PRO VITA©  ROBERTAS GEDVYDAS SKRINSKAS

ATSITIKIMAI 

Ištrauka iš kun. J. Burkaus knygos
    1928 m. tėvas Teofilijus paprašė Earlingo (Javoje, JAV) miestelio kleboną kunigą J.Steigerį leisti vienuolyno bažnyčioje išvaryti piktąją dvasią iš vienos apsėstos mergaitės (pavardė žinoma, bet neskelbiama).
    ,,... Iš apklausinėjimų paaiškėjo, kad mergaitės tėvas Jokūbas, mirus jo meilužei Minai, norėjęs priversti savo dukrą Oną su juo daryt kraujomaišos nusikaltimą. Ji tvirtai pasipriešino savo tėvui. Dėl to jis ją prakeikė sakydamas, kad piktosios dvasios įeitų į ją, jos kūną ir priverstų daryti visokią nuodėmę prieš skaistybę, tuo sugriaudamos ją visą - kūną ir sielą.
    Tarp įvairiausių pasmerktųjų dvasių balsų girdėjosi ir aukštas moteriškas balsas. ,,Kuo tu vardu?'' - tuoj ji buvo paklausta. ,,Mano vardas Mina, Mina, Mina''... ,,Ar esi pasmerkta ir už ką?'' ,,Esu pasmerkta už velniškus darbus,'' - atsakė Mina. ,,Ar ilgai jau esi šiame kūne?'' - vėl teiravosi tėvas Teofilijus. ,,21 metai'', - atsakė pasmerktoji, tuo tarpu kitos dvasios pradėjo šaukti: ,,Žmogžudė, žmogžudė!''... ,,Ar tu ką nors nužudei? - paklausė ją egzortininkas, išgirdęs dvasių šauksmą (mergaitę buvo apsėdę daug dvasių). ,,Savo vaikus'' ,,Kiek?'' ,,Penkis ir dar vieną, tiksliau sakant šešis''. ,,Ar tu krikštyta?" ,,Taip, atsakė ji. -Buvau krikštyta liuteroniškai''. ,,Kuris tikėjimas žmones išgano?'' ,,Tik katalikų''.
    ,,Tik katalikų tikėjimas išgano žmones'', - daug kartų kartojo ji.
    Mina apylinkėje buvo žinoma kaip blogoje moterystėje gyvenanti su Jokūbu ir žudanti savo negimusius kūdikius...
J.Burkus. Du dvasinių būtybių pasauliai. Los Angeles 1977, P. 319.

   Iš V.M.Putino ,,Altorių šešėlyje''. Kalba Liudo Vasario draugė Liucija Glaudžiuvienė:
- Aš bijau, kad Dievas gali mane nubausti, - kalbėjo ji, apimta mistiškos baimės. - Aš visą laiką buvau nedora moteris. Aš nusidėjau didžiam motinystės pašaukimui. Bet už ką gi jis, nekaltas, turėtų mirti? (Vėliau ši moteris, likusi vieniša, nusižudė.)

    Iš Oskaro Milašiaus pranašystės (,,Nemunas'' 1990, Nr.5-6)
    ,,Nebeliks ir Lietuvos, Baltojo Žirgo krašto, minimo Apokalipsėje. Ji daug kentės už savo tautos negimusių kūdikių žudymą, girtavimą, paleistuvystes. Gėda? Dar to betrūko. Lietuviai atkartojo senosios Romos nuodėmes, ypač karininkai ir artistai. Yra pederastų, homoseksualistų, sodomiečių. Lietuvos kūnas pagraužtas iš vidaus. Besaikis malonumų ieškojimas kuriam laikui pražudys tautą. Bus pareikalauta skaudžios išpirkimo aukos. Iš bendro Visatos aruodo lietuviai daug išeikvojo, užtat teks skolą grąžinti krauju, ašaromis, kalėjimais bei kitomis kančiomis. Tūkstančiai lietuvių su šaknimis bus išrauti ir perkelti į amžinąjį ledą bei sniegą. Tai žiauru, bet tikra. Viskas išsipildys.
- Kodėl taip liūdna Lietuvos ateitis?
- Per daug lietuviai iki šiol mylėjo žemiškąją tėviškę, o nesirūpino amžinąją, todėl svetimtaučiai engėjai prievarta išmokys juos neturto meilės, įskiepys klusnumo, sandoros, tarpusavio meilės, atpratins nuo amerikietiškojo besaikiškumo kaupiant turtus.
- Lietuvą pasiglemš vandenys?
- Net ir Lietuvą! Jeigu čia bus įsigalėję šėtoniški nusikaltimai. Nesinori man prie moterų plačiau aiškinti. Bet reikia. Mūsų laikų kai kurios moterys daugiau žino ir patyrė negu vyrai. Išsiplatino Sodomijos nusikaltimas. Ne veltui kai kuriose šeimose šunys laikomi vietoje vaikų. Atsirado mesaliniečių. Pasklis homoseksualizmas ne tik tarp artistų, karininkų. Tauta žudys negimusius kūdikius. Beveik visų šeimų namų slenksčiai bus paženklinti krauju. Nedaug kas liks išgelbėtas. Jeigu tauta laiku nedarys atgailos, čia tyvuliuos Mėnulio jūra, Metėlės kartybėje plaukios žuvys, o niekas jų nežvejos.
    Ne mano čia žodžiai ir nuomonė. Argi užmiršai, kas atsitiko Sodomos miestui, senajai Romai? Kodėl žemės gyventojai buvo sunaikinti tvanu? Nė viena tauta neliks gyva, jeigu nusikals šiomis baisiomis nuodėmėmis. Vienos pražus ugnyje, kitos kris karuose, trečios nuskęs atsivėrusiuose vandenyse. TOKIA DIEVO BAUSMĖ.

   Ištrauka iš kun. J.Burkaus knygos.  Šv.Jono katalikiškoje ligoninėje Springfilde, IL, JAV, kaip liudija tada ten dirbusi ir įvykį mačiusi gailestingoji medicinos seselė, 1928 m. mirė maždaug 50 m. amžiaus gydytojas, kuris savo gyvenime nužudė daug negimusių kūdikių. Prieš savo mirtį kentėdamas ir draskydamasis šaukė baisiu balsu, kad jo nužudytieji kūdikiai skaudžiai draskė jam akis. Stovintieji prie mirštančio gydytojo žmogžudžio suprato kūdikių žudymo blogį.
J.Burkus ,,Gaila minios'' V.1993. P.95.
    Stefanija sirgdama visą laiką šaukė, kad nuo jos kūno nuimtų vaikus, nes jie ją spaudė. Būdama jaunesnė negimdė, o darė abortus.       Podukra Danutė.

