PRO VITA© REABILITACIJOS PROJEKTAI Parengė Robertas Skrinskas

D. Anoniminių alkoholikų
    Kai žmogus peržengia moralinio leistinumo ribą, dažnai palūžta, pradeda riedėti žemyn. Po aborto moterys kartais griebiasi stikliuko užmigdyti sąžinei ir tampa alkoholikėms. Trumpai išdėstyta Anoniminių alkoholikų programa bus naudinga tiek alkoholikėms, tiek ir nesusirgusioms. Jos galės pasinaudoti sukaupta patirtimi ir ją pritaikyti savo gyvenimo krizei įveikti, nes A.A. 12 žingsnių principai yra labai vertingi, taikomi keliolikai reabilitacijos programų.
    A.A. 12 žingsnių programa
    Visi 12 žingsnių tik pasiūlymai.
    Atsikratyti išankstinio nusistatymo.
    Paprastai nepasveiksta tie, kurie negali ar nenori vykdyti mūsų nesudėtingos programos.
    Jei jūs skirsite bent pusę tų pastangų, kurias parodydavote norėdami išgerti, šis būdas negali nepadėti.
    Mes, alkoholikai, kažkokiu būdu išsirenkame puikiausias pasaulio moteris. Negaliu paaiškinti, kodėl joms lemta pakelti visas tas kančias, kurias mes joms suteikiame.
    Žmonos turi nepykti, nieko nesakyti vyrui, ką jis turi daryti dėl savo girtavimo, diskusijoje nekritikuoti.

1. Prisipažinome sau, kad esame bejėgiai prieš alkoholį, kad mūsų gyvenimas tapo nebepavaldus mums.

    Nuostabus paradoksas: mes supratome, kad jokiu būdu neatsikratysime savo potraukio, kol nesuprasime ir nepripažinsime savo bejėgiškumo prieš alkoholį.
    Sėkmė lydi tik tuos alkoholikus, kurie pripažino savo siaubingą silpnybę.
    Kai turim reikalų su alkoholiu, pasitikėjimas savim nieko gero neduoda, tik trukdo.
    Principas, kad nerasim bent kiek patikimesnės atramos, kol nepripažinsim visiškai pralaimėję ir yra ta šaknis, iš kurios išaugo ir suklestėjo mūsų bendrija.

2. Įsitikinom, kad tik jėga, galingesnė už mus pačius, gali mus išgydyti.

    Dvasiniai principai išsprendžia visas gyvenimo problemas.
    Mūsų patirtis rodo, kad blaškytis neverta.
    Reikia atrasti jėgų, kurios padėtų gyventi, ir ši jėga privalo būti galingesnė už mus pačius.
    Norint atsisakyti egocentrizmo, reikia sumokėti tam tikrą kainą. Aš privalau visuose reikaluose atsigręžti į Šviesos Tėvą, kuris visiems vadovauja.
    Mus išvaduoti iš alkoholizmo gali ir išvaduos Dievas, jei tiktai Jo ieškosime.
    Dievas nereikalauja neįmanomo iš tų, kurie Jo ieško. Dvasios karalystė erdvi, plati ir ji visa apimanti. Ji niekada neatstumia nė vieno, kuris Jos ieško.
    Dievo suvokimas yra svarbiausias jų naujo gyvenimo faktas.
    Smerkdami tikinčiuosius už jų nuodėmes, mes jautėmės pranašesni už juos. Šis bruožas padėjo kerotis mūsų savimeilei.
    Dėl nenuolankumo dauguma atvirai mesdavo iššūkį Dievui. Kartais dėl to, jog Dievas nesuteikė mums tų gyvenimo gėrybių, kurių siekėme panašiai kaip godūs vaikai, pateikdami Kalėdų Seneliui neįmanomą troškimų sąrašą. Ar nutikdavo didelė nelaimė, ir mes manydavome, kad tai atsitiko todėl, kad mus apleido Dievas. Mes meldėm sveikų vaikų, o jie gimdavo ligoti. Nuo kurių priklausė mūsų gyvenimas, būdavo iš mūsų atimami vadinamąja Dievo valia!... Mes niekad nepaklausėm, kokia mums Dievo valia, bet užtat visą laiką kalbėjome Jam, ką Jis privalo dėl mūsų padaryti.
    Svarbu tikėjimo kokybė, o ne kiekybė. Ilgai mes šito nesupratom. Jeigu sakytume teisybę, tai buvo galima suprasti, kad mūsų tikėjimas paviršutiniškas. Ko nors prašydami, viską norėjome gauti veltui. Reikalas tas, kad ,,neišsišlavėme namų'', kad Dievo malonė galėtų nusileisti ant mūsų ir įveikti mūsų potraukį. Visada sakydavome: ,,Įvykdyk mano norus'', užuot tarę ,,Tebūnie Tavo valia''. (Tebūnie išpildyta mano valia su tavo, Dieve, pagalba!... )
    Mes, jau praėję šį abejonių kelią, prašome jus atsisakyti savo išankstinio nusistatymo prieš religiją. Mes pagaliau supratome, kad tikėjimas, nors jame ir žmogiškos silpnybės bepasireikštų, suteikė milijonams žmonių gyvenimo tikslą ir prasmę. Mes linksmindavomės ciniškai apkalbinėdami tikėjimą bei dvasinius įsitikinimus, nepastebėdami, jog daugybė įvairių rasių bei religijų žmonių, gyvenančių dvasinį gyvenimą, rodo aukštą stabilumo, laimės ir naudingumo kitiems lygį, kurio mums patiems reikėtų siekti. Mes gi juose ieškodavome ydų, o jų klaidas dažnai panaudodavome tam, kad pasmerktume tikėjimą. Patys būdami nepakantūs galvodavome apie jų nepakantumą. Mes nepastebėjome miško grožio, nes mūsų dėmesį patraukė kai kurie sudarkyti medžiai.
    Tikras nuolankumas, atsikračius išankstinio nusistatymo, gali atvesti mus tikėjiman.
   
