PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas
                         OFICIALINĖ DALIS
                                            TIESOS KELIAS NR. 12, 1936 METAI

                                                          J u s t i n a s  S t a u g a i t i s,

Dievo gailestingumu ir Apaštalų Sosto malone Telšių Vyskupas ir Klaipėdos Prelatas, Gerbiamai Dvasiškijai ir visiems savo ganomiems katalikams siunčia sveikinimą ir ganytojo laiminimą
                                                                           Mylimieji Kristuje!

Žmonių Atpirkėjas, Jėzus Kristus savo įkurtai Bažnyčiai paliko ne tik dieviškąjį savo mokslą, bet davė jai galią teikti žmonėms antgamtinį gyvenimą ir gydyti jų dvasios ligas. Kiekvienoje parapijoj Vyskupo pastatyti kunigai nuolat atlieka tuos uždavinius, krikštydami žmones ir teikdami jiems kitus Sakramentus.
Žmogaus dvasios liga — tai nuodėmė. Lengvoji nuodėmė lik silpnina žmogaus dvasios pajėgas, sunkioji — net mirtį jai gamina.
Kai kurios nuodėmės, kaip kad kūno ligos, kartais virsta epidemijomis, kai jomis ima sirgti didelė daugybė žmonių, kai jos virsta, galima sakyti, mada.
Mūsų šalyje daug yra nuodėmių, bet baisiausioji jų yra paleistuvybė. Kaip plačiai yra įsigalėjusi šitos nuodėmės epidemija, labai iškalbingai parodo mums skaitlinės.
Antai, ne tik miestuose ir miesteliuose, kur paprastai daugiau ištvirkimo, bet ir kaimuose rasime vadinamų pasimetėlių ir susimetėlių. Jie, nei Dievo, nei Bažnyčios, nei valstybės įstatymų, nei gėdos nežiūrėdami, viešai gyvena neteisėtose porose, niekuo nelaikydami savęs prastesniais už kitus žmones. O ir žmonių jau taip yra atbukęs dorovinis jausmas, kad jie į tokias poras žiuri kaip į paprasčiausią dalyką. Neretai pasitaiko, kad susimetėlių pora išdrįsta, kaip kūmai, net kaimyno kūdikį į krikštą atnešti.
Vaikelių, vadinamų pavainikių, mūsų Diecezijoj yra maždaug kas dešimtas. Tiesa, patys pavainikių gimdymai ne nuodėmė; jie tik nuodėmės pasėka. Tačiau tas didelis pavainikių skaičius parodo, kaip ištvirkusio esama mūsų jaunimo.
Deja, esama dar blogesnių dalykų: ne viena nusidėjėlė motina, vengdama gėdos, žudo savo kūdikį, dar negimusį. Jei iš viso žmogaus nužudymas yra į dangų atkeršijimo šaukianti nuodėmė, tai kas bekalbėti, kai kūdikį žudo tikroji jo motina?! Reikia pasakyti, kad kartais ir teisėtoj poroj gyvenančios moterys padaro tokią piktadarybę, vengdamos vaikų auginimo sunkenybių. Spėjama, kad Lietuvoj kas metai tokiu būdu išžudoma apie 10 tūkstančių negimusių vaikelių. Gėda apie tai kalbėti, bet juk negalima tylėti.
Jei matytume, kad per didelę upę besikeliąs laivas apvirta ir žmonės skęsta, tai kas gyvas šoktume jų gelbėti ir šauktume kitus padėti. Ir tai visai suprantama. Būtume ne žmonės, jei elgtumės kitaip.
Bet štai matome, kad daugybė mūsų krašto katalikų skęsta paleistuvybės ir dar baisesnės vaikažudybės purvuose. Aišku, turime juos gelbėti. Ir aš, jūsų Vyskupas, negalėdamas pratarti į jus gyvu žodžiu, bent šiuo raštu šaukiu į jus: gelbėkitės ir gelbėkite!
Bet kadangi šiandien mes su paleistuvybės reiškiniais esame apsipratę ir daugelis pačios tos nuodėmės ir jos pasėkų (vadinamų abortų) baisumo nemato ar suprasti nenori, tai pirmiausia reikia parodyti, kas tos nuodėmės iš tikro yra, o paskui ieškosime priemonių, kaip nuo jų apsisaugoti.