    Iš XXI amžiaus redakcijos interviu su Nijole Sadūnaite: Manęs besilaukdama, mama susirgo pūlingu pleuritu, gydytojai patarę daryti abortą, jiems atrodė, kad nėštumas dar labiau pablogins mamos sveikatą. mama atsakė: `Tik vienas Dievas yra visų mūsų gyvybės šeimininkas ir tebus Jo valia`. Po gimdymo paaiškėjo, kad sveikata pagerėjo. XXI amžius. 2008 07 25, 3p.

IŠTRŪKĘ IŠ MIRTIES NAGŲ

Verkia vaikas
Aš ištekėjau 19 metų Vorkutoje. Kartą man pasidarė labai bloga, ir aš kažkodėl nenorėjau su vyru turėti meilės jausmo. Jis mane labai primušė ir aš po 2 mėnesių sužinojau, kad buvau nėščia. Jis mane mušė ir aš buvau priversta padaryti išvalymą ir su juo išsiskyriau. Grįžau į Kauną, ištekėjau antrą kartą, būdama 21 metų, ir vėl pastojau. Kai jis vėl sužinojo, kad esu nėščia, vėl mušė taip, kad savaime gavosi persileidimas. Po kiek laiko vėl tapau nėščia ir vėl mušė, bet aš jam apie tai pasakiau, kai vaikui jau buvo 7 mėn. Buvau labai plona ir todėl nesimatė, kad esu nėščia. Tada jis parėjo labai girtas (jis labai gerdavo ir kitas moteris mylėjo, o mane mušdavo), ir jisai mane per lovos galą pastūmęs, pradėjo kulokais daužyti į pilvą. Aš jau savęs negyniau, tik negimusį kūdikį, kad neužmuštų, ir staiga jis išgirdo negimusio vaiko riksmą, tada nustojo mušti ir apsidairė, kur rėkia vaikas, o aš jam pasakiau, kad rėkia tavo negimęs vaikas. Jis išsigando ir išbėgo per duris. Parėjo vidurį nakties, bet aš jau buvau išėjusi pas močiutę ir jai viską papasakojau. Ant mano kūno mažai buvo nesumuštos vietos, bet gimė mergaitė visa mėlyna, mėlyna ir 2750 gr. Dabar jau žinoma graži moteris.
I.Batušienė

Iš laiško Gerb. Kunige,
Tai buvo mano antrasis nėštumas. Vieną sykį (nėštumo pradžioje) įvyko stiprus kraujoplūdis ir buvau nugabenta į ligoninę. Ten pasiūlė man valymą. Bet kai aš pasakiau, kad noriu išsaugoti kūdikį, iš manęs pasijuokė ir pasakė: "įdomu, ką jūs saugosit". Tačiau mano užsispyrimo dėka buvau paguldyta į palatą. Nėštumas buvo be galo sunkus, valgyti nieko negalėjau, be paliovos pykino, kraujuoti nenustojau, jėgos seko. Gydytojų konsiliumas, išskyrus palatos gydytoją, ne tik siūlė bet ir vertė nėštumą nutraukti, aiškindami, kad gresia mano gyvybei pavojus. Tačiau niekaip negalėjau ryžtis šiam žingsniui. Sutikau iškęsti viską, kad tik neatimtų iš manęs kūdikio, kuris buvo mano įsčioje. Mano begalinį norą palaikė ir vyras, kuris kasdien po darbo su dukrele stovėdavo prie lango, nes įeiti buvo draudžiama, žiūrėdavo į mane, tarytum prašydamas išsaugoti gyvybę. Vieną kartą (po ilgo gulėjimo ir mano išsekimo) gydytojų konsiliumas nutarė nutraukti nėštumą. Tai turėjo būti įvykdyta kitą dieną. Keista, kad kitą dieną palatos gydytoja nepasirodė. Mane pakvietė nutraukti nėštumą kita gydytoja. Aš negaliu nupasakoti to baisaus širdies skausmo, kai mane vedė iš palatos (norėdami išgelbėti mano gyvybę) atimti iš manęs kūdikį. Koks buvo mano žvilgsnis ir kaip aš atrodžiau - nežinau. Tik gydytoja pasiguldžiusi mane ir apžiūrėjusi bei pažvelgusi į mane, sunkiai atsiduso, nuleido rankas ir pasakė: "Aš negaliu šito padaryti". Vėl buvau grąžinta į palatą. Aš, nors ir kančiose, buvau be galo laiminga, kad neatėmė iš manęs tai, kas brangiausia. Taip aš ir vargau beveik visus 9-ius mėnesius. Pabaigoje dar prisidėjo priešlaikinio gimdymo grėsmė. Tačiau viskas baigėsi laimingai. Pagimdžiau dukrelę. Tai buvo antras mano vaikas. ši mano sunkiai išnešiota dukrelė neseniai padovanojo man dvynukes anūkėles. O jei nebūčiau išsaugojusi jos, ne tik aš, bet ir tauta neturėtų trijų dukterų. O kaip reikia, kad kiekviena mama pagalvotų ne tik apie save, bet ir apie brangią lietuvių tautą, iš kurios tiek daug atimta vaikų. Juk jų lavonais nuklotas Sibiras. Brangiausios mamos, nepamirškite, kad kiekviena gyvybė yra Dievo dovana. Saugokime jas. Tai ne tik jūsų, bet ir visos tautos kūdikiai. Padėkime tautai atgimti. Juk Lietuva yra Marijos žemė. Būkime to verti.
Stefa  Vilnius

Gianna Jessen (apie ją pasakoja Jessica Shaver).Gianna - septyniolikmetė mergaitė iš Kalifornijos, ilgais gelsvaisplaukais, mėlynomis akimis, gražios figūros.Vienok turi cerebralinį paralyžių.

Prieš penkis metus ji suprato savo ligos priežastį - jos motina bandė ją abortuoti.Gydytojas-abortininkas į vaisiaus vandenis įleido druskos tirpalą - tai įprasta aborto technika, naudojama ketvirtame nėštumo mėnesyje.Paprastai po valandos ar kelių, veikiant nuodams, prasideda vaisiaus priešmirinė agonija - konvulsijos , ir jis miršta. Bet kitą dieną vietoj tikėto negyvo vaisiaus-nelaikšio motina pagimdė gyvą mergaitę. Ją iškart įdukrino slaugė ir rūpinosi ja, masažavo, buvo darytos sudėtingos operacijos. Dievas Giannai dovanojo gražų balsą, kuriuo ji džiugina ne tik savo parapijiečius.

Mergaitė koncertavo daugelyje šalių. Prieš koncertą ji auditorijai pasako: ,,Aš esu įdukrinta. Mano gimdytoja nutarė daryt druskos abortą, kai nėštumas buvo 24   savaičių, bet Dievo malonės dėka aš likau gyva.-Jos akyse sublizga ašaros.-Dėl to turiu cerebralinį paralyžių.Viskas gerai, nes Dievas mane palaiko kiekvieną dieną. Aš nesakau, kad tai lengva."