3. Nusprendėme atsiduoti Dievo, kaip mes Jį suprantam, valiai ir globai.

    Dievo suvokimas yra svarbiausias jų naujo gyvenimo faktas.
    Trečias žingsnis - tarsi atidarytume duris. Kad jas atidarytume, tereikia rakto - tai noras. O už durų takas į veiksmingą tikėjimą. Nors savivalė gali duris vėl užtrenkti, jos visada paklus, jei panaudosim raktą - savo gerą valią.
    Trečias žingsnis reikalauja veiksmų pagal nurodytus principus, nes tik veikdami galime atsikratyti savivalės, išdidumo ir puikybės, kuri visada Dievui pastodavo kelią į mūsų gyvenimą. Mes galim tikėti, bet neprileisti Dievo prie savo likimo. Mūsų uždavinys - kaip priimti Dievą.
    Programos efektyvumas priklauso nuo to, ar gerai ir rimtai mes pasiryžome atsiduoti Dievo valiai ir globai. Ką tai reiškia?
Visų pirma turime suprasti, jog savanaudiškas gyvenimas niekuomet nebus laimingas, kadangi mes neišvengiamai save priešpastatom kam nors kitam, net jei mūsų ketinimai bus geri. Turim atsikratyti savo egoizmo. Privalome, kitaip pražūsime. Nutarėm - Dievas nuo šiol bus mūsų gyvenimo vadovu. Jis mūsų Viešpats, mūsų Tėvas, mes Jo vaikai, Jo valios vykdytojai. ,,Išlaisvink mane iš savimeilės pančių, idant geriau galėčiau vykdyti Tavo valią. Padėk man įveikti pečius slegiančią naštą, ir ši pergalė liudys Tavo jėgą, Tavo meilę.''
    Faktai tokie, kad kuo labiau esame pasiryžę atsiduoti Aukščiausiajai Jėgai, tuo labiau tampame nepriklausomi. Tik vykdydami Dievo valią, pradedame teisingai naudotis savo valia. Visos mūsų nelaimės kildavo iš to, kad mes klaidingai naudojome savo valios jėgas. Mes stengėmės pulti problemas, remdamiesi savo valia, užuot prisiderinę prie Aukščiausiojo ketinimų mūsų atžvilgiu.
   
