PRO VITA Parengė Robertas Skrinskas   NARKOTIKAI    ALKOHOLIS  

KARDINOLAS VINCENTAS SLADKEVIČIUS 1989

VARDAN DIEVO IR TĖVYNĖS

Seniai Lietuva besidžiaugė tokiu ankstyvu, šiltu, saulėtu pavasariu. Atbudimas kelia širdį. Mes šnekame apie neįprastą gamtos atbudimą, ne mažiau kalbame apie dar svarbesnį — Tautos atbudimą. Norėtum džiaugtis: už langų saulė ir pavasario gaiva, smagiai krykštauja vaikai. Bet mes labai   sunerimę:   Jo   Eminencijai Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkui kardinolui Vincentui Sladkevičiui tik ką pasakiau, jog Lietuva kartu su Estija užima pirmąsias vietas Tarybų Sąjungoje pagal svaigalų suvartojimą vienam gyventojui. Mes jau pralenkėme ne tik Užkaukazės ir Vidurinės Azijos respublikas, bet ir Latviją, Baltarusiją, Ukrainą, Rusiją.

Kaip čia yra, ką turime galvoti ir veikti?

Kardinolas. Tokia žinia man labai skaudi. Tiesiog negali patikėti, kad nuopuolis yra pasiekęs tokią grėsmingą ribą. Juk visi žinome, kokių tai gali turėti pasekmių mūsų nedidelei Lietuvai: žmonių sveikatai, dorovei, likimui. Tauta, kuri pasiryžusi siekti kilniausių tikslų, tikros laisvės, — turi būti blaivi.

Suprantu: girtavimą gali sukelti nusivylimas gyvenimu. Bet mūsų žmonės net ir juodžiausiais carizmo laikais rado jėgų nepasiduoti, Bažnyčios kviečiami sugebėjo atsispirti genocidui. Tą mums primena kilnūs Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės įspūdingi pasiekimai. Masiškai atsidūrę Sibiro tremtyje, lietuviai irgi nepalūžo: ne girtavimu, o darbštumu ir valingumu pagarsėjo. Tautos prisikėlimo rytui auštant, neturim teisės elgtis savižudiškai.

Žurnalistas. Jūsų Eminencijos kardinoliškame herbe įrašyta:   „Fac  mecum signum  in  bonum" — Viešpatie, padaryk mane palaimos ženklu visiems. Geidžiate, kad palaima lydėtų mūsų tautą,   laiminate   Lietuvos   blaiviuosius?

Kardinolas. Tai mano didžiausias troškimas. Ganytojiškai laiminu vyskupo Motiejaus Valančiaus vardą pasirinkusius Lietuvos blaiviuosius. Tikiu, kad gelbėsimės Dievo padedami. Tikiu, kad girtuokliavimas bus įveiktas, nes šis nepaprastai žalingas įprotis niekada Lietuvos žmonėms nebuvo būdingas. Mes tą blogį pa veldėjom iš svetur ir turime juo kuo greičiau atsikratyti. Mūsų žemė turi kvepėti gėlėm, duona, o ne svaigalų tvaiku.

Žurnalistas. Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdis, kurį Jūs laiminate, orientuojasi ir remiasi į tris svarbiausias visuomenės jėgas: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, Bažnyčią ir sąmoningąjį Lietuvos jaunimą. Norėčiau paklausti: kaip ketinate praktiškai padėti šiam mūsų visuomenės judėjimui    už    blaivią    Lietuvą?

Kardinolas. Remsim visapusiškai. Mes kviesime žmones į visiškos blaivystės kelią.

Žurnalistas. Situacija iš ties grėsminga: ką darytumėt, Eminencija, jei, tarkime, būtumėt eilinis kunigas ar kurios nors parapijos klebonas, — kaip Jūs veiktumėt blaivybės labui?

Kardinolas. Daryčiau, ką ir darydavau. Pirmiausia — dvasininkas pats privalo būti blaivystės ir doros pavyzdys visai tikinčiųjų visuomenei . Bažnyčios žodis nesusikompromitavęs. Tą žodį dar aukščiau reikia kelti. Kunigas turi dorovinį autoritetą, turi didelės galimybes kalbėti su žmonėmis. Dievo vardu kalbėti su visais ir su kiekvienu atskirai. Tai darykime nuolat, kantriai, nuosekliai, kaip šilo reikalauja situacija ir grėsmė Tėvynei.

Nuoširdžiausiai prašyčiau visus Lietuvos tikinčiuosius vieno dalyko: nesiskandinkime. Vardan Dievo, vardan Lietuvos   Tėvynės!

Kalbėjosi Juozas Jurevičius

Blaivioji Lietuva 1989`5