Lauren Pulliam (pasakoja jos močiutė): Būdama sąjūdžio ,,Už gyvybę" narė, dariau daug nėštumo testų jaunoms moterims. Vienok, kai mano septyniolikmetei dukrai testas pasirodė teigiamas, širdis pradėjo tvinksėti, rankos drebėti, odukra pravirko. Visa savo patirtimi ir galia mėginau jai padėti, atkalbėdama nuoi paties blogiausio - aborto. Iš pradžių ji su manim sutiko. Tačiau grįžus iš mokyklos visiškai pasikeitė, neleido net prisiliesti prie jos.Kažkas pakeitė jos mąstymą. Netrukus sužinojau, kas pakeitė dukros mąstymą - tai ,,Planned Parenthood" žmonės (abortų šalininkų organizacija), į kuriuos kreipėsi ,,draugo" patarta. Kaip paprastai tokiais atvejais, jie įkalba, naudodamiesi panašiais argumentais:,,Jau esi didelė, gali pati apsispręsti", ,,Vaikas sugadins visą gyvenimą", ,,Tėvai nebūtinai turi žinoti" ir panašiai.

Dukra pranešė, kad ji jau apsisprendusi, abortas jai vienintelis pasirinkimas. Aš paklausiau, ar ji žino, kad žudo savo kūdikį, mūsų anūką?-,,Taip",-atsakė. Visi jos atsakymai buvo mechaniški, be jokio jausmo. Mes su draugais meldėmės nuo testo pradžios, bet dabar maldos tapo dar intensyvesnės, beveik desperatiškos. Vaiko tėvas sakėsi nuvešiąs dukrą į klinikas ir užmokėsiąs už abortą.

Aborto dienos rytą namuose vyravo mirtina tyla - kaip kapo duobėj. Viskas Dievo rankose, mes aukojom Jam savo skausmą ir maldas. Žinojau, kad mūsų šeimos gyvenimas po šio įvykio nebebus jau toks pats. Kai popiet dukra grįžo, ji atrodė baisiai. Verkė ir vaikščiojo kaip baisiame sapne. Be perstojo skambėjo jos dejonė:,,Jie tai padarė!"

Niekada neįsivaizdavau, kokia yra maldos galia... Vieną dieną po keturių savaičių, atlikus kontrolinį patikrinimą, dukra grįžo namo isterijos apimta,-seselė,kuri apžiūrėjo ją, pareiškė,kad ji tebėra nėščia.Nėštumo testas tai patvirtino.Abortas buvo bergždžias! ,,Draugai" iš ,,Planuotos tėvystės" ėmė siūlyti pakartoti abortą, bet dukra greit grįžo namo. Kai ji man tai papasakojo, mano sąmonė tuo pačiu metu sprogo ir iš baimės, ir iš palengvėjimo. Aš prašiau Viešpatį patart, ką daryti toliau. Reikėjo patikrinti, ar vaikas gyvas. Tai mes padarėm pas artimiausią ginekologą. Aš žinojau, kad šiuo metu esu Dievo įrankis. Slaugė pakvietė mane į kabinetą. Dukra sėdėjo nuleista ant kelių galva ir kažką sriūbaudama murmėjo. Aš prikišau ausį prie jos burnos ir išgirdau; ,,Aš girdėjau vaiko širdies plakimą". Jis gyvas! dar kartą pajutau Dievo globojančią ranką.

Mus išlydėjusi registratūros seselė su ašaromis akyse pasakė:,,Tai stebuklas!",,Planned parenthood" prašovė. Kitą dieną reikėjo patikrinti ultragarsu, ar nepakenkta kūdikio sveikatai. Išsigandau išgirdusi rimtą gydytojo toną. Jis pranešė, kad yra nenormalumų ausyse. Sakė, dar yra laiko atsikratyti vaiko. Šis žmogus taip pat norėjo kūdikio mirties.Dukra ramiai pasakė :,,Ne", ir mes išėjom.Manau , tai buvo Dievo bandymas dukros tikėjimui. Mes pasitikrinom pas kitą - sąjūdžio ,, Už gyvybę" gydytoją ir, anot jo, vaikas buvo normalus. Mergytė gimė vienu mėnesiu anksčiau, bet sveikata normali. Ta, kuri buvo pasmerkta mirčiai, gyva ant dukros rankų. Mūsų akyse buvo džiaugsmo ir prisikėlimo ašaros.