4. Kruopščiai ir drąsiai įvertinom save ir savo gyvenimą dorovės požiūriu.

    Toliau ėmėmės energingos veiklos bandydami padaryti tvarką savo viduje.
    Įmonė, nedaranti inventorizacijos, paprastai žlunga. Visų pirma stengėmės surasti tuos charakterio trūkumus, kurie sąlygojo mūsų nesėkmes.
    Pastebėję savo emocinius nukrypimus, mes galime pradėti juos taisyti. Nuodugniai ir drąsiai neištyrus savo elgsenos, neįmanomas tas tikėjimas, kuris duoda vaisių kasdieniniame gyvenime.
    Įsitikinome, jog labai mus žlugdė mūsų egoizmas.
    Pagieža - mūsų pagrindinis priešas. Iš jos kyla visi mūsų dvasiniai negalavimai. Įveikus dvasinius negalavimus, taipogi pasveiksta mūsų protas ir kūnas. Norėdami įveikti pagiežą, jos priežastis surašome popieriuje. Išvardiname žmones, įstaigas ar tiesiog įsitikinimus, kurie mus pykino ir erzino. Tuomet savęs klausiam, kodėl mes pykome? Buvo užgauta savigarba (baimė), ambicijos, sekso santykiai, saugumo jausmas.
JAUČIU PAGIEŽĄ                         PRIEŽASTIS                                      KAS MANYJE BUVO UŽGAUTA   
  Kolegai                               Nesupranta manęs ir mane graužia.                            Išdidumas    
  o o o                                   Jai patinka Bronius                                                    Sekso santykiai   
Savo žmonai                         Nori užrašyti namą savo vardu                                   Saugumo jausmas  (baimė)

    Kaltinti kitus buvo lengviausia. Aišku kaip dieną, jog gyvenimas pilnas apmaudo ir pagiežos yra beprasmis ir nevykęs. Tokie jausmai užstoja mums Dvasios šviesą. Tuomet grįžta girtavimo beprotybė... Todėl, jei mes norime gyventi, turim užmiršti pyktį.
    Supratome, jog mums bloga darę žmonės galbūt buvo dvasiškai nusilpę. Mes meldėm Dievą, prašydami padėti mums elgtis su jais taip kantriai, taip gailestingai ir atjaučiančiai, kaip kad elgtumėmės su savo sergančiu draugu. Kuomet kas nors mus įžeisdavo, mes tik tyliai sau ištardavome: ,,Tai sergantis žmogus, gal aš galėčiau jam kaip nors padėti? Viešpatie, apsaugok mane nuo pykčio. Mes vengiame ginčų ir keršto. Stengdamiesi negalvoti apie mums padarytas skriaudas, mes ieškome tik savo klaidų.
    Sudarėm savo trūkumų sąrašą. Dažnai sutinkama ,,baimė''. (Pagal žmones baimė seka jų meilę, o pagal meilę - jų baimė.) Mes kruopščiai išnagrinėjom savo baimę. Baimė yra dvasinė liga. Baimė savo ruožtu skatina kitus charakterio trūkumus. Kai kurie iš mūsų buvo pilni pasitikėjimo savo jėgomis, ir tai neatpalaidavo jų nuo baimės.
Mes manome, yra geresnis būdas. Juk dabar mes turime po kojomis tvirtą pagrindą - mes tikime Dievu, tikime jo pagalba. Geriau yra pasitikėti begaliniu Dievu negu savo ribotomis jėgomis. Šiame pasaulyje mes turime atlikti jo skirtą vaidmenį. Kol mes elgiamės taip, kaip norėtų Jis, kol nuolankiai Juo pasitikime, tol mes galime jo padedami ramiai sutikti visas negandas. Geriausia visada visiems atleisti.
    Jokie trūkumai nebus ištaisyti, kol nesuprasime jų esmės.
   
5. Pripažinome Dievui, sau ir kuriam nors kitam žmogui tikrąją savo paklydimų prigimtį.

    Savojo ,,aš'' mažinimo prasme sunkiausias yra penktas žingsnis, bet blaivybei ir sielos ramybei šis žingsnis svarbiausias.
    ,,Nebūtina dalintis su kitais mus žeminančiais ir slegiančiais prisiminimais. Tebūnie tai mūsų paslaptis. Niekas ir niekada neturi apie tai sužinoti. Mes tikimės tai nusinešti į kapus.'' Tačiau jei kitų AA narių patirtis ką nors jums reiškia, tai turėtumėte patikėti jais, kad toks sprendimas ne tik neprotingas, bet ir žalingas jums. Retas klaidingas sprendimas atneštų jums tiek nemalonumų, kaip delsimas įvykdyti penkto žingsnio nurodymus.
    Dauguma mūsų mano, jog drąsiai neišpažinę savo trūkumų kokiam nors kitam žmogui, mes negalėtume būti blaivūs.
    Išsakę savo trūkumus kitam žmogui, tikimės gausią dovaną - nuolankumą. Nuolankumas reiškia supratimą, kas jie yra ir kokie jie yra, po to būtinai atsiranda nuoširdus noras tapti geresniais.
    Kol mes neprisiruošime ir balsu neišsakysime tai, ką mes ilgai slėpėme, noras ,,išsivalyti'' liks tik noru. Kai mes atviri ir sąžiningi su kitu žmogumi, tada sąžiningi su savimi ir Dievu.
   