Pasaulio Kūrėjas, sutverdamas įvairius gyvius, paskirstė juos į dvi lytis: vyrišką ir moterišką. Ir davė jiems įsakymą: „Aukite ir dauginkitės" Genes. I, 22. Tam įsakymui vykdyti visiems neprotingiems gyviams V. Dievas davė tam tikrą instinktą. To instinkto jie laikosi, nė kiek neiškrypdami iš nustatytos tvarkos. Tik pažiūrėkime į paukštelius. Kai rudenį ir žiemą jie pulkais laksto, tai atrodo, lyg kad visi būtų vienos lyties. Pavasariui išaušus, jie poruojasi, ir tik tose porose reiškiasi jų lyties santykiai. Čia viešpatauja nepaprastas griežtumas. Ta pora sudaro pavyzdingiausią šeimą, kuri daug dirba, daug pasišvenčia, kol išleidžia naująją kartą.
Dievas sutvėrė ir pirmąją žmonių porą. „Vyriškį ir moteriškę sutvėrė juos" — sako Šv. Raštas. Ir tarė jiem Dievas: „Aukite ir dauginkitės ir pripildykite žemę" Gen. I, 27. Vadinasi, ir žmonėms yra duotas tas pats Dievo įsakymas gaminti naująsias kartas.
Tam įsakymui vykdyti ir žmonėms yra duotas tam tikras instinktas, abiejų lyčių vienos į kitą palinkimas. Pats Dievas nurodė, kaip žmogus privalo tvarkyti šitą savo palinkimą. „Todėl paliks žmogus savo tėvą ir motiną ir prisijungs prie savo žmonos, ir bus dvieja viename kūne". Taip skaitome ir toliau tose pačiose Šv. Rašto knygose. Gens. II, 24. Vadinasi, lyties santykiai teyra leistini tik vieno su viena, arba aiškiau kalbant, vienoj neatskiriamoj, teisėtai sudarytoj moterystėj. Kitoki lyties santykiai žmogui neleistini.
Tačiau šitas Dievo nuostatas žmogui nėra taip griežtas, kaip kad gyvulių instinktas. Gyvulys negali iškrypti iš to kelio, kuriuo veda jį jo instinktas. Žmogui Dievas kad ir davė lyties instinktą ir nurodė, kaip juo reikia naudotis, tačiau dar paliko vietos mūsų protui ir valiai pasireikšti. To reikalauja pati žmogaus vertybė. Ne palinkimai mus turi valdyti kaip kad valdo neprotingą gyvulį, tik mes turime valdyti savo palinkimus.
Žydai nutoldami nuo pirmykščio Dievo Apreiškimo, tiesa, nedrįso teisinti visokeriopą lytinį santykiavimą. Atbulai: svetimoteriavimą jie laikė taip dideliu nusikaltimu, kad akmenimis užmušdavo moteriškę, pagautą besvetimoteriaujant. Bet žydai leido sau turėti žmonų tiek, kiek jų galėjo išlaikyti. Tai viena. Antra, dėl menkos priežasties skirdavosi su savo žmonomis, pavarydami vieną, pasiimdami kitą.
Išganytojas, kuris atėjo viso ko pataisyti, griežtai pasmerkė šitą žydų nuo Dievo valios nukrypimą ir atstatė pirmykščią moterystės garbę, iškilmingai paskelbdamas, kad moterystė turi būti sudaroma vieno su viena ir turi būti neišardoma. Atskleiskime Evangeliją. Kartą fariziejai klausia Išganytoją: „Ar valia vyrui paleisti moterį? Atsakydamas Jis jiems tarė: Ką yra jums įsakęs Mozė? Jie tarė: Mozė leido parašyti atsiskyrimo raštą ir paleisti. Atsakydamas jiems Jėzus tarė: Dėl jūsų širdies kietumo jis parašė jums tą įsakymą. Sutvėrimo gi pradžioje Dievas juos padarė kaip vyrą ir moterį. Todėl žmogus paliks savo tėvą ir motiną ir laikysis savo moteries, ir du bus vienas kūnas. Taigi, ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria. Namie Jo mokytiniai vėl klausė Jį to paties dalyko. Jis jiems tarė: Kas nors paleidžia savo moterį ir kitą veda, su ja svetimoteriauja. Ir jei moteris skiriasi nuo savo vyro ir už kito teka, ji svetimoteriauja" Mork. X, 2—12.