Vienoje inteligentų šeimoje trečią - dar būsimąjį gydytojai pasmerkė mirti, - sušlubavo motinos sveikata. Tuometinis ginekologas- specialistas prof. Mažylis patarė nerizikuoti - širdis esanti nestipri. Jis net davė suprasti, kad jei pacientė norės, galinti pasinaudoti privačios jo ligoninės paslaugomis. Profesoriaus asistentė pasakė, kad operacinė būsianti paruošta po dviejų valandų ir padrąsino - visada viskas laimingai pavyksta.
Moteris buvo pripratusi visada tartis su vyru. Šį kartą jis laukė jos prie ligoninės durų. Buvo tik dvi valandos laiko. Juodu pasuko į nuošalesnę gatvelę, kad galėtų laisvai pasikalbėti. Gydytojo pasiūlymas buvo nepriimtinas abiem, nes jie buvo tikintys.
-  Kažin, ar susidorodami su ta bejėge maža būtybėle nepakliudysime pasireikšti Dievo valiai, sakė vyras.
Praėjo juodu bažnyčią, kurioje nekartą buvo meldęsi. Čia nuoširdžiai kalbėjo ,,teesie Tavo valia...“  Užeiti pasiūlė vyras. Moteris prieš Švenčiausiąjį paskendo mintyse, įsivaizdavo save invalide ir net po gimdymo begulinčią karste... Argi Dievo valia, kad savo kūdikį atiduočiau gydytojų rankoms sudraskyti ir išmesti į kanalizaciją...žiurkėms suėsti?... Jie jau ruošiasi jį pulti, jį kaip didelį piktadarį... Netrukus turėsiu žiūrėti, jausti, kai jie žudys mano kūdikį... Jei yra Dievas, kaip iki šiol tikėjau, Jo yra amžinybė, mirusiųjų prisikėlimas. Ar man, motinai, bus malonu aname - amžinajame gyvenime sutikti tą bevardę būtybę, kurią aš, tikroji motina, būsiu pastūmėjusi mirti pirma savęs ar net vieton savęs? Ar man motinai, nebus gėda prieš tą, kurį globoti, auginti bei auklėti esu pašaukta?
Tu, motinų Motina, ar girdi mane? Tu savąjį Kūdikėlį nuo šalčio dangstei tvartelyje, slaptai bėgai į Egiptą, kad išsaugotum Tą, kuris vėliau mums sakė: ,,Kas neša savo kryžių, džiaugsis su manim, kas neneša, nėra vertas manęs.“...
Aš užsitrauksiu budelės, žudikės vardą... Net jei tapčiau paliegėle, net jei tektų mirti - iki mirties privalau likti motina! Turiu būti tikra motina!
Ką vyras galvojo? Jis įsivaizdavo žmonos kančias, net galimą jos mirtį ir savo vienatvę, tačiau jam buvo baisu net pagalvoti, kaip galėtų išdrįsti patarti gerajai savo gyvenimo draugei priimti tokį pažeminantį sprendimą - žudyti tokią gležnutę niekuo nenusikaltusią būtybę, pasiūlyti tokią šlykščią operaciją.
Jis žinojo, kad žmona laukia jo žodžio, jo sprendimo. Argi jis bus panašus į tuos tironus, kurie vienu rankos mostu lemdavo gladiatorių likimą?! Nuo jo žodžio priklausys mirties nuosprendis vienai ar dviem būtybėm...
Po geros valandos jie linkterėjo vienas kitam, pareikšdami, kad jau laikas eiti iš bažnyčios.
Kai išėjo į gatvę, vyras pažvelgė į žmoną. Jos akys buvo rasotos, bet švytėjo drąsa bei ryžtu.
- Aš noriu būti tikra motina, - tyliai pasakė ji.
Vyras paėmė jos ranką, suspaudė ir linksmai tarė: - Einam namo.
Moteris gavo nemokamų atostogų ir išvažiavo į vyro tėviškę. Ten grynas oras, sveikas maistas, jauki rami aplinka, dažni vyro apsilankymai sustiprino jos sveikatą. Gimdymas pavyko laimingai, į pasaulį atėjo sveika mergytė. Motina taip pat atgavo jėgas, jos širdis išsivadavo iš perkrovimo ir ėmė normaliai dirbti. Dukrytė gražiai augo. Jai dūkstant bei krykštaujant, tėvas nekartą tyliai sakydavo:
- Kaip gerai, kad jos neatidavė žiurkėm!
- Tai tu apsaugojai mane nuo siaubingos klaidos. Tu rūpinaisi mudviejų abiejų sveikata, - atsakydavo motina.
Ji laiminga, kad turi garbingą, tikrą, jos krauju nesusitepusią motiną, - kalbėjo jis.
Drąsi motina po šio trečiojo vaikelio susilaukė senatvės. Tėvas mirė Sibire.
/Iš sovietinės okupacijos laikų seselių mašinraštinio leidinio ,,Nežudykime“/

 Viena pagyvenusi moteris net kelis kartus buvo nuvaryta nuo klausyklos. Tėvas Pijus pajuto, kad moteris išpažintį atlieka nenuoširdžiai. Po ilgo pasiruošimo ji vėl atėjo pas tėvą Pijų išpažinties. Kai pasakė nuodėmes, t. Pijus jai liepė užsimerkti. Po to ją paklausė, ką matei?  Ji atsakė: “Mačiau popiežių, rengiantis šv. Mišioms “. Tada t. Pijus jai pasakė: ”Tavo jaunystėje nužudytas kūdikis būtų tapęs Popiežiumi”.

Iš knygos Dr. Konstancija Paprockaitė – Šimaitienė „Moteris su baltu chalatu“ Brooklyn, N.Y. 1990 m.
SUNKI DILEMA