6. Esame visiškai pasirengę, kad Dievas pašalintų visas mūsų būdo ydas.

    Nuo ribotų tikslų pereiname prie Dievo valios vykdymo.
    Amžių patirtis rodo, jog tikėjimas teikia žmogui nepalaužiamos tvirtybės. Mes prašome Jo pašalinti mūsų baimę ir nukreipti mūsų dėmesį į tai, kokiais mes, pagal Jo valią, turėtume būti. Ir mūsų baimė silpnėja, traukiasi.
    Ar mes jau pasiruošę prašyti Dievo, kad pašalintų iš mūsų tai, ką pripažinom esant nereikalinga? Jei mes dar prisirišę prie savo ydų, prašome Dievo, kad įgautume noro jų atsikratyti.
   
7. Nuolankiai prašėme ištaisyti mūsų būdo trūkumus.

    Susikaupę apmąstymams, mes meldžiame Dievo patarti, kaip mums elgtis kiekvienu konkrečiu atveju.
    Pamąstykite apie nuolankumą. Įsigyti daugiau nuolankumo - pagrindinis kiekvieno iš 12 žingsnių principas.
    Mes nesugebėdavom suprasti, jog didžiausią dėmesį turime skirti asmenybės formavimui ir dvasinėms vertybėms, o materialinių poreikių tenkinimas nėra gyvenimo tikslas. Sumaišėm tikslą su priemonėmis. Materialinių poreikių tenkinimas - priemonės, kurių dėka galim gyventi ir veikti, kaip dera žmogui. Mes niekad nesistengėm, kad sąžiningumas, kantrumas ir meilė Dievui ir žmogui taptų kasdienio mūsų gyvenimo pagrindu.
    Kol esame tikri, kad gyvename remdamiesi vien savo jėgomis ir protu, tol negalime tikėti Aukščiausiąja jėga. Jei mes visų pirma pasikliovėme savo jėgomis, tai jokio pasitikėjomo Dievu-Aukščiausiąja jėga negalėjo būti. Trūko svarbiausiojo nuolankumo šaltinio - noro pažinti ir vykdyti Dievo valią.
    ,,Mano Sutvėrėjau, aš noriu Tau atsiduoti visas - geras ir blogas. Meldžiu Tave pašalinti kiekvieną mano būdo trūkumą, kuris neleidžia tarnauti Tau ir artimiesiems. Suteikė man jėgų vykdyti Tavo valią. Amen.''
   
8. Sudarėm sąrašą visų žmonių, kuriems darėm blogį ir pasiryžome skriaudas atlyginti.

    Išmokti gyventi santarvėje su kitais žmonėmis - įdomus uždavinys. Aštuntas žingsnis - vienišumo pabaigos pradžia.
    Čia iškylančios kliūtys: nenoras atleisti, atsisakymas pripažinti, kad esi kaltas prieš kitus, tyčinis užmaršumas.
   
9. Patys, kiek tik galėjome, atlyginome skriaudas tiems žmonėms, išskyrus atvejus, kai tai būtų pakenkę jiems ar kam nors kitam.