Tie V. Kristaus žodžiai yra taip aiškūs, kad jokių negali sukelti abejonių. Jie smerkia visus paleistuvius ir visus pasimetėlius bei susimetėlius.
Išganytojas eina dar toliau. Žinia, kad žmoguje pirma gema piktos mintys, paskui jos apsireiškia veiksmais, V. Kristus, norėdamas piktą išrauti su šaknimis, draudžia net piktas mintis. V. Jėzus sako: „Jūs girdėjote, kad seniesiems pasakyta: Nesvetimoteriausi. Aš gi jums sakau: Kiekvienas, kurs žiūri į moteriškę, jos geisti, jau su ja svetimoteriavo savo širdyje" Mat. V, 27. 28.
Taigi, Mylimieji, matome, kad paleistuvavimas — tai aiškus Dievo nustatytos tvarkos laužymas. Pasaulio Kūrėjas yra žmogui davęs lyties palinkimą būsimoms kartoms gimdyti, žmonių giminei dauginti, o paleistuviai naudoja jį savo žemiems geiduliams patenkinti. Čia lai susipranta ir lai atsimena, kokią piktadarybę daro tie, kurie, tiesa, teisėtoj moterystėj gyvena, bet lyties santykiuose vengia nėštumo. Yra tai bjaurus paleistuvavimas, tuo bjauresnis, kad teisėtos moterystės skraiste pridengtas.
Šv. Povilas Apaštalas, tas didysis Išganytojo minčių skelbėjas ir aiškintojas, pažymi dar du dalyku, kurie parodo paleistuvybės bjaurumą.
„Ar jūs nežinote, — šaukia Apaštalas — kad jūsų kūnai yra Kristaus sąnariai? Tai argi aš, ėmęs Kristaus sąnarius, padarysiu iš jų paleistuvės sąnarius? Ar jūs nežinote, kad kas laikosi su paleistuve, darosi vienas su ja kūnas? I Korint. VI, 15, 16.
Jau tuo pačiu, kad mes esame pakrikštyti, tampame sąnariais Kristaus Bažnyčios, kurios Jis Pats yra galva. Be to, priimdami Švč. Sakramentą, mes iš tikro su Išganytoju sutampame taip, kad turime su Juo lyg kad bendrą kūną. Koks tad yra Kristaus išniekinimas, kai krikščionis savo kūną pavartoja taip žemam dalykui, kaip kad paleistuvybė?
Toliau vėl šaukia tas pats Apaštalas: „Ar jūs nežinote, kad jūsų sąnariai yra šventykla jumyse esančios Šv. Dvasios, kurią turite iš Dievo, ir nebe esate savo pačių? Nes jūs esate atpirkti didele kaina. Garbinkite ir nešiokite Dievą savo kūne". Ten pat, 19 ir 20
Ir iš tikro. Jei didelė būtų piktadarybė, kai kas piktais darbais suterštų šituos Dievo namus, jūsų bažnyčią, tai kas bekalbėti, kai krikščionys paleistuvybe teršia savo kūną, kuris yra gyvoji Šv. Dvasios šventykla?
Paleistuvybę Šv. Povilas laiko didele nuodėme, taip nepritinkamu krikščioniui daiktu, kad ji net neturėtų būti krikščionių minima. ,,Paleistuvybė ir bet koks susitepimas — sako Apaštalas — ar godulystė tenebūnie nė minima jūsų tarpe, kaip pritinka šventiesiems". eil. Efez.V,
Šituos Apaštalo žodžius lai gerai atsimena tie jaunuoliai, kurie bjauriomis kalbomis minta per dienų dienas; kurie laiko save dideliais juokdariais, kad gali bjauriai papliaukšti.
Paleistuvybė ankštai susijusi su kita baisia piktadarybe, abortu vadinama, ta tikrąja mūsų civilizacijos gėda. Reikia ir apie tą nuodėmę pakalbėti.
Dievas, sutverdamas įvairių gyvių rūšis, nustatė ne tik būdą naujoms kartoms gimti, bet ir parūpino nuostabias priemones naujagimių dar silpnai gyvybei apsaugoti ir sustiprinti.