— Daktare, — užkalbino mane vaiku ligų specialistas dr. R., — esu dar be pusryčiu. Palaikykit man draugija.
— Mielai, — nudžiugusi atsakiau, nes “extra curriculum” pokalbiai su juo būdavo ne tik įdomūs, bet ir labai naudingi.
Prieš pradedant dialogu, pirmiausia noriu supažindinti skaitytojus su šiuo gydytoju.
Jis buvo apie šešiasdešimties metų amžiaus, aukšto ūgio, stamboko kūno sudėjimo, kiek atsikišusiu pilvuku. Jo žilstelėję, tankūs lyg šepetys, plaukai buvo visados rūpestingai sušukuoti. Jis turėjo mažytes, tartum pelytės, akytes, kurios buvo įspraustos tarp jo ilgokos, lenktos su plačiomis šnervėmis nosies. Jo storų lūpų kampelius puošė maloni šypsena, o tvirtą riesta smakrų — simpatiška duobutė.
Dr. R. buvo ne tik humaniškas, draugiškas, jautrios širdies, atviras, nepaprastai punktualus, skrupulingai tvarkingas žmogus, bet ir geras savo srities specialistas. Be to, mokėdavo labai sklandžiai, vaizdžiai ir nuostabiai gražiai atpasakoti įdomius savo profesinio gyvenimo epizodus. Todėl nė vienas iš stažistų nepraleisdavo progos pabendrauti su juo.
Įvykį, kurį jis man šįryt papasakojo, pasistengsiu atpasakoti jo paties žodžiais.
— Paklausykit, daktare, — krenkštelėjęs ir perbraukęs pirštais kaktą, lyg norėdamas geriau prisiminti, maloniu baritonu prabilo dr. R- — Atidžiai paklausykit, į kokią komplikuotą situacija aš, būdamas jaunas, entuziastas gydytojas, daugiau kaip prieš trisdešimt metų buvau patekęs. Nežinau, kaip jūs į tą mano išgyvenimą reaguosit, tačiau man iki šios dienos jis paliko neišsprendžiama mįslė.
O buvo taip. Atlikęs intemo stažą, atidariau kabinetą ir pradėjau verstis bendra praktika. Visados, atsimenu, kad viena rudens diena buvo tokia bjauri, tokia bjauri, tikra mizerija. Lietus pylė lyg iš prakiurusio dangaus. Sodrūs vandens lašai krito ant mano kabineto langų bei palangių ir čiurkšlėmis liejosi ant pilkų cementinių šaligatvių. Siautė žvarbus vėjas ir negailestingai laužė nuogas medžių šakas. Stovėjau prie lango ir pro užuolaidos plyšį sekiau skubančius į darbą žmonių būrius. Stebėjau nuo lietaus sudrėkusius jų veidus, sumirkusius apdarus, o taip pat vandens klanuose plūduriuojančius,vėjo susuktus ir sulaužytus lietsargius.
Netrukus prie mano kabineto durų sustojo taksi. Šoferis atidarė automobilio duris ir padėjo gražiai poniai išlipti. Ši, padavusi jam kelis žaliukus, gracingai priėjo prie mano durų ir paspaudė skambutį. Po kurio laiko gailestingoji sesutė pranešė man, kad elegantiška ponia nori mane matyti.
— Pasiilgau pacientų, sesute, — nudžiugęs atsakiau. — Ačiū Dievui, kad bent viena atsirado, nes monotoniškas stovėjimas prie lango man tiek įgriso, net minutės pavirto į valandas, o valandos į amžinybę. Sesute, pakvieskit ją.
Po trumpos pauzės pacientė atėjo. Pasisveikino. Priešais mane atsisėdo. Pirštų galiukais švelniai nubraukė nukritusią ant kaktos šviesią garbaną. Atsargiai žvalgėsi po kambarį ir tylėjo.
Kurį laiką nejučiomis stebėjau nepažįstamą gražuolę ir bandžiau atspėti, kokie vėjai ją pas mane atpūtė. Pagaliau prabilau:
— Ponia, kuo galėčiau jums patarnauti?
Ji perskrodė mane savo didelėmis rugiagėlių spalvos akimis ir kiek nedrąsiai, švelniu tonu prašneko:
— Esu didelė, labai didelė ligonė. Aš visiškai nustojau apetito. Rytais vemiu, ir man dažnai svaigsta galva. Daktare ar mano liga rimta? — Staiga ji, nei iš šio, nei iš to mane užklausė.
— Deja, ponia šiuo momentu atsakyti į jūsų klausimą negaliu, nes man trūksta duomenų. Todėl prašau atsakyti į mano klausimus. Jie gal atrodys šabloniški, bet jie man reikalingi jūsų ligos diagnozei nustatyti.
— Pasistengsiu, — kiek rezervuotai atsakė ji. Ir lyg nenoromis, lakoniškai ėmė atsakinėti.
— Ponia, kiek jums metų?
— Dvidešimt aštuoneri.
— Ar esat ištekėjusi?
— Taip.
— Kaip seniai ištekėjusi?
— Dešimts metų.
— Ar turite vaikų?
— Ne.
— Nuo kada pradėjote sirgti?
— Maždaug prieš penkias savaites.
— Gerbiamoji ponia, — atsikeldamas nuo kėdės, tariau jai. — Preliminarinę diagnozę aš jau turiu. Belieka ja man tik patvirtinti arba paneigti. Prašau į pacientu egzaminavimo kambarį. — Ir ranka parodžiau kryptį.
Tačiau ji į mano pakvietimą nereagavo. Sėdėjo sukaupusi visas mintis į save, lyg prikalta prie kėdės. Savo dailiai manikiūruotais piršteliais barškino įmano rašomąjį stalą, tylėjo sučiaupusi lūpytes. Aš vėl pakartojau savo kvietimą, į kurį ji mano didžiausiam nustebimui ramiai atsakė:
— Ačiū, daktare. Jums nėra reikalo mane tikrinti, nes aš savo ligos diagnozę žinau.
— Kaip tai? Reiškia, aš nesu pirmas gydytojas, pas kurį jūs kreipiatės? — kiek sumišęs paklausiau.
— O, ne! Jūs esat pirmas.
Toks pacientės atsakymas mane suintrigavo.
— Tai gal jūs pati esat gydytoja? — užklausiau ją.
— Deja, ne.
— Ar jūs turite šeimos daktarą?
— Taip.
— Ponia, man labai keista ir nesuprantama, kodėl jūs nesikreipėt pas jį?
— Bet..., daktare, aš negaliu į jį kreiptis, — žiūrėdama į lubasir mikčiodama ji atsakė.
— Kodėl? — atsargiai vėl paklausiau.
— Todėl, kad jis yra mano vyro geriausias draugas.
“Tai ko ji pas mane atėjo? Ko atėjo?’’ Kurį laiką svarsčiau. Intuityviai nujaučiau, bet pasakyti nedrįsau. Laukiau, kada ji pati prasitars.
— Daktare, — droviai nuleidusi akis, vos girdimai prašnabždėjo pacientė. — Ar jūs iš tikrųjų nežinote, o gal tik vaidinate, kad nežinote, kokiu reikalu aš pas jus atėjau?
— Žinot, nežinau, — truktelėjęs pečiais rezervuotai atsakiau, — bet tik spėlioju. Ir labai stebiuosi, kodėl jūs mane pasirinkote?
Ji kurį laiką tylėjo. Atrodė, kad kažką labai svarbaus sprendė. Porą kartų giliai atsikvėpė. Nulenkusi žemyn savo staiga išraudusį veidelį, kiek galima tyliau ir švelniau kalbėjo:
— Kadangi jūs manęs nepažįstat. Be to, neseniai pradėjot praktiką, todėl pagalvojau, kad jums bus sunku atsisakyti nuo tos pinigu sumos, kurią aš kaip honorarą nešykštėdama jums pasiūlysiu.
Ji tučtuojau nusisuko į langą. Žiūrėjo į tolį. Ir, kramtydama lūpas, laukė mano reakcijos. Toks jos pasisakymas mane ne tik pritrenkė, bet ir įžeidė mano kaip gydytojo ambicija. Kraujas ūžtelėjo man į galvą. Išpūtęs akis pažvelgiau į ją. Ir buvau taip susinervinęs, kad vienu momentu man buvo šovusi į galvą mintis išprašyti ją iš kabineto. Bet susivaldžiau. Juk ji yra pacientė. Turi teise sakyti ką tik nori. O aš kaip gydytojas turiu save kontroliuoti. Ją išklausyti, kad ir kaip nepalankiai ji bekalbėtą. Patogiau atsilošiau kėdėj, ir stengdamas paslėpti pyktį, ramiu balsu prašnekau:
— Atleiskit man, gerbiamoji ponia, jei aš klystu. Man atrodo, aš pradedu suprasti, kad jūs norite savo dabartiniu stoviu atsikratyti. Užbaigti svaigulį, vėmimą... pašalint jų priežastį. Ar ne taip?
— Taip, — linktelėjusi galva, patvirtino.
— Ar jūs žinote, kad tokia operacija yra ne tik rizikinga, bet ir nelegali?
— Taip, žinau, — nepakeldama akių, atsakė. Ir po trumpos pertraukėlės pridūrė, — tačiau yra išimčių.
— Ponia, man būtu labai įdomu žinoti, apie kokias išimtis jūs galvojat? — Šaltai pasižiūrėjęs į ją, paklausiau. — Apie tas, kurias gydytojas gali sugalvoti operacijai pateisinti. Ir jo dėl to niekas neįtars. — nedrąsiai ji paaiškino.