    Mūsų patyrimas rodo, kad prisipažinti vien sau neužtenka. Būtina eiti toliau. Suklupimas tų, kurie apleido šį dalyką dėl to, kad jie ne iki galo ,,iššlavė savo namus''. Iš tiesų jie net kaip reikiant nesuprato, kas yra nuolankumas, sąžiningumas ir drąsa. Nesuprato, kad nepapasakojo...
    Tikrasis mūsų tikslas - tapti maksimaliai naudingais Dievui ir žmonėms.
    Kol neištaisysime savo praeities klaidų, tol negalėsime nugalėti savo ydų.
    Mes esame viskam pasiryžę vardan dvasinio tobulėjimo, tad prašom Dievą suteikti jėgų ir nurodyti teisingą kelią klaidoms ištaisyti, o apie asmenines pasekmes negalvojame. Niekas neturi sustabdyti mūsų ryžto ir noro atitaisyti savo kaltes, net jei dėl to prarastume darbą, reputaciją ar atsidurtume kalėjime.
    Vienas pasitaręs nusprendė, kad vis dėl to geriau rizikuoti, negu stoti prieš savo Kūrėją su tokiomis nuodėmėmis. Juk pasekmės yra Dievo reikalas, o klaidų neištaisęs jis vėl pradės gerti ir tuomet vis vien viskas pražus.
    Drąsa ir protas reikalingi, kad būtų galima įvykdyti šį žingsnį. Tačiau jei mūsų pripažinimas atneštų neatitaisomos žalos, pakenktų jam, tai nereikia atsiprašyti. Pavyzdžiui, dėl neištikimybės geriau nesakyti, jei nežino.
    Būti pasiruošusiam imti visą atsakomybę už savo praeities poelgius ir kartu jaustis atsakingam už kitų žmonių gerovę - devinto žingsnio esmė.
   
10. Tęsėme savianalizę ir, jeigu suklysdavome, tuoj pat pripažindavome klaidas.

    Mes įžengėme į Dvasios pasaulį. Dabar svarbu vykdyti nuovokumą ir pastangų veiksmingumą. Šis darbas turi tęstis visą gyvenimą. Turime stengtis, kad negrįžtų baimė, savanaudiškumas, nesąžiningumas ir įniršis. Mūsų kodeksas - meilė ir tolerancija.
    Daug kas daro pusmetinius, metinius, mėnesinius savęs patikrinimus, ,,moralinė inventorizacija''.
    Išvyksta už miesto į nuošalią vietą.
    Yra dvasinio gyvenimo aksioma: ,,Jei mes esame kuo nors nepatenkinti, tai, kad ir kokia būtų šios mūsų būklės priežastis, šitai rodo mūsų dvasinį defektą.''
    Apžvelgdami dieną, turime išnagrinėti tų mūsų minčių ir veiksmų motyvus, kurie mums atrodo neteisingi. Dažnai tuos motyvus lengva pastebėti ir suprasti. Kai mus valdo išdidumas, pyktis, pavydas, nerimas ar baimė, mes elgiamės neteisingai. Belieka pripažinti, kad elgėmės ir mąstėm neteisingai. Pasiryžkim rytoj Dievo padedami tai atlikti gerai. Žinoma, turim atlyginti skriaudas.
    Pasitaikys, kad senas mūsų priešas - pasiteisinimas - vėl neutralizuos tikrai blogą poelgį. Mes ,,konstruktyviai kritikavom'' kitą, nes buvo vertas to. Tuo tarpu iš tikrųjų rūpėjo laimėti beprasmišką ginčą. Kalbėdami apie nedalyvaujantį, įsivaizdavome, kad padedam kitiems jį suprasti, tuo tarpu iš tikrųjų siekėm nužeminti jį, kad pasijustume pranašesni.
    Ši keista žmogaus proto ir emocijų ypatybė, tas nuodėmingas noras nuslėpti nepatrauklius motyvus ir iškelti geruosius, yra būdingas beveik visiems žmonių poelgiams. Tokia subtili ir neapčiuopiama veidmainystės rūšis slypi daugelyje nereikšmingų žmonių minčių ir veiksmų. Mokydamiesi kasdien pastebėti, pripažinti ir taisyti šiuos trūkumus, mes įgyjame tai, kas padeda stiprinti charakterį ir gyventi protingai.
    Nuoširdi atgaila dėl suteiktų kitiems nemalonumų, tikra padėka už įgytą gėrį ir ryžtas ryt elgtis geriau negu šiandien, tai teigiami bruožai, kurių mes nuolat sieksime.
   
11. Malda ir meditavimu stiprinome sąlytį su Dievu, kaip mes Jį suprantame, melsdami vien sugebėjimo pažinti Jo valią ir stiprybės ją vykdyti.

