PRO VITA© Parengė Robertas Skrinskas POABORTINIS SINDROMAS
1. Įžanga
Tipišku atveju reakcija atsiranda praėjus metams po stresinio
įvykio, sukeldama psichologinius sutrikimus, nes asmuo nelinkęs susieti savo
neigiamos reakcijos su tikruoju stresiniu įvykiu.
Kai kurių ekspertų nuomone (Wanda Franz Ph.D.[3]), kad kuo
ilgiau moteris atmeta poabortinį poveikį, tuo rimtesnės gali būti pasekmės.
Moteris gali neigti, kad abortas buvo jos vaiko mirtis. Tai galima palyginti su
sulėtinto veikimo bomba.
Viena iš daugelio reakcijų, susijusių su A ir galinčių
parodyti, kad poabortinis sindromas egzistuoja, tai paties A ir jo pasekmių
neigimas, ypač vaiko mirties neigimas (C. Souhrada [3]).
Moterys gali būti priskirtos vienai iš trijų grupių:
1. mus sutrikimas (praėjus mažiau nei 6 mėn. po A).
2. Chroniškas sutrikimas (praėjus daugiau nei 6 mėn. po A).
3. Dar nepaveikta, bet yra rizikos grupėje.
Dažnai trauma gali nugrimsti į sąmonės gelmes ir niekada
neišplaukti į paviršių, bet vis vien šis įvykis nelieka be pėdsako. Psichologinė
kaina yra užmokėta. Tiksliai negalima pasakyti kokia. Gali būti pamišimas,
žmogiškos - moteriškos šilumos netekimas, galbūt motiniško instinkto praradimas.
Kažkas atsitinka moters sąmonės gelmėje, kai ji sunaikina vaisių. Aš tai
tvirtinu kaip psichiatras - Julius Fogel.
,,Ji turėjo keletą tatuiruočių ant rankų. Jų kilmė buvo aiški
ir pažįstama - Buchenvaldas. Aš paklausiau, ar ji nenorėtų jos pašalinti
plastine operacija, bet ji nesutiko. Ji pasakė nešiosianti iki karsto lentos,
nes tai jos gyvenimo mokyklos diplomas: ,,Daktare, aš nežinau, kur jūs mokėtės,
kas yra gyvybė, bet aš žinau, kur aš mokiausi. Aš negaliu dabar užminti net ant
tarakono. (J.J.Diamond, America 16 July 1969)
Ką daryti, kaip išpirkti savo kaltę?
Kaltės jausmą moteris jaučia nepriklausomai nuo jos religijos
ir tikėjimo. Abortas grubiai pažeidžia moters prigimtyje kažką esminio. Ji yra
gyvybės davėja. Nėščios moterys supranta, kad jose auga vaikas ir turėjusios
abortą jautė, kad nužudė savo vaiką.
Kaip įveikti krizę, susitaikyti su Dievu, nužudytu vaikeliu,
savimi pačia, kuriamos įvairios programos, moterys dalinasi patirtimi.
Pavyzdžiui, Japonijoje plečiasi toks paprotys. Yra Mizuyo
Kuyo vadovaujama tarnyba dievaičio Izo garbei. Šis dievaitis paskelbtas nuo bado
mirusių, abortų ir po gimimo nužudytų vaikų patronu. Jo garbei nuperkamos ir
aprengiamos mažos vaikų statulėlės. Po to atliekamos liūdesio ir susitaikymo
apeigos.
Italijoje yra koplytėlė, į kurią moterys atneša mažas vaikų
figūrėles, taip išreikšdamos savo atsiteisimą. JAV Vašingtone kasmet sausio 22
d. organizuojamas žygis ,,Už gyvybę''. 1990.01.22 buvo kviečiama skambinti
bažnyčių varpais 25 kartus - po 1 kartą kiekvienam nužudytų kūdikių milijonui.
Nužudytų negimusių vaikelių atminimui kapinėse statomi kryžiai. Lietuvoje
Jurbarko kapinėse 1992.11.22. iškilmingose laidotuvėse, kuriose dalyvavo 3
kunigai, buvo palaidoti 3 nužudyti vaikeliai.
Kovoje už gyvybę svarbiausia vieta tenka maldai. Nemažiau
svarbus yra darbas: švietimas - platinti literatūrą, dalyvauti patarnavimo
grupėse. Per balsavimą išsiaiškinti kandidato poziciją ir ją remti ar ne.
Aukomis remti akcijas už gyvybę. Rašyti spaudoje, valdžios instancijoms laiškus.
Pavyzdžiui, kiekvieną trečiadienį po laišką. Atsiteisimui, atgailai siūlome
paimti iš vaikų namų kūdikį ir užauginti arba pagimdyti dar vieną vaiką.
Bažnyčia gruodžio 28 d. mini Nekaltųjų vaikelių dieną. Jų atminimą saugoja
bendras kapas (urvas) Jeruzalėje*. (Radvila - Našlaitėlis M.K. Kelionė į
Jeruzalę. V., 1990) Ši diena galėtų būti švenčiama kaip pasaulinė diena už
gyvybę.