— Gerbiamoji, — prašnekau tvirtu balsu, — gydytojo pareiga yra išsaugoti žmogaus gyvybe, o ne ja žudyti. O kaip su morale, ar ji jau mirė? Aš nekalbu vien tik apie religinę moralę, kuri draudžia negimusiems kūdikiams atimti gyvybę, bet ir apie biologinę moralę, kuria pripažįsta tikintieji ir netikintieji. Biologinė moralė nedaro skirtumo tarp sunaikinimo embrijono  (embryo) — beformės masės kūno ir tarp sunaikinimo septynių mėnesio fetuso, kuris jau galėtu gyventi ir ne gimdoj. Gydytojo pareiga yra apsaugoti mažus bejėgius sutvėrimėlius, kurie netgi nėra padarę nė mažiausio nusikaltimo.
Kokie teisės principai gali leisti atlikti prieš nežinomus tokį kriminalą? Tai eutanasia! Jei ją tik pradėsime naudoti, tai galo nebus. Pradėsim nuo abortu, deformuotų kūdikiu, protiniai atsilikusių - ir baigsim bejėgiais seneliais. Taip galvodami, mes neturėtum nei Pasteuro, nei Flemingo, nei daug kitu garsiu žmonių. Tat padėkim šią temą į šalį. Beprasmiška diskutuoti tai, kas prieštarauja ne tik religinei ir biologinei moralei, bet ir mano nusistatymui, bei Hippokratui duotai priesaikai. Leiskit man jus dar kai ko paklausti.
— Prašau. — skubiai ji atsakė.
— Mane stebina faktas, kad jūs. būdama jauna, sveika ir finansiniai gerai aprūpinta moteris, nenorite turėti kūdikio?
Jos veido išraiška pasikeitė. Jame atsispindėjo kažkoks skausmingas tragedijos išgyvenimas, gilus liūdesys. Ji ūmai susmuko į kėdę. Alkūnėmis atsirėmė įstate. Jos lūpų kampeliai nudribo ir, uždengusi rankomis akis, ji davė ašaroms valių. O šios, tartum Hudsono upė pavasarį, paplūdo jos skruostais. Pajutau jai gailestį ir užuojautų. Priėjau arčiau prie pacientės ir švelniai palietęs jos petį, bandžiau jų paguosti:
— Ponia, iš širdies atsiprašau, jei savo klausimu jus įskaudinau. Prašau, atleiskit ir nusiraminkit! Jeigu jūs nenorite, neprivalote į jį atsakyti. — Norėdamas atsiradusia įtampų sušvelninti, pasiūliau jai kavos.
Ji pakėlė į mane savo paraudusias nuo ašarų akis. Linktelėjo galva. Išsitraukė iš rankinuko sniego baltumo mezginiais papuošta nosinaitę. Pridėjo jų prie akių ir stengėsi sulaikyti verksmų. Tačiau jai sunkiai sekėsi. Jos lūpos vis dar tebevirpėjo, o pečiai tarpais tebetrūkčiojo.
Netrukus gailestingoji sesutė atnešė kvapių garuojančių kavų. Gurkšnodamas jų, tylėjau, nes kalbėti bijojau, o klausti nedrįsau. Stojo trumpa absoliuti tyla. O po to, pacientė pirmoji pradėjo kalbėti:
— Daktare, argi ne nuostabūs dalykai vyksta mūsų gyvenime? Yra žmonių, kuriuos mes labai senai pažįstame ir netgi esame geri draugai, tačiau savo sielos gelmių jiems niekados neatidengiam. Su kitais gi, vos tik susipažįstam, mes arba jie mums, lyg per išpažintį, atidengiam slapčiausius savo vidinio pasaulio kampučius. Ar ne taip?
— Taip. Sutinku su jumis, ponia. Tai, be abejo, tiesa, — patvirtinau ir su nepaslėptu smalsumu laukiau, kąų jį toliau sakys. Neilgai trukus jos veidas pasikeitė. Begalinis švelnumas ištryško iš jos žavingų akių. Ir ji, lyg sidabrinio varpelio virpančiu balsu, prašneko:
— Daktare, jūs priklausot prie antrųjų. Todėl aš į jūsų man duotų paskutinį klausimų atsakysiu, nes esu tikra, kad jūs mane suprasit. Paslaptį išlaikysit. O gal ir savo nusistatymų pakeisit?
Ji nukreipė nuo manęs savo veidų ir momentui paskendo savo mintyse. Po to vėl tęsė:
— Jūs neapsirikot, sakydamas, kad esu dar jauna, sveika ir materialiai gerai aprūpinta. Daktare, bet ar tas daro žmogų laimingu?
— įsimylėjau visa savo jaunystės jėga į dvigubai už save vyresnį kariški ir, sulaukusi aštuoniolikos metų, ištekėjau už jo. Svajojau turėti kūdikį. Lankiau žymiausius moterų ligų specialistus. Sąžiningai pildžiau man duotus jų nurodymus. Ir kas iš to?.. Paaiškėjo, kad nevaisingumo priežastis glūdi mano vyre. Netekusi vilties sulaukti įpėdinio, sieloj pajutau begalinę tuštuma.
Ir ji, lyg staiga pritrūkusi žodžių, vėl nutilo. Pasinaudojęs ta proga, atsargiai pareiškiau:
— Ponia, juk jūs galėjote kūdikį adaptuoti.
— Taip, daktare, — ji linktelėjusi galvą patvirtino. — Galvojau, bet kokia iš to nauda? Jis man būtų lyg magiškas žibintas, bet be šviesos.
Ir jos akys apsitraukė gilaus liūdesio skraiste. Ji skaudžiai atsiduso. Patogiau atsilošė į minkštasuolio atramą ir vėl kalbėjo:
— Ir taip monotoniškai slinko mano dienos. Ieškojau priemonių užpildyti atsiradusią mano gyvenime spragą. Lankiau teatrus, koncertus, triukšmingus pokylius... Ir taip nejučiomis patekau į svaigų meilės verpetą, kuris lyg potvynis užliejo mano širdį ir nešė vis gilyn, gilyn...
Ir viena dieną... Ne, tos dienos neturėjo būti... Įvyko šis nelemtas įvykis.
Ji metė į mane savo baimės ir rūpesčių pilną žvilgsnį ir su natūraliu nuoširdumu kalbėjo toliau:
— Mano vyras jau šeši mėnesiai kaip tarnybos reikalais yra komandiruotas į užsienį. Grįš tik už pusmečio. Ir kaipgi aš galiu sutikti grįžtantį vyrą, būdama paskutiniam nėštumo mėnesy? Jam tai lyg durklas durtų tiesiai įširdį, o man... ? Verčiau mirtis negu negarbė. Ir kaip jis reaguos į savo pavaldinį, kuris yra laukiamo kūdikio tėvas? Mane net šiurpuliai nukrečia, apie tai pagalvojus! Daktare, prašau supraskit mano katastrofišką padėtį. Padėkit! Padėkit išbristi iš to košmaro! Mirti aš nebijau. Tada nereikės kalbėti, aiškintis, graužtis, kentėti...
Staiga ji pasilenkė ir, palietusi kakta mano ranką, gailiai pravirko. Niekados, o niekados neužmiršiu jos šiltų, ant mano delno krentančių ašarų ir širdį veriančio maldaujančio jos žvilgsnio, kuris galėtų sutirpdyti net akmens širdį! Graudu darėsi, žiūrint į ją. Aš pasijaučiau lyg būčiau patekęs į vėjo malūno sparnus ir momentui buvau tarsi pasimetęs, nes smegenys ėmė veikti vienaip, —širdis kitaip, laikytis Hipokrato priesaikos... Ir taip be galo... O čia toji gražuolė vis dar su kibirkštėle vilties, savo magišką jėgą turinčiomis akimis žiūri ir žiūri į mane...
Galu gale nusipurčiau ta chaotišku minčių sūkurį ir, vengdamas jos akių, šiaip taip surikiavau sakinius:
— Ponia, žmogaus gyvenimas yra labai painus labirintas, nusagstytas kartumais, pavojais, sudužusiom viltim... Audros siaučia visa mūsų gyvenimą. Jos neaplenkė ir jūsų. Todėl labai dažnai mums tenka vienaip ar kitaip apsispręsti. Ir mes nežinome, kokie tie sprendimai gali būti. Geri ar blogi. Tikėkit man. kad aš jūsų padėtį suprantu ir giliai jus užjaučiu, bet padėti jums negaliu.
Pacientė apatišku žvilgsniu pasižiūrėjo į mane ir nedelsdama prašneko:
— Daktare, jūs užgesinot mano paskutinę vilties kibirkštėlę. Palieku jūsų kabinetą su neviltimi ir širdies gėla. Atleiskit už sugaištą laiką. O dabar turiu dar vieną prašymą.
— Prašau, sakykit, ponia, — paraginau ją.
— Ar galėčiau gauti jūsų vizitinę kortelę, — nedrąsiai jį paklausė.
— Jaučiu, kad ji man bus reikalinga.
Padaviau jai vizitinę kortelę. Ji nuoširdžiai padėkojo ir švelniu tonu tarė:
— Čia yra mano adresas. Pasilaikykit. — Liūdnai padavė man ranką ir bandė išeiti. Bet tarpdury staiga sustojo ir, atsigrįžusi įmanė, prašneko:
— Daktare, nebūkit kietas, kaip uola. Dar kartą persvarstykit savo sprendimą, kad vėliau gyvenime jums netektu gailėtis. — Ji ant kulnų apsisuko ir sparčiu, lengvu, gracingu žingsniu tučtuojau išėjo.