    Malda ir meditacija - pagrindinės priemonės mūsų sąmoningam ryšiui su Dievu.
    Mes norim, kad gėris, kurį turime, augtų, žydėtų. Tam reikės gaivaus oro ir daugiau maisto, bet pirmiausia reikia saulės šviesos, nes niekas neauga tamsoje. Meditacija - pirmas žingsnis į saulę.
    Geresni žmonės nuolat meldėsi už mus. Malda padeda, jei mes esame tinkamai pasiruošę ir nuoširdūs. Vakare peržiūrim savo dieną: ar nebuvome savanaudžiai, bailūs? Ar nebuvom nesąžiningi? Ar nereikia nieko atsiprašyti? Ar visus mylėjom ir buvom malonūs? Ar mintys buvo vien apie save, ar galvojom apie kitus? Viską peržiūrėję, prašom Dievą atleisti ir klausiam, kokių priemonių turim imtis.
    Atsibudę galvojame apie ateinančią dieną. Rytą peržiūrime savo planus ir prašome Dievą vadovauti mūsų mintims, apsaugoti nuo savanaudiškumo ir nesąžiningų veiksmų. Paklauskime, ką galime padaryti vis dar sergančiam žmogui. Atsakymas ateis, jei mūsų pačių kieme bus tvarka. Prašome Dievo įkvėpimo, tinkamų sprendimų. Apmąstymus baigiam malda. Ir nieko nedera prašyti sau, savo naudai. Sau mes galime prašyti tik tuomet, jei tuo padėsime kitiems.
    Kasdien tardami ,,Tebūnie Tavo valia'', nuolatos sau primename, kad nebe mes esame pasaulio centras. Tai sumažina pavojų pykti, bijoti, nervintis ir jaudintis, atima galimybę gailėtis savęs ir priimti kvailus sprendimus.
    Malda - prašymas: ,,Pažinti Jo valią ir gauti jėgų ją vykdyti''.
    Mes supratome, kad mūsų gyvenimui Dievas vadovauja tiek, kiek mes nustojame reikalauti iš Jo, kad jis veiktų pagal mūsų norus ir pagal mūsų sąlygas. ,,Viešpatie, padaryk taip, kad aš būčiau Tavo taikos ir ramybės pasiuntinys, kad aš neščiau meilę ten, kur gyvuoja neapykanta; atlaidumą ten, kur vyrauja blogis; vienybę ten, kur yra nesantaika; tikėjimą ten, kur tebėra abejonės; tiesą ten, kur viešpatauja melas; viltį ten, kur yra nusivylimas; džiaugsmą ten, kur yra liūdesys; šviesą ten, kur yra tamsa. Viešpatie, padaryk, kad nebūčiau guodžiamas, bet guosčiau kitus; kad suprasčiau, o ne tikėčiausi supratimo; kad mylėčiau, o ne būčiau mylimas. Nes tik atiduodami patys gauname. Kitiems atleisdami, gauname atleidimą. Mirdami gimstame Amžinajam gyvenimui. Amen.''
    ,,Viešpatie, suteik man nuolankumo, kad priimčiau tai, ko negaliu pakeisti, drąsos, kad keisčiau tai, ką sugebu; ir išminties, kad mokėčiau atskirti vieną nuo kito.''
   
12. Atsibudę dvasiškai, žengdami šiuos žingsnius, mes stengiamės perduoti jų esmę kitiems alkoholikams ir taikyti šias nuostatas visame savo gyvenime.

    Šio žingsnio esmė - meilė, kuriai negalima taikyti kainos sąvokos.
    Viską nustelbė laimė, jaučiama padedant kitiems.
    Reikia veiksmo, vis daugiau veiksmo: ,,Tikėjimas be darbų - miręs.''
    Bendradarbiauti, bet niekada nekritikuoti. Vienintelis noras būti paslaugiems.
    Būkite atsargūs, pokalbyje nepavadinkite jo alkoholiku. Leiskite jam pačiam daryti išvadas. Kodėl vienam netikinčiajam padėjo religinis įsitikinimas, o kitam - tikinčiam - ne. Gal tai bus įrodymas, kad tikėjimas be darbų yra negyvas, o gyvą tikėjimą turi lydėti nesavanaudiškumas, konstruktyvūs veiksmai ir pasiaukojimas. Gal žinomų dvasinių principų jis negalėjo pritaikyti praktikoje.[1,2]
---------
    1. Anoniminiai Alkoholikai. New Jork.1992.
    2. Dvylika žingsnių arba dvylika tradicijų. New Jork.1992.
    3. Life cycle. 1989. N.112.
    4. Rue V., Ph.D. Forgotten fathers. 1986.
    5. Stanford S.M. Will I cry tomorrow? Old Tappan, NJ.1986.
----------
Anoniminių alkoholikų (AA) klubų adresai:  http://provita.medianewsonline.compv/adresai.htm

,,skrinskasETAgmail.com“ 

TURINYS