Žiūrėkime kad ir į tuos pačius paukštelius. Paukštelis, kuris paprastai kiekvieną naktį ant kitos šakos praleidžia ir jokio sau lizdo nereikalauja, atėjus laikui veistis, kruopščiai ruošia lizdeli, pats nežinodamas, kam jis tai daro. Tai lopšelis būsimiems mažutėliams. Čia viskas taip sutvarkyta, kad mažutėliams būtų minkšta ir šilta. Darbą lizdeliui paruošti sutartinai atlieka abudu: patinėlis ir pataitė. Kai pataitė jau padėjo savo kiaušinėlius, prasideda perėjimas. Čia vėl nuostabus dalykas: ta paukštelė, kuri paprastai nė pusės valandos vienoje vietoje nenurimsta, žiūrėkime, su kokiu kantrumu tupi, kol iš kiaušinėlių išsiris maži paukštyčiai. Paukštelė savo sparneliais juos tol šildys, tol maitins ir saugos, kol jie užaugs ir plunksnomis apsirėdys. Kai jie užauga, lekia sau iš lizdo, ir toliau jų gimdytojai jų jau nepažįsta. Didelis Dievo Apvaizdos stebuklas!
Jei Dievas taip yra aprūpinęs neprotingo naujagimio gyvybę, tai juo labiau Jis rūpinasi užsimezgusia žmogaus gyvybe. Jai globoti Dievo Apvaizda stato protingą esybę, būtent motiną. Ją Dievas aprūpina ne tik aklu instinktu, kaip kad paukštelę, bet ir savo vaisiaus meile. Tos meilės vedama, kiek moteriškė iškenčia begimdydama, kiek privargsta vaiką beauklėdama, tegali pasakyti tik pati motina. Į tą motinos pasišventimą žiūrėdami, mes tegalime tik gėrėtis ir stebėtis. Tačiau, tiesą pasakius, čia nieko nuostabaus. Moteriškė, kuri ryžosi būti motina, kitaip elgtis ir negali. Ji vykdo pasaulio Kūrėjo valią. Vis dėlto gražu, kai ji ją vykdo sąžiningai. Ir ne be reikalo mes tokioj pagarboj laikome savo motinas. Kad mes šiandien esame gyvi ir sveiki, tai mūsų motinų nuopelnas.
Bet kiek graži yra motina, kai ji tinkamai atlieka savo motiniškus uždavinius, tiek ji yra bjauri, kai juose apsileidžia. Įsivaizduokite sau motiną, kuri badu marintų savo kūdikį. Sakytumėte, kad tai išgama, ne motina. Ir jei tai būtų įrodyta, tai iš tokios motinos valstybės teismų būtų atimtas jos vaikas.
Bet baisesnis yra motinos nusikaltimas, kai ji atima gyvybę dar negimusiam savo kūdikiui.
Baisus būtų nusikaltimas, jei kas, laukuose ar miške pasigavęs mažą vaikutį, jį nužudytų. Valstybės teismai imtų domėn, kad tas kūdikis buvo visiškai nekaltas ir gintis negalėjo. Toks piktadaris būtų teisiamas visu įstatymų smarkumu. Ir viešoji opinija skaudžiam teismo sprendimui visiškai pritartų.
Dabar pagalvokite, kokia yra piktadarybė, kai ant dar negimusio kūdikio užpuola tikroji jo motina ir jį nužudo?! Ta, sakau, motina, kurios pareiga savo vaisių ne tik saugoti, bet ir mylėti. Sunku rasti žmonių kalboje žodis šitokiai piktadarybei pavadinti. Bažnyčia, norėdama parodyti tos nuodėmės baisumą, skiria iš savo draugijos tokią vaikažudę motiną ir visus šitame bjauriame darbe jos padėjėjus. Jei jie vėliau už savo nuodėmę atgailoja, tai juos išrišti ir grąžinti į Bažnyčios draugiją tegali tik Vyskupas ar jo įgaliotas kunigas.
Kai kurių valstybių įstatymai tam tikrais atvejais, tiesa, leidžia gydytojams padaryti abortą. Bet tokie įstatymai, kad ir jie būtų kelių seimų priimti ir vyriausios valstybės valdžios paskelbti, negali išrišti ir neišriša žmogaus sąžinės. Užsimezgusią žmogaus gyvybę saugoja gamtos, vadinasi, Dievo įstatymas, nes juk gamtos Kūrėjas yra Dievas. Jokia gi pasaulio galybė neturi teisės laužyti Dievo įstatymo ar nuo jo atleisti.