Neramia širdimi priėjau prie lango. Stovėjau lyg apstulbęs tol, kol ji, įlipusi į taksi, dingo man iš akių. Ir staiga pajutau, kad šis komplikuotas impozantiškas pacientės vizitas tartum sunkus akmuo nukrito man nuo pečių. Tačiau visai nenujaučiau, kad tai buvo debesis prieš audrą, kuri kiek vėliau mane sukrėtė.
Čia dr. R. nutilo. Tarp jo plačių juodu antakiu atsirado gili statmena raukšlė. Jo akių vokai nudribo. Jis nulenkė galvą ir, delnais ją parėmęs, minutę tylėjo.
— Laikas skriste skrido, — atsikosėjęs jis tęsė. — Vieną naktį, kai mano vaizduotėj dar tebebuvo gyvas tas įvykis, energingas telefono čirškėjimas pažadino mane iš gilaus miego. Pašokau iš lovos. Pagriebiau telefono ragelį. Gi jame išgirdau drebant įiš susijaudinimo nepažįstamos moters balsą:
— Dėl Dievo meilės, daktare! Nedelsiant atvykit! Mano ponia N. labai sunkiai serga. — Ir pasakiusi kur atvykti, pridūrė: — Jeigu laiku neatvyksit, ji mirs. — Ir nedelsdama padėjo ragelį.
Ši žinia mane lyg žemės drebėjimas pritrenkė. Mintyse kilo viens už kita baisesni vaizdai. O širdis pradėjo taip daužytis, atrodė, iš krūtinės ląstos iššoks. Greitai apsirengiau ir, paėmęs ūmiam atsitikimui reikalingus vaistus ir įrankius, išvykau pas ligonę.
Didelis ištaigingas namas, nors buvo visas apšviestas, bet atrodė paskendęs giliam liūdesy. Prie durti manęs jau laukė uniformuota tarnaitė. Ji nuvedė mane į erdvų, brangiais baldais apstatyta miegamąjį, apšviesta tik staline su dailiu gobtuvu lempa. Didžiulėje lovoje, paskendusi mezginių jūroj gulėjo ant nugaros tik prieš kelias dienas mano matyta pacientė. Jos akys buvo užmerktos. Veidai išraudę, ir ji sunkiai kvėpavo. Nemigos išvarginta, gilaus liūdesio prislėgta, tarnaitė patyliukais man pranešė:
— Daktare, vakar mano ponia buvo tokia linksma, gyva, sveika. Šįryt ji pradėjo skųstis galvos skausmais, o dabar atrodo, kad miršta. Daktare, ar ji gyvens? Gyvens? — skruostais riedant graudžiom ašarom, ji paklausė.
— Gyvens! Gyvens! Nurimkit! Nepasiduokit blogoms mintims, — raminau ją. Ir iš širdies troškau, kad viskas laimingai pasibaigtų, nors tam ir netikėjau.
— Jūs esate išvargusi. Eikit pailsėti. Aš pabudėsiu ir seksiu ligonę. Jei bus reikalas, jus prikelsiu.
— Ačiū, daktare, — nusilenkdama ji tarė.— Tik neleiskit mano poniai numirti. — Ir ji pirštų galais stypčiodama iššliaužė pro duris.
Priėjau prie ligonės ir norėjau ja patikrinti. Ji staiga krūptelėjo. Atvėrė akis. Nustebo ir sumišusi pusbalsiu paklausė:
— Kas jūs? Kas jūs esate?
— Esu gydytojas, kurį jūs prašėte iškviesti.
— Tai jūs gydytojas? — vos girdimai ji sušnabždėjo.
— Taip, tas pats, pas kurį jūs tik prieš kelias dienas buvote.
— Tai gerai, kad tas pats! Tai gerai! — lyg su palengvėjimu krūtinėj atsidususi ji tarė. — Man taip silpna! Taip silpna!’ Daktare, ar aš mirštu?
— Ponia, jūs nemirsit! Nemirsit! Prašau nusiraminti! Aš tučtuojau iškviesiu greitąją pagalbą ir išvešiu jus į ligoninę. Viskas praeis kaip sapnas, ir už kelių dienų jūs vėl būsite ant kojų, — švelniai glostydamas jos ranką raminau.
— Ką? Į ligoninę? — beviltiškai ji šūktelėjo ir, siaubo apimta, pridūrė: — Jokiu būdu nė! Verčiau mirtis, negu ligoninė. — Ir vėl užsimerkė.
Atsidūriau tokioje keblioje padėtyje, net nežinojau, ką daryti, kaip jai padėti. Viena man buvo aišku, kad ji į ligoninę nevažiuos, ir žinojau dėl ko. Tačiau ji palaipsniui miršta. Miršta nuo nesterilios technikos, nešvarių rankų, kurios atėmė ne tik jos negimusio kūdikio gyvybę, bet užkrėtė ir jos kraujų. Sepsis tais laikais buvo mirtina liga, nes antibiotikų dar neturėjom. Bandžiau visokiomis priemonėmis gelbėti jos gyvybę, bet aiškiai žinojau, kad lenktynes su mirtimi greit pralaimėsiu. Ir aš pajutau sąžinės graužimą.
Ligonė blaškėsi. Tai ją krėtė drebulys, tai mušė karštis, ir ji vis dažniau ir dažniau netekdavo sąmonės. Kartą, atgavusi ją, ji aplinkui apsižvalgė ir tyliai paklausė:
— Daktare, ar mudu esame vieni?
— Taip, ponia, vieni, — atsakiau jai.
— Prašau prieiti arčiau ir paklausykit, ką aš jums pasakysiu. Tik niekam, o niekam apie tai nesakykit. Priėjau arčiau prie jos. Pasilenkiau, ir ji kažką pradėjo man į ausį kuždėti. Kadangi tuo metu ji turėjo aukštą temperatūrą, tai man atrodė, kad ji kliedi.
Vėl šiurpuliai ją ėmė krėsti ir ji, krisdama į pagalvę, lūžtančiu balsu dar spėjo sušnabždėti:
— Daktare, atsiminkit.... kad neturi... niekam, o niekam... Ar suprantate?
— Suprantu, — sumišęs atsakiau, nors ir nežinojau, ką ji kalbėjo.
Liūdnoj ir slegiančioj nuotaikoj, mirtinoj tyloj prabėgo kelios minutės. Ir ji nė karto nesujudėjo. Mane ėmė vis didesnis ir didesnis nerimas, kad ji prieš mirtį suspėtų pasakyti ką nori. Vienu momentu buvau nustojęs pasitikėjimo savimi, savo mediciniškomis žiniomis, profesija.... Ir taip begalvodamas, lyg ir užsnūdau. Atsipeikėjau tik tada, kai kažkas palietė mano ranką. Ligonė buvo apsivertusi ant šono. Žibančiomis akimis žiūrėjo įmanė ir, sudrėkinusi seilėmis lūpytes, prašneko:
— Daktare, aš mirštu? Ar ne? Sakykit, neslėpkit!
— Dėl Dievo meilės, ponia, nusiraminkite ir taip nekalbėkit! Aš viską darau, kad jūs pasveiktumėt. Tikėkit man!
— Taip, aš jums tikiu, nes esat sąžiningas žmogus. Tat prašau atsakyti, ar mano gyvybė yra pavojuj?
— Taip, ponia. Deja, taip, — nenoromis atsakiau. — Bet Dievas yra gailestingas.
— Ačiū, daktare. Dabar tikrai žinau, kad su manimi baigta, bet mirti aš nebijau.
Ir aš pamačiau, kad jos dailus veidukas pragiedrėjo. Ligonė, sukaupusi paskutines jėgas, nustūmė nuo savęs antklodę. Alkūnėmis pasirėmė į pagalve ir atsisėdo. Paėmė mano ranką. Laikydama ją, kurį laika žiūrėjo man tiesiai i akis ir tylėjo.
— Daktare, — pagaliau ji prašnabždėjo, — prižadėkit, kad išpildysit mano paskutinę valią. Kitaip aš negalėsiu ramiai numirti.
— Prižadu! Prižadu, — automatiškai atsakiau. — Prašau kalbėkit!
— nes jaučiau, kad jos gyvybės banga gali kiekvienu momentu sudužti.
— Neįrašykit į mano mirties pažymėjimą mano tikros mirties priežasties. Nenoriu įskaudinti savo vyro ir pati būti purvais drabstoma. Daktare, prašau prisiekit, ką prižadėjot, nes noriu būti tikra.
Pakėliau dešinę ranką, “prisiekiu!” — balsiai ir tvirtai pasakiau.
— Dabar jaučiuosi daug geriau. — Ir bandė lyg nusišypsoti, — nes tikiu, kad jūs išpildysit, ką pri... — Ir nebaigusi žodžio, — Ar...r... r... — sugargaliavo. Paleido mano ranką. Sukniubo į pagalvę ir amžinu miegu užmigo. Bet jos apsiblaususios su išplėstomis lėliukėmis akys įkyriu žvilgsniu vis tebežiūrėjo į mane.
Buvau baisioj desperacijoj, nes žiauri realybė atsistojo man prieš akis. Kaltinau save. Prikaišiojau sau dėl jos mirties. Dėl jai duotos priesaikos, kuri prieštarauja gydytojo etikai, įstatymams... bet laiką atgal atsuki neįmanoma. Su dideliu kartumu širdyje į jos mirties pažymėjimą įrašiau: “Acute Cerebral Hemorrage due to Rupture of Congenital Cerebral Artery Aneurysm.” Pasirašiau ir vėl paskendau mane kankinančiu minčių pasaulyje, jos lyg verpetas, nenustojamai vis sukosi ratu ir ratu...

