PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas EILĖRAŠČIAI - A
Dėkoju tau, Viešpatie
Atėjau į pasaulį nuogas nuogas,
Su verksmu kaip visi kūdikiai maži.
Ir augau pakelėse rinkdama gėles ir uogas.
Ir mačiau, kaip žmogus su savo darbu ir kančia
Pila aruodus.
Ir vyturėlis skrisdamas padangėj
Žadėjo jaunystę kaip gražius sapnus,
O likimas ištiesęs ranką tartum mirties dalgį
Palaužė man vilties sparnus,
Pavertęs gyvenimą audringą,
Sugriovęs laimę ir visus planus.
Ir vėl iš trupinėlių sulipdžius sau rytojų
Keliauju per pasaulį su viltim.
Su savo kryželiu, kančiom ir nedejuoju,
Ir pajuntu širdy, kaip gera gera
Matyti saulę tarp gerų žmonių,
O Viešpatie, Tau meldžiuos, Tau dėkoju.
Aš Tau dėkoju už ašarą ir kančią.
Be jos nebūtų tyro džiaugsmo nei draugų,
Aš Tau dėkoju už žemės šaltą rasą,
Už beržo šakelę po tėviškės langu.
O Viešpatie, atleisk, aš Tau verkiu, aš Tau dainuoju.
Aš Tau dėkoju.
J.Isevičienė 1991 01 03
Gyvybės simfonija
Per meilės lauką
Sėjėjai du ėjo...
Delnuose prieš saulę
Aukso grūdas žėrėjo...
Beria į dirvą, purią ir šiltą,
Kad naujas daigas
Iš jo iškiltų,
Kad pamatytų žvaigždes ir dangų,
Kad susitiktų sau draugą brangų.
Išgirstų lapų šnabždesį tylų
Ir kad ištartų žodelį: "myliu",
Kad aromatą gamtos pajaustų
Ir prie krūtinės kūdikį glaustų.
Ir vėl į žemę kad grūdą sėtų,
į kalnus koptų, kelius nutiestų,
Ir nelaimingam ranką ištiestų.
Garbintų Kristų, giesmes giedotų,
Darbus ir maldą Dievui aukotų.
Kad sūrios bangos kūną bučiuotų,
O laisvės paukštis himną niūniuotų.
Kad medžių ošimas elegija virstų,
Kad paukščio čiulbėjime maldą išgirstų,
Rasos lašelyje saulę išvystų,
Kad gėrio žiedas širdyje nenuvystų,
Vien meilės darbu savo kelią grįstų.
Danutė Simonavičiūtė-Stankienė
* * *
Be Dievo palaimos,
Be skausmo kančios
Nebūna pasauly
Gyvybės jokios.
Kur gėlės pražydo,-
Ten Dievo valia.
Kur ranka pamoji,-
Gyvybė šalia.
Dievulis palaimino
žmones visus.
Tik jie nesuprato,
Kas yra dangus.
Per dangų, per erdvę
Jis laimina mus.
Mylėti ir gerbti
Prašo visus.
Gyvybė tai džiaugsmas,
Kurią tu gavai,
Pamiršt negali
Tu per amžius visai.
Saulė Samuolienė
Aš ir tu
Tu dar nevaikštai. Bet tu jau atėjai.
Iš meilės ir manęs - ant mano rankų.
Tu dar nesiglaudi. Nes tu dar nieko nebijai.
Aš tik jaučiu kvėpavimą - lyg paukščio - tankų.
Tu dar juokingai mažas.
Bet tu tikrai esi.
Jeigu ant sienos trys šešėliai - artimi, žydri ir taikūs.
Jeigu sekundės - mažojo šešėlio judesy.
Jos jau fiksuojamos. Ir nebeslinks pro šalį laikas.
Tu dar neprabilai.
O aš juk pirmutinė tavo atrama,
Kol kambarys dar supasi, kol grindys traška...
Aš tavo pirmas žodis.
Aš - mama.
Pati pradžia - ir pirmo šuolio taškas.
Edita, 20 metų. Kaunas
Pirmasis kelias
Tu palauk, Jis jau greitai ateis
Dar minutė, sekundė trumpa,
Dar atodūsis, ilgas, sunkus,-
Nesvarbu, ar sūnus, ar dukra.
Jis jau skuba pasaulin... jauti?
Jis jau greitai, jau greitai pravirks...
Pakentėk! O chalatai balti
Jį pirmieji šioj žemėj sutiks.
Bet minutė pavirto diena,
Ir tas skausmas be galo aštrus.
Nežinos tik sūnus niekada,
Koks tas kelias pasaulin sunkus.
Dar įkvėpk, ir nuščiuvo visi,
Ir tik kūną užliejo liepsna.
Paklausyk, paklausyk, ar girdi?
Savo sūnų, geroji mama?
Tu girdi, tu šypsaisi, verki,
Laimingiausia paliks ši diena.
Ir į sūnų taip godžiai žvelgi -
Panašus, panašus į tave.
Toks mažutis mažutis žmogus,
Su rankutėm, kojytėm, matai?
Išbučiuosi visus pirščiukus
Gal po tūkstantį kartų, tikrai!
Laimingiausia paliks ši diena.
Ir užaugs jis gražus ir stiprus...
Nežinos tik sūnus niekada,
Koks tas kelias pasaulin sunkus.
Nežinomas autorius
* * *
Nežudyk, mamyte!
Niekad nežudyk!
Dar tavo lopšinės
Noriu paklausyt.
Noriu pamatyti tas geras akis...
Negi nepražydęs pumpuras nuvys?
Plaka mūsų širdys, juk kartu, kartu.
Negi negirdėsiu aš tavų dainų?
Negi nematysiu saulėtos aušros?
Negi tavo rankos niekad nemyluos?
Negi mano lūpos
- Mama - neištars?
Nežudyk, Mamyte,
Taip maldauju aš!..
Nežinomas autorius