Netekėjusios merginos daro abortus, bijodamos gėdos. Gėda yra paleistuvauti. Jei, mergele, kartą išdrįsai taip begėdiškai pasielgti, tai turėk drąsos ir savo pikto darbo pasėkas pakelti. Gimdymo sunkenybės ir gėda lai būna tau atgaila už tavo nuodėmingą paleistuvavimą. Vieno savo pikto darbo nebandyk pridengti kitu, dar piktesniu, kaip kad yra tavo pačios nekalto kūdikio nužudymas.
Moterys kartais daro abortus, tą savo piktą darbą teisindamos silpna sveikata ar per dideliu vaikų skaičium. Kas yra iš esmės bloga, tai negali būti pateisinama jokiomis aplinkybėmis. Sunkaus gimdymo išvengti moteriai teyra vienas kelias: gyventi su savo vyru, kaip sesuo su broliu, žinoma, jam sutinkant, vadinasi, ir poroje išlaikyti visišką nekaltybę.
Katalikams turiu priminti dar vieną dalyką, kuris juo padidina ir taip jau baisią aborto nuodėmę. Jūs žinote, kad amžinajai laimei įgyti būtinas yra krikštas. Tie gi, kurie žudo negimusį kūdikį, varo jį iš šio pasaulio, negavusį krikšto malonės. Ir tokią, per amžius nepataisomą, skriaudą padaro kūdikiui jo motina, kuri turi jį mylėti. Vėl reikia sušukti: kas per piktadarybė!
Šiandien mes nusiskundžiame sunkiais laikais. Tie sunkūs laikai kažin, ar nėra Dievo rykštė už tas baisias nuodėmes, kurių baisumą aš jums tik ką išrodžiau. Juk žinia, kad už paleistuvybės nuodėmes Sodomą ir Gomorą Viešpats nubaudė, ant tų miestų siųsdamas iš dangaus ugnį. O jei jūs, paleistuviai ir vaikažudžiai, šiame pasaulyje regimos ugnies ir išvengsite, tai jūsų sąžinės ugnis nepaliaus jus deginusi, kol sulauksite amžinosios ugnies pragare. Tik tikras sugrįžimas iš klaidos kelio, tik nuoširdžios atgailos ašaros, tik Kristaus kraujas Šv. Sakramentuose tepajėgs numalšinti jūsų sąžinės graužimus ir užgesinti tą pragaro ugnį, kuri jus laukia. Taigi, kol laikas susipraskite!
Dar viena baisenybė, kaipo paleistuvybės pasėka, vargina mūsų kraštą. Tai lytinės bjauriosios ligos. Prieš karą tos ligos Lietuvoje visiškai nebuvo žinomos. Šiandien jomis esančios užsikrėtusios ištisos šeimos. Gydytojai, kuriems pavesta vesti tų ligų gydymo punktai, sako, kad paskirtomis dienomis dešimtimis ir šimtais reikia aprūpinti ligonių, susirgusių piktąja liga. Ir tų ligonių skaičius ne mažėjąs, tik augąs. Žinia, kad tą ligą tėvai perduoda nelaimingiems savo vaikams. Išeina, kad po kiek laiko Žemaitija, kuri kadaise buvo vadinama šventa, pavirs prakeikta žeme, kurios iš tolo reikės lenktis, norint neužsikrėsti baisia lyties liga. Dar kartą sakau, broliai, gėda apie tai kalbėti, bet argi galima tylėti?
Jei paleistuvybė pati yra tokia baisi nuodėmė; jei ji veda į dar baisesnes vaikažudybės nuodėmes; jei tos nuodėmės užtraukia ant mūsų baisias laikinąsias ir amžinąsias Dievo bausmes; jei ji daro mums tokią gėdą, murdydama šalį bjauriose lyties ligose, — tai paskelbkime tai baisenybei žūtbūtinę kovą!
Jei amaras užpuola mūsų daržus ar laukus, jei nuo limpamų ligų krinta mūsų gyvuliai, tai mes vaitojame, tai mes stropiai ieškome priemonių nuo tų nelaimių apsiginti.
O štai paleistuvybės maras užpuolė mūsų jaunimą, jūsų sūnus ir dukteris. Tas dorinis maras daro jiems gėdą, gamina laikinąsias ir amžinąsias nelaimės. O ar mes į tai žiūrėsime abejingai? Jei taip darytume, tai būtume neverti ne tik krikščionių, bet ir žmonių vardo. Taigi į darbą, į šventą kovą!