— Tikėkit man, dr. K. P., kad šis tikras ir ryžtingiausias mano gyvenime žygis buvo vienas iš sunkiausiu mano profesijoj bandymu. Jis net po trisdešimties metu pasiliko man neišsprendžiama mįslė, kuri ir nukreipė mane į vaiku ligų specialybę.
Pataisęs ant nosies galo nukritusius akinius, baigė savo skaudu praeities išgyvenimą dr. R.
— Dr. R., esu jums neapsakomai dėkinga už taip įdomų, iš jūsų nepamirštamų praėjusiu dienų, epizodą. Jis niekados neišnyks iš mano minčių ir širdies, nes su panašia dilema ne vienam gydytojui anksčiau ar vėliau teks susidurti.
— Taip, daktare, — atsakė jis rimtai. — Todėl geras gydytojas ne tik turi mokėti tiksliai diagnozuoti liga ir ją gydyti, bet taip pat turi mokėti įžvelgti į paciento efemeriškos sielos gelmes ir būti jautrus jo kentėjimams. Be gailesčio, jis negali būti geras gydytojas.
Išgėręs paskutini, kavos gurkšnį, dr. R. pažvelgė į sieninį laikrodį ir tarė: — Atrodo, kad turime skirtis.
Jis šiltai paspaudė man ranka ir neskubėdamas išėjo.

Jeigu tu žinai atsitikimų,- parašyk: ,,skrinskasETAgmail.com“

TURINYS