PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas   POABORTINIS SINDROMAS  REABILITACIJOS PROJEKTAI

B. Sienos išnyksta, Palaima visur
    Sveikimo programa ,,Sienos išnyksta, palaima visur'' * Terri Fangman [3].
    Trumpai apie autorę. Terri kavalierius nesėkmingai bandė suartėti su ja. Kai ji šventė 16-ąjį savo gimtadienį, jam pavyko ją nugirdyti ir po to ji pastojo. Padarė abortą. ,,Po mėnesio, - rašo ji, - aš tapau uždara, pradėjau gerti ir vartoti narkotikus. Po metų man skaudėjo širdį. Mano seksualinis aktyvumas augo proporcingai mano mažėjančiai savigarbai. Po košmarinių sapnų mėginau žudytis. Tapau lyg apsėsta minties apie nėštumą, todėl vėl sąmoningai pastojau.''
    Neradusi dvasinės pagalbos, pati ėmė burti panašaus likimo drauges. Ji tapo Moterų, paveiktų aborto, organizacijos (Women Exploited By Abortion) Cincinatyje prezidentė ir sukūrė sveikimo programą, kurios mintis čia pateikiame.
    Kai moteris nusprendžia daryti abortą, ji privalo paneigti kūdikio egzistavimą savo viduje ir žiūrėti į jį kaip į ,,audinių gabalą''. Tačiau ta, kuri turėjo fizinių ar emocinių problemų po aborto, greitai išgirsta pasąmonėje ,,vidinį balsą'', kuris primena jai, kad tai buvo jos kūdikis ir ji jį pražudė. Neigimas yra konfliktas. Dienomis, mėnesiais ir net metais po aborto moteris gali sakyti sau, kad tai nebuvo kūdikis. Šis neigimas gali sukelti vidinį konfliktą tarp jos tikėjimo, kad kūdikis neegzistuoja, ir jos nuojautos, kad ji užmušė savo negimusį vaiką.
    Tačiau, kai moteris leidžia savo sąmonei ir pasąmonei sutikti, kad tai buvo kūdikis, neigimas dingsta, gali prasidėti sveikimas. Šis sveikimas prasideda, kai moteris gali papasakoti savo istoriją pakartotinai malonioje, ramioje vietoje draugui, šeimos nariui ar dvasininkui. Po detalaus pakartotinio atpasakojimo moteris gali pradėti sveikti.
    Norėdama pasiekti vidinę taiką, moteris privalo spręsti šią problemą su:
    1) kitais įtrauktais į abortą,
    2) Dievu,
    3) vaiku,
    4) pačia savimi.
    1) Pirmas žingsnis yra per susitaikymą su kitais. Tai gali būti jos draugas, gydytojas, asmuo, nukreipęs ją į kliniką. Vienas iš būdų, padrąsinančių moterį susitaikyti, yra pasiūlymas jai pirmai pripažinti savo pyktį išsipasakoti ir tada parašyti laišką, išreiškiantį jos jausmus. Šiame laiške moteris padrąsinama būti garbinga ir pasidalinti atsakomybe dėl aborto. Pvz., jei motina vertė dukrą daryti abortą, nereikia reikalauti, kad motina atsiprašytų, bet žiūrėti į ją kaip į vieną iš priežasčių, dėl ko įvyko abortas.
    Laiškas rašomas ne tik tam, kad būtų išreikšti jausmai, bet kad per susitaikymą ir atleidimą būtų sveikstama.
    2) Antras žingsnis. Susitaikymas su Dievu. Ji veikė prieš Jo valią. Kiekviena moteris yra drąsinama ieškoti savo individualios susitaikymo formos remiantis religine praktika.
    3) Trečias žingsnis. Susitaikymas su vaiku. Atleidimas ateina įvairiai: duodant vaikui vardą, rūpinantis laidotuvėmis, kuriant poeziją ar rašant laišką. Mintyse reiktų matyti savo vaiką sveiką, o ne gabalus, kaip daugelis moterų įsivaizduoja, turintį vardą ir esantį danguje.
    4) Ketvirtas žingsnis. Susitaikymo su savimi. Šis žingsnis sunkiausias, nes lengviau atleisti kitiems negu sau pačiai. Kartais moteriai labai sunku atsikratyti blogo jausmo sau, nes tai per daug sunku užmiršti. Moteris privalo atskirti atleidimą nuo užmiršimo, nes ji, ko gero, niekada nepamirš savo aborto.
    Vienas labai geras dalykas moteriai, dariusiai abortą, tai 150% priimti atsakomybę, išskyrus kaltę, kuri jai nepriklauso. Todėl moteris prašoma padaryti štai ką: pažiūrėti į veidrodį ir balsiai sau atleisti. Kitas jausmas, kuris kankina moterį po aborto, yra įsitikinimas, kad tai, ką ji jaučia, yra kaltė, iš tikrųjų ji patiria graužatį netekusi vaiko, besiilginčio jos tuščių rankų.
    Jei tokia moters reabilitacijos programa netinka, moteris turi ieškot asmens, kuris gali ją paguosti. Ji turi paaiškinti savo jausmus nieko neslėpdama, nes tai grįš ir žeis ją. Turi neprarasti vilties.