratęsimas.
Mūs tautos - Lietuvėlės mažos.
Irena Vaičiūnaitė 1994 12 30
Kryžius negimusiems vaikams
Apsigobus skara
Ir juoda lyg migla
Vaikšto šmėkla negimusio vaiko.
Ir lyg priekaištas sau,
Užu kraują nekaltą
Skverbias mintys gilyn,
Kad jau Kryžius sukaltas
Ir pasaulis į kovą pakilo
Už negimusio kūdikio sielą -
Tavo vaiko.
Motin, sustok ir daugiau nekartok
Tos klaidos, už gyvybę brangesnės.
Melski Dievą, prašyk atleidimo,
Kad vėl į pasaulį ateitų jis,
Jau laukiamas.
1994.11.28
Dvi liepsnelės
Dvi akutės patikliai
į mamutę žiūri.
Gal saulutės per mažai
Mano baltapūkei?
žingsnelis po žingsnelio.
žodelis po žodelio.
Kai skiemenuoja "Ma-ma",
Akyse - dvi liepsnelės.
šnekutė
Mano šnekutė šneka ir šneka,
Randa atranda garsą po garso.
Kada gi ištars: "Mama brangioji,
Dėkui už saulę, dėkui už orą".
Už gyvybę
Už gyvybę paaukota
Tūkstančiai mamos naktų.
Vos užgimus drąsiai stoja
Gint ją nuo visų bėdų.
Ačiū
Gražiausias rožes Jums skiriu
Už nuoširdumą, už gerumą,
Kad šiandien gyvenu,
Vien ačiū ačiū Jums tariu,
Tris sūnaitėlius auginu.
Gyva aš jiems, tik jiems gyva
Dėl jų, tik jiems gyventa!
Nors pusės netekau jėgų,
Bet vardą šventą daktarų
Ilgai širdy nešiosiu
Už tai, kad mamą vaikams sugrąžinot -
Gyvenimą visą,
Džiaugsmą ir laimę...
Skiriu dukrelei Kristinai, kuri mane po ilgų tylėjimo metų pažadino kūrybinei
minčiai, davė kūrybinį įkvėpimą, norą gyventi, pasitempti, kovoti su savo
negalia.
Irena Vaičiūnaitė
Už gyvybę
Dieną naktį meldžiu
Dievą duoti jėgų
Tą gležnutę gyvybę išsaugot
Ją apgint nuo pavojų
Nuo kančių didelių
Ta gyvybė - dukrelė manoji.
Irena Vaičiūnaitė 1994.12.28
Mamai
Kokios laumės
Mano lopšį supo,
Kas linkėjo
Pavydėjo kas?
Viską dengia praeitis,
Lyg rūkas -
Siūlo galo
Niekaip nesurast --
O norėčiau
(Nors plaukai pabalo)
Prisiglausti, mama,
Prie Tavęs -
- Ant kasų
Balta balta skarelė,
Lengvo šilko
Vyšnine suknia -
Bėga metai -
Tu vis tebestovi,-
Lyg koplyčioj,
Vartuose akmens -
Tavo meilė -
Prarasta tvirtovė,
Niekad neužstojusi manęs -
Kokios laumės
Mano lopšį supo,
Ką linkėjo
Ir išbūrė ką?
Teka skambios
Skaidrios mano upės,
švyti bokštai
Ežerų dugne -
B.Gaigalienė