Pirmiausia į tą šventą kovą šaukiu tėvus. Dievo Apvaizda, padariusi jus jūsų vaikelių gimdytojais, vienkart pastatė jus jų angelais sargais. Jei per jūsų apsileidimą ir nepriežiūrą jūsų sūnūs ir dukterys paskęs paleistuvybės purvuose ir amžinai pražus, tai jūs už tas sielas atsakysite. Dievas jų pareikalaus iš jūsų rankų.
Klausykite, kaip jums grasina anksčiau minėtasis Šv. Povilas Apaštalas: „Jei kas nesirūpina savaisiais ir ypač namiškiais, tas išsigynė tikėjimo ir yra piktesnis už netikintį".Timot, V. 8.
Taigi tu, tėvai ir motina, turi žinoti, kur tavo sūnus—duktė išeina, kada, iš kur pareina, su kuo draugauja ir t. t. Ir turi vaikus ne tik pamokyti, bet ir suvaldyti, ir tai neatsižvelgdamas, ar tai jiems patinka, ar ne.
Turiu čia priminti jūsų vadinamas kamaras, kuriose leidžiate savo dukrelėms gulėti be priežiūros. Oi, tose kamarose jau ne viena mūsų mergelių prarado rūtų vainikėlį. Sakysite, tokia pas mus mada. Bet žinokite, kad Dievas jus teis ne pagal jūsų madas, bet pagal šventus savo įsakymus.
Toliau tos jūsų vakaruškos ir talkos! Tai tikroji piktajai dvasiai pjūtis. Ir čia, sakysite, mada. Bet žinokite, kad kol jūs tokių madų nepašalinsite, tol nelaukite padorumo iš jūsų jaunimo.
Pagaliau, tėvai, jūs turite būti savo vaikams gyvas gražaus gyvenimo paveikslas. Jei jūs būsite blaivūs, taikūs, nuolankūs vienas kitam; jei mylėsite Dievą ir Bažnyčią; jei uoliai klausysite šv. Mišių ir dažnai eisite prie Šv. Sakramentų; jei ne tik bažnyčioje, bet ir namie gražiai melsitės ir tai drauge su visa šeimyna; jei skaitysite geras knygas bei laikraščius ir giedosite šventas giesmes, — tai bemaž negalima, kad jūsų vaikai jus nepasektų. Ir jie įpras gražiai krikščioniškai gyventi, ir tada jiems nerūpės įtartinieji susirinkimai, nuo kurių paprastai prasideda paleistuvingas gyvenimas.
Dabar dar keli žodžiai į tave, brangusis jaunime! Gal matei kada paveikslą, kai šv. Jonas glaudžiasi prie Jėzaus širdies-Laimingas Apaštalas! Jis iš tos Išganytojo širdies iščiulpė tą meilę, kuria pats degė ir kurią taip nenuilstamai skelbė kitiems. Bet šv. Jonas buvo nekaltas jaunikaitis.
Šv. Jono pavyzdžiu pasekė tūkstančiai ir milijonai abiejų lyčių jaunimo. Jie, dėl Kristaus meilės amžinai išsižadėję lytinių malonumų, vieni užsidarė vienuolynuose, kiti, pasilikę pasaulyje, pagarsėjo gražiais savo darbais. Manote, kad tie žmonės nelaimingi? Klauskite Augustinų, klauskite Magdalenų, kada jie buvo laimingesni: ar tada, kai tarnavo kūno geiduliams, ar tada, kai pažino ir pamilo Jėzų? Jie atsakys jums nedvejodami: mes pasijutom esą laimingi, kai prisiglaudėm prie Išganytojo širdies.
Brangus jaunime! Ir į tave ištiestos Išganytojo rankos. Ir tau atvira Jo širdis. Glauskis prie Jos, pamilk savo Dievą ir Išganytoją, o gyvuliškieji geiduliai turės tavyje nutilti. Jis pats padės tau juos numalšinti, tik paprašyk Jo!
Duok, Dieve, kad mūsų jaunimas iš tikro pamiltų Jėzų!
Telaimina Jus Visagalis Dievas: Tėvas ir Sūnus ir Šventoji Dvasia. Amen.
 + Justinas
Telšiai, 24. X. 36.
PS. Šitą raštą Gerb. Kunigai sekmadienį prieš Adventą malonės paskaityti iš sakyklų ir padaryti reikiamų paaiškinimų.